Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2022 m. spalio 8 d. veikos) – 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą (dėl 2022 m. spalio 30 d. veikos) – 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2022 m. gruodžio 26 d. veikos) – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir D. P. skirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su dalimi neatliktos bausmės, paskirtos Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu, ir D. P. skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Bausmės pradžią D. P. nustatyta skaičiuoti nuo sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsniu, D. P. į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2022 m. gruodžio 26 d. 1.55 val. iki 2022 m. gruodžio 26 d. 10.52 val. ir nustatyta laikyti, jog D. P. yra atlikęs vieną laisvės atėmimo bausmės dieną.

Nukentėjusiojo K. S. įgaliotos atstovės advokatės Nainos Lanzbergienės civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš D. P. nukentėjusiajam K. S. 200 Eur (du šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš D. P. 108,39 Eur (vienas šimtas aštuoni eurai 39 ct) Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginti išlaidoms, patirtoms teikiant nukentėjusiajai V. S. sveikatos priežiūros paslaugas.

Išspręsti kardomųjų priemonių ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. P. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos nariui – sugyventinei V. S., o būtent: 2022 m. spalio 8 d., 1.51 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia suėmė nukentėjusiajai V. S. už dešinės rankos dilbio ir du kartus kumščiu trenkė į veido sritį, tokiais tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai V. S. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – lūpos žaizdą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo D. P. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, proceso šalių paaiškinimais teismo posėdyje, baudžiamosios bylos medžiaga, patikrinusi skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino visus byloje esančius duomenis, pagrįstai pripažino juos įrodymais bei tinkamai jais vadovavosi motyvuodamas savo sprendimą D. P. pripažinti kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Dėl įrodymų vertinimo

12. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis bei teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu nuteistojo gynėja nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino nukentėjusiosios parodymus, dėl ko nepagrįstai D. P. pripažino kaltu visais trimis atvejais smurtavus nukentėjusiosios atžvilgiu, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais skundo argumentais neturi pagrindo sutikti. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas D. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu. Visus byloje surinktus duomenis, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino, palyginęs juos tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo sprendimą, remiantis vien tik apelianto ir jo gynėjos savaip pateikiama, tačiau objektyviais duomenimis pakankamai nepagrįsta, nagrinėjamų įvykių versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

13. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad D. P. savo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas neigė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Dėl pirmų dviejų atvejų, t. y. 2022 m. spalio 8 d. ir 2022 m. spalio 30 d. nuteistasis patvirtino pas nukentėjusiąją namuose buvęs, tačiau vėliau išėjęs ir jos atžvilgiu nesmurtavęs, o trečią kartą – 2022 m. gruodžio 26 d. nurodė, jog pati nukentėjusioji atėjo pas jį į namus, jie vartojo alkoholį, konfliktas buvo, tačiau jis prieš ją nesmurtavo. Apeliantas ir jo gynėja savo poziciją iš esmės argumentavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios pirminiais parodymais, kurie užfiksuoti jai esant neblaiviai, o teisme duotus parodymus, kuriais ji neigė nuteistąjį prieš ją smurtavus, teismas atmetė. Akcentuojama tai, kad nukentėjusiosios versija, jog dviem atvejais ji susižalojo pati, o nesunkų sveikatos sutrikdymą jai sukėlė kitas asmuo – N. S., nebuvo paneigta. Nors apeliantas ir jo gynėja, ginčydami nuteistojo kaltę, nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau, apygardos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad D. P. veiksmuose buvo nustatyti visi BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymiai.

Dėl 2022 m. spalio 8 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo

15. Nesutiktina ir su apelianto gynėjos argumentu, jog byloje liko nepaneigta ta aplinkybė, kad V. S. galėjo susižaloti pati, atsitrenkusi į duris, ko esą nepaneigė ir teisme paaiškinimus davusi specialistė K. Š.. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2022 m. spalio 28 d. specialisto išvados Nr. G 1546/2022(04) matyti, kad nukentėjusiajai nustatytas sužalojimas – lūpos žaizda, kuri galėjo būti padaryta užduotyje nurodytu laiku, bei padaryta 1 trauminiu poveikiu (t. 1, b. l. 46). Nors teisme objektų tyrimą atlikusi specialistė K. Š. patvirtino tai, kad nėra galimybės atsakyti, koks šios žaizdos atsiradimo mechanizmas, nes pateiktuose medicininiuose dokumentuose neaprašytas tos žaizdos pobūdis, makromorfologinės savybės (ar tai muštinė, kirstinė, pjautinė žaizda), tačiau neabejotinai patvirtino ir tai, kad atsitrenkus į plokštumą būtų dar kokių nors išorinių aplinkinių sužalojimų (kraujosruvų, pabrozdinimų ar pan.), o duomenų apie tai, kad nukentėjusioji galėjo įsikąsti į lūpą pateikta nebuvo. Atmetant šį gynybos argumentą pažymėtina, kad nors specialisto išvada – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-309-699/2018). Teisėjų kolegijos nuomone, siekiant paneigti apylinkės teismo padarytas išvadas šiuo atveju nepagrįstai išskiriami liudytojų M. B., J. D. bei specialistės parodymų kai kurie aspektai, nes tokiu būdu nepagrįstai atsiribojama nuo byloje surinktų įrodymų visumos. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie bei kiti byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai neabejotinai paneigia argumentą, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati.

Dėl 2022 m. spalio 30 d. nesunkaus sveikatos sutrikdymo

17. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, tokius nukentėjusiosios parodymus paneigia teisme apklaustos liudytojos – policijos pareigūnės I. R. parodymai, jog atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji V. S. teigė, kad ją sumušė sugyventinis, kurio pavardė P., bei kiti byloje surinkti įrodymai: tarnybinis pranešimas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, kuriame nurodyta, jog atvykusiems policijos pareigūnams V. S. paaiškino, kad 2022 m. spalio 30 d. buvo namuose su savo neblaiviu sugyventiniu D. P., kuris konflikto metu buto koridoriuje trenkė jai rankos kumščiu mažiausiai du kartus į galvą, kelis kartus – į nosies sritį, po ko ji pabėgo iš buto ir iškvietė policiją; asmens apžiūros protokolas, kuriame užfiksuoti sužalojimai tose vietose, į kurias, kaip nurodė nukentėjusioji V. S., jai trenkė D. P.; policijos pareigūnų Body kamerų vaizdo ir garso įrašai, kuriuose užfiksuota, jog V. S. pareigūnams nurodė, kad jai kumščiu į galvą ir nosį kelis kartus trenkė D. P.; specialisto išvada, patvirtinanti nukentėjusiajai padaryto sužalojimo sunkumą ir aplinkybes, bei specialisto J. S. paaiškinimai teisme, patvirtinantys pateiktą specialisto išvadą. Pastebėtina, kad priešingai nei teigia apelianto gynėja, nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad būtent D. P. sužalojo ją 2022 m. spalio 30 d., užfiksuoti ne tik įvykio naktį, kai nukentėjusiajai nustatytas girtumas, tą patį ji patvirtino ir praėjus trims dienoms po įvykio, t. y. 2022 m. lapkričio 3 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo institucijoje, kai tuo tarpu apie jokį kitą asmenį nei policijos pareigūnams, nei medikams ji nė karto neužsiminė (t. 1, b. l. 184). Ir tik teisme nukentėjusioji savo parodymus pakeitė iš esmės, tvirtindama, kad tąnakt ją sužalojo jos vaiko tėvas N. S.. Analogiškai jos parodymams nurodė ir D. P.. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo vertinimui, jog tokie nukentėjusiosios paaiškinimai, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji su vaiko tėvu jokių ryšių nepalaikė nuo to laiko, kai šis ją, besilaukiančią judviejų sūnaus, paliko, o įvykio naktį pati jį pasikvietė ir jis naktį atvyko, laikytini neįtikinamais aukščiau minėtų įrodymų kontekste. Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad apylinkės teismas ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių nukentėjusiosios nurodytam asmeniui – N. S. apklausti (jam išsiųsti šaukimai elektroniniu paštu, priimta nutartis atvesdinti jį į teismo posėdį), tačiau nustatyta, kad pastarasis dirba Lenkijos Respublikoje tolimųjų reisų vairuotoju, dažnai būna užsienyje, į posėdį neatvyko, nuotoliu neprisijungė, telefonu neatsiliepia. Šiame kontekste pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos bylai svarbios aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Todėl šiuo atveju ir nesant N. S. parodymų, teismas pagrįstai sprendė, jog įrodymų visuma patvirtina būtent D. P. smurtavus prieš nukentėjusiąją V. S..

Dėl 2022 m. gruodžio 26 d. sukelto fizinio skausmo

18. Nors ir dėl šio epizodo nuteistojo gynėja abejoja skundžiamo nuosprendžio pagrįstumu dėl D. P. kaltės tuo pačiu pagrindu – nukentėjusiosios girtumu (1,05 promilės) duodant parodymus ir pareigūnams fiksuojant įvykio aplinkybes įvykio vietoje, tačiau pažymėtina, kad savo pirminius parodymus policijos pareigūnams apie tai, kad būtent sugyventinis D. P. ją sumušė ir sukėlė fizinį skausmą nukentėjusioji pakartojo ir vėliau, būdama blaivi, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu – 2022 m. gruodžio 26 d., 10.03 val. (1,05 promilės girtumas jai nustatytas 2022 m. gruodžio 26 d.,1.36 val.) (t. 2, b. l. 91–92). Nuteistasis savo kaltę taip pat neigė, nurodydamas, jog smurto prieš V. S. nenaudojo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, jog D. P. ir nukentėjusiosios V. S. parodymai neatitinka vienas kito parodymų, apie įvykio aplinkybes jie pasakojo skirtingai – D. P. aiškino, kad nukentėjusioji buvo pas jį, jo prižiūrimame bute, kur vartojo alkoholį, tik kažkurį laiką buvo nuėjusi pas tame pačiame name gyvenantį jo tėvą, o nukentėjusioji V. S. teigė, kad buvo pas D. P. tėvą, tik D. P. prižiūrėjo jos vaiką, o ji supyko dėl to, kad šis jai neleido pasilikti pas jį, bei prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į kitus byloje esančius duomenis: bendrajam pagalbos centrui V. S. teigė, kad ją mušė ir grasino nužudyti sugyventinis, tas pačias aplinkybes ji nurodė ir atvykusiems policijos pareigūnams, kas užfiksuota policijos pareigūnų Body kameromis darytuose įrašuose, bei tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, o taip pat asmens apžiūros protokole, kuriame užfiksuotos sumušimo žymės toje vietoje, kurią nurodė V. S.. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad visuma šių įrodymų patvirtina, jog prieš nukentėjusiąją V. S. smurtavo D. P., jo paties parodymus teisme teisingai vertino kaip pasirinktą gynybinę poziciją, o nukentėjusiosios V. S. teisme duotus parodymus laikė neatitinkančiais tikrovės ir duotus siekiant padėti D. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šių įrodymų visumos nepaneigia ir apelianto gynėjos minimi liudytojos – nukentėjusiosios motinos J. D. parodymai dukrą sakius, kad policijos pareigūnus ši išsikvietė supykusi ant sugyventinio, jog šis neleidęs jai tąnakt pasilikti ir policijos pareigūnams melavus apie smurtą jos atžvilgiu, taipogi mamos nuomonę apie dukros polinkį fantazuoti, provokuoti konfliktus, jos agresiją, kaip ir duomenys apie nukentėjusiajai diagnozuotą lengvą protinį atsilikimą, mišrų raidos sutrikimą, gydymąsi psichiatrinėje ligoninėje, kadangi jų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Nesant byloje ekspertų išvadų apie nukentėjusiosios būklę, dėl kurios ji negalėtų duoti parodymų ar suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jos polinkį fantazuoti ir pan., tokie samprotavimai laikytini prielaidomis.

19. Nuteistojo gynėjos argumentas apie tai, kad nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, negalima remtis priimant nuosprendį atmestinas kaip nepagrįstas. Pagal teismų praktiką, kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo pirmiau ikiteisminio tyrimo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012, 2K-348-788/2017). Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios duoti parodymai pagrįstai vertinti teisingais, atitinkančiais kitus byloje surinktus įrodymus. Tuo tarpu jos parodymai, duoti teisiamajame posėdyje apylinkės teisme, prieštarauja byloje objektyviai nustatytoms aplinkybėms, todėl negali būti vertinami kaip patikimi. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai nurodė, kodėl nesivadovavo minėtais nukentėjusiosios parodymais. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aptartų įrodymų visuma patvirtina, jog D. P. tyčia pavartojo fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu ir jo veiksmai dėl pastarosios patirto fizinio skausmo atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, todėl kvalifikuoti tinkamai.

20. Apibendrindamas visa tai kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepadarydamas jų vertinimo taisyklių pažeidimų, visus įrodymais pripažintus duomenis susiejo į visumą ir padarė pagrįstas išvadas dėl D. P. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje (2 veikos), 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padarytomis teisinėmis išvadomis, todėl nuteistojo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu, aptaria ir nuteistajam paskirtos bausmės bei priteistų civilinių ieškinių pagrįstumo klausimus.

Dėl bausmės

21. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta.

22. Skirdamas bausmes D. P., teismas atsižvelgė į tai, kad: jis padarė tris nusikalstamas veikas, iš kurių dvi (numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje) priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, viena (numatyta BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte) – apysunkių nusikaltimų kategorijai; jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta; jo atsakomybę sunkina tai, jog visas nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas; anksčiau teistas, teistumas neišnykęs; baustas administracine tvarka. Įvertinęs D. P. padarytas nusikalstamas veikas ir jo asmenybę, teismas paskyrė: pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2022 m. spalio 8 d. veikos) – 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą (dėl 2022 m. spalio 30 d. veikos) – 2 metų laisvės atėmimo bausmę; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2022 m. gruodžio 26 d. veikos) – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės pagrįstai subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir D. P. skirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, dalinio bausmių sudėjimo būdu teisingai subendrinta su neatliktos bausmės dalimi, paskirta Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu, ir skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmes D. P. teismas paskyrė vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgęs į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, nustatytą vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir, nesant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, už padarytas nusikalstamas veikas pagrįstai jam skyrė laisvės atėmimo bausmes, jų terminą nustatęs trumpesnį nei šios bausmės rūšies vidurkis, numatytas inkriminuotų straipsnių sankcijose.

23. Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam klausimą pirmosios instancijos teismas nurodė, kad anksčiau taikytas bausmės vykdymo atidėjimas reikiamo poveikio D. P. nepadarė, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu jis padarė naują nusikalstamą veiką, todėl pripažino, kad bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti tik paskyrus realiai atliktiną laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju minėti duomenys apie D. P. ankstesnį teistumą ir naujos nusikalstamos veikos padarymą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pirmosios instancijos teismo teisingai įvertintos kaip neigiamai charakterizuojančios nuteistąjį, rodančios jo asmens pavojingumą, kartu leidžiančios daryti išvadą, kad nuteistajam paskirtos bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

24. Pažymėtina, kad spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba atlikus tik dalį bausmės, teismas analizuoja ir vertina buvusį ir esamą asmens elgesį bei jo asmenybę. BK 75 straipsnyje nenustatomas tiesioginis draudimas taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, nusikalstamą veiką padariusiam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, tačiau tokiu atveju kartu pripažįstama, kad tokiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, konstatavus, kad susidariusioje situacijoje bausmės tikslai bus pasiekti realiai nevykdant paskirtos laisvės atėmimo bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-405/2012, 2K-108-895/2016, 2K-106-511/2017). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016). Situacijos, kai nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro tyčinį nusikaltimą, teismų praktikoje paprastai vertinamos kaip paneigiančios galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-58/2009, 2K-228/2010, 2K-171-697/2019).

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio nuostatų, t. y. baudžiamojo įstatymo nepažeidė. D. P. per trumpą laikotarpį – vos tris mėnesius padarė tris nusikalstamas veikas – du nesunkius ir vieną apysunkį nusikaltimus žmogaus sveikatai ir to paties nukentėjusiojo – sugyventinės V. S. atžvilgiu. Be to, paskutinę – BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (2022 m. gruodžio 26 d.) nuteistasis padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai pačiai nukentėjusiajai V. S. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą D. P. paskirtos 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas 2 metams, paskyrus įpareigojimus. Nuosprendis įsiteisėjo 2022 m. gruodžio 6 d. Nuteistasis 2022 m. gruodžio 14 d. pasirašytinai supažindintas su probacijos sąlygomis ir tvarka. Pažymėtina, jog tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padarė žinodamas, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam jau yra atidėtas, laikytina, kad jis yra informuotas ir žino, kad ne tik nusikalstamų veikų, bet ir administracinių nusižengimų padarymas gali lemti bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimą. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose išnagrinėti trys Probacijos tarnybos teikimai dėl šios bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam panaikinimo nustačius, kad probuojamasis nevykdo teismo įpareigojimo išlaikyti du savo nepilnamečius vaikus, bei padarė naujas nusikalstamas veikas, nustatytas šioje baudžiamojoje byloje. Teikimai netenkinti. D. P. ir anksčiau Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. balandžio 8 d. teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistas viešųjų darbų bausme už analogišką – BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, padarytą tuometės savo sugyventinės atžvilgiu. Iš nurodytų duomenų akivaizdu, kad D. P. linkęs daryti smurtines nusikalstamas veikas artimoje aplinkoje, iš ankstesnių teistumų bei paskirtų švelnesnių bausmių teigiamų išvadų nepadarė, savo elgesio kritiškai nevertina.

26. Įvertinus nurodytas aplinkybes, manytina, kad nuteistasis teismo jam reiškiamo pasitikėjimo nevertina, išvadų dėl savo elgesio nedaro, nekeičia jo teigiama linkme ir objektyvių priežasčių dar kartą atidėti realią laisvės atėmimo bausmę nėra. Nors į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad D. P. ir V. S. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, o sutuoktinė šiuo metu laukiasi, šios aplinkybės nelaikytinos išskirtinėmis, sudarančiomis pagrindą dar kartą atidėti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Laikytina, kad šiuo atveju pakartotinis bausmės vykdymo atidėjimas tiek pačiam D. P., tiek ir visuomenei formuotų nebaudžiamumo, galimybės išvengti realios bausmės už padarytas nusikalstamas veikas požiūrį, todėl negali būti taikomas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra proporcinga tiek jo padarytiems nusikaltimams, tiek jo asmenybei ir atitinka bausmės paskirtį, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra teisinio pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių

27. Teisiamojo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė skundžiamu nuosprendžiu tenkintus Valstybinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo K. S. įgaliotosios atstovės advokatės Nainos Lanzbergienės civilinius ieškinius atmesti.

28. Pagal BPK 109 straipsnį, civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta turtinės ar neturtinės žalos. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

29. Civilinė ieškovė Valstybinė ligonių kasa, atstovaujama Šiaulių teritorinės ligonių kasos, pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš D. P.108,39 Eur už V. S. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas (1 t., b. l. 162–163). Kartu su civiliniu ieškiniu pateikė Gydymo paslaugų apskaitos išrašą, kuriame apskaičiuota 108,39 Eur apmokėta sveikatos priežiūros paslaugų suma (t. 1, b. l. 165–167). Šie duomenys patvirtina, kad civilinės ieškovės prašoma priteisti turtinės žalos suma yra apskaičiuota teisingai, remiantis patikimais duomenimis. Nors apeliantas ir jo gynėja prašo netenkinti civilinio ieškinio, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog dėl D. P. padarytos nusikalstamos veikos buvo padaryta turtinė žala, o jos dydis pagrįstas byloje pateiktais duomenimis. Tarp atsiradusios žalos ir D. P. veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, jo tyčiniai veiksmai sąlygojo atsiradusią turtinę žalą, kuri nėra atlyginta. Todėl civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo laikytinas visiškai įrodytu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu tenkintas pagrįstai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio 1 dalis, 6.280 straipsnis, BPK 115 straipsnio 1 dalis).

30. Nukentėjusiojo K. S. įgaliotoji atstovė advokatė Naina Lanzbergienė pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš D. P. 500 Eur neturtinę žalą nukentėjusio K. S. naudai (t. 3, b. l. 91–92). Nustatyta, kad nusikalstamų veikų, D. P. padarytų 2022 m. spalio 8 d. ir 2022 m. gruodžio 26 d. V. S. atžvilgiu, metu judviejų mažametis sūnus K. S., g. (duomenys neskelbtini), buvo bute, kuriame buvo smurtaujama ir galimai patyrė išgąstį. Vadovaudamasis CK 6.250 straipsniu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis, bei priteistinos neturtinės žalos dydį sumažino iki 200 Eur. Įvertinus tai, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad minėti smurto atvejai šeimoje mažamečiui sukėlė kokius nors esminius ilgalaikius neigiamus pokyčius ar neatstatomas pasekmes, priteistinos neturtinės žalos dydis šiuo atveju laikytinas protingu ir proporcingu, kurį keisti nėra pagrindo.

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendį palieka nepakeistą ir nuteistojo D. P. apeliacinio skundo netenkina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.