Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Birutės Simonaitienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-01 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-378-641/2014 pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovui M. R., trečiajam asmeniui AB DNB bankui dėl kreditoriui už skolininką sumokėtos pinigų sumos grąžinimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas neatskleidė visos bylos esmės ir bylai esminių aplinkybių, pvz. tikrosios Kredito likusios sumos ir jos apskaičiavimo teisėtumo. Iš esmės byloje kilo ginčas dėl ieškovės elgesio vertinimo, kuomet ji vienašališkai ir savo laisva valia anksčiau numatyto galutinio sutarties įvykdymo termino sumokėjo visą paskolos likučio sumą ir be atsakovo žinios ir sutikimo nutraukė atsakovo su trečiuoju asmeniu sutartį, nors ieškovė nėra šios sutarties šalis. Šiai bylai svarbus klausimas dėl paskolos likučio sumos, jos paskaičiavimo teisėtumas, tačiau teismas šio klausimo nesprendė, tuo padarė esminį procesinį pažeidimą. Šio ginčo esmė buvo ne tik priteisti iš atsakovo sutartimi numatytą grąžintinos paskolos likučio sumą, bet kokia tvarka ir kokiais terminais ją grąžinti.

Teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo teigti ir daryti atitinkamas išvadas, kad ieškovė sumokėjo visą 14 642,98 Lt įsiskolinimą po pokalbio su banko darbuotojais ir dėl to, kad atsakovas vengė bendrauti su ieškove. Apeliantas nurodo, kad ieškovė nėra pateikusi įrodymų, kad atsakovas su ja nebendravo, o banko darbuotojai paaiškino, kad jie niekada nereikalavo iš ieškovės mokėti visą likusią kredito sumą. Banko atstovai teisme patvirtino, kad ieškovei asmeniškai ir betarpiškai buvo paaiškinta ir žodžiu, kad niekas nereikalauja jos sumokėti visą paskolos likutį, būtina sumokėti tik 823,44 Lt dydžio pradelstą sumą, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepasisakė apie šią aplinkybę ir ją ignoravo, tuo pažeidė esminius civilinio proceso principus.

Teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovas, nepažeisdamas 30 dienų termino banko raginimui įvykdyti, laiku sumokėjo šią sumą, todėl šiuo metu banko sąskaitoje yra nepanaudota 800 Lt atsakovo sumokėtų pagal Sutartį.

Teismas savo sprendime nepasisakė dėl aplinkybės, kad ieškovė nesikreipė raštu į atsakovą dėl savo ketinimų sumokėti visą paskolos likutį.

Teismas vietoj to, kad atstatytų teisingumą ir perkeltų ieškovei banko teises ir pareigas, neteisėtai ir be jokio pagrįsto faktinio ir teisinio pagrindo sumažino sutarties terminą nuo 7 iki 3 metų.

Teismas neteisingai sprendė ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą. Teismas iš esmės priėmė sprendimą palankesnį atsakovui, nes netenkino ieškovės prašymo priteisti sumokėtiną sumą nedelsiant ir viena įmoka, o nutarė išdėstyti mokėtinos sumos grąžinimą 3 metams. Todėl ieškovei bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos visiškai, o jei apeliacinės instancijos teismas vertintų, kad priteistinos, tada turėtų būti priteisiama tik pusė bylinėjimosi išlaidų. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra realios ir pagrįstos, neatsižvelgė, kad ši byla nėra sudėtinga, iš ieškovės atstovo nepareikalavo papildomų pastangų gilinantis į bylos esmę, todėl maksimalių įkainių priteisti šioje byloje nėra pagrindo. Apelianto manymu, bylinėjimosi išlaidos trečiajam asmeniui AB DnB bankui turėjo būti priteistos iš ieškovės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė ( CPK 329 straipsnis).

Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir sutikimo motyvų nebekartoja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Konstatavus, kad bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimą, teisėjų kolegija spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvieną tokio skundo argumentą. Todėl teisėjų kolegija atsako tik į pagrindinius apeliacinio skundo motyvus.

Byloje kilo ginčas dėl to, kad laiduotoja įvykdė prievolę už skolininką anksčiau sutartyje nustatyto prievolės įvykdymo termino.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2001-11-22 atsakovas M. R. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 582 su AB Lietuvos žemės ūkio banku (dabar – AB DnB bankas). 2001-11-22 ieškovė D. S. (sutarties sudarymo metu ieškovės pavardė – R.), su banku sudarė laidavimo sutartį Nr. 673, kuria įsipareigojo atsakyti ta pačia apimtimi kaip skolininkas už 31 350,00 Lt kredito grąžinimą, už šį kreditą paskaičiuotų palūkanų, netesybų ar kitų kreditavimo sutartyje numatytų mokėtinų sumų savalaikį sumokėjimą bei nuostolių atlyginimą. Skolininkui neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius minėtus įsipareigojimus ir dėl to gavus iš banko pareikalavimą, ieškovė įsipareigojo per penkias banko darbo dienas sumokėti visą skolininko įsiskolinimą bankui, apskaičiuotą tai dienai, kurią ji, kaip laiduotoja, įvykdys savo įsipareigojimą. Banko naudai buvo nustatyta tuo metu ieškovei ir atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdyto buto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka. Byloje nustatyta, jog pagrindinis skolininkas – atsakovas kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai. Per visą kreditavimo laikotarpį nuo 2001 m. iki 2013 m. atsakovui dažnai buvo siunčiami įspėjimai. Trečiojo asmens atstovė 2014 m. spalio 9 d. teismo posėdyje nurodė, kad atsakovui M. R. netinkamai vykdant įsipareigojimus, nesant geranoriško bendradarbiavimo, su atsakovunet dirbo ir kalbėjosi monitoringo skyriaus specialistai, kurie dirba su laiku nemokančiais paskolų klientais. Paskutiniuoju AB DnB banko 2013-04-11 įspėjamuoju raštu „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ ieškovė buvo įspėta, kad 2013-04-11 įsiskolinimas bankui yra 14 316,44 Lt, tame tarpe pradelsta dalis - 823,44 Lt. Ieškovei buvo nurodyta, kad praėjus 10 dienų nuo šio rašto išsiuntimo dienos neįvykdžius finansinių įsipareigojimų, t.y. negrąžinus pradelstos paskolos bei nesumokėjus palūkanų ir delspinigių, bankas sekančią dieną, einančią po minėto termino pasibaigimo dienos, vienašališkai nutrauks 2001-11-22 kreditavimo sutartį Nr. 582 ir pradės vykdyti priverstinį skolos išieškojimą iš bankui įkeisto ir kito ieškovei priklausančio turto ir lėšų. Pasibaigus 10 dienų įspėjimo laikotarpiui ir skolininkui M. R. nesumokėjus skolos, ieškovė 2013-04-22 įvykdė prievolę kreditoriui AB DnB bankui už atsakovą M. R., t. y. sumokėjo bankui visą iki 2013-04-22 likusią nesumokėtą kredito ir palūkanų sumą - 14 642,98 Lt. Ieškovei įvykdžius prievolę, jai buvo perduotas hipotekos lakštas.

Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė ta, kad, skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas nebaigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas, o sutarties šalims palikta laisvė susitarti ir dėl kitų užtikrinimo būdų. Taip pat šie subjektai prievolės įvykdymui užtikrinti gali taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą.

Laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimas atsiranda sutarties, nors gali atsirasti ir įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Laidavimo teisiniuose santykiuose dalyvauja trys asmenys – kreditorius, skolininkas ir laiduotojas; greta paprastai jau esamų (arba būsimų) kreditoriaus ir skolininko prievolinių teisinių santykių sukuriami nauji kreditoriaus ir laiduotojo prievoliniai teisiniai santykiai. Laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (CK 6.76 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Taigi laidavimo teisiniai santykiai grindžiami įstatyme nustatyta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, kuri yra bendrosios taisyklės, kad, esant skolininkų daugetui, jų prievolė yra dalinė, išimtis (CK 6.5 straipsnis, 6.6 straipsnio 1 dalis). Kartu solidarumas, esant skolininkų daugetui, reiškia skolos nedalomumą tarp skolininkų. Solidariosios prievolės nustatomos tam, kad kreditorius turėtų užtikrinimą, jog vieno skolininko prievolės neįvykdymas neturės įtakos prievolės įvykdymui, nes galima reikalauti, kad ją įvykdytų kitas bendraskolis. Solidariosios prievolės institutas leidžia apsaugoti kreditoriaus interesus ir tada, kai yra tik vienas pagrindinės prievolės skolininkas, susitariant dėl papildomos (šalutinės) prievolės, kurios skolininkas atsakys solidariai su pagrindinės prievolės skolininku. Esant laidavimui, yra pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės papildoma (šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Tai – laiduotojo prievolės, kaip papildomo civilinio teisinio santykio (šalutinio, esančio šalia pagrindinio prievolinio teisinio santykio), požymis. Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Nors laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, turi prieš kreditorių solidariąją prievolę, tačiau tik prievolės solidarumas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus laidavimo ypatumus, ir tai, kad prievolės solidarusis (su skolininku) pobūdis reiškia jos nedalomumą (ne dydžio, bet subjektų prasme), nepaneigia ir nepanaikina laiduotojo prievolės akcesorinio ir papildomo (šalutinio) pobūdžio ir to nulemtų jos ypatumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje

AB „Swedbank“ v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-61/2011).

Nagrinėjamu atveju ieškovė, kaip laiduotoja, ir atsakovas, kaip skolininkas, pagal minėtas sutartis yra solidarūs skolininkai. Solidariojo laidavimo atveju laiduotojo atsakomybė yra daug platesnė nei subsidiariojo laiduotojo – solidarus laiduotojas atsako kreditoriui kartu su skolininku kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad jie prievolę vykdytų bendrai ar skyrium (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 straipsnio 1 dalis). Jei laiduotojas įvykdo už skolininką prievolę ir ko kita nenumato sutartis, laiduotojas turi galimybę kompensuoti savo praradimus nukreipdamas į skolininką regresinį reikalavimą (laidavimas su regreso teise). CK 6.83 straipsnio 1, 3 dalyse numatyta, kad įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę; kiekvienas iš kelių laiduotojų turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko sumokėtos sumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, laiduotoja D. S., įvykdžiusi prievolę už skolininką M. R., teisėtai įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą.

Apeliantas teigia, kad ieškovė privalėjo sumokėti tik pradelstų įsipareigojimų sumą, o sumokėti visą likusią kredito sumą neprivalėjo. CK 6.50 straipsnis numato, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai (CK 6.50 straipsnio 1 dalis). Taigi šiame straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad už skolininką prievolę gali įvykdyti ir kitas asmuo. Tokia taisyklė nustatyta ginant kreditoriaus ir civilinės apyvartos interesus. Šios taisyklės išimtis gali nustatyti įstatymas arba šalių sutartis. Kai prievolė yra tik asmeninė, t. y. susijusi su skolininko asmeniu, kitas asmuo įvykdyti prievolės už skolininką negali. Minėtos normos įtvirtina prezumpciją, kad už skolininką prievolę gali įvykdyti ir kitas asmuo. CK 6.50 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus šio kodekso 6.51 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi skolininkas M. R. nei prieš sutarties įvykdymą, nei po jos įvykdymo, nenurodė, kad prievolę asmeniškai įvykdys būtent jis pats, kreditorius sutiko priimti prievolės įvykdymą iš ieškovės – laiduotojos D. S.. Teisėjų kolegija pažymi, kad skolininkas neturi teisės prieštarauti trečiojo asmens prievolės įvykdymui, vykdančiam prievolę pagal CK 6.51 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad teisė įvykdyti prievolę už skolininką priklauso valdančiam turtą asmeniui, jeigu šis dėl išieškojimo gali prarasti turto valdymo teisę. Nagrinėjamu atveju AB DnB bankas 2013-04-11 įspėjamuoju raštu „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ ieškovę įspėjo, kad praėjus 10 dienų nuo šio rašto išsiuntimo dienos neįvykdžius finansinių įsipareigojimų, t.y. negrąžinus pradelstos paskolos bei nesumokėjus palūkanų ir delspinigių, bankas sekančią dieną, einančią po minėto termino pasibaigimo dienos, vienašališkai nutrauks 2001-11-22 kreditavimo sutartį Nr. 582 ir pradės vykdyti priverstinį skolos išieškojimą iš bankui įkeisto ir kito ieškovei priklausančio turto ir lėšų. Todėl ieškovė, pamačiusi, kad atsakovas per nustatytą terminą nepadengė įsiskolinimo, žinodama, kad atsakovas nuolat 2001-11-22 kreditavimo sutartį Nr. 582 vykdo netinkamai, o tai vertintina kaip esminis sutarties pažeidimas, ir siekdama išvengti nuosavybės teise valdomo turto praradimo, turėjo teisę įvykdyti visą likusią prievolę už skolininką M. R.. Teisėjų kolegija sutinka, kad ieškovė pagal AB DnB banko 2013-04-11 raštą neprivalėjo padengti visą skolą, tačiau pažymi, jog atsižvelgiant į aukščiau aptartas nuostatas, ieškovė turėjo teisę įvykdyti visą prievolę už skolininką. Apeliantas nurodo, kad ieškovė nesikreipė raštu į atsakovą dėl savo ketinimų sumokėti visą paskolos likutį, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymas tokios pareigos ieškovei nenumato.

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovas, nepažeisdamas 30 dienų termino banko raginimui įvykdyti, laiku sumokėjo šią sumą, t. y. 800 Lt sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėta suma buvo įnešta į banko sąskaitą, kai atsakovas bankui įsipareigojimų nebeturėjo, kadangi ieškovė 2013-04-22 jau buvo įvykdžiusi prievolę kreditoriui AB DnB bankui už atsakovą M. R.. Pažymėtina, kad pagal AB DnB banko 2013-04-11 raštą skolininkas, t. y. atsakovas arba laiduotoja - ieškovė - turėjo per 10 dienų nuo šio rašto išsiuntimo dienos įvykdyti finansinius įsipareigojimus - padengti pradelstus įsipareigojimus, palūkanas ir delspinigius, tačiau atsakovas bankui 800 Lt pervedė vėliau nustatyto termino.Taip pat pažymėtina, kad pervesta pinigų suma buvo 800 Lt, kai 2013-04-11 rašte buvo nurodyta pradelstų įsipareigojimų suma –823,44 Lt. Paminėtos aplinkybės rodo, kad atsakovas netinkamai vykdė 2001-11-22 kreditavimo sutartį Nr. 582, todėl ieškovė pagrįstai tikėjo, kad minėta sutartis po banko nustatyto termino galėjo būti nutraukta vienašališkai ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš bankui įkeisto ir kito laiduotojai priklausančio turto. Tą patvirtino ir trečiojo asmens atstovė 2014 m. spalio 9 d. teismo posėdyje.

Nesutiktina ir su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo perkelti ieškovei banko teises ir pareigas. CK 6.83 straipsnio 1, 3 dalyse numatyta, kad įvykdžiusiam prievolę laiduotojui, pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę; kiekvienas iš kelių laiduotojų turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko sumokėtos sumos. Tokie teisės padariniai reiškia, kad trečiajam asmeniui, nagrinėjamu atveju –laiduotojai, įvykdžiusiai prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Tai reiškia, kad kai laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką, pirminė prievolė, siejusi kreditorių ir skolininką, pasibaigia, o jos pagrindu atsiranda nauja, regresinė prievolė, t. y. skolininko prievolė sumokėti laiduotojui tai, ką jis už skolininką sumokėjo pradiniam kreditoriui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad ieškovei – laiduotojai D. S. - įvykdžius prievolę už atsakovą M. R., pirminė prievolė, t. y. prievolė pagal 2001-11-22 kreditavimo sutartį Nr. 582 pasibaigė, taip pat pasibaigė ir šioje sutartyje numatytos pareigos bei sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei neperkėlė 2001-11-22 kreditavimo sutarties Nr. 582 sąlygų. Byloje nėra jokių duomenų, kad šalys – ieškovė ir atsakovas – būtų sudarę tarpusavio susitarimą dėl skolos mokėjimo dalimis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertintina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes ir nustatė, jog ieškovė turėjo teisę padengti likusį įsiskolinimą už atsakovą, o padengusi įsiskolinimą turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko sumokėtos sumos (CK 6.83 straipsnio 1, 3 dalys).

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą. Su šiuo apelianto teiginiu teisėjų kolegija nesutinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės ieškinys buvo tenkintinas visiškai, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nesutiktina su apelianto teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė sprendimą palankesnį atsakovui, nes netenkino ieškovės prašymo priteisti sumokėtiną sumą nedelsiant ir viena įmoka, o nutarė išdėstyti mokėtinos sumos grąžinimą 3 metams. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šalių turtinę padėti, atsakovo interesus, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, išdėstė sprendimo dalies dėl 14 642,98 Lt priteisimo vykdymą 3 metams, įpareigojant atsakovą kiekvieną mėnesį sumokėti ieškovei po 400 Lt, paskutiniu mokėjimu sumokant likusią nesumokėtą sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimo vykdymo išdėstymas jokiu būdu nereiškia ieškinio patenkinimo iš dalies. Taip pat nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog bylinėjimosi išlaidos trečiajam asmeniui AB DnB bankui turėjo būti priteistos iš ieškovės. Bankas patyrė bylinėjimosi išlaidas, susijusias su dalyvavimu teismo posėdžiuose ir atstovavimu pirmosios instancijos teisme, todėl ieškinį patenkinus visiškai, teisingai buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo. Apeliantas taip pat teigia, kad nepagrįstai ieškovės atstovavimo išlaidos buvo pripažintos realios ir pagrįstos. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė visą laiką buvo sąžininga proceso šalis, ieškovė iki ieškinio pateikimo teismui siekė ginčą išspręsti taikiai, bylos nagrinėjimo metu ieškovė siūlė atsakovui bylą baigti taikiai, tačiau atsakovas nesutiko. Atsakovas visiškai nesutiko su pareikštu ieškiniu. Ieškovės patirtos išlaidos, t. y. 127,23 Eur žyminis mokestis, 86,89 Eur išlaidos už antstolės pagalbą, yra realios ir pagrįstos. 912,30 Eur išlaidos, patirtos už advokatės atstovavimą, įvertinus atstovės darbo laiko sąnaudas, ilgą bylos nagrinėjimą ir tai, kad jos neviršija rekomenduojamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, numatyto Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, vertintinos realiomis, pagrįstomis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas priteisė iš atsakovo.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, apelianto apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė D. S. prašo priteisti apeliacinėje instancijoje jos patirtas 450,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Trečiasis asmuo AB DNB bankas prašo priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas 181,50 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas grindžia rašytiniais įrodymais (2 tomas, 69, 80 b. l.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės ir trečiojo asmens patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija rekomenduojamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtinto 2015 m. kovo 20 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo, yra pagrįstos, todėl iš atsakovo M. R. ieškovei D. S. priteistinos 450,00 Eur bylinėjimosi išlaidos, o trečiajam asmeniui AB DNB bankui 181,50 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinėje instancijoje (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias laidavimo santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo M. R. atsakovei D. S. 450,00 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) ir trečiajam asmeniui AB DNB bankui 181,50 Eur (šimtą aštuoniasdešimt vieną eurą, 50 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.