Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Evaldo Burzdiko, Tomo Romeikos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3323-503/2018 pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

25. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str., 182 str.); teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Taigi, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, atsakovės apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 str. 1 d.).

26. Taip pat pažymėtina, jog apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma, todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.).

27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė šias ginčo išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes:

- ieškovės senelis P. B. nuosavybės teise turėjo statinius – gyvenamąjį namą, du ūkinius statinius ir kiemo statinius, adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 86–89). Vilkaviškio rajono valdybos 1992 m. rugsėjo 28 d. potvarkiu Nr. 156 P. B. buvo leista pirkti iš valstybės 1,0000 ha ploto namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už kurį P. B. sumokėjo 6 660 rublių investicinių čekių (b.l. 8);

- ieškovės motina G. K. 2006 m. kovo 22 d. įgijo 6/10 dalis P. B. priklausiusių statinių ir jo sumokėtų 6 660 rublių investicinių čekių, o 2015 m. balandžio 1 d. įgijo 1/10 dalį P. B. priklausiusių statinių ir jo sumokėtų 6 660 rublių investicinių čekių (b.l. 15). Likusios 3/10 dalys, P. B. priklausiusių statinių atiteko G. K. seseriai M. G. (b.l. 25, 90–92);

- G. K. 2012 m. sausio 5 d. pateikė prašymą NŽT Vilkaviškio žemėtvarkos skyriui, kad būtų suprojektuotas 1,0000 ha žemės sklypas (b.l. 9), o 2013 m. balandžio 10 d. buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią G. K. įsipareigojo sumokėti 336,42 Eur (1 161,60 Lt) už žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbus, o NŽT Vilkaviškio skyrius įsipareigojo užtikrinti, kad žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbai, skirti suprojektuoti ir parduoti G. K. žemės sklypus, vyktų nustatyta tvarka (b.l. 11–13);

- NŽT Vilkaviškio skyriaus vedėja 2013 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 19VĮ-(14.19.2)-1462 patvirtino Lakštučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, iš kurio matyti, kad G. K. buvo suprojektuoti jos pageidaujami pirkti žemės sklypai (b.l. 48). Ieškovė 2013 m. lapkričio 5 d. už G. K. sumokėjo 336,42 Eur pagal 2013 m. balandžio 10 d. sutartį (b.l. 14);

- G. K. 2015 m. balandžio 28 d. dovanojimo sutartimi padovanojo ieškovei 7/10 dalis statinių, esančių (duomenys neskelbtini) ir 7/10 dalis sumokėtų 6 660 rublių investicinių čekių (b.l. 30–47). Sutartis įregistruota Nekilnojamojo turto registre (b.l. 86-89;

- tarp G. K. ir jos sesers vyko konfliktai dėl statinių, o 2006 m. spalio 10 d. statiniai buvo pradėti griauti be G. K. sutikimo (b.l. 105–106). 2013 m. balandžio 9 d. buvo areštuotos M. G. priklausančios 3/10 dalys statinių, esančių (duomenys neskelbtini) (b.l. 90–92). Po M. G. mirties areštuotas 3/10 dalis statinių paveldėjo Lietuvos Respublika (b.l. 50);

- NŽT Vilkaviškio skyrius 2017 m. gegužės 15 d. patikrino žemės sklypo naudojimą – ar sklype yra aukščiau nurodyti statiniai, ar jie naudojami (eksploatuojami) ir ar prie šių statinių gali būti formuojamas žemės sklypas – ir nustatė, kad statinių nėra (Žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 19ŽN-73, b.l. 50–51, 68);

- NŽT Vilkaviškio skyrius 2017 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. 19SD-3462-(14.19.104) informavo ieškovę, kad žemės sklypas bus išformuotas, jis ieškovei nebus parduodamas be aukciono, o įmokos nebus panaudotos (b.l. 15–16). Ieškovė 2017 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į Vilkaviškio rajono savivaldybės administraciją dėl teisinių konsultacijų (b.l. 84–85).

- NŽT Vilkaviškio skyriaus vedėja 2018 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 19VĮ-24-(14.19.2) pakeitė 2013 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2)-1462, kuriuo buvo patvirtintas Lakštučių kadastro vietovės, žemėtvarkos projektas (b.l. 48). Įsakymu buvo pakeistas G. K. perkamo iš valstybės kito (ne ginčo) žemės sklypo plotas (1.1 pp.), bei G. K. išbraukta iš NŽT Vilkaviškio skyriaus sudaryto sąrašo, pagal kurį ieškovė galėjo pirkti žemės sklypą (1.2. pp.). Apie tai ieškovė informuota 2018 m. sausio 9 d. raštu Nr. 19SD-53-(14.19.104). Ieškovė 2018 m. vasario 7 d. šį įsakymą apskundė NŽT direktoriui, kuris nebuvo patenkintas (NŽT direktoriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. 1T-7-(7.5), b.l. 52–55;100–102);

- 2018 m. sausio 31 d. ieškovė pateikė NŽT Vilkaviškio skyriui prašymą, kad būtų suprojektuotas 1,0000 ha žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), kurį ji pageidauja pirkti iš valstybės, tačiau NŽT Vilkaviškio skyrius prašymo netenkino (2018 m. vasario 27 d. raštas Nr. 19SD-543(14.19.104), b.l. 18).

29. Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikos teritorijoje reglamentuoja Žemės įstatymas. Šiame įstatyme įtvirtinta, kad, įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises (1 str. 2 d.). Valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės konsolidacijos, žemės servitutų Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Kiti sandoriai dėl valstybinės žemės negali būti sudaromi, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip (Žemės įstatymo 5 str. 2 d.).

32. Byloje nustatyta, kad žemės sklypo projektas buvo rengiamas vadovaujantis Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 1 punktu (redakcija galiojusi prašymo pateikimo dienai), kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus, tvirtina Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas po to, kai jį nustatyta tvarka patikrina valstybinę žemėtvarkos planavimo dokumentų priežiūrą atliekanti institucija (Žemės įstatymo 40 str. 3 d. 3 p.).

33. Nagrinėjamu atveju, prie ieškovei priklausančių statinių ieškovės lėšomis (užsakovė ieškovės motina G. K.) buvo suprojektuotas 1,0000 ha žemės sklypas, o NŽT Vilkaviškio skyriaus vedėjos 2013 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 19VĮ-(14.19.2)-1462 patvirtintas Lakštučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas. Pažymėtina, kad dar 1992 m. rugsėjo 28 d. Vilkaviškio rajono valdybos potvarkiu P. B. buvo leista pirkti iš valstybės 1,0000 ha ploto namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), jo turėtiems statiniams eksploatuoti, už ką buvo sumokėta 6 660 rublių investicinių čekių, tačiau pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.

35. Sutiktina su apeliante, kad valstybinės žemės sklypo socialinė paskirtis yra ta, kad žemė būtų naudojama pagal nustatytą pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį ir teiktų visuomeninę naudą. Žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus. Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Jis riboja šių santykių šalių galimybę tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina imperatyviosios įstatymų nuostatos. Viešojoje teisėje yra įtvirtintas teisėtumo principas, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų bei kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pagal teisėtumo principą reikalaujama atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bendriesiems teisės principams, įstatymo galią turintiems ir įstatymų įgyvendinamiesiems teisės aktams bei kt. Viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai teritorijų planavimo srityje turi atitikti teisėtumo principo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014). Tokiu būdu, teisės ne aukciono tvarka įsigyti valstybinę žemę pagrindas - teisėtas šioje žemėje esančių ir statinio ar įrenginio statusą atitinkančių objektų valdymas, sudarant sąlygas pastatų savininkams užtikrinti tinkamą jų statinių eksploatavimą.

36. Apeliantės teigimu, statiniai nėra išlikę ir jie negali būti eksploatuojami be jų atstatymo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad yra išlikę statinių pamatai ir apgriuvusios sienos.

37. Kaip jau minėta, 2017 m. gegužės 15 d. atlikto Žemės sklypo naudojimo patikrinimo metu NŽT Vilkaviškio skyriaus specialistė nustatė, kad statiniai yra sunykę, gyvenamojo namo likę griuvėsiai, kitų statinių nėra, teritorijos dalis apaugusi, kita dalis – pieva, tarp medžių ir krūmų matosi akmenų, tikėtina, buvusių statinių pamatai, teritorijoje nėra tvorų, žyminčių buvusios sodybos ribas.

38. Lietuvos Aukščiausias Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl sunykusio gyvenamojo namo likučių nugriovimo, bei įpareigojimo pastato savininkams išregistruoti pastatą iš nekilnojamojo turto registro suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą – t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų), išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti. Konstatavus statinio visišką sugriuvimą, sunaikinimą ar nugriovimą (išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu), statinys laikomas išnykusiu, todėl jis turi būti išregistruotas. Ir atvirkščiai – nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, nėra pagrindo jo laikyti išnykusiu, taigi, ir išregistruoti jį ir daiktines teises į jį.

39. Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, kurioje metodologiškai konstruojama viešojo intereso samprata, paprastai ieškoma pusiausvyros tarp viešojo intereso ir partikuliarių interesų – grupinių ar individualių, juolab kad jie taip pat tampa tarsi vieši, nes yra ginami viešosios teisės priemonėmis. Tokia pusiausvyra pateisinama tik tada, kai ne tik viešasis, bet ir partikuliarus interesas yra konstituciškai pagrįstas. Taigi viešajam interesui negali būti suteikiama pirmenybė visiškai ignoruojant konstituciškai pagrįstą partikuliarų interesą; jei tam tikras partikuliarus interesas negali būti konstituciškai pagrindžiamas, viešasis interesas su juo nėra „derinamas“. Konstitucinis Teismas pateikia universalų metodologinį viešojo intereso sampratos standartą, kartu siaurina neapibrėžtumą, leidžiantį bet kurį interesą aiškinti kaip bendrą, t. y. įtvirtina saugiklius: atitinkamas teismo žingsnis turi būti motyvuotas ir pagrįstas, o viešasis interesas turi būti siejamas, pirma, su santykinai didele visuomenės dalimi, ir, antra, su tam tikromis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis. Nubrėžti vienareikšmę takoskyrą tarp viešojo ir privataus intereso yra sudėtinga. Teismai tai atlieka vertindami konkrečias bylos aplinkybes. Viešasis interesas turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės. Šios dvi konstitucinės dimensijos negali būti supriešinamos ir turi būti užtikrinama jų teisinga pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Dažnai viešasis ir privatus interesai gali iš dalies arba visiškai sutapti (viešasis interesas gali būti personifikuotas), kitaip tariant, yra nemažai atvejų, kai asmens subjektinė teisė ar teisėtas interesas reikšmingas ir visuomenei ar jos daliai. Taigi riba tarp viešojo ir privataus intereso yra labai sąlyginė: remiantis teisminiu viešojo intereso gynimu gali būti ginami ir privatūs interesai. Tačiau ši riba išlieka, kai teismai taiko savo suformuluotus viešojo intereso nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014).

40. Nagrinėjamu atveju, viešąjį interesą sudaro imperatyvių teisės normų, reguliuojančių valstybinės žemės pardavimo teisinius santykius, laikymasis, tuo tarpu partikuliarius konstituciškai pagrįstus interesus – asmens nuosavybės teisių apsauga, sąžiningo įgijėjo teisėtų lūkesčių apsauga. Taigi, kaip minėta, turi būti ieškoma šių interesų balanso. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis NŽT Vilkaviškio skyriaus specialistės patikrinimo metu padarytomis nuotraukomis, vienoje iš kurių užfiksuotos žemės sklype esančio gyvenamojo namo apgriuvusios sienos (b.l. 50–51, 68), bei šalių teismo posėdžio metu pripažintomis aplinkybėmis (2018 m. rugpjūčio 30 d. teismo posėdžio garso įrašas: 13 min. 21 sek. – 34 min. 54 sek.), nei nustatytomis aplinkybėmis, kad statiniai buvo pradėti griauti be bendraturtės G. K. sutikimo (b.l. 105), sprendė, kad ginčo žemėje yra ieškovei priklausančių statinių pamatai ir gyvenamojo namo apgriuvusios sienos (CPK 182 str. 5 p., 187 str. 1 d.), todėl, teisėjų kolegijos nuomone, darė pagrįstą išvadą, kad statiniai nėra išnykę, ieškovė nėra praradusi nuosavybės teisės į pastatus ir turi teisę be aukciono pirkti iš valstybės ginčo žemės, reikalingos jos statiniams eksploatuoti, dalį.

41. Nenustačius ieškovės S. B., jos motinos G. K. neteisėtų veiksmų ar kaltės dėl ginčo žemės sklypo ir pastatų naudojimo, vien dėl to, kad statiniai yra apgriuvę, o sklypo dalis apleista, atsakovės sprendimai modifikuojantys teisinę ir faktinę padėtį šiuo atveju negalėjo būti priimti, nes tai ieškovei sukeltų neproporcingai didelę žalą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra pateikta įrodymų, jog kiti asmenys reikštų reikalavimus ar nurodytų turintys teisių į ginčo žemės sklypą, todėl ieškovės teisės įsigyti valstybinės žemės sklypą ne aukciono tvarka pastatams eksploatuoti išsaugojimas, atsižvelgiant į jai priklausančią pastatų dalį, labiausiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

42. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

43. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog atsakovės apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. Atsakovė NŽT apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė išimtinai iš jos. Teisėjų kolegija su šiuo atsakovo argumentu nesutinka. Bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl atsakovės veiksmų, kuriais buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai bei sukurta ginčo situacija, todėl ji ir privalo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, ką pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas.

45. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).

46. Ieškovė nurodė, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (už- atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) ir pateikė jas patvirtinančius įrodymus (b.l. 166) Atsižvelgiant į bylos baigtį, ieškovės S. B. turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliantės.

47. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, valstybė patyrė 9,57 Eur išlaidų, susijusių procesinių dokumentų siuntimu. Kadangi atsakovė yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, todėl šios išlaidos apmokėtinos iš valstybės biudžeto lėšų ir iš atsakovės nepriteistinos (CPK 96 str. 4 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, juridinio asmens kodas 188704927, ieškovei S. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300,00 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.