Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. gynėjo advokato M. Martinaičio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022-01-07 nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo vietoje išbūtas laikas nuo 2020-12-24 22.35 val. iki 2020-12-25 11.14 val. (1 diena) ir nustatyta, kad baudos dydis, kurį nuteistasis A. L. per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos turi sumokėti yra 58 MGL (2 900 Eur).

Nuosprendžiu iš A. L. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. R. priteista 250 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei S. M. priteista 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo, civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 37,60 Eur turtinės žalos atlyginimo, civilinei ieškovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai 513,05 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. L. nuteistas už tai, kad, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojams, o būtent: jis 2020-12-24, apie 22.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bendro naudojimo koridoriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), nevykdė teisėtų savo pareigas atliekančių valstybės tarnautojų – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Klaipėdos apskrities VPK) Klaipėdos miesto policijos komisariato Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyresniosios tyrėjos S. M. ir tyrėjo J. R. reikalavimų, trukdydamas išvesti nepilnametį N. L. iš nesaugios aplinkos, panaudojo fizinį smurtą: ranka pastūmė vyr. tyrėją S. M., dėl ko jai atsitrenkus į sieną, sukėlė fizinį skausmą dešinės rankos rieše, nugaroje ir pakaušyje, tyrėjui J. R. bandant suimti A. L. už rankos, šis išstūmė J. R. į laiptinę, pargriovė ant laiptų, užgulęs J. R. visu savo kūnu, dešinės rankos alkūne spaudė J. R. kaklą prie laiptų, taip padarydamas kaklo suspaudimą, kairės plaštakos ketvirto (bevardžio) piršto sumušimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino savo pareigas atliekantiems valstybės tarnautojams.

2.12. Apeliaciniame skunde manoma, jog pagal teismo nustatytas aplinkybes šioje byloje, jų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, jog J. R. bei S. M. buvo pagrindas naudoti fizinę jėgą bei elektros šoką A. L. atžvilgiu, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, kurį reikėjo atremti jėga. Be to, teismas vertindamas J. R. bei S. M. parodymus kaip teisingus bei patikimus, turėjo atsižvelgti ir į tai, kad šie asmenys yra linkę nutylėti sau nenaudingą tiesą, o parodymus dėsto su išimtimis. Teismui nekilo abejonių dėl S. M. duotų parodymų, kai pastaroji, pamačiusi ant laiptų aikštelės nugriuvusį savo kolegą, kuriam reikalinga neatidėliotina pagalba, neskuba jam padėti, tačiau grasindama „tazeriu“, neleidžia J. L. ir jos dukrai išeiti į bendro naudojimo koridorių. Teismas neatsižvelgė, jog pačių nukentėjusiųjų parodymai yra nenuoseklūs, objektyviai nepagrįsti, nes šie asmenys yra galimai suinteresuoti pateisinti savo perteklinės psichinės bei fizinės jėgos panaudojimą A. L. bei kitų jo šeimos narių atžvilgiu. A. L. veikė nesmurtiniais motyvais, jis nesiekė, nei sužaloti, nei sukelti fizinio skausmo vienam ir/arba abiem nukentėjusiems bei tyčios neturėjo, o taip pat ir atliktas veiksmas (spontaniškai ir instinktyviai siekta išsilaisvinti iš J. R. glėbio) neleidžia teigti, jog A. L. savo veiksmus suvokė kaip smurtinius. Minėti bylos duomenys rodo, jog A. L., nesiekė nukentėjusiojo (-ųjų) nei žaloti, nei sukelti jam fizinio skausmo, o pasielgdamas spontaniškai, galėjo ir nespėti įvertinti galimų savo veiksmo padarinių ir numatyti, jog jo aktyvūs veiksmai išsilaisvinant, t. y. kontaktas su J. R., jam sukels fizinį skausmą. Be to, pastarasis turėjo teisę veikti ir būtinosios ginties sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas kruopščiai nepatikrino ir motyvuotai neįvertino visų duomenų, susijusių su A. L. sulaikymo teisėtumu, neatsižvelgta į tai, kad pareigūnai peržengė įstatymo bei kitais teisės aktais jiems nustatytą kompetenciją, teisės aktų nesilaikymą, nesugebėjimą realiai įvertinti galimas grėsmes nepilnamečiams ir pan.

3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas sprendime privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

5. Nuteistojo A. L. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nesutinkama su įrodymų vertinimu, laikomasi pozicijos, jog A. L. nuteistas nepagrįstai. Apygardos teismas, patikrinęs šioje byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo A. L. kaltės.

6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

7. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog aptartų reikalavimų laikytasi, pirmosios instancijos teismas išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino įrodymų visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius, motyvuotai paneigė apelianto keltas abejones, gynybines versijas. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei motyvuotomis išvadomis ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo A. L. pripažintas kaltu pagrįstai, jo kaltę įrodo būtent įrodymų visuma.

8. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. L. nuteistas dėl to, kad panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino savo pareigas atliekantiems policijos pareigūnams S. M. ir J. R., nevykdė teisėtų savo pareigas atliekančių policijos pareigūnų S. M. ir J. R. reikalavimų, trukdydamas išvesti nepilnametį N. L. iš nesaugios aplinkos, panaudojo fizinį smurtą, ranka pastūmė vyr. tyrėją S. M., dėl ko jai atsitrenkus į sieną, sukėlė fizinį skausmą dešinės rankos rieše, nugaroje ir pakaušyje, tyrėjui J. R. bandant suimti A. L. už rankos, šis išstūmė J. R. į laiptinę, pargriovė ant laiptų, užgulęs J. R. visu savo kūnu, dešinės rankos alkūne spaudė J. R. kaklą prie laiptų, taip padarydamas kaklo suspaudimą, kairės plaštakos ketvirto (bevardžio) piršto sumušimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

9. Dalis apeliacinio skundo argumentų susiję su tuo, jog policijos pareigūnai, kaip teigiama, neturėdami kompetencijos darbui su nepilnamečiais, nevykdydami teisės aktų reikalavimų dėl galimų grėsmių vaikui, davė neteisėtus nurodymus, nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo išvesti nepilnamečio N. L. iš senelių namų. Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Bylos duomenimis nustatyta ir to niekas neginčija, jog įvykio vakarą N. L., nustačius, jog jis padarė administracinį nusižengimą, policijos pareigūnų S. M. ir J. R., sutarus su nepilnamečio mama E. P., buvo nuvežtas į namus pas močiutę J. L.. Tačiau, nuvykus į A. L. ir J. L. namus, pareigūnams kilo abejonių dėl A. L. ir J. L. blaivumo, apie tai jie pasakė L. bei nusprendė N. L. J. L. namuose nepalikti.

10. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 15 dalis numato, kad vaikui nesaugi aplinka – tai vaiko gyvenamoji ar kita aplinka, kurioje kyla pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai dėl nepriežiūros, smurto ar kitų socialinės rizikos veiksnių.

11. Pareigūnams suabejojus suaugusių asmenų, kuriems atvežė nepilnametį, blaivumu, pareigūnai negalėjo palikti vaiko nesaugioje aplinkoje. Vėliau A. L. alkoholio matuokliu ir buvo nustatytas beveik vidutinį girtumo laipsnį siekiantis 1,43 promilių neblaivumas. J. L. neblaivumas techninėmis priemonėmis užfiksuotas nebuvo, o pati J. L. apklausiama procese teigė buvusi blaivi, tačiau tai savaime nereiškia, jog pareigūnai galėjo netinkamai įvertinti situaciją dėl nesaugios aplinkos nepilnamečiui buvimo. Tiek S. M., tiek J. R. tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek apklausose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad vizualiai atrodė, jog asmenys neblaivūs, užuodė alkoholio kvapą. Skundžiamame nuosprendyje aptarti ir pareigūnų daryto vaizdo įrašo duomenys, kuriuose nėra užfiksuota nei A. L., nei J. L. pasisakymų apie tai, kad J. L. yra blaivi ir policijos pareigūnai, manydami kitaip, dėl to yra neteisūs, priešingai, A. L. neneigė, jog ir J. L. yra vartojusi alkoholio, nes jie, kaip teigė, yra normalūs žmonės ir šventė. Vaizdo įraše girdėti, jog pareigūnė, kviesdama kitą ekipažą, nurodė, jog norėjo atiduoti vaiką, tačiau visi neblaivūs. Įraše „2020_1224_221544_009“ užfiksuota, kad policijos pareigūnei S. M. paaiškinus, kad jie pagal įstatymą negali palikti nepilnamečio, kai nėra nors vieno blaivaus asmens, A. L. nurodo, kad buvo vienas, tačiau S. M. nurodžius, kad vienintelis blaivus asmuo buvo nepilnametė A. L. dukra, šis atsakė, kad suprato ir ta tema pokalbis nebesitęsė. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji teigė, jog jie buvo pasiruošę nepilnametį vaiką perduoti seneliams, buvo užsipildę dokumentus, S. M. nurodė, jog ji rankoje laikė aplanką, kuriame buvo vaiko perdavimo aktas, kuris jai iškrito iš rankų, nes norėjo išsiimti „tazerį“ („Body kamerų“ įraše matoma, jog pareigūnė po konflikto pakelia nuo žemės segtuvą). Taigi akivaizdu, jog pagal susitarimą su mama veždami nepilnametį į L. namus, pareigūnai ir ketino vaiką ten palikti, o jų sprendimą pakeitė kilusios abejonės dėl L. blaivumo.

12. Be kita ko, apie tai, jog pareigūnai pagrįstai suabejojo J. L. blaivumu, galima spręsti ir iš J. L. tolimesnio elgesio, užfiksuoto pareigūnų darytuose vaizdo įrašuose, iš kurių matyti, jog kilus konfliktui su pareigūnais ir jiems sulaikius A. L., J. L. šaukė, jog neleis vaiko, pareigūnus vadino „išgamomis“, „šlykštynėmis“, „suskiais“, „žudikais“, keikėsi, ne kartą minėjo, jog pati buvusi pareigūnė. Racionaliau konfliktinėje situacijoje elgėsi nepilnametė G. L., kuri, kaip sprendžiama iš vaizdo įrašų, skambino N. L. mamai, prašė greičiau atvažiuoti, paminėdama, jog N. negali palikti, nes yra išgėrę, palaikė ryšį su ja, J. L. plūstant pareigūnus, keikiantis, G. L. mamą ramino, pareigūnams užėjus pasiimti N. L., bendravo su juo. Iš liudytojos G. K. pateikto susirašinėjimo su G. L. iškart po įvykio, matyti, jog žinutėje, kurią, kaip nurodė G. K., parašė G. L., pasakojant įvykio aplinkybes taip pat nurodoma, kad „(...) zodziu kadangi sventes mano twvai biskeli isgere yra (...)“ (t. 1 b. l. 171). Taigi, kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad nukentėjusieji policijos pareigūnai būtų akivaizdžiai netinkamai įvertinę situaciją dėl nesaugios aplinkos buvimo, nesant šioje aplinkoje bent vieno blaivaus pilnamečio asmens, ir priėmę aiškiai nepagrįstą sprendimą nepalikti tokioje nesaugioje aplinkoje nepilnamečio N. L.. Kaip viena iš aplinkybių kritikuojant pareigūnų veiksmus, nurodoma, jog į įvykio vietą nebuvo iškviestas Vaiko teisių apsaugos tarnybos teritorinio skyriaus darbuotojas, o nusprendus, jog aplinka nesaugi N. L., nepilnametė 16 metų G. L. šeimoje liko. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir neturi teisinės reikšmės būtent nagrinėjamo įvykio vertinimui.

13. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog pareigūnams nusprendus nepalikti nepilnamečio N. L. J. L. namuose bei apie savo ketinimus pasakius L., kilo konfliktas. Dėl konflikto eigos nukentėjusiųjų, A. L. bei liudytojų parodymai skiriasi. Nemaža dalis apeliacinio skundo argumentų susiję su parodymų vertinimu, teigiama, jog nukentėjusiųjų parodymai nenuoseklūs, objektyviai nepagrįsti, teismas turėjo juos įdėmiai ir atsargiai vertinti, nes šie asmenys galimai suinteresuoti pateisinti perteklinį jėgos naudojimą, nukentėjusiųjų parodymams suteikta svaresnė reikšmė, jie negretinti su kitais duomenimis ir priešingai, nuosprendyje, kaip teigiama, neanalizuoti A. L. parodymai, jog jis tik siekė išsilaisvinti iš pareigūno J. R. glėbio, S. M. nestūmė, pasipriešinimo nebuvo, o A. L. parodymus patvirtina J. L., G. L., N. L., specialisto išvados dėl A. L. ir J. L. sužalojimų. Apygardos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas vertino įrodymų visumą, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jokios išskirtinės reikšmės jokiems įrodymams nesuteikė, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Aplinkybė, jog tam tikri duomenys buvo įvertinti kitaip nei to pageidavo nuteistasis, nereiškia, jog toks vertinimas prieštarauja įstatymo reikalavimams.

18. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio išvada, jog netikima A. L. šeimos nariais, kadangi jie suinteresuoti padėti A. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau, kaip matyti, A. L. bei jo šeimos narių parodymuose dėl įvykio aplinkybių ir eigos, sugretinus juos tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, esama neatitikimų, nenuoseklumo, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai patikimais laikė būtent nukentėjusiųjų pareigūnų nuoseklius, sutampančius bei kitus bylos duomenis atitinkančius parodymus. Be to, kaip pagrįstai pastebėta ir skundžiamame nuosprendyje, J. L. bei nepilnamečių liudytojų G. L. ir N. L. lokacija (jie buvo ne laiptinėje, o koridoriuke šalia buto ar tam tikrais momentais ir bute, koridoriuko plotas, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, 128 cm, laiptinės, kurioje tam tikru metu buvo J. R., S. M. ir A. L., tik 60 cm) galėjo trukdyti pastebėti A. L. veiksmus prieš policijos pareigūnus, kurie tuos veiksmus patyrė betarpiškai.

19. Kita dalis apeliacinio skundo argumentų susijusi su tuo, jog pareigūnai, kaip teigiama, neturėjo pagrindo prieš A. L. naudoti fizinės jėgos, elektrošoko, A. L. turėjo teisę į būtinąją gintį, gynėsi nuo J. R. veiksmų, kai šis be jokio perspėjimo sugriebė už kaklo, išvilko į koridorių, siekdamas pargriauti, jokio skausmo jis, A. L., nenorėjo sukelti, siekė tik išsilaisvinti. Kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Kaip jau minėta, nėra pagrindo tikėti gynybine A. L. versija, jog J. R. neva jį be perspėjimo sugriebęs už kaklo ištempė į laiptinę. Kaip matyti iš bylos medžiagos, L. ir N. L. mama E. P. kreipėsi į teisėsaugą dėl pareigūnų S. M. ir J. R. veiksmų nagrinėjamo įvykio metu, prašydami pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnį, 228 straipsnį. Ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti, sprendimo priėmimui ir pareiškėjų nurodytų aplinkybių patikrinimui buvo apklausti E. P., A. L., J. L., J. R., S. M., P. S., išanalizuoti A. L. bei policijos pareigūnų pateikti vaizdo įrašai, susipažinta ir su dalimi nagrinėjamos bylos medžiagos, tačiau nebuvo įžvelgta jokių neteisėtų pareigūnų veiksmų ir ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti. Vertindamas nagrinėjamos bylos duomenis, apygardos teismas pastebi, jog įrodymų visuma patvirtina, jog pareigūnams nutarus nepalikti N. L. L. namuose, ne kas kitas, o būtent A. L., siekdamas sutrukdyti išvesti nepilnametį (pareigūnų darytame vaizdo įraše ir pati J. L. nurodo, kad A. L. norėjo apginti vaiką), pradėjo elgtis agresyviai, pastūmė pareigūnę S. M., susigrūmė su pareigūnu J. R., pargriovė pastarąjį ant laiptų, užgulė jį ir dešinės rankos alkūne spaudė J. R. kaklą prie laiptų. Byloje nenustatyta, jog policijos pareigūnų situacijos vertinimas ir sprendimas nepalikti N. L. L. namuose būtų akivaizdžiai nepagrįstas. Ištirti įrodymai nepatvirtina, jog policijos pareigūnai būtų pirmieji ėmęsi prieš A. L. fizinės jėgos panaudojimo, dėl ko, kaip bandoma įrodinėti apeliaciniame skunde, nuteistasis būtų įgijęs teisę į būtinąją gintį.

20. Norint taikyti BK 28 straipsnio (Būtinoji gintis) nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios minėtame straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančio ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Nagrinėjamu atveju tokios situacijos nenustatyta. Priešingai, pareigūnų reikalavimai, jog nepilnametis N. L. nepasiliktų neblaivių asmenų aplinkoje, buvo teisėti ir, jeigu A. L. būtų paklusęs pareigūnų reikalavimui, joks konfliktas ir nebūtų kilęs, jokio kėsinimosi ar grėsmės nebuvo nei A. L., nei jo šeimos nariams, todėl A. L. fizinės jėgos naudojimas prieš savo pareigas vykdžiusius pareigūnus vertinamas ne kaip gynyba, o kaip puolimas. Apie tai, kad A. L. tam tikrais momentais agresyviai priešinosi pareigūnams, net ir būdamas surakintas antrankiais, matoma ir iš „Body kamerų“ vaizdo įrašų, taip pat pagal iškvietimą atvykusio papildomo ekipažo pareigūno V. N. parodymų. Ir apeliaciniame skunde neneigiama, jog A. L. aktyviais veiksmais siekė išsilaisvinti. Bylos duomenų visuma patvirtina, jog pareigūnų fizinės jėgos naudojimą prieš A. L. nulėmė ne kas kita, o jo paties fizinis priešinimasis pareigūnų teisėtiems reikalavimams.

21. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kodėl teismas nesivadovavo bei papildomai neįvertino Lietuvos Respublikos vaiko teisių apaugos kontrolieriaus 2021-06-30 pažymoje Nr. (6.1.-2021- 52) PER -86 „Dėl nepilnamečių N. L. ir G. L. galimo vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimo“ 5.6. nustatytų pažeidimų. Iš byloje esančios šios pažymos 5.6 punkto matyti, jog pažymėta, kad pareigūnams kilus abejonių dėl J. L. ir A. L. galimo neblaivumo, pareigūnai neturėjo teisės palikti nepilnamečio vaiko nesaugioje aplinkoje, taip pat buvo atkreiptas dėmesys, kad nebuvo įsitikinta, ar J. L. negali pasirūpinti anūku N. L., t. y. nebuvo tikrintas galimas J. L. neblaivumas, nebuvo faktinių duomenų, kad J. L. alkoholio vartojo, sukritikuotas ir sprendimas palikti G. L. pareigūnų manymu nesaugioje aplinkoje. Tačiau nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, įvertinus visumą tarpusavyje sugretintų įrodymų (apklaustų asmenų parodymus, vaizdo medžiagą, kitus rašytinius duomenis), nenustatyta, jog pareigūnai būtų veikę neteisėtai, todėl jų reikalavimai turėjo būti vykdomi, tačiau A. L. ne tik to nedarė, tačiau priešinosi pareigūnams naudodamas fizinį smurtą, kas ir nulėmė visą konfliktinę situaciją ir dėl ko A. L. ir buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 286 straipsnį.

22. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas atkreipė dėmesį į Europos žmogaus teisių teismo 2022-06-28 sprendimą Sokolovas prieš Lietuvą, kurioje vertintas pareigūnų veiksmų ir elektrošoko panaudojimo proporcingumas, tačiau iš viešai prieinamame sprendime aprašyto bylos dalyko matyti, jog faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamų šioje baudžiamojoje byloje, kurioje bylos duomenų visuma nustatyta, jog neblaivus A. L. priešinosi pareigūnams naudodamas fizinį smurtą, šalia buvo nepilnamečių, konfliktas buvo girdimas ir kaimyninių butų gyventojų (pvz. liudytoja G. K.), apie elektrošoko prietaiso naudojimą buvo perspėjama (apie tai užsimenama apklaustų asmenų parodymuose, girdima ir „Body kamerų“ vaizdo įrašuose).

23. Apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje nepadarytos motyvuotos išvados dėl BK 286 straipsnio nusikaltimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės elementų buvimo. Tokie argumentai atmetami. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų praktika, išsamiai aptarė nagrinėjamo nusikaltimo požymius, o tada, remdamasis byloje ištirtais įrodymais, nustatė, jog A. L. padarė inkriminuotą BK 286 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog A. L. veikė nesmurtiniais motyvais, nesiekė pareigūnų sužaloti, sukelti fizinio skausmo, veikė spontaniškai, tačiau tai neduoda pagrindo A. L. veiksmų vertinimo klausimu daryti kitokias išvadas nei skundžiamame nuosprendyje. Kaip pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad vykdydami savo pareigas policijos pareigūnai nuteistojo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. A. L. gynybinė versija, jog pirmiausia fizinę jėgą prieš jį pradėjo naudoti pareigūnas J. R., jau aukščiau motyvuotai pripažinta kaip nepatikima. Pareigūnų reikalavimai dėl nepilnamečio N. L. nepalikimo L. namuose buvo teisėti, tačiau A. L. su tuo nesutiko ir prieš pareigūnus panaudojo fizinį smurtą. Kad A. L. siekė neleisti išsivežti N. L. patvirtina ir vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuota, jog A. L. jau po sulaikymo pareigūnams teigia, kad čia jo sūnėnas, klausia negi iš jo bus atimtos teisės per šventes, pareigūnei nurodžius, kad įstatymai numato, kad turi būti „nuliukai“, nuteistasis atsako, jog suprato, svarsto, jog gal pats blogai padarė, J. L. taip pat priekaištauja pareigūnams, kodėl šie išsiveža A. L., kuris tik gynė vaiką. Nėra abejonės, jog nesutikdamas su pareigūnų sprendimu visgi N. L. nepalikti bei užsipuldamas pareigūnus, A. L. suvokė, jog nepaklūsta teisėtai veikiantiems policijos pareigūnams, elgiasi kryptingai, priešinasi jiems be jokio pagrindo ir norėjo taip veikti. Taigi A. L. veiksmai atitinka jam inkriminuoto nusikaltimo požymius.

24. Apeliaciniame skunde formuluoti prašymai dėl papildomo pareigūnų darytų vaizdo įrašų tyrimo, pateikimo į bylą, papildomo išreikalavimo. Iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminiame tyrime buvo pateikti turimi „Body kamerų“ įrašai, kurių turinys atitinka byloje nustatytus įvykius, jų eigą, apklaustų asmenų nurodytas aplinkybes. Kaip nustatyta byloje, pareigūnai J. R. ir S. M. į įvykio vietą atvyko ne pagal iškvietimą, ne dėl pažeidimo, o tiesiog pagal susitarimą su vaiko mama norėdami perduoti nepilnametį N. L. seneliams, todėl pagrindo naudoti „Body kamerą“ nuo pat susitikimo pradžios, nebuvo ir suprantama, kad stebėjimo priemone pareigūnai pradėjo naudotis tik po kilusio konflikto. Tyrimo metu buvo tenkintas gynybos prašymas, tirtas vaizdo įrašų autentiškumas ir jokių montažo, trynimo požymių nebuvo nustatyta (t. 1, b. l. 63-66). Ikiteisminiame tyrime vaizdo įrašai buvo apžiūrėti, taip pat peržiūrėti teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, kur nekilo abejonių nei dėl jų autentiškumo, nei dėl nepakankamumo. Taigi abejoti byloje pateiktais „Body kamerų“ vaizdo įrašais ir jų turiniu nėra jokio pagrindo.

25. Apeliaciniame skunde buvo formuluojamas prašymas ir dėl A. L. bei nukentėjusiųjų tyrimo poligrafu, tačiau prašymas nebuvo tenkintas. Tokio pobūdžio tyrimas nukreiptas ne į bylos aplinkybių nustatymą, o į tam tikrų žmogaus fiziologinių rodiklių registravimą, taigi jo rezultatai nei paneigtų, nei patvirtintų bylai reikšmingas aplinkybes.

26. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog A. L. pareikštas kaltinimas neaiškus, nekonkretus, nedetalizuota, kokių konkrečiai teisėtų reikalavimų nevykdė, todėl A. L. nesupranta, už ką nuteistas, pažeista teisė į gynybą, kaltinamasis aktas neatitinka reikalavimų. Kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

27. BPK 219 straipsnyje yra nurodyti kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai. Kaltinamajame akte prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 straipsnio 3 punkte yra nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas, t. y. padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šis reikalavimas įtvirtintas tam, kad asmuo suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. Tačiau netgi ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas būtų pagrindas grąžinti bylą prokurorui, o tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme. Tai reiškia, kad kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Teismas atsiduria teisinėje aklavietėje.

28. Nagrinėjamu atveju aptarto pobūdžio kaltinamojo akto trūkumų nenustatyta. Iš bylos medžiagos matyti, jog prokurorė A. L. surašė kaltinamąjį aktą dėl BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo. Kaltinamasis aktas su baudžiamąją byla buvo perduotas pirmosios instancijos teismui. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021-09-03 nutartimi, nenustačius kliūčių nagrinėti baudžiamąją bylą teisme, ši perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pradėjus bylos nagrinėjimą, 2021-10-12 teisiamajame posėdyje A. L. patvirtino, jog supranta, kuo yra kaltinamas, sutiko duoti parodymus, kurie buvo susiję būtent su inkriminuota nusikalstama veika. Taigi kaltinamajame akte inkriminuoto nusikalstamo faktinės aplinkybės, kaip ir parodė bylos procesas pirmosios instancijos teisme, netrukdė bylą nagrinėti teisme ir nebuvo suvaržyta kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas bei veiksmingai gintis nuo kaltinimo, nebuvo pažeistos teisingo proceso nuostatos.

29. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog A. L. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. L. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio apeliacinį skundą atmesti.