Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų teisėja Sigita Kazlauskienė, sekretoriaujant Rasai Budreckienei, dalyvaujant atsakovui G. P. bei jo atstovui advokatui S. J., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovui G. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2013-03-25 ieškovas ir Šiaulių apskrities VPK sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 40-IL-1021 (2014 m. sausio 20 d. pasirašytas susitarimas dėl sutarties pratęsimo) (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Iš transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto matyti, kad 2013-07-11 policijos pareigūnas priėmė sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę PIAGGIO ZIP, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), į aikštelę, esančią Raseinių r., sav., Norgėlų k. 2013-07-16 nutarimu Nr. 82N‑2767869-13 atsakovas nubaustas administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnio 1 dalį ir 131 straipsnio 9 dalį, paskirta galutinė 57,92 Eur (200,00 Lt) bauda. Ieškovas 2014-08-13 raštu kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK dėl informacijos pateikimo, į kurį 2014-09-03 raštu buvo atsakyta, kad transporto priemonę PIAGGIO ZIP, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galima gražinti. Ieškovas 2014-09-16 ir 2017-12-18 siuntė atsakovui pranešimus ragindamas sumokėti susidariusią skolą ir atsiimti transporto priemonę. Ieškovo pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad transporto priemonė ir šiuo metu yra saugoma aikštelėje.

Nors iš ieškovo pateikto Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014-09-03 rašto matyti, jog galima grąžinti motorolerį ,,Piago Zipp“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsakydamas į teismo paklausimą 2018-07-18 rašte nurodė, jog leidimas atsiimti nuvežtą motorolerį ,,Piago Zipp“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo išduotas.

Pareiga asmeniui atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas numatyta Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalyje, kurioje nurodyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Taigi, nagrinėjamu atveju, išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, privalo atlyginti transporto priemonės savininkas ir valdytojas – atsakovas G. P..

Nors ir nustatyta pareiga atsakovui atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti ir į paties ieškovo, III asmens elgesį konkrečiu atveju.

Byloje pateiktos Sutarties 4.3 punkte numatyta, kad jei transporto priemonė saugoma ilgiau kaip 6 mėnesius, ieškovė turi teisę reikalauti iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato informacijos apie tolesnę būtinybę ją saugoti. Šis terminas nustatytas tam, kad saugotojas dirbtinai nedidintų daikto saugojimo išlaidų, siekdamas padaryti jas didesnėmis, nei paties saugomo daikto vertė. Nagrinėjamu atveju, pagal teismui pateiktus dokumentus ieškovas į Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK dėl informacijos pateikimo kreipėsi tik 2014-08-13, t. y. praėjus daugiau nei metams laiko nuo transporto priemonės nuvežimo. Sutarties 4.4 punkte numatyta, kad ieškovas, gavęs informaciją apie tai, kad transporto priemonės saugoti nereikia, savo lėšomis vykdo sumokėjimo už nuvežimą ir saugojimą išieškojimą ar kitaip sprendžia tokių transporto priemonių klausimą. Ieškovas po to, kai nesulaukė jokio atsakymo iš atsakovo dėl 2014-09-16 pranešimo, pakartotinį pranešimą jam siuntė tik 2017‑12‑18, t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams, iki tol jokių sumokėjimo už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą išieškojimo veiksmų, kaip numatyta Sutarties 4.3 punkte, nesiėmė, o ieškinį teismui pateikė tik 2018-02-05.

Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovas į teismą kreipėsi tik praėjus daugiau kaip keturiems metams ir šešiems mėnesiams nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo, kas rodo, kad ieškovas nesistengė išieškoti susidariusį įsiskolinimą, t. y. elgėsi pasyviai, taip dirbtinai didindamas saugojimo išlaidas. Tokie ieškovo veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnis). Netgi atsižvelgiant į tai, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklostę pasaugos santykiai yra kilę iš viešųjų administracinės teisės normų, atsakovui kilusios pasekmės materialine prasme turi būti adekvačios ir realiai įgyvendinamos. Toks ieškovo elgesys neatitiko rūpestingam civilinių santykių dalyviui (o būtent taip turėtų elgtis ieškovas, sudaręs sutartį su valstybės institucija atlikti tam tikras funkcijas) keliamų elgesio reikalavimų. Kita vertus, ir atsakovas, kaip transporto priemonės savininkas, taip pat nesiėmė jokių efektyvių veiksmų saugomai transporto priemonei susigrąžinti, nors parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovo atstovas paaiškino, jog ir dabar transporto priemonės atsakovui negrąžins, nes nėra išduotas leidimas, ką patvirtina ir III asmens raštu į bylą pateikti duomenys. Nors atsakovas teismo posėdžio metu teigė, kad ne kartą žodžiu kreipėsi tiek į ieškovą, tiek į III asmenį, kad būtų grąžinta transporto priemonė, tačiau šių aplinkybių neįrodė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009 išaiškinta, jog tai, kad policijos pareigūnai pagal sutartį perduoda saugoti atsakovo automobilį ieškovui, o šis automobilį saugo, atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.229 straipsnyje nustatytą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą, suponuojantį pareigą kompensuoti išlaidas, kurias patyrė ieškovas, veikdamas atsakovo interesais (CK 6.233 straipsnis). Situacija, kai policijos pareigūnai pagal sutartį perduoda saugoti atsakovo automobilį ieškovui, o šis automobilį saugo, atitinka CK 6.229 straipsnyje nustatytą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą, suponuojantį pareigą kompensuoti išlaidos, kurias patyrė ieškovas, veikdamas atsakovo interesais (CK 6.233 straipsnis). CK 6.233 straipsnis nustato, kad asmeniui tvarkiusiam kito asmens reikalus reikalinga atlyginti visas turėtas naudingas ir būtinas išlaidas bei dėl reikalų tvarkymo patirtus nuostolius nepaisant to, ar toks reikalų tvarkymas davė laukiamų rezultatų. Imdamasis tvarkyti kito asmens reikalus, t. y. tardamasis dėl kitų asmenų turto saugojimo išlaidų, Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas turi užtikrinti, jog šios išlaidos būtų būtinos ir naudingos. Nors nagrinėjamu atveju atsakovas yra fizinis asmuo, tačiau, teismo nuomone, protinga saugojimo paslaugų kaina turi būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonė priklauso valstybei ar fiziniam asmeniui. Todėl nagrinėjamu atveju, pasisakant dėl išlaidų dydžio, jų būtinumo ir naudingumo vertintinas Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) 5 punktas. Taisyklių 5 punktas nurodo, jog tais atvejais, kai valstybei perduotiną turtą būtina saugoti, valstybės institucijos, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, privalo užtikrinti, kad su asmenimis, teikiančiais saugojimo paslaugas, būtų sudaromos ekonomiškai pagrįstos saugojimo sutartys, t. y. kad teikiamų saugojimo paslaugų kaina būtų nustatyta vadovaujantis protingumo kriterijais ir atitiktų rinkoje teikiamų analogiškų saugojimo paslaugų kainą.

Sutarties 4.1.2 punkte yra numatyta, kad išlaidos už transporto priemonės saugojimą sudaro 4,56 Eur (15,73 Lt) už vieną parą. Taigi, transporto priemonės saugojimo išlaidos mėnesiui sudaro apie 136,80 Eur su PVM. Tuo tarpu iš įvairių įmonių internetinių puslapių matyti, kad vidutinė transporto priemonės saugojimo kaina Kauno mieste vienam mėnesiui sudaro apie 35,00 Eur, vienos paros kaina 1,5 Eur (UAB „Degetas“ – 35,00 Eur/mėn., 1,50 Eur/parai; VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ – 29,00 Eur/mėn., 1,50 Eur/parai). Taigi, sudarydamas susitarimą, neįsitikinęs dėl rinkos kainų saugojimui taikymo, Šiaulių apskrities VPK neužtikrino Taisyklių 5 punkto reikalavimų vykdymo bei tretiesiems asmenims pagrįstų kainų nustatymo.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, ieškovo prašoma priteisti įsiskolinimo suma, paskaičiuota daugiau nei už ketveris metus šešis mėnesius, pripažintina akivaizdžiai per didele ir yra mažinama, taip pat vertindamas tai, kad sudarydami Sutartį ieškovas bei trečiasis asmuo neįsitikino atsakovui taikytinų kainų atitikimu rinkos kainai, saugojimo kaina sudaro net 136,80 Eur mėnesiui, t. y. net 4 kartus didesnė nei rinkos kaina, teismas sprendžia, jog Sutartyje nustatyta kaina negali būti laikoma naudingomis ir būtinomis išlaidomis, kurios gali būti priteisiamos, todėl ieškovo prašoma priteisti suma mažintina, priteisiant iš atsakovo skolą už transporto priemonės saugojimą ieškovo aikštelėje už vienerių metų laikotarpį (už 6 mėnesių laikotarpį, numatytą ieškovei Sutartyje, po kurio ji privalėjo imtis skolos išieškojimo veiksmų ir šešių mėnesių laikotarpį už tai, kad jokių veiksmų nesiėmė atsakovas) nuo transporto priemonės nuvežimo dienos – 2013-07-11, t. y. už 365 dienas, skaičiuojant po 1,50 Eur už dieną, viso 547,50 Eur (Šiaulių apygardos teismo 2018-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-307-440/2018, Vilniaus apygardos teismo 2018-08-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1026-580/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 ir kt.).

CK 6.37 straipsnis ir 6.210 straipsnis nustato, kad skolininkas privalo mokėti nustatyto dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimai patenkinti iš dalies, t. y. 7,22 proc. (ieškinio suma 7587,84 Eur, patenkinta ieškinio dalis 547,50 Eur), todėl proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai iš atsakovo ieškovui priteistina 12,35 Eur (171,00 x 7,22 proc.) žyminio mokesčio.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovui 2018-05-09 sprendimu buvo suteikta 100 procentų apmokama antrinė teisinė pagalba ir jis 100 procentų atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Byloje pateiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos pagal pateiktą 2018‑05-25 pažymą Nr. (2.19) NTP-7-3282 sudaro 182,00 Eur. Ieškovo reikalavimai patenkinti 7,22 proc. Atsižvelgiant į tai, iš ieškovo valstybės naudai priteistina 168,86 Eur (182,00x92,78 proc.) bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 83 straipsnis, 85 straipsnis, 93 straipsnio 2 dalis ir 99 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje buvo patirta viso 7,62 Eur susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 2 dalimi valstybės naudai iš ieškovo priteistina 7,07 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios yra proporcingos atmestų reikalavimų daliai. Iš atsakovo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, nes yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią (3,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu ir 279 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 547,50 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt septynis eurus 50 ct) skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018-02-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 12,35 Eur (dvylika eurų 35 ct) bylinėjimosi išlaidų, ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“, įmonės kodas 302308932, naudai.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“, įmonės kodas 302308932, valstybės naudai, 168,86 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt aštuonis eurus 86 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų (sumokant jas į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“, įmonės kodas 302308932, priteisti 7,07 Eur (septynis eurus 07 ct) pašto išlaidų į valstybės biudžetą (išieškotojas Valstybinė mokesčių inspekcija, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 4 dalies nuostatomis jeigu šalys taikos sutartį dėl ginčo esmės sudaro ir pateikia ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui, pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma.