- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-24
- Bylos Nr.
- e2A-1557-413/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-00378-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- KoraTrade
- Atsakovas
- VRD Baltic
- Išvadą teikia
- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „KoraTrade“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-74-435/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „KoraTrade“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VRD Baltic“ dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo bei palūkanų priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VRD Baltic“ priešieškinį ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „KoraTrade“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu suklydus ir restitucijos taikymo, išvadą teikiančios institucijos – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „KoraTrade“ kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydama CK 6.66 straipsnio pagrindu pripažinti atsakovės UAB „VRD Baltic“ atliktą 15 004 Eur sumos įskaitymą negaliojančiu ab initio, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės 15 004 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad Kauno apygardos teismui 2018 m. spalio 24 d. nutartimi iškėlus UAB „KoraTrade“ bankroto bylą, bankroto administratorius, patikrinęs jam perduotus įmonės buhalterinius dokumentus, nustatė, kad ieškovė faktiškai nuo 2017 metų balandžio mėn. buvo nemoki, tačiau šalys 2018 m. birželio 5 d. sudarė turto perleidimo (sandėliuko pirkimo pardavimo) ir įskaitymo sandorius, todėl 15 004 Eur vertės įskaitymo sandoris yra neteisėtas. Įskaitymo atlikimo metu ieškovė jau neturėjo galimybių atsiskaityti ir neatsiskaitinėjo su kitais įmonės kreditoriais, todėl tokiu būdu (įskaitymo sandoriu) buvo pažeisti kitų ieškovės kreditorių turtiniai interesai.
3. Atsakovė UAB „VRD Baltic“ prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir pateiktu priešieškiniu prašė, jeigu teismas pripažins įskaitymo sandorį negaliojančiu, pripažinti šį sandorį negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo, taikyti restituciją natūra, t. y. negaliojančio pirkimo sandorio objektą – sandėliuką – sugrąžinti ieškovei, o atsakovei sugrąžinti reikalavimo teisę į 15 004 Eur ir padidinti UAB „KoraTrade“ įsiskolinimą atsakovei UAB „VRD Baltic“ 15 004 Eur suma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė, priteisė ieškovei iš atsakovės 1480 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nustatė, kad pateiktu ieškiniu ieškovė laikė, jog tarp šalių sudarytas sandėliuko su palėpe pirkimo–pardavimo sandoris yra teisėtas, tačiau šalys neteisėtai atliko įskaitymą, dėl ko ieškovė negavo už perleistą turtą pajamų, todėl atsakovės atliktą įskaitymą ieškovė ginčijo actio Pauliana pagrindu.
6. Teismas nurodė, kad nors pagal byloje surinktus rašytinius įrodymus nepavyko nustatyti, kiek tiksliai turto turėjo UAB „KoraTrade“ ginčijamo sandorio sudarymo metu, tačiau į bylą pateikti įrodymai bet kuriuo atveju patvirtina, kad ieškovė nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams, o pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Tai leido teismui konstatuoti, kad įmonės nemokumas, kaip teisinė actio Pauliana sąlyga, ginčijamo sandorio sudarymo metu egzistavo.
7. Teismas nustatė, kad ginčo objektas yra nesudėtingas statinys, kurio pastatymui 2013 m. buvo išleista 15 000 Eur. Šis statinys stovi atsakovės naudojamame žemės sklype, pastatytas prijungus jį prie kitam juridiniam asmeniui priklausančios tvoros. Statinio likutinė vertė jo perleidimo atsakovei dieną buvo 12 166,78 Eur (rinkos vertės nustatyti nepavyko), kas, teismo nuomone, reiškia, jog atsakovė, perimdama ginčo sandėliuką ir atlikdama įskaitymą už ieškovės neįvykdytą prievolę atsakovei, įskaitė ženkliai didesnę įsiskolinimo sumą nei gauto turto vertė. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad tokiu būdu tokio sandorio sudarymas buvo išimtinai naudingas ieškovei, ir atitinkamai – nenaudingas atsakovei.
8. Spręsdamas klausimą, ar tokiu sandoriu nebuvo pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės, teismas pažymėjo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu pagrindiniai ieškovės kreditoriai, neįskaitant atsakovės, buvo siuntų pervežimo įmonės UAB „DHL Lietuva“ ir UAB „Skubios siuntos“, o taip pat AB SEB bankas, t. y. įmonės, kurių veikla nėra susijusi su gamyba, prekyba ar sandėliavimu. Tai leido daryti teismui labiau tikėtiną išvadą, kad šios įmonės negalėjo būti suinteresuotos tokiomis pat ar netgi geresnėmis sąlygomis įsigyti ieškovei priklausiusį sandėliuką, įvertinant ir tą aplinkybę, jog jis pastatytas atsakovės naudojamame žemės sklype.
9. Teismas darė išvadą, jog ginčo sandėliukas apskritai nėra ir nebuvo paklausi prekė, kurios įgijimu būtų suinteresuotas bet koks pirkėjas, išskyrus atsakovę, kuri vienintelė turi objektyvią galimybę šį turtą panaudoti efektyviai. Tai, kad sandėliukas nevertas tos pinigų sumos, už kurią atliktas įskaitymas, teismo posėdyje pripažino ir ieškovės atstovas; šią aplinkybę patvirtina ir jo išsakyta pozicija, kad ieškovė, jeigu būtų priimtas jai palankus teismo sprendimas, nepageidauja susigrąžinti sandėliuko ir pasinaudoti galimybe jį parduoti ir taip atsiskaityti su kreditoriais. Tokia ieškovės pozicija, anot teismo, tik patvirtina aplinkybę, jog ginčo sandėliukas apskritai yra nelikvidus. Todėl teismas sprendė, kad ginčijamo sandorio sudarymas ieškovei buvo ekonomiškai naudingas, nes šiuo sandoriu buvo sumažintas įmonės nemokumas, kas atitiko jos kreditorių teises ir teisėtus interesus.
10. Teismo vertinimu, atsakovės atstovų paaiškinimai, kad „jei būtų reikėję pirkti sandėliuką už pinigus, atsakovė nebūtų jo pirkusi, kadangi jo kaina yra per didelė, tačiau šiuo atveju buvo geriau pasiimti sandėliuką nei negauti nieko“; „atsakovės tikslas buvo gauti nors kažkokį turtą už ieškovės įsiskolinimą“ tik patvirtina aplinkybę, kad atsakovės direktorius suprato sandėliuko vertę ir tik susidarius situacijai, kad pinigų mokėti nereikės, o bus nurašyta dalis ieškovės skolos, jis sąmoningai sudarė ginčo sandorį.
11. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės atstovas (direktorius) daugiau nei 20 metų sėkmingai vykdo verslą, yra įmonės savininkas ir vadovas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas atsakovei suklydus, todėl atsakovės priešieškinį atmetė kaip teisiškai nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „KoraTrade“ (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti, priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Atsakovė, siekdama įrodyti savo atsikirtimus dėl sandėliuko vertės, privalėjo leistinais rašytiniais įrodymais įrodyti kitą sandėliuko turto vertę, t. y. pateikti sandėliuko turto vertinimą, atliktą vadovaujantis LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu. Toks įrodymas atsakovės nebuvo pateiktas, pats teismas sprendime nurodė, kad ginčo objekto rinkos vertė nebuvo nustatyta. Todėl teismas nepagrįstai, vadovaudamasis neleistinais įrodymais dėl sandėliuko vertės, konstatavo mažą sandėliuko vertę. Teismas privalėjo vertinti rašytinius įrodymus, pagal kuriuos sandėliuko vertė buvo ne mažesnė kaip 12 166,78 Eur.
12.2. Teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovės buvusio vadovo E. R. bei jo brolio ir atsakovės vadovo V. R. paaiškinimais, nes šie asmenys suinteresuoti nepalankiu ieškovei teismo sprendimu. Sandorio šalys pačios ir nieko neverčiamos susitarė dėl sandėliuko perleidimo už 15 004 Eur kainą, o vėliau dėl šios sumos įskaitymo – į UAB „KoraTrade“ įsiskolinimą atsakovei. Vadinasi, sandėliuko vertė, priešingai nei teigia atsakovė, jai buvo žinoma, be to, šis sandėliukas buvo atsakovės teritorijoje. Atsakovė, būdama susijusi su ieškove ir nesąžininga šio ginčijamo sandorio šalis, siekusi pirmenybės teise pasiimti dar likusį turtą pirmiau nei kiti ieškovės kreditoriai, negali dabar pakeisti pozicijos ir siekti sau palankaus aiškinimo neva sandėliukas nebuvo vertas sutartos 15 004 Eur sumos.
12.3. Ieškovė reiškė reikalavimą dėl įskaitymo sandorio negaliojimo. Įskaitymo sandoriu, pažeidžiant kitų kreditorių teises, buvo panaikinta atsakovės piniginė prievolė ieškovei. Dėl šios priežasties taikytina restitucija, grąžinant ieškovei reikalavimą į atsakovę 15 004 Eur sumoje. Ieškovė neprašė pripažinti pačio sandėliuko pirkimo–pardavimo sandorio negaliojančiu, kadangi laikė jį teisėtu, sandėliukas perleistas už balansinę vertę. Kadangi atsakovė nepateikė jokių šio sandorio negaliojimo įrodymų, toks sandoris laikytinas galiojančiu ir restitucija pagal šį sandorį negalima.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „VRD Baltic“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:
13.1. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nebuvo paneigti rašytiniai įrodymai dėl sandėliuko vertės. Pažymi, kad tokio daikto nei vienas iš turto vertintojų nevertino, tas sandėliukas nėra registruotas VĮ Registrų centre, prie bylos yra pridėtos foto nuotraukos, jis yra menkos vertės, tą patvirtino visos proceso šalys.
13.2. Byloje nustatytos aplinkybės, kad E. R. ir V. R. yra broliai atsakovė niekada neneigė. Jeigu tas sandėliukas nebūtų buvęs šalia V. R. įmonės (atsakovės), jis tikrai nebūtų jo pirkęs. Atsakovė pirkimo–pardavimo sandorį sudarė tik todėl, kad sandėliukas buvo atsakovės teritorijoje ir jame bus galima laikyti kokias nors UAB „VRD Baltic“ detales. Kitų minčių nebuvo, todėl ieškinį tenkinus, atsakovė sutiktų atiduoti sandėliuką ieškovei natūra. Atsakovė nesutinka su apeliantės argumentu, kad vien todėl, kad sandorį sudarė broliai, toks sandoris jau laikomas nesąžiningu. Tuo metu, kai atsakovė leido ieškovei statyti sandėliuką UAB „VRD Baltic“ nuomojamame žemės sklype, buvo susitarta, kad tuo atveju, jeigu ieškovei dėl kokių nors priežasčių sandėliukas nebebus reikalingas, ji tą sandėliuką perleis atsakovei UAB „VRD Baltic“. Tai reiškia, kad šalis siejo ir ikisutartiniai teisiniai santykiai.
13.3. Tai, kad sandėliukas nevertas tos pinigų sumos, už kurią atliktas įskaitymas, teismo posėdyje pripažino ir ieškovės atstovas, kuris nurodė, jog ieškovė jai palankaus sprendimo atveju, nepageidauja susigrąžinti sandėliuko. Tokia ieškovės pozicija tik patvirtina aplinkybę, jog ginčo sandėliukas apskritai yra nelikvidus. Tokias faktines bylos aplinkybes nustatė ir bylą išnagrinėjęs teismas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisę ginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu, taikymo ir aiškinimo klausimai.
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 24 d. nutartimi patenkino ieškovės įmonės vadovo E. R. pareiškimą ir UAB „KoraTrade“ iškėlė bankroto bylą. Bendrovės bankroto byloje iš viso patvirtinti 144 279,90 Eur dydžio kreditoriniai reikalavimai.
17. Bankroto administratorius, vykdydamas savo pareigas ir patikrinęs bankrutuojančios įmonės sandorius, sprendė, kad esant UAB „KoraTrade“ nemokiai, jos vadovas 2018 m. birželio 15 d. atliko įskaitymą ir 15004 Eur suma sumažindamas ieškovės įsiskolinimą atsakovei perleido jai savo turtą – sandėliuką. Bankroto administratoriaus nuomone, toks įskaitymas (sandoris) pažeidė kitų ieškovės kreditorių interesus, nes atsakovei buvo suteikta pirmenybė atgauti skolą ir taip sumažinti savo kreditorinį reikalavimą. Todėl administratorius kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydamas pripažinti minėtą įskaitymo sandorį negaliojančiu. Ieškovė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde teigė, kad tarp šalių sudarytas sandėliuko su palėpe pirkimo – pardavimo sandoris yra teisėtas, tačiau šalys neteisėtai atliko įskaitymą, todėl šį įskaitymo sandorį ginčijo CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu.
Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, ieškinio patenkinimas šiuo teisiniu pagrindu yra negalimas.
19. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra nustatytų visų actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų, kad ginčijamas įskaitymo sandoris ieškovės kreditorių interesų nepažeidė, nes perleistas sandėliukas buvo atsakovei priklausančiame žemės sklype, šis turtas yra menkavertis, nelikvidus ir kitiems kreditoriams nereikalingas. Pažymėjo, kad įskaitymo sandoris buvo daugiau naudingas pačiai ieškovei, o ne atsakovei, ką pripažino ir ieškovės atstovas, nereikalaudamas grąžinti turtą natūra.
20. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutiko, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl sandėliuko menkavertiškumo, kad sandėliuko mažos vertės atsakovė neįrodė, kad yra pažeisti ieškovės kreditorių interesai.
21. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Byloje nėra ginčo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu bendrovė turėjo finansinių sunkumų, šią aplinkybę patvirtino ir buvęs ieškovės vadovas. Apeliantė įrodinėja, kad ieškovė, būdama nemokia, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui – ieškovės vadovo brolio vadovaujamai įmonei, kuomet už ieškovės skolą atsakovei perleido pastarajai savo turtą – sandėliuką, tokiu būdu atlikdama įskaitymą.
22. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „KoraTrade“ ginčijamo sandorio sudarymo dienai nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams iš viso pradelstų įsipareigojimų suma 2018 m. birželio 15 d. sudarė 109 417,28 Eur, kai pati įmonė tai dienai turėjo turto už 166 236 Eur, t. y. pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, kas atitiko tuo metu galiojusio Lietuvos respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą įmonės nemokumo sąvoką. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad sandorio sudarymo metru egzistavo viena iš actio Pauliana sąlygų – įmonės nemokumas.
23. Kai nustatinėjama kita actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – ar buvo pažeistos kreditorių teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui – teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad vertinant, ar pirmenybės suteikimas vienam kreditoriui pažeidė kitų kreditorių, kurių interesais pareikštas actio Pauliana, interesus ir teises, reikia atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes, o vien nustatytos atsiskaitymo tvarkos pažeidimo konstatavimo neužtenka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2002 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2002; 2012 m. gegužės 2d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).
24. Aptariamam kontekste pastebėtina, kad ieškovės bankroto administratorius neginčija, jog sandėliukas yra nesudėtingas statinys. Liudytoju apklaustas ieškovės buvęs vadovas E. R. patvirtino, jog sandėliuko pastatymui išleido apie 15 000 Eur. Sandėliukas pastatytas atsakovės teritorijoje ir su jos sutikimu, sandėliukas buvo reikalingas ieškovės turto sandėliavimui ir pastatytas iš suvirinto metalinio rėmo, prie kurio prisuktos plokštės, iš vidaus prisukta mediena, išvedžiota elektra ir prijungtos lempos. Be to, sandėliuką išardžius, perkelti jį į kitą vietą nebūtų galimybės, nes jis prijungtas prie kitai įmonei priklausančios tvoros. Prieš statant sandėliuką su atsakovės vadovu buvo susitarta, kad atsakovė leidžia savo lėšomis pasistatyti sandėliuką, tačiau, jeigu įmonė nebedirbs, atsakovė tą sandėliuką perims, kadangi jis yra atsakovės naudojamoje teritorijoje.
25. Apeliantės argumentas, kad atsakovė privalėjo įrodyti tikrąją (kitą nei jos pateiktuose įrodymuose) sandėliuko vertę yra nepagrįstas, nes pačios ieškovės pateiktuose dokumentuose – įmonės turto nurašymo akte sandėliuko likutinė vertė jo perleidimo atsakovei dieną buvo 12 166,78 Eur, tuo tarpu ieškovės skola atsakovei siekė 15 004 Eur. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė, perimdama ginčo sandėliuką ir atlikdama įskaitymą už ieškovės neįvykdytą prievolę, įskaitė ženkliai didesnę įsiskolinimo sumą nei gauto turto vertė, todėl tokio sandorio sudarymas buvo išimtinai naudingas ieškovei, ir atitinkamai – nenaudingas atsakovei.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, atliktas ginčijamas įskaitymas niekaip nepažeidė ir kitų kreditorių teisių bei turtinių interesų, nes tuo metu didžiausi ieškovės kreditoriai buvo specifiniai ūkio subjektai – siuntų pervežimo įmonės UAB „DHL Lietuva“ bei UAB „Skubios siuntos“, taip pat kredito įstaiga AB SEB bankas, kurių ūkinė veikla niekaip nėra susijusi su gamyba, prekyba ar sandėliavimu. Todėl pritartina ir kitai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šie ieškovės kreditoriai negalėjo turėti suinteresuotumo tokiomis pat ar netgi geresnėmis sąlygomis įsigyti ieškovei priklausiusį sandėliuką, įvertinus jo paskirtį ir dislokavimo vietą.
27. Nagrinėjamu atveju apeliantė ginčija tik įskaitymo sandorį, tačiau, sąmoningai ar ne, neginčija pačios sandėliuko pirkimo–pardavimo sutarties ir atitinkamai taikytinos restitucijos, kai įmonės turtas turėtų grįžti ieškovei. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turto perleidimas ir įskaitymas negali būti vertinami atskirai. Minėta, kad pagal kasacinio teismo praktiką, kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymu yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Nagrinėjamu atveju ieškovė, perleisdama įskaitymu savo turtą atsakovei už didesnę nei balansinę vertę, įvertinus perleisto turto paskirtį ir dislokacijos vietą, nei įstatymo, nei kitų kreditorių teisių ir turtinių interesų nepažeidė, todėl sutiktina ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks sandoris nurodytoje situacijoje buvo žmogiškai paaiškinimas (atitiko protingumo standartą) ir ekonomiškai pateisinamas
28. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl privalomumo sudaryti sandorį, yra išaiškinęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas; tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7- 115-469/2020).
29. Nagrinėjamas atvejis, paremtas faktiniais bylos įrodymais, leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei priklausiusio sandėliuko perleidimas atsakovei už žymiai didesnę sumą nei sandėliuko vertė, buvo ekonomiškai naudingas ieškovei ir atitiko protingo asmens elgesio standartą, todėl laikytina, kad ieškovė dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį.
30. Tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nenustačius, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeisti kreditorių interesai, bei konstatavus, kad skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, darytina išvada, kad sudarydamos sandorį šalys buvo sąžiningos.
Dėl procesinės bylos baigties
31. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir nelemia galutinio teisinio rezultato išnagrinėtoje byloje. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą ir atmetus atsakovo apeliacinį skundą, apelianto patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
34. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė, atstovaujama advokatės G. S., prašė priteisti iš ieškovės atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, nurodydama, kad šių išlaidų dydį pagrindžiančius įrodymus pateiks vėliau. Tačiau tokie įrodymai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti nebuvo, todėl tenkinti atsakovės prašymą nėra pagrindo (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.