- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-21
- Bylos Nr.
- eI3-554-764/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00776-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- UAB "Rokmelsta"
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rokmelsta“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Rokmelsta“, atstovaujama advokato I. R., kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) 2020 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. AS-26 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2019 m. gruodžio 11 d. patikrinimo aktą Nr. PA80-127; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja paaiškina, kad Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vyresnioji valstybinės aplinkos apsaugos inspektorė D. K., atlikusi UAB „Rokmelsta“ (toliau – Bendrovė) planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017-2018 m., vertinant markšeideriniais planais apskaitomus laikotarpius, 2019 m. gruodžio 11 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA80-127 (toliau – Patikrinimo aktas). Patikrinimo akte nurodoma, kad Bendrovė iki patikrinimo pradžios Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – Inspekcija arba VMI) nebuvo pateikusi Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos už 2017 m. III ketvirtį, taip pat nuslėpė 2 856 m³ žvyro mažiau nei apskaityta. Todėl Bendrovei už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekis per tikrinamą laikotarpį papildomai paskaičiuotas privalomas sumokėti mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą, kuris sudaro 14 812 Eur.
Pareiškėja, nesutikdama su Patikrinimo akto išvadomis, pateikė rašytines pastabas, tačiau Departamentas į jas neatsižvelgė ir 2020 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą Nr. AS-26 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas). Sprendimu Departamentas patvirtino 14 812 Eur sumą, kurią pareiškėja privalo sumokėti Inspekcijai.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia nesutinkanti su Patikrinimo akto ir Sprendimo išvadomis. Nesutikimą su ginčijamais sprendimais pareiškėja grindžia tuo, kad Departamentas, surašydamas Patikrinimo aktą ir priimdamas Sprendimą, nepagrįstai nevertino pareiškėjos pateiktų dokumentų, sumokėto mokesčio už 2017 m. III ketv. bei nurodytų aplinkybių dėl įsivėlusios buhalterinės klaidos, dėl ko padarė neteisingas ir faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas.
Pareiškėjos teigimu, priešingai negu teigiama Patikrinimo akte, ji nesiekė nuslėpti išgauto žvyro kiekio. Pažymi, jog už 2017 m. III ketv. žvyro kiekis buvo deklaruotas teisingai, deklaracija taip pat buvo užpildyta. Teigia, jog 1 308 Eur suma buvo pervesta 2017 m. spalio 17 d. į Inspekcijos sąskaitą, tačiau dėl žmogiškosios klaidos užpildyta deklaracija nebuvo pateikta Inspekcijai, nors nustatytas mokestis sumokėtas ir įtrauktas į apskaitą. Nurodo, jog patikrinimo metu, paaiškėjo, kad pareiškėjos 2017 m. spalio 17 d. sumokėtas 1 308 Eur mokestis Inspekcijos sistemoje buvo užskaitytas kaip ne kaip mokestis už naudingąsias iškasenas, bet įskaitytas kitu tuo pačiu kodu pareiškėjos mokėtinų mokesčių sąskaita. Anot pareiškėjos, deklaracija už 2017 m. III ketv. Inspekcijai buvo pateikta 2019 m. lapkričio 13 d., o 1 308 Eur mokestis pakartotinai sumokėtas 2019 m. lapkričio 14 d.
Dėl 2018 m. I ketv. deklaruoto mažesnio nei išgautas žvyro kiekio, pareiškėja nurodo, kad pildant Inspekcijos deklaraciją už 2018 m. I ketv. įsivėlė klaida, kai vietoje turėtų deklaruoti 372 m³ žvyro buvo deklaruota 0,372 m³. Atkreipia dėmesį, jog pastebėjus šią klaidą, deklaracija buvo patikslinta ir 2019 m. lapkričio 8 d. perduota Inspekcijai, o į Inspekcijos sąskaitą sumokėtas 173 Eur mokestis.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime cituodamas Lietuvos Respublikos Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 1-3 dalis, nurodo, kad pareiškėja yra ūkio subjektas, kuris turi pareigą organizuoti savo veiklą taip, kad būtų užtikrintas jam taikomų teisės aktų reikalavimų laikymasis, kad būtų tinkamai ir laiku deklaruojamas išgautas gamtos išteklių kiekis bei sumokami mokesčiai. Teigia, jog Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautą gamtos išteklių kiekį ir (arba) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas šio Įstatymo 1-3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
Atsakovo nuomone, pareiškėjos skunde nurodomos aplinkybės, jog pažeidimas buvo padarytas dėl asmens, teikiančio deklaracijas, žmogiškosios klaidos, negali būti laikomos šalinančiomis pareiškėjos atsakomybę, o kaip tik toks elgesys parodo pareiškėjos nerūpestingumą ir aplaidų požiūrį į teisės aktais nustatytų pareigų vykdymą. Tai reiškia, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės neatleidžia jos nuo įstatyme įtvirtintos pareigos vykdymo ir negali būti priežastimi sumažinti mokėtiną mokestį. Atsakovo teigimu, pareiškėjos pateikti argumentai nelaikytini teisiškai pagrįstais ir svarbiais tvirtinant patikrinimo rezultatus, todėl įvertinus pareiškėjos rašytines pastabas buvo priimtas Sprendimas patvirtinti Patikrinimo aktą.
Atsakovas, pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjos naudai ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, nurodo, kad Departamentui, kaip mokesčio už valstybinius gamtos išteklius kontrolę vykdančiai institucijai, teisės aktais nėra suteikta diskrecija nustatyti kitokią mokėtiną tokio mokesčio sumą nei įtvirtinta Įstatyme, arba tokio mokesčio iš viso neapskaičiuoti. Pabrėžia, jog Mokesčio už gamtos išteklius apskaičiavimą ir mokėjimą reguliuojančios normos yra imperatyvaus pobūdžio. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas galėtų būti sprendžiamas tik tuo atveju, jeigu Departamento veiksmai būtų pripažinti neteisėtais.
Apibendrindamas atsiliepimo argumentus, atsakovas laikosi pozicijos, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl pagrindo naikinti juos pareiškėjos skunde nurodomais argumentais nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Patikrinimo akto ir Sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai 2003 m. kovo 10 d. buvo išduotas Lietuvos geologijos tarnybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pareiškėjai suteikė teisę pagal sutartyje nustatytas sąlygas naudoti Panevėžio apskrities Rokiškio rajono Kariūnų telkinio žvyro išteklius.
Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnė 2019 m. gruodžio 11 d. atliko pareiškėjos planinį patikrinimą. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovėje iš telkinio išgaunamų gamtos išteklių pirminė apskaita vykdoma pagal krovinių važtaraščius, kurių pagrindu yra pildomos ketvirtinės Naudingųjų iškasenų išteklių naudojimo suvestinės. Apskaitytas išgautas gamtos išteklių kiekis kas ketvirtį deklaruojamas VMI teikiant Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas, o Lietuvos geologijos tarnybai teikiamos ketvirtinės Kietųjų naudingųjų iškasenų išteklių kasybos ataskaitos 2-KN. Patikrinimo metu buvo tikrinamas Bendrovės apskaitoje nurodyto išgauto gamtos išteklių kiekio atitikimas deklaruotiems išgautų gamtos išteklių kiekiams.
Iš Bendrovės pateiktų naudingųjų iškasenų naudojimo suvestinių nustatyta, kad pareiškėja per 2017 m. II ketv. išgavo 152 m³, per 2017 m. III ketv. 2 856 m³, per 2017 m. IV ketv. 2 468 m³; per 2018 m. I ketv. 372 m³, per 2018 m. II ketv. 844,8 m³, 2018 m. II ketv. 1 034 m³, 2018 m. IV ketv. 0m³ žvyro. Įvertinęs gamtos išteklių apskaitos atitikimą deklaruotiems gamtos išteklių kiekiams, Departamentas nustatė, kad už 2017 m. III ketv. deklaracija nepateikta, o už 2018 m. I ketv. deklaruotas mažesnis žvyro kiekis nei apskaitytas, t.y. nedeklaruota 371,63 m³ žvyro. Todėl 2019 m. gruodžio 11 d. patikrinimo aktu Nr. PA80-127 už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kekis papildomai paskaičiuota privaloma sumokėti suma, mokesčiui taikant didesnį mokesčio tarifą – 14 812 Eur. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog deklaracijos už 2017 m. II, IV ketv. ir 2018 m. I-IV ketv. Inspekcijai pateiktos laiku, deklaracijose mokestinių laikotarpių indeksavimo keoficientai, mokesčio tarifai pritaikyti teisingai.
Pareiškėja, nesutikdama su Patikrinimo akto išvadomis, 2020 m. sausio 10 d. raštu Nr. 2020/01/10 kreipėsi į Departamentą pateikdama rašytines pastabas, kuriuose nurodė, kad deklaracijas pildo ir Inspekcijai pateikia buhalterė, jos kompiuteryje yra užpildyta deklaracija, dokumento sukūrimo data – 2017 m. spalio 16 d. Deklaracijoje nurodoma, kad per 2017 m. III ketv. Bendrovė išgavo 2 856 m³ žvyro ir paskaičiuota 1308 Eur mokesčio. Pažymėjo, kad nurodyta suma įtraukta taip pat ir į įmonės 2017 m. apskaitą. Nurodė, kad deklaracijos nepateikimas žmogiškoji klaida, nes ji buvo užpildyta, bet dėl nepaaiškinamų priežasčių neperduota Inspekcijai, nors mokestis sumokėtas ir į apskaitą įtrauktas. Taip pat akcentavo, jog sumokėtas 1 308 Eur mokestis buvo užskaitytas ne kaip mokestis už naudingąsias iškasenas, bet kaip kiti mokesčiai. Iš Inspekcijos 2019 m. lapkričio mėn. rašto Nr. (27.4-40-4 E) RD „Dėl informacijos apie UAB „Rokmelsta“ pateikimo“ matyti, jog deklaracija už 2017 m. III ketv. buvo pateikta 2019 m. lapkričio 13 d. ir dar kartą sumokėtas 1 308 Eur mokestis už išgautas naudingąsias iškasenas. Taip pat pažymėjo, jog pildant 2018 m. I ketv. deklaraciją įsivėlė žmogiškoji klaida ir vietoje turėtų deklaruoti 372 m³ žvyro buvo deklaruota 0,372 m³ žvyro. Pastebėjusi šią klaidą, pareiškėja 2019 m. lapkričio 8 d. deklaraciją patikslino ir į biudžetą sumokėjo 173 Eur mokestį.
Departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas ir atsižvelgdamas į galiojantį teisinį reglamentavimą bei vadovaudamasis Naudingųjų iškasenų išteklių naudojimo kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. D1-444 8.6 papunkčiu, 2020 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. AS-26 patvirtino 2019 m. gruodžio 11 d. patikrinimo aktą Nr. PA80-127. Sprendime konstatavo, kad pareiškėja nepateikusi už 2017 m. III ketv. deklaracijos pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas bei už 2018 m. I ketv. deklaruotą mažesnį žvyro kiekį pažeidė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos formos KIT708 ir jos papildomo lapo KIT78 formos užpildymo bei pateikimo taisyklių 30 punkto reikalavimus. Vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį taikė didesnį mokesčio tarifą, kurį apskaičiavo Įstatymo 2 priede nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
Pareiškėja teismo prašo panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2019 m. gruodžio 11 d. patikrinimo aktą Nr. PA80-127.
Teisėjų kolegija pažymi kad, nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Atitinkamai viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004 ir kt.). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011 ir kt.). Kita vertus, nurodyta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (žr., pvz., LVAT 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006, 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008 ir kt.). Viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010).
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Patikrinimo akto turinį, daro išvadą, jog šis aktas yra tarpinis procedūrinis sprendimas, negalintis būti ginčo dalyku administraciniuose teismuose. Ginčijamame akte pareiškėjai nėra imperatyviai suformuluotų privalomų elgesio taisyklių, jos teisių ir pareigų, todėl šis aktas pats savaime nesukelia jai teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinės bylos dalis dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2019 m. gruodžio 11 d. patikrinimo akto Nr. PA80-127 panaikinimo nutrauktina.
Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
Pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Taigi, be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis arba už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.
Ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu tinkamai ir laiku deklaravo mažesnį negu išgautas išteklių kiekis byloje nėra.
Pareiškėja skundą grindžia argumentais, kad atsakovas priimdamas ginčijamus sprendimus nepagrįstai nevertino pareiškėjos pateiktų dokumentų dėl pareiškėjos sumokėto mokesčio už 2017 m. III ketv. ir nurodytų aplinkybių dėl buhalterinės klaidos. Nurodo, kad ji nesiekė nuslėpti išgauto žvyro kiekio, o deklaracija už 2017 m. III ketv. buvo užpildyta pareiškėjos buhalterės kompiuteryje, o 1 308 Eur mokestis už išgautą kiekį buvo sumokėtas į VMI sąskaitą ir įtrauktas į apskaitą. Teigia, kad dėl žmogiškosios klaidos užpildyta deklaracija nebuvo pateikta VMI. Be to, pabrėžė, kad sumokėtas mokestis buvo užskaitytas ne kaip mokestis už naudingąsias iškasenas, bet įskaitytas kaip kiti mokesčiai. Pareiškėja nurodo, kad deklaracijoje už 2018 m. I ketv. įsivėlė klaida deklaruojant žvyro kiekį, tačiau pastebėjus šią klaidą, minėta deklaracija buvo patikslinta ir 2019 m. lapkričio 8 d. perduota VMI, sumokėjus į VMI sąskaitą 173 Eur mokestį. Pareiškėjos teigimu, šios aplinkybės patvirtina, jog ji yra sąžininga ir pareiginga, mokestines prievoles vykdo tinkamai ir laiku, nesiekia nuslėpti išgauto žvyro kiekio. Todėl apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu yra neproporcingas bei nepagrįstas. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir nustačius pažeidimą, prašo sumažinti apskaičiuotą mokestį.
Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad pareiškėja neginčija aplinkybių, jog deklaracija už 2017 m. III ketv. dėl žmogiškosios klaidos buvo užpildyta, tačiau nepateikta Inspekcijai. Taip pat pripažįsta tą aplinkybę, kad pildant deklaraciją už 2018 m. I ketv. įsivėlė žmogiška klaida, kai vietoj turėtų deklaruoti žvyro kiekio buvo deklaruotas mažesnis jo kiekis.
Lietuvos Respublikos Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1-3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Minėto Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio mokėtojai, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos (Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis).
Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos formą, jos pildymo ir pateikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija kartu su VMI (Įstatymo 7 straipsnio 5 dalis). Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos pagal mokesčio mokėtojų pateiktas deklaracijas bei Aplinkos ministerijos ar jų įgaliotų institucijų tikrinimo dokumentus kontroliuoja, ar laiku sumokamas mokestis, išieško nesumokėtą mokestį ir juo susijusias sumas. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 dalis, Aplinkos ministerijos ir jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.
Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėja yra ūkio subjektas, kuris turi pareigą organizuoti savo veiklą taip, kad būtų užtikrintas jam taikomų teisės aktų reikalavimų laikymasis, kad būtų tinkamai ir laiku deklaruojamas išgautas gamtos išteklių kiekis bei sumokami mokesčiai. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir ar be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas šio Įstatymo 1-3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
Pareiškėja skunde nurodo, kad Departamentas, tvirtindamas patikrinimo aktą ir priimdamas galutinį sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjos rašytines pastabas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovui, tvirtinant patikrinimo rezultatus, šiuo atveju nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, cituotą teisinį reglamentavimą bei į tai, kad pareiškėja pati pripažįsta laiku dėl žmogiškosios klaidos neatlikusi jai įstatymu nustatytų pareigų, daro išvadą, kad Patikrinimo aktą ir Sprendimą atsakovas priėmė pagrįstai. Kitokio Sprendimo priimti Departamentas ir negalėjo pagal teisės aktų jam suteiktą kompetenciją.
Pareiškėja skunde, be kita ko, teismui ir rašytinėse pastabose Departamentui nurodė, kad nesiekė nuslėpti išgaunamų išteklių (žvyro), o susidariusius mokesčius sumokėjo po patikrinimo išvadų pareiškėjai pateikimo. Taip pat pažymėjo, kad tai įvyko nesąmoningai, o dėl žmogiškosios klaidos.
Teisėjų kolegija iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, jog pareiškėja nesilaikė Įstatymo jai nustatytos tvarkos ir terminų laiku pateikti deklaracijas Inspekcijai ir sumokėti mokesčius. Tai, kad pareiškėja tinkamai deklaravo žvyro kiekį ir mokesčius sumokėjo po mokestinio patikrinimo, nereiškia, jog ji laiku ir tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus ir atsakovas nepagrįstai konstatavo Įstatymo nuostatų pažeidimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pati pareiškėja naudodama mokesčiu apmokestinamus valstybinius išteklius ir būdama šio mokesčio mokėtoja, turėjo būti atidi ir rūpestinga ir tik ji turėjo pareigą nustatyta tvarka ir terminais teikti deklaracijas apie išgautų išteklių kiekius ir atitinkamai nuo šių kiekių deklaruoti ir sumokėti mokesčius. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja neneigia aplinkybių, jog išgautų išteklių kiekį ir nuo šio kiekio priskaičiuotus mokesčius sumokėjo tik po atlikto mokestinio patikrinimo, tačiau nurodo ir tai, kad pritaikyta sankcija nėra proporcinga ir adekvati, o nustačius pažeidimą, turėtų būti mažintina.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) laikosi pozicijos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-278-624/2019).
Proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei svarbias kitas aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.
LVAT praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eA-2166-575/2016). LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad 100 proc. didesnio mokesčio nustatymas reiškia, kad atitinkama mokesčio suma turi būti didinama būtent šio mokesčio dydžiu (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3-63-3-02318-2015-7).
Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja būtų sąmoningai siekusi nuslėpti išgautą gamtos išteklių (žvyro) kiekį. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ir kad jai anksčiau būtų pritaikytos ekonominės sankcijos už analogiško pobūdžio pažeidimus. Teisėjų kolegija kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę taip pat vertina ir tai, jog pareiškėja nors ir pavėluotai, tačiau deklaravo gamtos išteklių kiekį bei sumokėjo mokesčius. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad po atlikto mokestinio patikrinimo paaiškėjus, jog buvo nepateikta deklaracija ir VMI nesumokėti mokesčiai, pareiškėja deklaraciją pateikė ir mokesčius sumokėjo, t.y. matydama, kad pareiškėja savo aktyviais veiksmais siekė ištaisyti pažeidimus, mano, kad padaryti pažeidimai savo pobūdžiu nebuvo tiek pavojingi, jog neišvengiama būtų taikyti maksimalią Įstatyme numatytą sankciją, priskaičiuotą mokestį dauginant iš koeficiento 10. Atkreiptinas dėmesys, jog dėl padarytų pažeidimų nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, valstybės finansinis interesas galėjo būti ir buvo užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjos skunde išdėstytos aplinkybės yra reikšmingos, sprendžiant dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydžio nustatymo.
Teisėjų kolegija įvertinusi bylos faktines aplinkybes, rašytinę medžiagą, taip pat atsižvelgdama į minėtą teismų praktiką, daro išvadą, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra neproporcinga pažeidimo pobūdžiui ir mastui. Teisėjų kolegijos nuomone, Įstatyme nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 100 proc. didesnio mokesčio už mažiau negu nustatytas deklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį ir VMI nesumokėtus mokesčius. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant ginčijamą Departamento sprendimą ir sumažinant apskaičiuotą mokestį – 14 812 Eur, iki 1481,2 Eur. Likusi pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Pareiškėja teismo prašo priteisti iš atsakovo Departamento jos naudai bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje normoje vartojama formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, jog išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenį Nr. 20, 2010 m., 500–503 p., 2016 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčo atveju atsakovo neteisėti veiksmai nėra konstatuoti, pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusp rendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rokmelsta“ skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. AS-26 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, t.y. apskaičiuotą 14 812,00 Eur mokestį sumažinti iki 1 481,2 Eur.
Administracinę bylą dalyje dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2019 m. gruodžio 11 d. patikrinimo akto Nr. PA80-127 panaikinimo nutraukti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.