- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-05
- Bylos Nr.
- 2A-115-450/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-02622-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas, Aldona Tilindienė, Asta Radzevičienė
- Ieškovas
- ERGO Insurance SE
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Tilindienės, Andriaus Ignoto ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ERGO Insurance SE apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ERGO Insurance SE, veikiančio per Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų M. M., uždara akcinė bendrovė „Peritus grupė“, A. S. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo subrogacinio reikalavimo pagrindu 14 525,37 Lt nuostoliams, patirtiems dėl eismo įvykyje, kurį sukėlė atsakovo bendrovėje civilinę atsakomybę apsidraudęs vairuotojas, sugadinto automobilio remonto, atlyginti, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-06-06 Elektrėnų savivaldybėje, Pakalniškių kaime, įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilio Citroen C4, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas M. M., siekdamas išvengti susidūrimo su priešpriešine eismo juosta važiavusiu ir kairio posūkio manevrą atlikinėjusiu automobiliu VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu A. S., pasuko į dešinį kelkraštį, bandydamas sugrįžti į kelią išvažiavo į kairę eismo juostą ir nuvažiavo nuo kelio. Eismo įvykio dalyviai nebuvo sužaloti, jie sutarė dėl eismo įvykio aplinkybių, todėl nekvietė policijos, patys užpildė Eismo įvykio deklaraciją, kurioje kaltę dėl įvykio pripažino automobilio VW Passat vairuotojas A. S.. Ieškovo teigimu, nurodyto automobilio vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių 106 punkto reikalavimus, t. y. prieš keisdamas važiavimo kryptį, neįsitikino, kad tai daryti saugu ir nekliudys kitiems eismo dalyviams. Automobilis Citroen C4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio dieną buvo apdraustas ieškovo draudimo bendrovėje Transporto priemonių draudimu, todėl ieškovas, gavęs draudėjo prašymą, atlygino šio automobilio remonto išlaidas. Išmokėjęs 14 525,37 Lt draudimo išmoką, ieškovas įgijo teisę išmokėtos sumos reikalauti iš atsakingo už žalą asmens A. S. civilinės atsakomybės draudiko – atsakovo AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovas 2009-08-19 raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas atlyginti automobilio VW Passat valdytojo ieškovui padarytą 14 525,37 Lt žalą, tačiau atsakovas atsisakė tenkinti reikalavimą, todėl žalos atlyginimas turi būti priteistas teismo tvarka.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad šis pareikštas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą, be to, yra nepagrįstas. Atsakovas pažymėjo, kad automobilio Citroen C4 vairuotojas M. M. 2009-06-11 pranešime apie eismo įvykį, nurodė, jog prieš įvykį jis važiavo apie 70 km/h greičiu. Eismo įvykis buvo ženklo „Gyvenvietė“ zonoje, kurioje leistinas maksimalus greitis – 50 km/h, be to, prieš pat eismo įvykio vietą yra įkalnė, ribojanti matomumą. Eismo dalyvio padarytas pažeidimas įvykio priežastis yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje, laikantis taisyklių reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų pažeistos Kelių eismo taisyklės. Atsakovo teigimu, akivaizdu, kad jeigu automobilio Citroen C4 vairuotojas M. M. būtų važiavęs leistinu greičiu, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Automobilio VW Passat vairuotojas A. S. negalėjo ir neprivalėjo numatyti, kad automobilio Citroen C4 vairuotojas važiuos gerokai viršydamas greitį gyvenvietės teritorijoje. Pasak atsakovo, ginčo eismo įvykį lėmė ne automobilio VW Passat vairuotojo A. S., bet automobilio Citroen C4 vairuotojo M. M. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, todėl A. S. nekyla civilinė atsakomybė, ir atsakovas, kaip šio asmens civilinės atsakomybės draudikas, neprivalo atlyginti ieškovo prašomos žalos.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu atmetė ieškovo ERGO Insurance SE, veikiančio per bendrovės Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ ir priteisė iš ieškovo atsakovui 751,80 Lt teismo ekspertizės išlaidoms atlyginti bei 50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.
Teismas pažymėjo, kad tai, jog automobilio VW Passat vairuotojas Eismo įvykio deklaracijoje pats pripažino kaltę dėl ginčo eismo įvykio, neabejotinai yra svarbus įrodymas, sprendžiant dėl atsakingo už eismo įvykyje padarytą žalą asmens, tačiau kartu pažymėjo, kad nagrinėjant ginčą teisme, transporto priemonių valdytojų užpildyta deklaracija neturi didesnės įrodomosios galios, ji vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė 2013-03-06 Ekspertizės akto turinio prieštaravimų, teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovo argumentus, kad automobilio VW Passat padėtis, užfiksuota nuotraukose, neatitinka faktinės šio automobilio padėties iš karto po eismo įvykio. Teismas, remdamasis byloje esančių duomenų visumos analize, neturėjo pagrindo pripažinti, kad ginčo eismo įvykis kilo dėl neteisėtų automobilio VW Passat vairuotojo, t. y. trečiojo asmens A. S., veiksmų, būtent – Kelių eismo taisyklių 106 punkto reikalavimo – prieš keičiant važiavimo kryptį, įsitikinti, kad tai daryti saugu ir nekliudys kitiems eismo dalyviams, – pažeidimo. Teismas darė išvadą, kad atsakovas įrodė, jog ginčo eismo įvykį, kurio metu buvo sugadintas automobilis Citroen C4, lėmė ne VW Passat vairuotojo veiksmai. Nurodė, kad VW Passat vairuotojo A. S. civilinei atsakomybei kilti nenustatytos dvi būtinosios sąlygos: neteisėti šio transporto priemonės valdyto veiksmai ir priežastinis jo veiksmų bei atsiradusios žalos ryšys. Teismas konstatavo, kad ginčo eismo įvykis kilo dėl automobilio Citroen C4 vairuotojo, t. y. trečiojo asmens byloje M. M., veiksmų, nepasirinkus saugaus greičio nežinomame kelio ruože, neatsižvelgus į Kelių eismo taisyklių 133 punkto reikalavimus ne tik neviršyti leistino greičio, bet ir pasirinkti konkrečiu atveju saugų važiavimo greitį, įvertinus važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą. Teismas priėmė sprendimą, jog atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ įrodė, kad jo draudėjui – VW Passat vairuotojui – nekyla civilinė atsakomybė dėl ginčo eismo įvykyje sugadinto automobilio Citroen C4, todėl atsakovas, kaip šio asmens civilinės atsakomybės draudikas, neturi pareigos atlyginti ieškovo prašomus nuostolius, grindžiamus šiame eismo įvykyje sugadinto automobilio Citroen C4 remonto išlaidomis.
Teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimui taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kadangi ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką 2009-07-27, jau šią dieną tiksliai žinojo žalos dydį, įgijo teisę reikšti subrogacijos pagrindu reikalavimą numanomam eismo įvykio kaltininkui, tačiau į teismą kreipėsi tik 2012-05-30, t. y. praleidęs CK 1.125 str. 7 d. nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Teismas neturėjo teisinio pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad vien ta aplinkybė, jog teisės aiškinimo ir taikymo praktika dėl tokio pobūdžio, koks pareikštas nagrinėjamoje byloje, reikalavimams taikytino ieškinio senaties termino, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suvienodinta jau po ieškinio padavimo, šiuo konkrečiu atveju laikytina svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi, dėl kurios praleistas terminas turėjo būti atnaujintas. Teismas pažymėjo, kad be argumento dėl pasikeitusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, ieškovas neįvardijo teismui jokių kitų aplinkybių, dėl kurių jis, 2009-10-12 gavęs atsakovo atsisakymą atlyginti nuostolius, į teismą su ieškiniu kreipėsi praėjus 2 metams ir 7 mėnesiams, todėl teismas pagrindo praleistą terminą atnaujinti nenustatė. Teismas darė išvadą, kad ieškinio senaties termino praleidimas be svarbių priežasčių yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.131 str. 1, 2 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą ir atnaujinus ieškinio senatį, ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog eismo įvykio kaltininkas yra automobilio Citroen C4 vairuotojas, kadangi teismas netinkamai vertino įrodymus bei neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims. Pažymėjo, kad 2011-05-17 LR Draudimo priežiūros komisija yra priėmusi poziciją, kad nesant objektyvių įrodymų to, kad asmuo atsakomybę už įvykio metu padarytą žalą pripažino nepagrįstai, būtent minėtą faktą pripažinęs asmuo ir yra laikytinas atsakingu už padarytą žalą. Nurodė, kad atsakovas turėjo pateikti objektyvius įrodymus, pagrindžiančius apdraustos transporto priemonės VW Passat valdytojo atsakomybės dėl automobiliui Citroen C4 padarytos žalos nebuvimą. Apeliantas mano, kad kažkuriuo metu po eismo įvykio darytos nuotraukos, kuriose užfiksuota automobilio VW Passat padėtis, negali būti laikomos objektyviu įrodymu, kad analogiška kaip nuotraukose užfiksuota automobilio VW Passsat padėtis buvo ir prieš pat eismo įvykio kilimą. Pažymėjo, kad įrodyti apdraustos transporto priemonės valdytojo atsakomybės nebuvimą pareigą turi atsakingas draudikas, ne ieškovas, todėl būtent atsakovui atitenka įrodinėjimo pareiga, jog pateiktose nuotraukose automobilio padėtis visiškai atitinka jo padėtį prieš pat eismo įvykio kilimą. Apeliantas darė išvadą, kad labiau yra tikėtina, jog pateiktose nuotraukose užfiksuota automobilio VW Passat padėtis neatitinka jo padėties įvykio kilimo metu. Mano, kad automobilis buvo patrauktas arba nuriedėjo atgal, todėl ir nebuvo užfiksuota, kad jis priekiniu ratu pilnai užvažiavo ant priešpriešinius eismo srautus skiriamosios juostos. Pažymėjo, kad teismas neturėjo vadovautis ekspertizės aktu, nes jis pagrįstas tomis pačiomis nuotraukomis, kurios neatitinka tikrovės. Apeliantas nesutinka su ieškinio senaties taikymu byloje, kadangi vadovaudamasis vieningu ir nuosekliu LAT teisės aiškinimu, draudikas turėjo pagrįstą lūkestį, jog atsakovui atsisakius atlyginti žalą, ginti savo pažeistą teisę, pareikšdamas ieškinį teisme, jis turės galimybę per tris metus nuo šios teisės pažeidimo dienos. Nurodė, kad ieškinys buvo pareikštas 2012-05-29, t. y. nepraėjus trejiems metams. Pažymėjo, kad tik 2012-10-23. t. y. jau po ieškinio padavimo teismui, LAT išplėstinė teisėjų kolegija pakeitė iki šiol egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią teisiniai santykiai, susiklostantys draudimo įstaigoms pareiškiant subrogacinius reikalavimus žalą padariusio asmens draudikui, susiklosto ne deliktiniai, o draudimo teisiniai santykiai, dėl ko atitinkamai taikytinas ne trejų metų senaties terminas, o trumpesnis vienerių metų senaties terminas. Apeliantas mano, kad tas faktas, jog tik po ieškinio pateikimo iš esmės pasikeitė teisės aiškinimas dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo ir kad ieškovas apgrįstai tikėjosi, kad teikia ieškinį nepraleidęs numatyto ieškinio senaties termino, neabejotinai turi būti pripažinta svarbia ir reikšminga aplinkybe, kurios pagrindu teismas turėjo tenkinti prašymą dėl ieškinio senaties atnaujinimo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Pažymėjo, kad draudimo veikla užsiimantis asmuo iš anksto skaičiuoja veiklos rizikingumą, todėl praleistų senaties terminų atnaujinimas vertintinas kaip stabilumo ir teisėtų lūkesčių pažeidimas, kurie pateisinami ir galimi tik išimtiniais atvejais. Nurodė, kad terminų laikymasis kartu užtikrina ir nuspėjamumo, nepiktnaudžiavimo teise principus ir tai leidžia draudikui, į kurį per metus nuo žalos atsiradimo ar sužinojimo apie padarytą žalą, nėra kreipiamasi dėl išmokėtų sumų atlyginimo, pagrįstai tikėtis, kad šios savo teisės subjektas atsisako ir vėliau, praėjus neapibrėžtam laikui, nesieks ja pasinaudoti. Atsakovas nesutinka su apelianto argumentu, kad pasikeitusi LAT praktika yra pakankama ir svarbi priežastis ieškinio senaties terminui atnaujinti. Pažymėjo, kad praktika dėl senaties termino šioje situacijoje nėra pasikeitusi, nes apeliantas subrogacijos būdu įstojęs į nukentėjusio (M. M.) vietą, įstojo į jau egzistuojančius tarp nukentėjusio trečiojo asmens ir draudiko draudimo teisinius santykius, kurių atžvilgiu visada galiojo vienerių metų senaties terminas. Be to, pažymėjo ir tai, kad apelianto cituojama LAT 2012-10-23 nutartis nėra susijusi su nagrinėjamu atveju, nes joje buvo sprendžiamas klausimas dėl santykių susiklosčiusių ne tarp transporto priemonės valdytojo ir civilinės atsakomybės draudikų, o tarp socialinio draudimo įstaigos ir draudiko. Tuo tarpu dėl santykių susiklostančių tarp draudikų jokių neaiškumų nėra, nes teismų praktika suformuota jau nuo 2005 m. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsakovo nuomone, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinys paduotas praleidus vienerių metų senaties terminą. Taip pat pažymėjo, kad teismas tinkamai vertino ir teisingai konstatavo nesant VW Passat automobilio valdytojo civilinės atsakomybės sąlygų. Nurodė, jog teismas gali daryti išvadą apie faktų buvimą ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Pažymėjo, kad nei vienas iš byloje esančių įrodymų neleidžia teigti, kad VW Passat užkirto kelią tiesiai važiavusiam Citroen C4, ar kad galimai nuriedėjo atgal. Atsakovo įsitikinimu, ekspertizės aktas kartu su eksperto pateiktais paaiškinimais, laikytinas objektyviu įrodymu, pagrindžiančiu atsakovo poziciją.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Ši byla nagrinėjama ieškovo ERGO Insurance SE, veikiančio per bendrovės Lietuvos filialą, apeliacinio skundo ribose.
Byloje kilo ginčas dėl už eismo įvykį atsakingo asmens nustatymo bei dėl ieškinio senaties taikymo. Taigi šiuo atveju spręstinas klausimas, koks ieškinio senaties terminas taikytinas ieškovo pareikštiems reikalavimams, ar yra pagrindas senaties termino atnaujinimui ir kas yra atsakingas dėl atsiradusios žalos įvykus eismo įvykiui.
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2009-06-06 Elektrėnų savivaldybėje, Pakalniškių kaime, įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilio Citroen C4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas M. M., siekdamas išvengti susidūrimo su priešpriešine eismo juosta važiavusiu ir kairio posūkio manevrą atlikinėjusiu automobiliu VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu A. S., pasuko į dešinį kelkraštį, bandydamas sugrįžti į kelią išvažiavo į kairę eismo juostą ir nuvažiavo nuo kelio. Eismo įvykio dalyviai nebuvo sužaloti, jie sutarė dėl eismo įvykio aplinkybių, todėl nekvietė policijos, patys užpildė Eismo įvykio deklaraciją (b. l. 9), kurioje kaltę dėl įvykio pripažino automobilio VW Passat vairuotojas A. S.. Automobilis Citroen C4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio dieną buvo apdraustas ieškovo draudimo bendrovėje transporto priemonių draudimu, todėl ieškovas, gavęs draudėjo prašymą, atlygino šio automobilio remonto išlaidas. Ieškovas 2009-08-19 raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas atlyginti automobilio VW Passat valdytojo ieškovui padarytą 14 525,37 Lt žalą, tačiau atsakovas atsisakė tenkinti reikalavimą, todėl žalos atlyginimo ieškovas reikalauja teismo tvarka.
Kiekvienas asmuo privalo laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str. 1 d.). Kai asmuo pažeidžia šią įstatymo nuostatą ir savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, atsiranda deliktinės civilinės atsakomybės teisinis santykis – viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo juos atlyginti. Deliktinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius visas jos sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę, išskyrus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Šioje byloje nagrinėjamo ginčo ypatumas yra tas, kad jis yra kilęs tarp draudimo kompanijų, kurių viena, išmokėjusi draudimo išmoką už eismo įvykio metu sugadintą automobilį, įstojo į nukentėjusiojo vietą subrogacijos būdu. LR CK 6.1015 str., reglamentuojančio subrogaciją (draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui) 1 d. įtvirtinta, kad draudikui, kuris išmoka draudimo išmoką draudėjui ar naudos gavėjui, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-580/2007.).
Taigi, norint civilinėn atsakomybėn patraukti asmenį, būtina nustatyti visas ankščiau minėtas civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog eismo įvykio kaltininkas yra automobilio Citroen C4 vairuotojas, kurio civilinę atsakomybę apdraudęs apeliantas, tačiau pastarasis nesutinka su tokia teismo pozicija ir teigia, kad teismas neturėjo vadovautis ekspertizės aktu, nes jis pagrįstas nuotraukomis, kurios neatitinka tikrovės. Apeliacinės instancijos teismas su apelianto dėstomais argumentais nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ įrodė, kad jo draudėjui – VW Passat vairuotojui – nekyla civilinė atsakomybė dėl ginčo eismo įvykyje sugadinto automobilio Citroen C4, nes nenustatytos dvi būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei kilti: neteisėti šio transporto priemonės valdyto veiksmai ir priežastinis jo veiksmų bei atsiradusios žalos ryšys.
Apeliantas nurodo, jog pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis Nr. 3K-3-348/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3245/2013 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra objektyvių duomenų, jog eismo įvykis įvyko dėl automobilio VW Passat vairuotojo A. S. kaltės. Pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo argumentus, kad automobilio VW Passat vairuotojas pažeidė KET 106 punktą, kuris numato, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog automobilis VW Passat prieš eismo įvykį nebuvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą ir nesukėlė realios kliūties automobilio Citroen C4 kelyje. Tuo tarpu automobilio Citroen C4 vairuotojas, užvažiavęs ant įkalnės ir priešpriešinėje eismo juostoje pamatęs siekiantį sukti į kairę automobilį VW Passat, pasuko į dešinį kelkraštį, o bandydamas sugrįžti į kelio važiuojamąją dalį, nesuvaldė automobilio ir išvažiavo į kairę eismo juostą ir nuvažiavo nuo kelio. Pažymėtina tai, kad automobilio Citroen C4 vairuotojas Eismo įvykio deklaracijoje (b. l. 11) nurodė, kad prieš eismo įvykį važiavo apie 70 km/h greičiu. Atkreiptinas dėmesys, kad prieš pat eismo įvykio vietą yra staigi įkalnė, užstojanti matomumą, įvykio vieta – ženklo „Gyvenvietė“ galiojimo zonoje, kurioje leistinas greitis 50 km/h. Taigi, darytina išvada, kad Citroen C4 vairuotojos pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 punkto nuostatas, kad vairuotojas privalo ne tik neviršyti maksimalaus leistino greičio, bet ir pasirinkti kiekvienu konkrečiu atveju saugų važiavimo greitį, atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Todėl teismas konstatuoja, kad Citroen C4 vairuotojas, būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo pasirinkti saugų bei leistiną greitį, įvertinti matomumą, tačiau pasirinktas važiavimo greitis buvo per didelis ir užvažiavęs ant kelio pakraščio norėdamas grįžti atgal nesuvaldė automobilio, o toks Citroen C4 vairuotojo Kelių eismo taisyklių pažeidimas sąlygojo eismo įvykio kilimą.
Apeliantas akcentuoja tai, kad VW Passat automobilio vairuotojas savo kaltę pripažino pasirašydamas Eismo įvykio deklaracijoje. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad draudikas, spręsdamas draudimo išmokos klausimą privalo besąlygiškai vadovautis asmens atsakomybės už padarytą žalą pripažinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2011-05-17 posėdyje patvirtintoje Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos pozicijoje „Dėl eismo įvykio deklaracijoje išreikšto asmens atsakomybės už eismo įvykį metu padarytą žalą pripažinimo įrodomosios vertės“ nurodoma, kad spręsdamas žalos atlyginimo klausimą draudikas ne visais atvejais privalo besąlygiškai vadovautis asmens atsakomybės už padarytą žalą pripažinimu. Draudikas spręsdamas, ar eismo įvykio dalyvio pripažinta atsakomybė už padarytą žalą laikyti nustatyta, turėtų įsitikinti, jog šio fakto pripažinimas atitinka įvykio aplinkybes ir nėra pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Pažymėtina, kad tokią pareigą draudikui nustato ir Draudimo įstatymo 82 str. 2 d., tačiau ieškovas netyrė eismo įvykio aplinkybių, būtinų nustatyti draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui, nors Eismo deklaracijoje pats Citroen C4 vairuotojas patvirtino, jog važiavo 70 km/h, o tai ir galėjo turėti įtakos eismo įvykiui ir jo pasekoje padarytai žalai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad automobilio VW Passat valdytojas trečiasis asmuo A. S., atsakydamas į teismo klausimą, kodėl jis Eismo įvykio deklaracijoje pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio, paaiškino, kad taip atsitiko dėl susirinkusių žiūrovų tvirtinimo, jog kaltė tenka jam, nes automobilio ratas užvažiavęs ant skiriamosios linijos (b. l. 84). Tačiau teismas pažymi, kad Kelių eismo taisyklių 122 punkte nurodytais atvejais, tarp jų ir persirikiuojant į kitą eismo juostą, leidžiama užvažiuoti ant brūkšninių ženklinimo linijų, todėl darytina išvada, kad neteisėtų VW Passat vairuotojo veiksmų ginčo eismo įvykio metu nenustatyta.
Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad darytos nuotraukos, kuriose užfiksuota automobilio VW Passat padėtis, negali būti laikomos objektyviu įrodymu, kad analogiška kaip nuotraukose užfiksuota automobilio VW Passsat padėtis buvo ir prieš pat eismo įvykio kilimą. Pirmosios instancijos teismas išanalizavus bylos duomenų visumą, nenustatė aplinkybių, kurios būtų pagrindas teigti, kad eismo įvykio metu automobilio VW Passat padėtis buvo kitokia, nei ta, kuri užfiksuota byloje esančiose nuotraukose, darytose iš karto po eismo įvykio; pagrindo teigti, kad automobilis buvo patrauktas atgal ar nuriedėjo nėra. Teisėjų kolegija pilnai sutinka su tokia pirmosios instancijos išdėstyta pozicija dėl nuotraukų ir automobilio VW Passat padėties iš karto po eismo įvykio, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatytas faktines bylos aplinkybes, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, todėl jų nebekartoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neturėjo vadovautis ekspertizės aktu, nes jis paremtas anksčiau minėtomis nuotraukomis, kurios neatitinka tikrovės, vertinami kaip nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, savo nutartyse yra pasisakęs, kad eksperto išvada teismui nėra privaloma. Ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 str.), t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Dėl ekspertizės akto, kaip įrodymų šaltinio, vertinimo kasacinis teismas yra suformavęs teisės aiškinimo praktiką, pagal kurią konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti paneigti, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi didesnės įrodomosios galios. Kita vertus, ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni, negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-733/2002; kt.). Šioje byloje atlikta teismo ekspertizė įvykio mechanizmui ir priežasčiai nustatyti, kurią prašė atlikti atsakovas. 2013-03-06 ekspertizės akte ekspertas priėjo išvados, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga ginčo eismo įvykiui kilti buvo automobilio Citroen C4 vairuotojo M. M. veiksmai: važiuodamas kelyje jis prarado automobilio valdymą ir nuvažiavo nuo kelio, dėl to automobilis atsitrenkė į kelio kairės pusės sankasos šlaitą, žiūrint šio automobilio važiavimo kryptimi (b. l. 108-111). Nagrinėjamoje byloje teismas, įvertinęs teismo paskirtos ekspertizės aktą, vadovaudamasis proceso teisės normų nustatytomis ir teismų praktikos išplėtotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, konstatuoja, kad eksperto H. V. išvada yra pagrįsta, kompetentinga, joje yra įvertintos esminės aplinkybės, ji neprieštarauja KET reikalavimams ir kitiems bylos esantiems įrodymams ir logiškam bei protingam supratimui, todėl ieškovas neįrodė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis ekspertizės aktu.
Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-129/2008). Nagrinėjamu atveju byloje pakanka įrodymų konstatuoti, jog atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ įrodė, kad jo draudėjui – VW Passat vairuotojui – nekyla civilinė atsakomybė dėl ginčo eismo įvykyje sugadinto automobilio Citroen C4, todėl atsakovas, kaip šio asmens civilinės atsakomybės draudikas, neturi pareigos atlyginti ieškovo prašomus nuostolius, grindžiamus šiame eismo įvykyje sugadinto automobilio Citroen C4 remonto išlaidomis.
Apeliantas apeliaciniu skundu taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Apeliantas mano, kad tas faktas, jog tik po ieškinio pateikimo iš esmės pasikeitė teisės aiškinimas dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo ir kad ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad teikia ieškinį nepraleidęs numatyto ieškinio senaties termino, neabejotinai turi būti pripažinta svarbia ir reikšminga aplinkybe, kurios pagrindu teismas turėjo tenkinti prašymą dėl ieškinio senaties atnaujinimo.
Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-265/2009). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-578/2007). Ieškinio senaties institutas nustatytas abiejų šalių (ieškovo ir atsakovo) interesais. Šio instituto tikslas – užtikrinti civilinių santykių stabilumą, nepaneigiant realios galimybės asmenims apginti pažeistas savo teises, tačiau skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nurodytų aplinkybių ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbiomis. Apeliantas nurodė, kad pagal tuo metu susiklosčiusią Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką draudikas turėjo pagrįstą lūkestį, jog atsakovui atsisakius atlyginti žalą, ginti savo pažeistą teisę, pareikšdamas ieškinį teisme, jis turės galimybę per tris metus nuo šios teisės pažeidimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad vien ta aplinkybė, jog teisės aiškinimo ir taikymo praktika Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suvienodinta jau po ieškinio padavimo, šiuo konkrečiu atveju laikytina svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi, dėl kurios praleistas terminas turi būti atnaujintas. Atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, atsakovas, 2009-10-12 raštu atsisakęs ieškovui tenkinti jo pretenziją dėl nuostolių, kildinamų iš ginčo eismo įvykio, atlyginimo, turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, kad ieškovas, nesutikdamas su jo pozicija, teisę kreiptis į teismą įgyvendins operatyviai, nepažeisdamas vienerių metų ieškinio senaties termino. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad poziciją, jog šiuo atveju ieškovas turėjo teisę kreiptis į teismą per CK 1.125 str. 7 d. nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, atsakovas išdėstė atsiliepime į ieškinį, pateiktame 2012-06-28, t. y. dar iki ieškovo nurodomo kasacinio teismo praktikos pasikeitimo 2012-10-23. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad jo cituojama Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartis nėra susijusi su nagrinėjamu atveju, nes joje buvo sprendžiamas klausimas dėl santykių susiklosčiusių ne tarp transporto priemonės valdytojo ir civilinės atsakomybės draudikų, o tarp socialinio draudimo įstaigos ir draudiko. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime dėstoma pozicija, kad dėl santykių susiklostančių tarp draudikų jokių neaiškumų nėra, nes teismų praktika suformuota jau nuo 2005 m., o taip pat regreso ir subrogacijos taikymas TPVCAPD teisiniuose santykiuose yra išdėstytas 2011-04-18 Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje (Teismų praktika Nr. 34). Taigi šioje byloje teismas pagrįstai taikė vienerių metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 str. 7 d., o nenustačius aplinkybių, kurios galėtų pateisinti atlyginusio žalą draudiko delsimą kreiptis į teismą su atgręžtiniu reikalavimu atsakingo už žalą asmens draudikui, nėra pagrindo praleistą terminą atnaujinti. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinys paduotas praleidus vienerių metų senaties terminą be svarbių priežasčių, kas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.131 str. 1, 2 d.).
Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių bei jų atstovų pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos (LR CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. p., kolegija,
nutarė:
Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.