Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgitos Sujetienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 3 d. galutinio sprendimo priimto civilinėje byloje pagal ieškovo P. J. ieškinį atsakovui K. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

16. Įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

17. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo tenkintas ieškovo ieškinys dėl 15 000 Eur paskolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Byloje kilo ginčas dėl 2016 m. sausio 14 d. paskolos (10 000 Eur) grąžinimo, 2018 m. lapkričio 19 d. paskolos dalyko (15 000 Eur ar 5000 Eur) perdavimo bei įrodymų vertinimo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus naujus įrodymus (2018 m. lapkričio 28 d. ieškovo jam rašytą elektroninį laišką), kurį prašo priimti į bylą. Prašymą grindžia tuo, kad pateiktas elektroninis laiškas patvirtina, jog 2018 m. vekselio surašymo metu bylos šalis siejo verslo santykiai, todėl šiuo įrodymu siekia paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ši aplinkybė neįrodyta.

19. Ieškovas nesutinka su šio įrodymo priėmimu. Nurodo, kad ieškovas pripažįsta bei to niekada neneigė, kad su atsakovu bandė kurti bendrą verslą, tačiau jiems nepasisekė, o atsakovui paskolinti 15000 Eur yra jo asmeninės lėšos ir niekaip nesusiję su verslu. Be to, atsakovo pateiktas el. laiškas neatitinka ieškovo turimo elektroninio laiško turinio (laiškas pakoreguotas), nes papildomai įrašytas žodis „garantas“.

20. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto pateiktą rašytinį įrodymą, pirmiausia pažymi, kad pateiktas elektroninis laiškas raštytas 2018 m. lapkričio 28 d., todėl atsakovas turėjo galimybę jį pateikti pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateiktas elektroninis laiškas jokios įrodomosios reikšmės neturės, t. y. jis nei patvirtina, nei paneigia apelianto nurodomas aplinkybes, kad jis ieškovo paskolintus 10 000 Eur grąžino 2017 m. sausio 12 d., o pagal 2018 m. lapkričio 19 d. vekselį jam jokie pinigai perduoti nebuvo. Aplinkybė ar šalis (ne)siejo verslo santykiai esminės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi, juolab, kad ieškovas pripažįsta, kad su atsakovu bandė kurti bendrą verslą, tačiau teigia, kad atsakovui paskolinti 15000 Eur su verslu niekaip nesusiję. Be to, pateikto naujo įrodymo priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, nes, kaip jau buvo minėta, ieškovas neigia, kad siuntė būtent atsakovo pateikto turinio elektroninį laišką, todėl apeliacinės instancijos teisme reikėtų papildomai aiškinantis jo rašymo aplinkybes bei turinį. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovo naujai pateiktą įrodymą.

Dėl paskolos teisinių santykių

22. Byloje nustatyta, kad 2016 m. sausio 14 d. atsakovas K. M., kaip vekselio davėjas, išrašė ieškovui, vekselio gavėjui, paprastąjį neprotestuotiną vekselį 12 000,00 Eur sumai. Vekselio apmokėjimo data – 2017 m. sausio 14 d. Tą pačią dieną (2016 m. sausio 14 d.) ieškovas P. J. atsakovui K. M. bankiniu pavedimu pervedė 10 000,00 Eur sumą, nurodydamas mokėjimo paskirtį – „suteikiama paskola 1 metams, su 0,5 proc. palūkanu“. Tarp šalių ginčo nekilo, kad atsakovas 2016 m. sausio 14 d. gavo 10 000 Eur paskolą, kurią įsipareigojo grąžinti iki 2017 m. sausio 14 d. ir sumokėti 2 000 Eur palūkanų (viso 12 000 Eur).

23. 2018 m. lapkričio 19 d. atsakovas K. M., kaip vekselio davėjas, išrašė ieškovui, vekselio gavėjui, paprastąjį neprotestuotiną vekselį 15 000,00 Eur sumai. Vekselio apmokėjimo data – 2019 m. kovo 1 d. Kauno miesto 21-ojo notaro biuro notaras V. L. 2019 m. kovo 25 d. ieškovui išdavė vykdomąjį įrašą, kuriuo pareikalauta išieškoti iš atsakovo vekselio turėtojo (ieškovo) naudai nesumokėtą vekselio sumą – 15 000,00 Eur ir 60,58 Eur atlyginimą už vykdomojo įrašo darymą. Kauno apylinkės teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-16461-1085/2019 nusprendė tenkinti K. M. ieškinį atsakovui notarui V. L., trečiasis asmuo P. J., ir panaikino vykdomąjį įrašą, sprendimą motyvuojant tuo, kad išduodant vekselį nebuvo laikytasi įstatyme nustatytos vekselio notarinės formos.

24. Byloje ieškovas įrodinėjo, kad pagal atsakovo išduotą vekselį 12 000,00 Eur sumai jam buvo perduota tik 2000 Eur (sumokėtos palūkanos), o kita 10 000,00 Eur (paskola) suma nebuvo grąžinta. Ieškovas teigia, kad atsakovui 2016 m. sausio 14 d. paskolinta 10 000,00 Eur suma 2018 m. lapkričio 19 d. buvo padidinta, papildomai perduodant atsakovui 5000 Eur grynaisiais pinigais, todėl atsakovas tą pačią dieną jam išdavė naują vekselį 15 000 Eur sumai, t.y. vekselio pasirašymu buvo patvirtintas anksčiau ieškovo atsakovui suteiktos ir negrąžintos 10 000 Eur paskolos ir papildomai 5000 Eur suteiktos paskolos gavimo faktas bei užtikrintas paskolos grąžinimas.

25. Atsakovas su ieškinio reikalavimais bei ieškovo nurodytomis aplinkybėmis nesutiko, teigdamas, kad ieškovui 2017 m. sausio 12 d. jis perdavė visus 12 000 Eur, todėl jam buvo grąžintas vekslio originalas. Atsakovo teigimu, nors 2018 m. lapkričio 19 d. vekselį pasirašė, tačiau pagal jį jokių pinigų iš ieškovo negavo, pasirašant vekselį tarp šalių buvo susitarimas, kad pinigus, kurių reikėjo verslo vystymui, ieškovas atsakovui perduos vėliau (per savaitę), bet taip jų ir neperdavė.

27. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad ne tik notaro išduotas vykdomasis įrašas, bet ir pats 2018 m. lapkričio 19 d. vekselis, kaip sandoris, negali būti laikomas galiojančiu. Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovo pasirašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis, kurio suma 15 000 Eur, nebuvo patvirtintas notaro, todėl bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai netaikė ĮPVĮ bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatų, bei jį vertino tik kaip rašytinį skolos dokumentą (rašytinį įrodymą). Akcentuotina, jog, pripažinus vekselį negaliojančiu, kai atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas; jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą.

28. Antra, nagrinėjamoje byloje pradinė prievolė, dėl kurios buvo išduotas vekselis ir iš kurios kildinamas reikalavimas, grindžiama ieškovo ir atsakovo paskolos teisiniais santykiais – byloje buvo įrodinėjamos aplinkybės, kad ieškovas suteikė atsakovui 15 000 Eur paskolą, iš kurių 5000 Eur grynaisiais pinigais. Tačiau CK 6.871 straipsnio 4 dalyje paskolos sutarčiai, jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, taip pat nustatytas notarinės formos reikalavimas. Taigi iš dalies sutiktina su apeliantu, kad ieškovo įrodonėjama 2018 m. lapkričio 19 d. paskolos sutartis dėl 5000 Eur paskolos suteikimo atsakovui taip pat neatitinka tokio pobūdžio paskolos sutarčiai nustatytų imperatyviųjų formos reikalavimų.

29. Ieškovas šioje byloje reikalavimą dėl 15 000 Eur skolos priteisimo grindė rašytiniais įrodymais: atsakovo 2018 m. lapkričio 19 d. išduotu paprastu neprotestuotinu vekseliu, pagal kurį atsakovas įsipareigojo ieškovui sumokėti 15 000 Eur sumą iki 2019 m. kovo 1 d.; 2016 m. sausio 14 d. mokėjimo pavedimu, kuriuo ieškovas pervedė į atsakovo sąskaitą 10 000 Eur, kas tuo metu buvo užtikrinta 2016 m. sausio 14 d. atsakovo išduotu vekseliu; banko sąskaitos išrašu, iš kurio matyti, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 23 d. iki 2018 m. birželio 28 d. grynaisiais pinigais išėmė 6 000,00 Eur sumą; Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) teiktomis deklaracijomis, už ataskaitinius 2016 – 2019 metus, kuriose 2016 m. ir 2017 m. ieškovas deklaravo atsakovui suteiktą 10 000 Eur paskolą, o nuo 2018 m. – 15 000 Eur paskolą.

30. Byloje ginčo dėl 10 000 Eur perdavimo atsakovui kaip paskolos nekilo, ką patvirtina tiek ieškovo atliktas 2016 m. sausio 14 d. mokėjimo pavedimas, tiek atsakovo į bylą pateiktas 2016 m. sausio 14 d. jo, kaip vekselio davėjo, ieškovui išduotas paprastasis neprotestuotinas vekselis 12 000 Eur sumai, iš kurių 2000 Eur yra šalių sutartos palūkanos. Tačiau atsakovo teigimu, 2016 m. sausio 14 d. ieškovo suteikta paskola 2017 m. sausio 12 d. jam buvo grąžinta bei sumokėtos palūkanos. Atsakovas pinigų grąžinimo faktą įrodinėja tuo, kad, grąžinus ieškovui paskolą, jam buvo grąžintas 2016 m. sausio 14 d. vekselio originalas, taip pat ta aplinkybe, kad ieškovas pripažįsta, jog 2 000 Eur palūkanos jam buvo sumokėtos, taip pat neišrašant jokių pakvitavimų apie šių pinigų gavimą, ir atsakovo banko sąskaitos išrašu, iš kurio matyti, kad 2017 m. sausio 11 d. grynaisiais pinigais vienu metu išimta 30 000,00 Eur suma. Paskolos grąžinimo fakto ieškovas nepripažino.

31. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018).

32. Byloje ginčo, kad ieškovas atsakovui suteikė 10 000 Eur paskolą, ją pervesdamas per banką, nekilo. Taigi atsakovui kilo pareiga įrodyti, kad šią paskolą ieškovui grąžino. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių kontekste, priešingai nei teigia apeliantas, vekselio grąžinimas skolininkui nepatvirtina 10 000 Eur paskolos grąžinimo ieškovui fakto. Nagrinėjamu atveju teismas neturėjo pakankamo pagrindo abejoti ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, kad atsakovo 2018 m. lapkričio 19 d. išduotu paprastu neprotestuotinu vekseliu buvo patvirtintas anksčiau ieškovo atsakovui suteiktos ir negrąžintos 10 000 Eur paskolos (bei 5000 Eur papildomos paskolos, nutarties 33, 34 punktai), suteikimo faktas, todėl tikėtina, kad būtent dėl to 2016 m. sausio 14 d. vekselio originalas buvo grąžintas atsakovui. Ta aplinkybė, kad 2017 m. sausio 12 d. atsakovas turėjo finansines galimybes grąžinti ieškovo suteiktą paskolą, nėra pakankamas įrodymas patvirtinantis paskolos faktinį grąžinimą, o jokių kitų objektyvių ir pagrįstų tai patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė. Pažymėtina ir tai, kad atsakovo nurodytą paskolos grąžinimo dieną ieškovas buvo (duomenys neskelbtini), ką patvirtino tiek liudytojas E. P., tiek ieškovo naudojamame telefone gauti mobilaus ryšio operatoriaus Tele2 pranešimai. Todėl atsakovo nurodytas aplinkybės dėl paskolos grąžinimo 2017 m. sausio 12 d pirmosios instancijos teismui pagrįstai vertino kritiškai. Apelianto skunde nurodomos abejonės, kad šiuo telefonu galėjo naudotis ir kiti asmenys, o liudytojo parodymai nepatikimi, yra deklaratyvios ir niekuo nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vertindamas šiuos įrodymus kartu su visais kitais byloje esančiais įrodymais, jais rėmėsi, bei iš jų visumos sprendė, jog atsakovas neįrodė 10 000 Eur paskolos grąžinimo fakto. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas niekada nepripažino to, kad jam buvo grąžinta 2016 m. sausio 14 d. ieškovui suteikta10 000 Eur paskola, šią paskolą deklaruodavo ir VMI teiktose Metinėse gyventojo (šeimos) turto deklaracijse. Tuo tarpu atsakovas, nors taip pat nurodė, kad už 2017 - 2019 m. VMI teikė deklaracijas, tačiau šių deklaracijų teismui neteikė bei šiais įrodymais neįrodinėjo paskolos grąžinimo.

33. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas 5 000 Eur pinigų perdavimo atsakovui ir atsakovo įsipareigojimo grąžinti faktą įrodė, todėl ieškinį tenkino ir šioje dalyje. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu į bylą yra pateikta pakankamai įrodymų, kurie pagrindžia faktą, kad ieškovas atsakovui 5000 Eur perdavė. Byloje nėra ginčijamos aplinkybės, kad skolos dokumentą (2018 m. lapkričio 19 d. paprastąjį vekselį) išdavęs atsakovas jį surašė ir pasirašė, kaip skolą patvirtinantį dokumentą perdavė ieškovui, kad bylos šalys yra pažįstamos ir jas siejo verslo santykiai, kad ir anksčiau tokiu pačiu būdu, t.y. išduodant vekselį, buvo užtikrintas perduotų pinigų grąžinimas. Tuo tarpu apeliantas, siekdamas paneigti pinigų gavimo faktą, remiasi formaliais argumentais apie netinkamą įrodymų vertinimą ir įstatymų reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymą. Apelianto nurodytas ginčo skolos raštelio sudarymo aplinkybes – vekseliu ketinta užtikrinti ateityje iš ieškovo gautiną 15 000 Eur paskolą, t.y. susitarta dėl būsimo paskolos sandorio sudarymo, kuri taip ir nebuvo suteikta, teisingai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas įvertino kaip nelogiškus, neatitinkančius teisingumo ir protingumo principų. Teisėjų kolegijai labai abejotini ir įrodymais nepagrįsti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl ginčo skolos raštelio (vekselio) sudarymo, nes atsakovas kaip verslininkas, turintis aukštąjį universitetinį išsilavinimą bei patirties finansiniuose reikaluose ir išduodant vekselius, turėjo suvokti kokius įsipareigojimus prisiima. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių elgesys, siekiant paskolos santykius įforminti vekseliu, atitinka protingo ir rūpestingo asmens elgesio standartus. Kaip jau buvo minėta, kad skolos raštelis (paprastasis vekselis) buvo pas kreditorių, o ne pas skolininką (atsakovą), papildomai pagrindžia, kad pinigus atsakovas iš ieškovo buvo gavęs ir jų negrąžinęs (CPK 178, 185 straipsniai). Atsakovas neįrodinėjo, kad ieškovas įgydamas vekselį buvo nesąžiningas, iki ieškovui kreipiantis pas notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo neginčijo išduoto vekslio teisėtumo, neprašė jo grąžinti, kas tik sustiprina apeliacinės instancijos teismo įsitikinimą, kad atsakovas vis dar nėra grąžinęs ieškovui 2016 m. sausio 14 d. suteiktos 10 000 Eur paskolos, taip pat tai, kad 2018 m. lapkričio 19 d. atsakovas iš ieškovo papildomai gavo 5000 Eur grynaisiais pinigais.

34. Pažymėtina ir tai, kad įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus, o įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įvertinus ginčo vekselio kaip skolos dokumento turinį, kuriame paties atsakovo įrašytas besąlygiškas įsipareigojimas iki 2019 m. kovo 1 d. ieškovui sumokėti 15 000 Eur, bei tai, kad atsakovo pateikti argumentai nepaneigia vekselyje užfiksuotų veiksmų (paskolos pinigų perdavimo) atlikimo, pagal byloje esančius duomenis darytina labiau tikėtina išvada, jog atsakovas pasirašydamas 2018 m. lapkričio 19 d. vekselį, patvirtino, kad vis dar yra ieškovui negrąžinęs 2016 m. sausio 14 d. suteiktos 10 000 Eur paskolos, ir tai, kad 2018 m. lapkričio 19 d. iš ieškovo papildomai gavo 5000 Eur. Byloje esantys ieškovo SEB banko sąskaitos išrašas taip pat patvirtina ieškovo teiginius, kad jis turėjo finansines galimybes 2018 m. lapkričio 19 d. atsakovui grynaisiais pinigais perduoti 5000 Eur, todėl galima daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ieškovas iš banko sąskaitos išgrynintas pinigines lėšas iš tikrųjų panaudojo paskolos atsakovui suteikimui. Apelianto tvirtinimas, kad jis pinigų negavo, vertintinas kritiškai. Papildomai pažymėtina ir tai, kad nenustatyta, jog atsakovui, kuris buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, buvo apribota ar suvaržyta teisė teikti įrodymus, užduoti klausimus ar atlikti kitokius procesinius veiksmus, dėl ko apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantu ir vertinti, kad nebuvo užtikrintos atsakovo procesinės teisės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ar pažeisti šalių rungimosi, lygiateisiškumo principai (CPK 12 straipsnis, 17 straipsnis).

35. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis nutarties 28 punkte nurodytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatęs pinigų atsakovui perdavimo faktą, nepagrįstai netaikė notarinės formos reikalavimus ir jų neatitinkančio sandorio negaliojimą nustatančių teisės normų (CK 1.78 straipsnio 5 dalies, 6.871 straipsnio 4 dalies), ir nepagrįstai ex officio nesprendė klausimo dėl paskolos sutarties notarinės formos nesilaikymo ir jos pripažinimo negaliojančia. Tai lėmė neteisingą 2018 m. lapkričio 19 d. paskolos sutarties bei jos grąžinimo užtikrinimui išduoto vekselio, teisinį įvertinimą kaip sandorio, sukėlusio teisinius padarinius, ir kartu nepagrįstą teismo sprendimą priteisti ieškovo prašomą 5 000 Eur skolą, perduotą grynaisiais pinigais, grindžiant paskolos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis.

36. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: 1) kad teisės norma yra imperatyvi; 2) kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015). Kaip jau nurodyta, bylos šalių 2018 m. lapkričio 19 d. sudarytas 5000 Eur vertės, t.y. didesnės nei 3 000 Eur, paskolos sandoris buvo vykdomas grynaisiais pinigais. Toks paskolos sandorio sudarymas prieštaravo CK 6.871 straipsnio 4 daliai, nustačiusiai imperatyvų notarinės formos reikalavimą. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad įstatymo imperatyviai nustatytos sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-469/2020, 29 punktą). Vadinasi, šalių sudarytas 2018 m. lapkričio 19 d. paskolos sandoris dėl 5000 Eur paskolos, išduodant vekselį, pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu paskolos sutarties dėl 5000 Eur negaliojimo pagrindas yra akivaizdus – įstatymo imperatyviai nustatytos notarinės sandorio formos nesilaikymas. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjęs teismas turėjo ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą, juolab kai atsakovas tokius argumentus teikė teismui nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios, dėl to apeliacinio teismo sprendimas pripažinti 2018 m. lapkričio 19 d. paskolos sutartį negaliojančia negali būti vertinamas kaip siurprizinis.

37. Pripažinus 2018 m. lapkričio 19 d. paskolos sandorį negaliojančiu, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi taikoma restitucija – ieškovui iš atsakovo priteisiama negaliojančio sandorio pagrindu perduota 5000 Eur suma (CK 1.93 straipsnio 5 dalis, CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

38. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

39. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, ir pagrįstai sprendė, kad atsakovas byloje neįrodė, kad yra grąžinęs ieškovui 2016 m. sausio 14 d. suteiktą 10 000 Eur paskolą. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad 2018 m. lapkričio 19 d. paskolos sutarties sudarymo metu atsakovui buvo perduoti 5 000 Eur grynaisiais pinigais, tačiau šalims nesilaikius privalomos tokios sutarties notarinės formos, nepagrįstai netaikė notarinės formos reikalavimus ir jų neatitinkančio sandorio negaliojimą nustatančių teisės normų (CK 1.78 straipsnio 5 dalies, 1.93 straipsnio 3 dalis, 6.871 straipsnio 4 dalies), ex officio nesprendė klausimo dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo (CK 1.93 straipsnio 5 dalis, CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Kadangi ieškinį dėl 5000 Eur skolos priteisimo tenkinus, nors ir kitu CK 6.873 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu („Paskolos gavėjo pareiga grąžinti paskolos sumą“), buvo priimtas iš esmės teisingas procesinis sprendimas, apeliaciniu skundu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, pakeitus atitinkamus jo motyvus išdėstytais šioje nutartyje, paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, atsakovo apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga, ar teismo nešališkumu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

42. Ieškovas pateikė duomenis dėl patirtų 400 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Ieškovo prašomos priteisti išlaidos yra pagrįstos, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus tokių išlaidų dydžio, todėl jos priteistinos iš apelianto.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 3 d. galutinį sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 3 d. galutinio sprendimo rezoliucinę dalį, ją išdėstant taip:

„Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 11 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.

Pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovo P. J. ir atsakovo K. M. 2018 m. lapkričio 19 d. sudarytą sandorį dėl 5000 Eur paskolos.

Priteisti iš atsakovo K. M. ieškovui P. J. 15 000,00 Eur (penkiolikos tūkstančių eurų) skolą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (15 000,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. lapkričio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 455,30 Eur (keturių šimtų penkiasdešimt penkių eurų 30 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovo K. M. valstybei 8,22 Eur (aštuonių eurų 22 ct) bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.“

Priteisti iš atsakovo K. M. ieškovui P. J. 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.