Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės, Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. R. ir N. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2021 m. liepos 21 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

N. N. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2021 m. liepos 21 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Solidariai iš G. R. ir N. N. M. L. naudai priteista 650 Eur turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. R. ir N. N. nuteisti už tai, kad 2021 m. liepos 14 d. apie 00.15 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami kartu bendrininkų grupėje, įžūliais veiksmais, demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, nepaisydami elementarių moralės ir elgesio normų, be jokios priežasties prie prekyvietės, esančios (duomenys neskelbtini), užpuolė einantį gatve pro šalį R. G. ir tyčia, rankomis ir kojomis bei tampydami nukentėjusįjį, nutempė jį iki pastato, esančio (duomenys neskelbtini), sudavė jam ne mažiau 79 smūgių į įvairias kūno vietas, tuo padarydami R. G. pilvo sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis pilve, juosmens kairiame šoniniame paviršiuje su blužnies plyšimu per visą jos storį, kraujo išsiliejimą į pilvaplėvės ertmę; odos nubrozdinimus kaktoje, dešiniame žande, dešinio smilkinio srityje, smakre, apatinio žandikaulio projekcijoje, juosmens dešiniame šoniniame paviršiuje, nugaroje; poodines kraujosruvas kaktoje, abipus akių vokuose, dešiniame skruoste, abipus ausų projekcijose, kairio smilkinio, kairio skruosto srityse, apatinės lūpos gleivinėje, dešinio peties srityse, dešiniame ir kairiame žaste, dešinėje ir kairėje alkūnėje, dešiniame ir kairiame dilbyje, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, krūtinėje, juosmens dešinėje, nugaroje, dešinio ir kairio klubo sąnario projekcijoje, kairio sėdmens srityje, abipus šlaunyse, abipus kelių projekcijose, abipus blauzdose; daugybinius šonkaulių abipusius lūžius, o N. N. dar ir nukentėjusįjį smaugiant, ko pasėkoje R. G. dėl pilvo sumušimo, pasireiškusio poodinėmis kraujosruvomis pilve, juosmens kairiame šoniniame paviršiuje su blužnies plyšimu per visą jos storį bei kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu G. R. bendrais veiksmais su N. N., elgdamiesi itin žiauriai ir dėl chuliganiškų paskatų, sudavę R. G. daugybinius smūgius į įvairias kūno dalis bei tampydami nukentėjusįjį, o N. N. nukentėjusįjį dar ir smaugiant, sukėlę R. G. didelį fizinį skausmą ir kančias, jį nužudė; t. y. G. R. ir N. N. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktuose.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo

6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas teismo proceso metu BPK nurodytomis priemonėmis. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

7. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020).

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. N. N. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktuose, įrodo byloje nustatyta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl N. N. atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos

9. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. kaltininko padaryta baudžiamajame įstatyme aprašyta veika buvo būtina padarinių (mirties) kilimo sąlyga. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.

10. Tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Tačiau, sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-580/2011, Nr. 2K-482-139/2015, Nr. 2K-292-693/2017 ir kt.). Inkriminuojant nužudymą, padarytą bendrininkų grupe, pakanka nustatyti, kad du ar daugiau asmenų bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje susitarė šią nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, ir toks susitarimas nebūtinai turi būti išreikštas žodžiu. Susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, pvz. rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130/2011). Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikytini nužudymo vykdytojais (bendravykdytojais) ir tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus: pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-410/2011, Nr. 2K-94/2014, Nr. 2K-200-696/2017, Nr. 2K-267-942/2017).

11. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje buvo abu nuteistieji bei nuteistojo G. R. brolis A. R., taipogi neginčytinai nustatyta, kad smurtą prieš nukentėjusįjį R. G. naudojo abu nuteistieji, A. R. smurto prieš nukentėjusįjį nevartojo. Kaip matyti iš abiejų nuteistųjų parodymų viso bylos proceso metu tiek G. R. įvykio metu buvo labai girtas ir įvykio aplinkybes prisimena labai miglotai, tiek N. N. buvo neblaivus ir apie esmines įvykio detales nieko pasakyti negalėjo, abu nuteistieji prisimena ir neneigia, kad vartojo smurtą prieš R. G.. Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, A. R., kuris įvykio metu buvo blaivus, parodymai šioje baudžiamojoje byloje turi gana svarbią įrodomąją reikšmę. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. R. patikslino kai kurias įvykio aplinkybes, tačiau tiek šios apklausos metu nurodė, kad agresorius ir konflikto iniciatorius buvo N. N. (t. 1, b. l. 190-192), tiek ir anksčiau apklaustas įtariamuoju tvirtino, jog N. N., pamatęs kitoje gatvės pusėje einantį nukentėjusįjį, be žodžių atsistojo nuo suoliuko ir greitu žingsniu pradėjo eiti link to vyriškio, pasivijęs tą vyriškį, pakišo šiam koją ir, parvertęs nukentėjusįjį ant nugaros, pradėjo jį mušti (t. 1, b. l. 163-165). Savo parodymus A. R. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 167-183). Nei kitų asmenų, tiesiogiai mačiusių įvykį, nei jokių kitų faktinių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kas buvo konflikto iniciatorius, byloje nenustatyta. Vertinant A. R. parodymus visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šio asmens parodymais. Bylos duomenimis nepaneigti A. R. aiškinimai, jog įvykio dieną ir įvykio metu alkoholio jis nebuvo vartojęs, buvo blaivas. Tuo tarpu abu nuteistieji įvykio metu buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio ir įvykio aplinkybes prisimena sunkiai ir labai miglotai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti A. R. parodymais, jog konflikto iniciatorius ir agresyvesnis buvo būtent N. N.. Šią išvadą dar labiau sustiprina tai, jog kartu su R. R. sudavęs daugybę smūgių nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, N. N. dar ir smaugė nukentėjusįjį. Deklaratyvus yra nuteistojo N. N. apeliacinio skundo argumentas, jog jam inkriminuotas smaugimo veiksmas nebuvo skirtas kaip nors sužaloti nukentėjusįjį ar jam kitaip pakenkti. Nors, kaip nustatė lavono tyrimą atlikęs specialistas, smaugimo sukeltas kaklo suspaudimas nebuvo R. G. mirties priežastimi, tačiau neabejotina, jog smaugiant žmogų siekiama jam pakenkti, jį sužaloti, sukelti jam skausmą ir kitokias neigiamas pasekmes. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, jog nusikaltimo bendravykdytojų – G. R. ir N. N. indėlis į nusikalstamą veiką yra panašaus pobūdžio, tačiau visgi N. N. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo kiek aktyvesnis, jis buvo nusikaltimo iniciatorius. Ši aplinkybė nenulėmė ir neturėjo reikšmės N. N. veikos kvalifikavimui. Kaip minėta, tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, jie visi laikytini nužudymo vykdytojais (bendravykdytojais), visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei teisingai kvalifikavo N. N. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus.

Dėl bausmių

12. Kaip minėta, abu apeliantai skunduose nesutinka su jiems paskirtomis bausmėmis. Nuteistasis N. N. prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, o nuteistasis G. R. be kita ko nurodo, kad jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis (11 metų) neatitinka ne tik BK 41 straipsnyje nustatytos bausmės paskirties bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys), bet ir teisingumo principo, nes byloje yra aiškiai pakankama aplinkybių visuma, kuri sudarytų pagrindą svarstyti galimybę skirti jam švelnesnę, mažesnę, trumpesnę laisvės atėmimo bausmę, negu BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė.

13. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, kad teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

14. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš sankcijoje numatytos bausmės rūšies parinkimo ir parinktos bausmės rūšies dydžio, numatyto straipsnio sankcijoje arba įstatyme, nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje įstatymas nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

15. Kitokia nei sankcijoje nustatyta bausmė gali būti paskirta tik esant BK 62 straipsnyje ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-252/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-361/2014, Nr. 2K-P-89/2014 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2006).

16. Nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalyje, už kurios padarymą skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti G. R. bei N. N., priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas be alternatyvų numato tik labai griežtą laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog abiejų nuteistųjų atsakomybę lengvina tai, kad tiek G. R., tiek N. N. prisipažino padarę jiems inkriminuotą nusikaltimą ir nuoširdžiai dėl to gailisi, nuteistųjų atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką G. R. ir N. N. padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdami apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

17. Iš bylos duomenų matyti, jog G. R. nuteistas pirmą kartą, nėra baustas už administracinius nusižengimus, dirbo UAB (duomenys neskelbtini) vairuotoju – ekspeditoriumi, yra vedęs, turi mažametę dukrą, psichiatrinėje įskaitoje neįrašytas ir nuo atitinkamų ligų negydytas (3 t., b. l. 14), nuo priklausomybės ligų taip pat negydytas ir įskaitoje neįrašytas (3 t., b. l. 15). Į bylą pateiktoje Kauno tardymo izoliatoriaus suimtojo charakteristikoje G. R. charakterizuojamas teigiamai. G. R. yra iš dalies atlyginęs civilinio ieškovo patirtą turtinę žalą (t. 5, b. l. 5-6). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, sankcijoje numatytos bausmės griežtumą, taipogi atsižvelgęs į tai, jog G. R. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo mažiau aktyvus nei jo bendrininko N. N., padarė išvadą, kad bausmės paskirtis ir tikslai bus pasiekti paskyrus G. R. bausmę, mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

18. Teisėjų kolegija, susipažinusi su G. R. apeliaciniu skundu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi visų bausmės rūšies parinkimo ir jos dydžio nustatymo taisyklių. Kaip jau minėta, pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, bausmė paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. BK 62 straipsnio nuostatų taikymas yra susijęs su konkrečiomis šiame straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis, kurių šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, didžiausią dėmesį skiriant aplinkybėms, apibūdinančioms kaltininko asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Šioje baudžiamojoje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nenustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, susijusių su G. R. padaryta nusikalstama veika ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog sankcijos ribose numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, o švelnesnės bausmės, nei BK 129 straipsnio 2 dalyje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė, paskyrimas reikštų teisingumą. Tokių aplinkybių apeliantas nenurodo ir savo skunde. Priešingai, nors G. R. nusikalto pirmą kartą, tačiau jo kartu su bendrininku padarytas nusikaltimas pasižymi itin dideliu žiaurumu, brutualumu, žmogui iš esmės be jokios priežasties, suduodant daugybę smūgių į įvairias kūno vietas, ir tuo neabejotinai sukeliant didelį fizinį skausmą bei kančias, buvo atimta gyvybė. Nustatytos net dvi nužudymą kvalifikuojančios aplinkybės, kas rodo didesnį G. R. padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį.

19. Vertinant N. N. asmenybę charakterizuojančius požymius, atsižvelgiama į tai, jog šis jo nusikaltimas nėra pirmas (teistumas yra išnykęs), jis baustas už administracinius nusižengimus, nedirbo, nevedęs, vaikų neturi, turi profesinį išsilavinimą, nuo priklausomybės ligų negydytas ir įskaitoje neįrašytas (2 t., b. l. 90), gydytas Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nuo (duomenys neskelbtini) Diagnozė: (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 94), tačiau atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką nuteistasis gali, kadangi iš VTPT Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvados Nr. 89TPK-276/2021 matyti, kad nėra duomenų, jog N. N. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar byloje nagrinėjamo įvykio metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (netikslinga) (2 t., b. l. 94). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visetą, taip pat atsižvelgęs į tai, jog N. N., kaip bendrininko, vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo aktyvesnis nei G. R., jis laikomas spontaniškos nusikalstamos veikos iniciatoriumi, be to, jam inkriminuotas papildomas nukentėjusiojo smaugimo veiksmas, paskyrė nuteistajam N. N. bausmę, nežymiai mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Nuteistojo N. N. apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog jis vienas, suvokęs ką padarė, bandė padėti nukentėjusiajam – bandė tempti nukentėjusįjį arčiau ir pasodinti, kad šiam būtų lengviau kvėpuoti ir jis atsigautų nuo patirtų sumušimų, vertinant ją visų kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste – nukentėjusįjį R. G. be jokios priežasties užpuolė abu nuteistieji, be jokios priežasties abu nuteistieji sudavė nukentėjusiajam daugybę smūgių į įvairias kūno vietas, tuo neabejotinai sukeldami nukentėjusiajam didelį fizinį skausmą ir kančias, nustatytos net dvi nužudymą kvalifikuojančios aplinkybės ir dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės - nėra pagrindas švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Kita vertus, stipriai sumušto nukentėjusiojo tempimas ir neva tai bandymas jį pasodinti, ir galiausiai palikimas likimo valiai nakties metu įvykio vietoje, o ne greitosios medicinos pagalbos iškvietimas, nagrinėjamoje situacijoje nelaikytina nei tinkamu pagalbos suteikimu nukentėjusiam asmeniui, nei bandymu išvengti sunkesnių padarinių.

20. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai bausmė paskirta nesilaikant BK nustatytų bausmės skyrimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, daro išvadą, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes G. R. ir N. N., laikėsi visų bausmės rūšies parinkimo bei bausmės dydžio nustatymo taisyklių, atsižvelgė į visas tiek G. R., tiek N. N. apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes bei tinkamai jas įvertinęs, abiem nuteistiesiems paskyrė teisingas bausmes, atitinkančias nuteistųjų G. R. ir N. N. padarytos veikos bei nuteistųjų asmenybių pavojingumą, nei G. R., nei N. N. paskirtos bausmės švelninti nėra teisinio pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų priteisimo

21. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. 2022 m. rugsėjo 14 d. pažymoje Nr. PT-6718 nurodyta, kad N. N. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 36,67 eurus, 2022 m. rugsėjo 19 d. pažymoje Nr. APD-2022-09455 nurodyta, kad G. R. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 110,00 eurų ir šios sumos yra priteistinos valstybės naudai.

22. BPK 106 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

23. Remiantis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nagrinėjant apeliacinį skundą, teismo posėdyje yra būtinas gynėjo dalyvavimas. Bylos parengimo teismo posėdžiui metu apeliacinės instancijos teismui neturint duomenų apie nuteistųjų N. N. ir G. R. pasirinktus gynėjus, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjų nuteistiesiems parinkimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatorius 2022 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos apeliaciniam teismui atsiųstame rašte nurodė, kad nuteistajam G. R. parinko gynėją advokatą A. Palamarčuką, o N. N. Lietuvos apeliaciniame teisme gins advokatas R. P., kuris su nuteistuoju yra sudaręs teisinių paslaugų sutartį (t. 5 b. l. 117). 2022 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos apeliaciniame buvo gautas advokatės S. Proninos advokato orderis, patvirtinantis, jog advokatė gins nuteistąjį G. R. Lietuvos apeliaciniame teisme. Kadangi teismo posėdyje, vykusiame 2022 m. rugsėjo 14 d. 8.30 val. Lietuvos apeliaciniame teisme, nuteistąjį G. R. gynė advokatė S. Pronina, advokatas A. Palamarčukas teismo posėdyje nedalyvavo ir teisinės pagalbos nuteistajam G. R. nesuteikė. Dėl nurodytų priežasčių, taip pat atsižvelgiant į nuteistojo G. R. turtinę padėtį (nors nuteistasis iki sulaikymo dirbo, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, jis turi žmoną, mažametę dukrą, kurias išlaiko, taip pat rūpinasi senyvo amžiaus seneliais), Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo G. R. netenkintinas.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisti ir iš kito nuteistojo šioje baudžiamojoje byloje – N. N., kadangi pačios Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos duomenimis, pateiktais Lietuvos apeliaciniam teismui, advokatas R. P. su nuteistuoju N. N. buvo sudaręs teisinių paslaugų sutartį. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi advokatas R. P. nebuvo paskirtas nuteistojo N. N. gynėju, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.??

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų G. R. (G. R.) ir N. N. (N. N.) apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymus dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą nuteistiesiems G. R. ir N. N. Lietuvos apeliaciniame teisme atmesti.