- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-07
- Bylos Nr.
- 2A-275-553/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-07951-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė (pran.), Andrius Ignotas, Asta Radzevičienė
- Ieškovas
- UAB „Kevino transportas“
- Atsakovas
- J. Česnavičiaus
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto ir Astos Radzevičienės, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) J. Česnavičiaus komercinės firmos „Ekosig“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-18 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3245-811/2013 pagal ieškovo UAB „Kevino transportas“ ieškinį atsakovui J. Česnavičiaus komercinei firmai „Ekosig“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu reikalaudamas iš atsakovo priteisti 13 312,26 Lt skolą ir 180,64 Lt palūkanas pagal Sutartį krovinio pervežimui Nr. 4-30/0704/ (toliau – Sutartis Nr. 1), 13 312,26 Lt skolą ir 180,64 Lt palūkanų pagal Sutartį krovinio pervežimui Nr. 4-30/0704/2 (toliau – Sutartis Nr. 2), 9,03 procento dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp ginčo šalių buvo sudarytos Sutartys Nr. 1 ir 2, pagal kurias ieškovas įsipareigojo pervežti 2 krovinius iš Metalo g. 2A/7 Vilniuje į AB „Chlebodar“, Stroitelej g. 1B, Omsko apskritis, Rusija. Ieškovas kroviniams pervežti sudarė dvi krovinio gabenimo sutartis Nr. VYT00268 ir Nr. VYT00269 su UAB „Krovita“, pagal kurias ši įmonė įsipareigojo pervežti ieškovo su atsakovu sutartus krovinius į Sutartyse Nr. 1 ir 2 numatytą vietą. UAB „Krovita“ 2012-07-05 pasiėmė krovinius iš siuntėjo UAB „Vilniaus tranzitas“, Metalo g. 2A/7, Vilniuje, kroviniams gabenti surašyti tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščiai Nr. BP0091520 ir Nr. BP0091646. Kroviniai gavėjui pristatyti 2012-07-18. Po krovinio nugabenimo ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl apmokėjimo už suteiktą pervežimo paslaugą, tačiau atsakovas su ieškovu neatsiskaitė ir liko skolingas pagal kiekvieną iš Sutarčių Nr. 1 ir 2 po 12 621,70 Lt už krovinio pervežimą ir po 690,56 Lt už prastovas, viso 26 624,52 Lt. Be to, atsakovas pradedant nuo kitos dienos po Sutartyse Nr. 1 ir 2 nustatyto mokėjimo termino pabaigos privalėjo mokėti 9,03 proc. dydžio palūkanas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas. Atsakovas už suteiktas paslaugas privalėjo sumokėti ieškovui iki 2012-08-28, todėl nuo 2012-08-29 iki ieškinio pateikimo dienos ieškovas priskaičiavo po 180,64 Lt palūkanų pagal kiekvieną iš Sutarčių Nr. 1 ir 2. Ieškovas pažymėjo, kad Sutartyse Nr. 1 ir 2 nėra uždrausta ieškovui prievolei įvykdyti samdytis trečiuosius asmenis, taip pat nėra numatyta, kad ieškovas privalo įvykdyti prievolę asmeniškai. Krovinius į transporto priemones pakrovė siuntėjas, kurio atstovai į pastabas dėl krovinio vietos nereagavo. Dalis krovinio buvo apgadinta nulūžus neįpakuoto krovinio kojoms, dėl ko kaltas krovinio siuntėjas. Ieškovui negali kilti atsakomybė, nes yra Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencijos) 17 straipsnio 2 dalyje, 17 straipsnio 4 dalies b ir c punktuose numatytos aplinkybės, kurioms esant vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės. Nors atsakovas teigia pareiškęs ieškovui pretenziją 7 800 eurų sumai už pervežimo metu padarytą žalą, tačiau atsakovas neįrodė, kad turi regreso teisę į ieškovą. Krovinys nuvežtas su trūkumais, pretenzijas iš atsakovo ieškovas gavo, tačiau krovinys sugadintas ne dėl ieškovo kaltės. Atsakovo įrodymai dėl žalos šiai bylai nėra reikšmingi, nes reikalavimą dėl žalos atlyginimo atsakovas turėjo reikšti priešieškinyje.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškinio reikalavimai nepagrįsti, ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, ir ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti. Nurodė, kad atsakovas, kaip vežėjas – ekspeditorius, priėmė užsakovo UAB „Cargobalttranzit“, veikiančio kaip vežėjas – ekspeditorius, užsakymą organizuoti įrangos ir dalių kepyklai tarptautinį pervežimą iš UAB „Vilniaus Tranzitas“ sandėlio Vilniuje į paskirties vietą Omske (Rusiją) pagal CMR ir 2012-07-04 Krovinio gabeno užsakymo sutartį Nr. 12.07-04/LT-RUS. Vykdydamas šią sutartį, atsakovas su ieškovu sudarė Sutartis Nr. 1 ir 2, pagal kurias vežėjas buvo įsipareigojęs kontroliuoti ir visiškai atsakyti už krovinio pakrovimą, svorį, išdėstymą ir viršsvorį ant ašių, pilnai atsiskaityti už krovinį pagal CMR konvenciją ir įstatymus ir atlyginti visus nuostolius bei baudas, atsiradusias dėl jo veiklos ar aplaidumo, tačiau ieškovas šių Sutarčių Nr. 1 ir 2 sąlygų nevykdė, pakrovimo nekontroliavo. Ieškovas pats krovinio nevežė, bet sudarė krovinio gabenimo sutartį su galutiniu vežėju – UAB „Krovita“. Pristačius krovinį gavėjui, paaiškėjo, kad dalis krovinio transportavimo metu yra apgadinta, todėl surašytas aktas, apie tai atžymėta CMR važtaraščio BP0091646 27 grafoje. Italijos įmonė Mondial Forni (siuntėjas) krovinio gavėjui 2012-07-25 pateikė deklaraciją apie sugadintų ir reikalingų remontui detalių kainą, kuri yra 7 800 eurų, į šią kainą nėra įtrauktas jų transportavimas bei montavimas. Užsakovas UAB „Cargobalttranzit“ nesumokėjo atsakovui už suteiktas paslaugas likusios 7 100 eurų dalies ir nurodė, kad siuntėjas jam ir atsakovui pareiškė pretenziją 7 800 eurų sumai už sugadintas prekes. Atitinkamai atsakovas pareiškė pretenzijas ieškovui. Ieškovui netinkamai gabenusiam krovinį kilo civilinė atsakomybė (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.817 straipsnis), tačiau nei ieškovas, nei jo pasamdytas vežėjas žalos neatlygino. Kadangi atsakovas yra pareiškęs pretenzijas ieškovui, atsakovas neturi pagrindo vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, t. y. sumokėti ieškovui už atliktą pervežimą (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškovas, nors ir ne pats vežęs krovinį, vis tiek laikomas vežėju CMR konvencijos prasme. Vežėjo kaltė dėl krovinio sugadinimo preziumuojama, todėl vežėjas, dėl kurio kaltės padaryta žala, yra atsakingas dėl nuostolių atlyginimo (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktas, 37 straipsnio a punktas). Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina tinkamą atsakovo prievolių įvykdymą ieškovui bei pašalina atsakovo civilinę atsakomybę dėl likusios dalies už krovinio pervežimą nesumokėjimo. Ieškovas skolingas atsakovui 500 eurų.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-02-18 priėmė sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovui iš atsakovo 25 243,40 Lt skolą, 294,80 Lt palūkanų, 7,75 procento dydžio metines palūkanas už priteistą 25 538,20 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012-09-27) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 541,57 Lt žyminio mokesčio ir 323,60 Lt už ieškinio parengimą. Teismas nustatė, kad šalys neginčija fakto, jog atsakovas po 700 eurų už kiekvieną Sutartį Nr. 1 ir 2 (1 400 eurų) sumokėjo ieškovui avansu, likusi pagal abi Sutartis Nr. 1 ir 2 atsakovo už pervežimus nesumokėta skola yra 25 243,40 Lt (12 621,70 Lt x 2); atsakovas už atliktas pervežimo paslaugas privalėjo sumokėti ieškovui iki 2012-08-28, tačiau nesumokėjo. Ieškovas įvykdė savo įsipareigojimus, organizavo krovinio pervežimą į atsakovo nurodytą paskirties vietą, todėl įgijo teisę reikalauti užmokesčio už vežimą (CK 6.813 straipsnio 1 dalis). Šalys nebuvo sutarusios, kad ieškovas krovinius pervežti privalo asmeniškai (b. l. 8). Sutartyse Nr. 1 ir 2 nurodytos konkrečios transporto priemonės, kuriomis ieškovas įsipareigojo teikti krovinio pervežimo paslaugą, kurios, ieškovo teigimu, priklausė trečiajam asmeniui UAB „Krovita“. Atsakovas tinkamai neįrodė ieškovui kilusios civilinės atsakomybės aplinkybės, kuria gynėsi nuo pareikšto ieškinio. Atsakovas neišnaudojo galimybės Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka pateikti ieškinį kitoje byloje ar priešieškinį šioje byloje, todėl nagrinėjamoje byloje dėl užmokesčio už vežimą priteisimo nėra galimybės išspręsti ginčo dėl ieškovo atsakomybės pagal vežimo sutartį. Atsakovui neginčijant su ieškovu sudarytų Sutarčių Nr. 1 ir 2, pripažįstant, kad kroviniai buvo nuvežti laiku ir sutinkant su užmokesčio už vežimo paslaugas dydžiu, teismas sprendė, kad ieškinys pareikštas turinčio reikalavimo teisę asmens ir tinkamam asmeniui – atsakovui, todėl ieškinį dalyje dėl 25 243,40 Lt užmokesčio už vežimo paslaugas priteisimo tenkino. Teismas nustatė, kad ieškovas gali reikalauti 7,75, bet ne 9,03, kaip nurodyta ieškinyje, procento dydžio metinių palūkanų. Ieškovas dėl prastovų patirtiems nuostoliams patvirtinti įrodymų nepateikė, todėl šioje dalyje ieškinys atmestas (b. l. 147-152).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantas (atsakovas) J. Česnavičiaus komercinė firma „Ekosig“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria patenkintas ieškinys bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, arba šioje dalyje perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
1. Ieškovas nedalyvavo pakrovime, todėl įgijo naują tarp ieškovo ir atsakovo sudarytomis Sutartimis Nr. 1 ir 2 sulygtą prievolę – atlyginti visus nuostolius, atsiradusius dėl jo veiklos ar aplaidumo (3.6 p.). Ieškovas neginčija aplinkybės, kad krovinys buvo sugadintas. Apeliantui atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (CK 6.130 straipsnis), ieškovas apeliantui turi atlyginti 500 eurų nuostolį. Apelianto sutartinė prievolė sumokėti ieškovui likusią dalį už pervežimą baigėsi, o patirti nuostoliai perėjo juos padariusiems vežėjams – ieškovui ir ketvirtajam vežėjui. Apelianto atliktas įskaitymas atitinka visas sąlygas, kurios taikomos įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui. Teismas byloje nekonstatavo CK 6.134 straipsnyje ar kituose įstatymuose nustatytų aplinkybių, kurioms esant įskaitymas būtų negalimas, todėl nepagrįstai įskaitymo nepripažino.
3. Byloje nėra ekspertų išvadų, patvirtinančių vairuotojo paaiškinime, kurį kaip įrodymą pateikė ieškovas, nurodytas aplinkybes. Ieškovas, kaip vežėjas, kartu teikęs ekspeditoriaus paslaugas, negali remtis CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalimi, 17 straipsnio 4 dalies b ir c punktuose nurodytomis aplinkybėmis, kadangi pagal Sutarčių Nr. 1 ir 2 I.2, III.2, III.9 punktus ieškovas prisiėmė atsakomybę už krovinį bei jo pervežimą, t. y. ir prievolę kontroliuoti bei visiškai atsakyti už krovinio pakrovimą, tvirtinimą, svorį, išdėstymą, patikrinti krovinio ir pakuotės būklę, apie neatitikimus įrašyti į CMR važtaraštį bei atlyginti visus nuostolius, baudas dėl jo veiklos aplaidumo (III.6 p.). CMR važtaraštyje BP0091646 jokių įrašų apie netinkamą pakuotę ar netinkamą pakrovimą nėra. Pirmosios instancijos teismas netyrė minėtų aplinkybių, todėl nepagrįstai nesprendė dėl ieškovo atsakomybės už jo veiksmais atsakovui padarytą žalą.
4. Teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovas įvykdė įsipareigojimą pagal vežimo sutartį. Ieškovas neįvykdė pagrindinės sutartinės prievolės – saugiai pervežti krovinį ir tinkamai jį perduoti gavėjui. Kadangi ieškovas savo sutartines prievoles turėjo įvykdyti pirmas, tačiau neįvykdė ir jos nepasibaigė, o atsakovas dėl to patyrė žalą, tai atsakovas įgijo teisę į savigyną sustabdant priešpriešinės pareigos apmokėti už vežimą vykdymą bei teisę į nuostolių atlyginimą.
5. Ginčas kilo tarp antro ir trečio vežėjų dėl užmokesčio už vežimą, kurio antrasis, trečiasis, ketvirtasis vežėjas negavo dėl neįvykdytos ar netinkamai įvykdytos vežimo sutarties, t. y. krovinio siuntėjas (gavėjas) yra sustabdęs šio užmokesčio mokėjimą arba jį užskaitęs kaip žalos atlyginimą. Visi keturi vežėjai yra atsakingi už krovinio sugadinimą, todėl jie visi yra suinteresuoti šios bylos baigtimi, nes sprendimas tiesiogiai paveiks jų materialines teises ir pareigas. Skundžiamu sprendimu nustatytas prejudicinis faktas – ieškovas pripažintas tinkamai įvykdžiusiu pervežimo sutartį. Į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukti pirmas ir ketvirtas vežėjai, t. y. UAB „Cargobalttranzit“ ir UAB „Krovita“. Apelianto nuomone, šiuo atveju egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta sąlyga (b. l. 154-160).
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Kevino transportas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
Apeliantas nesilaikė CPK 306 straipsnio 2 dalies reikalavimo ir apeliaciniame skunde nurodė naujus argumentus, kuriais nesirėmė pirmosios instancijos teisme, t. y. apeliantas nurodo, kad iki ieškinio pareiškimo jis taikė ieškovo ir apelianto vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Pirmosios instancijos teisme apeliantas savo nesutikimą su ieškiniu grindė visai kitomis aplinkybėmis, t. y. CK 6.64 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata. Be to, apelianto pozicija nenuosekli, nes nepaisant apeliacinio skundo argumento apie atliktą įskaitymą, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas buvo pareiškęs prašymą leisti pateikti priešieškinį. Pats apeliantas nelaikė atlikęs prievolių įskaitymo.Byloje nėra galimybės nustatyti, ar UAB „Cargobalttranzit“ turėjo teisę reikšti regresinį reikalavimą apeliantui. Į bylą iki šiol nėra pateikta objektyvių duomenų, leidžiančių nustatyti pervežimo metu padarytos žalos dydį. Neginčytinai nustatytas tik krovinio apgadinimo faktas, kuris savaime nesuponuoja vežėjo atsakomybės dėl to atsiradimo ir nenurodo jos dydžio. Atsižvelgiant į CMR konvencijos 17, 41 straipsnių nuostatas, susitarimas tarp šalių, jog pareiga kontroliuoti ir atsakyti už pakrovimą, jo sutvirtinimą ir kt. tenka vežėjui nepaisant to, kad pakrovimą ir sutvirtinimą atlieka krovinio siuntėjas, gavėjas ar kitas asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu, laikytinas negaliojančiu. Todėl nesant ieškovo kaltės dėl krovinio apgadinimo, ieškovui nėra ir pareigos atlyginti pervežimo metu atsiradusius nuostolius. Apeliantas neturėjo teisės atlikti įskaitymą, nes ieškovas nebuvo apelianto skolininkas, apelianto reikalavimas ieškovui yra negaliojantis, apeliantas neįrodė, kad jam buvo pareikšti reikalavimai (b. l. 168-174).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apelianto (atsakovo) apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, kad apeliantas (užsakovas) neatsiskaitė su ieškovu (vežėju) už suteiktą krovinio pervežimo paslaugą, savo atsisakymą atsiskaityti motyvuodamas tuo, kad ši paslauga buvo suteikta netinkamai ir krovinys buvo sugadintas. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą ieškovo (vežėjo) ieškinio pagrindinį reikalavimą (priteisti skolą už suteiktą krovinių pervežimo paslaugą) tenkinti, kadangi atsakovas neginčijo su ieškovu sudarytų Sutarčių Nr. 1 ir 2, pripažino, kad kroviniai buvo nuvežti laiku, sutiko su užmokesčio už vežimo paslaugą dydžiu bei, vadovaudamasis ieškovui kilusios civilinės atsakomybės dėl nuostolių už krovinio sugadinimą atlyginimo atsiradimo aplinkybe, neišnaudojo galimybės CPK nustatyta tvarka pateikti ieškinį kitoje byloje ar priešieškinį šioje byloje, todėl nagrinėjamoje byloje dėl užmokesčio už vežimą priteisimo nėra galimybės išspręsti ginčo dėl ieškovo atsakomybės pagal vežimo sutartį, nes toks ginčas galėtų būti kitos bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliantas (atsakovas) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi apeliantas atlikto priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (CK 6.130 straipsnis) ir apelianto sutartinė prievolė sumokėti ieškovui likusią dalį už pervežimą baigėsi, be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė dėl ieškovo atsakomybės už jo veiksmais atsakovui padarytą žalą ir byloje egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ginčo išsprendimui taikytinas materialinės teisės normas, be to, nepažeidė byloje surinktų įrodymų vertino taisyklių.
Savo apeliacinio skundo pagrįstumą apeliantas visų pirma grindžia aplinkybe, kad jis atlikto priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (CK 6.130 straipsnis), kuris atitinka visas sąlygas, taikomas įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui ir apelianto sutartinė prievolė sumokėti ieškovui likusią dalį už pervežimą baigėsi, o pirmosios instancijos teismas byloje nekonstatavo CK 6.134 straipsnyje ar kituose įstatymuose nustatytų aplinkybių, kurioms esant įskaitymas būtų negalimas, todėl nepagrįstai įskaitymo nepripažino. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame sprendime nenurodytas nei vienas pirmosios instancijos teismo motyvas, susijęs su atsakovo (apelianto) atlikto priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo pagrįstumu ar nepagrįstumu, kadangi apeliantas šia aplinkybe nagrinėjamoje byloje vadovaujasi pirmą kartą pateikdamas apeliacinį skundą. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK301 straipsniai). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-03-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Nagrinėjamu atveju apeliantas apeliaciniame skunde pateikia naujus argumentus, susijusius su priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo atlikimu, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl, vadovaudamasi anksčiau nurodytomis CPK nuostatomis, teisėjų kolegija dėl šių apelianto argumentų nepasisako.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad tarp ginčo šalių buvo sudarytos Sutartys Nr. 1 ir 2 (b. l. 126, 127), pagal kurias ieškovas (vežėjas) įsipareigojo pervežti 2 krovinius iš Metalo g. 2A/7 Vilniuje į AB „Chlebodar“, Stroitelej g. 1B, Omsko apskritis, Rusija, o apeliantas (užsakovas) įsipareigojo pateikti krovinius pervežimui ir atsiskaityti už krovinių pervežimo paslaugas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad krovinių pervežimo paslauga buvo suteikta (kroviniai pristatyti į Sutartyse Nr. 1 ir 2 nurodytą vietą), kad šalių sutartiniams santykiams yra taikoma CMR konvencija. Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme atsakovas (apeliantas) teigė, kad neturi pareigos mokėti už krovinių pervežimo paslaugą, kadangi ji suteikta netinkamai (krovinys pristatytas su pažeidimais). Pažymėtina, kad krovinio vežimo sutartimi vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 straipsnio 1 dalis). Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CK 6.38 straipsnio 1 dalį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Pagal tarp ginčo šalių sudarytas Sutartis Nr. 1 ir 2 ieškovas (vežėjas) įsipareigojo laiku pateikti techniškai tvarkingas transporto priemones krovinių pervežimui ir organizuoti krovinio pervežimą pagal terminus, apeliantas (užsakovas) įsipareigojo pateikti pervežimui krovinius ir apmokėti už pervežimą. Taigi tiek ieškovas privalėjo tinkamai įvykdyti su krovinių pervežimu susijusią prievolę, tiek apeliantas privalėjo tinkamai įvykdyti savo prievolę sumokėti ieškovui nustatyto dydžio užmokestį už įvykdytą krovinių pervežimo paslaugą. Ieškinio, taigi ir nagrinėjamos bylos, dalykas yra netinkamas apelianto (užsakovo) pareigos atsiskaityti su ieškovu (vežėju) už krovinių pervežimą įvykdymas. Šioje byloje nėra pareikštas apelianto priešieškinys ieškovui dėl nuostolių, atsiradusių pristačius pažeistą (sugadintą) krovinį, atlyginimo. CK 6.820 straipsnis, tiek CMR konvencijos 17 – 29 straipsniai, reglamentuoja ir apibrėžia vežėjo atsakomybę už krovinio sugadinimą, tačiau šie straipsniai gali ir turi būti taikomai byloje tuo atveju, jeigu asmuo pareiškia ieškinį, kuriuo prašo taikyti tokią atsakomybę, t. y. teisme vežėjui pareiškia reikalavimą atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamai suteiktos krovinio pervežimo paslaugos. Nagrinėjamoje byloje pretenzijos dėl netinkamai suteiktos krovinio pervežimo paslaugos – tai tik atsiliepimo į ieškinį argumentai, kurie nėra ir negali būti vertinami kaip savarankiškas reikalavimas atlyginti žalą (nuostolius). Kaip minėta, apeliantas neginčija paties krovinių pervežimo paslaugos suteikimo fakto, todėl jis negali ginčyti ir savo pareigos atsiskaityti už paslaugą, kuri buvo suteikta. Už suteiktą vežimo paslaugą sutartas užmokestis galėtų būti priteistas iš dalies arba atsisakyta jį priteisti tik tuo atveju, jeigu toje pačioje byloje atsakovas (apeliantas) reikalautų atlyginti nuostolius, kuriuos patyrė dėl netinkamos paslaugos suteikimo, ir įrodytų nuostolių dydį, krovinio vežimo sutarties pažeidimo faktą ir priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir nuostolių (CPK 178). Nesant minėtų sąlygų, nėra pagrindo vadovautis apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė dėl ieškovo atsakomybės už jo veiksmais atsakovui padarytą žalą, bei argumentu, kad ieškovas savo sutartines prievoles turėjo įvykdyti pirmas, tačiau neįvykdė ir jos nepasibaigė, o atsakovas dėl to patyrė žalą.
Nagrinėjamoje byloje, kaip nurodo apeliantas, ginčas kilo tarp antro (apelianto) ir trečio (ieškovo) vežėjų (iš keturių) dėl užmokesčio už vežimą. Tarp šalių faktiškai buvo sudaryta ekspedijavimo sutartis. Nors pačiame vežimo procese tiek ieškovas, tiek apeliantas buvo ekspeditoriai, organizuojantys krovinių pervežimą, bet jų tarpusavio santykiuose (kurie yra šios bylos nagrinėjimo objektas) apeliantas (atsakovas) traktuotinas kaip užsakovas, o ieškovas traktuotinas kaip ekspeditorius ir vežėjas, nes jeigu asmuo sudaro sutartį krovinio pervežimui į paskyrimo punktą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek tampa vežėju CMR konvencijos prasme. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad į bylos nagrinėjimą neįtraukus pirmo ir ketvirto vežėjų, t. y. UAB „Cargobalttranzit“ ir UAB „Krovita“, egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta sąlyga, t. y. absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, jeigu pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialinių teisių ir pareigų. Pagal šioje byloje pareikštus reikalavimus bylos nagrinėjimo dalyką sudarė tik aplinkybė, ar apeliantas (užsakovas) pagrįstai/nepagrįstai atsisakė atsiskaityti su ieškovu už suteiktą krovinių pervežimo paslaugą, o ne viso vežimo procese dalyvavusių keturių vežėjų tarpusavio pareigų tinkamo/netinkamo įvykdymo padarinių nustatymas.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu atsakovo apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsakovo J. Česnavičiaus komercinės firmos „Ekosig“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-18 sprendimą palikti nepakeistą.