Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Mariaus Bajoro, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „CRT Partner“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eB2-2140-852/2019, kuriuo uždarosios akcinės bendrovės „Dilauta“ veikla pripažinta pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Atsakovės BUAB „Dilauta“ bankroto administratorė VšĮ „Alia solutio“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Administruodama atsakovę bankroto administratorė atliko visus įprastinius veiksmus, kaip tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ).

8.2. Administratorės surinktais duomenimis, įmonei nuosavybės teise nepriklauso joks nekilnojamasis ir registruotas kilnojamasis turtas; finansinės atskaitomybės duomenys patvirtina, kad įmonė turto neturi; esant šioms aplinkybėms buvo taikytas supaprastintas bankroto procesas.

8.3. Administratorė patikrino įmonės sandorius, sudarytus per 50 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, sandorių, akivaizdžiai priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti takos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, nenustatė. Pagrindinė BUAB „Dilauta“ nemokumo priežastis yra ta, kad įmonės, kurioms buvo suteiktos paslaugos, tapo nemokiomis ir BUAB „Dilauta“ nesugebėjo atgauti lėšų už šias paslaugas.

8.4. Apeliantė buvo informuota tiek apie įmonės sandorius, tiek apie administratorės poziciją dėl vadovo civilinės atsakomybės. Apeliantės atstovui buvo pasiūlyta pačiam susipažinti su BUAB „Dilauta“ dokumentais, tačiau šia teise nepasinaudota.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

3. Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo bankrutavusios atsakovės veikla pripažinta pasibaigusia dėl bankroto, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

4. Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas, gavęs iš bankrutavusios įmonės bankroto administratoriaus dokumentus, būtinus klausimo dėl įmonės pabaigos išsprendimui (nurodytus ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje), gali priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, jog atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso darbai, tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės kuo daugiau patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1428/2013; 2013 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2224/2013). Tokios aplinkybės turi būti itin kruopščiai aiškinamos tais atvejais, kai kreditorius ar kreditoriai teikia argumentus dėl to, jog bankroto procedūros atliktos ar užbaigtos netinkamai, jog administratorius (likvidatorius) neišnaudojo visų galimybių tenkinant kreditorių reikalavimus, jog priimti sprendimą dėl bankrutavusios įmonės pabaigos dar nėra pakankamo pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007; 2012 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1851/2012).

5. Bankroto procedūros ĮBĮ 32 straipsnio pagrindu gali būti užbaigiamos, jeigu bankrutavusios įmonės administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus (likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus) ir Aplinkos apsaugos departamento pažymą (procesinio pobūdžio sąlygos) bei įrodymus, jog buvo panaudotos visos protingos ir būtinos priemonės bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti (materialaus pobūdžio sąlyga).

6. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą dėl atsakovės pabaigos nustatęs, kad yra atliktos visos UAB „Dilauta“ bankroto procedūros. Nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu apeliantė grindžia tuo, kad toks sprendimas negalėjo būti priimtas, nes administratorė iš esmės neatliko jokių būtinų bankroto administravimo veiksmų, prie pakartotinio prašymo priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos nepridėti jokie įrodymai apie atliktus veiksmus.

7. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartimi iškelta UAB „Dilauta“ bankroto byla, administratore paskirta VšĮ „Alia solutio“; 2019 m. sausio 4 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas ir nuspręsta taikyti supaprastintą bankroto procesą. 2019 m. vasario 8 d. nutartimi BUAB ,,Dilauta“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; patvirtinta 6 mėnesių supaprastinto bankroto proceso trukmė; bankroto administratorei pavesta atlikti veiksmus, numatytus ĮBĮ 31, 32 straipsniuose, administratorė įpareigota ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius informuoti teismą apie įmonės likvidavimo procese atliktus veiksmus.

8. 2019 m. balandžio 29 d. teisme buvo gautas administratorės prašymas priimti sprendimą dėl BUAB „Dilauta“ veiklos pabaigos. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi bankroto administratorės prašymo netenkino. Šioje nutartyje teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad bankroto administratorė ėmėsi priemonių įvertinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažiau kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas), įvertinti, ar nebuvo padaryta žala įmonei ir (ar) kreditoriams dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 26 punktas) ir kartu išnaudoti visas galimybes kuo daugiau patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad bankroto administratorė neteikė teismui veiklos ataskaitos, todėl nėra galimybės patikrinti, ar bankroto administratorė aktyviai ir tinkamai atliko įstatyme nustatytas pareigas.

9. Pakartotiniame prašyme priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos administratorė nurodė: 1) BUAB „Dilauta“ nuosavybės teise nepriklauso joks nekilnojamasis ir registruotas kilnojamasis turtas, ką patvirtina antstolių grąžinti vykdomieji dokumentai; 2) patikrinus įmonės sandorius, sudarytus per 50 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, sandorių, akivaizdžiai priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti takos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, nenustatyta; 3) ieškovė buvo informuota tiek apie įmonės sandorius, tiek apie administratorės poziciją dėl vadovo civilinės atsakomybės; jai buvo pasiūlyta susipažinti su įmonės dokumentais, tačiau kreditorė šia teise nepasinaudojo; 4) BUAB ,,Dilauta“ turto ir lėšų bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais neturi; 5) bankroto proceso metu gauti 5 Eur, visas kitas patirtas administravimo išlaidas apmokėjo administratorė savo lėšomis.

10. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl įmonės pabaigos, rėmėsi iš esmės vien tik bankroto administratorės pakartotiniame prašyme nurodytais abstrakčiais paaiškinimais apie procedūrų likviduojant įmonę atlikimą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik tokio pobūdžio bankroto administratorės paaiškinimai, nesant juos pagrindžiančių rašytinių įrodymų (ĮBĮ reikalavimus atitinkančios ataskaitos), nėra pakankami sprendimui dėl įmonės pabaigos priimti, ypač įmonės kreditorei keliant abejones dėl bankroto administratorės veiklos vykdant įstatyme numatytas funkcijas tinkamumo bei pačiam teismui 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje nurodžius, kokių duomenų bankroto administratorė bylą nagrinėjančiam teismui nėra pateikusi.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos specifika pasireiškia tuo, jog įmonei taikomas supaprastinas bankroto procesas. Supaprastintas bankroto procesas – teismo tvarka vykdomos įmonės bankroto procedūros, kai įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių susirinkimo kompetencijos klausimus sprendžia teismas (ĮBĮ 2 straipsnio 13 punktas). Taigi šiame procese būtent teismui tenka ypatingas vaidmuo – tai yra teismas iš esmės vykdo kreditorių susirinkimui priskirtas funkcijas: sprendžia turto pardavimo klausimus, tvirtina ir keičia administravimo išlaidų sąmatą, nustato jų naudojimo tvarką ir kt. Tai reiškia, jog teismas šiame procese atlieka ir ekonominio, administracinio bei organizacinio pobūdžio veiklą, kuri teismo kompetencijai priskirta dėl ypatingos bankroto teisinių santykių reikšmės viešajam interesui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-883/2012; 2016 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1649-798/2016).

12. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 punkte nurodyta, kad bankroto administratorius teikia informaciją ir ataskaitas teismui. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 25 punktą administratorius teikia tvirtinti savo veiklos ataskaitą pirmajam kreditorių susirinkimui ir, kreditorių susirinkimui pareikalavus, kitas savo veiklos ataskaitas. Administratoriaus veiklos ataskaitos reikšmė ir turinys atskleisti ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 25 punkte, kuriame nurodyta, kad pirmajam kreditorių susirinkimui pateiktoje tvirtinti administratoriaus veiklos ataskaitoje turi būti pateikta informacija apie įmonės dalyvius; įstatinį kapitalą (jeigu yra); turto areštus; buvusių darbuotojų skaičių, darbuotojų atleidimo aplinkybes; bankroto proceso metu priimtus darbuotojus; pareikštus, pateiktus teismui tvirtinti ir ginčijamus kreditorių finansinius reikalavimus, nustatant jų tenkinimo eiliškumą ir etapus; debetinius įsiskolinimus; ilgalaikio ir trumpalaikio turto sąrašus, nurodant turto balansines vertes su žymomis apie jo įkeitimą; ilgalaikio turto pirkimus, pardavimus, nurašymus per paskutinių 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, nurodant turto pavadinimą, jo įsigijimo, pardavimo ar nurašymo datą ir sumą; sandorius, sudarytus per paskutinių 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, nurodant jų sudarymo datą, šalis, pobūdį; pajamas ir išlaidas po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos; teismo patvirtintų lėšų sumos, kurią leista naudoti bankroto administravimo išlaidoms apmokėti iki bus patvirtinta bankroto administravimo išlaidų sąmata, bankroto administravimui panaudojimą; ūkinės komercinės veiklos, jeigu tokia veikla yra vykdoma, pajamas ir išlaidas; kita kreditoriams svarbi informacija. Iš esmės administratoriaus ataskaita – informacija, kurios tikslas yra kreditorių supažindinimas su buvusia / esama / būsima įmonės finansine būkle, turtu bei veikla. Kita vertus, jos pagrindu kreditoriai tuo pačiu gali atlikti kontrolės funkciją, ar būtent pats administratorius aktyviai ir tinkamai atlieka įstatymu nustatytas pareigas siekiant išaiškinti visas bankroto procedūroms, kreditorių teisių gynimui reikšmingas aplinkybes, ar tinkamai naudoja administravimo išlaidoms skirtas lėšas ir pan. Minėta, kad supaprastinto bankroto proceso metu kreditorių susirinkimo kompetencijos klausimus sprendžia teismas, todėl administratoriaus veiklos kontrolės funkcijos įgyvendinimas tokiame bankroto procese taip pat tenka bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

13. Nagrinėjamos bylos atveju bankroto administratorė savo veiklos ataskaitos teismui nėra pateikusi, net ir po teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje išaiškintų įstatyminių įpareigojimų. Bankroto administratorė prašyme priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos tik deklaratyviai konstatavo, jog įmonė turto neturi (tačiau pati nurodė, kad bankroto proceso metu gauti 5 Eur), jog nenustatė, kad įmonės sudaryti sandoriai prieštarautų kreditorių interesams, būtų akivaizdžiai priešingi įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėję turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kokiais dokumentais vadovaudamasi bankroto administratorė padarė tokias išvadas, kokius duomenis ji tyrė ir vertino, kokie sandoriai buvo tikrinami, kokie faktai patvirtina, kad įmonės vadovai tinkami valdė įmonę ir pan. Bankroto byla iškelta remiantis paskutiniu Juridinių asmenų registrui pateiktu balansu už 2015 m., kurio duomenimis, įmonė turėjo turto už 219 962 Eur, kurį sudarė ilgalaikis turtas – 91 994 Eur (nematerialusis turtas – 86 966 Eur, kitas ilgalaikis turtas – 5 028 Eur), trumpalaikis turtas – 127 968 Eur (atsargos, išankstiniai mokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 2 769 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 99 188 Eur, kitas trumpalaikis turtas – 2 046 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 23 965 Eur). Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 71 696 Eur (per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 52 238 Eur, po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai – 19 458 Eur). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad 2015 m. balanso duomenys nagrinėjamu atveju nėra aktualūs, tačiau bankroto administratorė nesudarė ir nepateikė teismui tinkamo turinio veiklos ataskaitos, atspindinčios aktualią įmonės padėtį.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl BUAB „Dilauta“ pabaigos priimtas tinkamai neišanalizavus visų reikšmingų tokio sprendimo priėmimui aplinkybių, nenustačius, ar šiame bankroto bylos nagrinėjimo etape tokiam sprendimui priimti buvo pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas, juolab, kad kaip minėta, 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje teismo buvo nurodyta, kokių duomenų bankroto administratorė bylą nagrinėjančiam teismui nėra pateikusi, su pakartotiniu prašymu priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos, tokie duomenys taip pat nebuvo pateikti.

15. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK nustatytas ieškinio teisenos taisykles, todėl šiose bylose taip pat reikia laikytis CPK XV skyriaus reikalavimų teismo sprendimų priėmimo tvarkai ir sprendimų turiniui. Bankroto byloje spręsdamas klausimą dėl įmonės pabaigos teismas turi išanalizuoti visas sprendimo priėmimui galinčias turėti reikšmės faktines aplinkybes, ištirti ir įvertinti tokio sprendimo priėmimo galimybę patvirtinančius įrodymus ir jais remiantis pagrįsti savo išvadas (CPK 263 straipsnis, 265 straipsnio 1 dalis). Teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos argumentai turi atitikti CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Išanalizavusi bylos aplinkybes bei įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė pripažinti BUAB „Dilauta“ veiklos pabaigą iš esmės nenustatęs ir neįvertinęs, ar šiame bankroto bylos nagrinėjimo etape tokiam sprendimui priimti buvo pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas, o tai taip pat lėmė ir bylos esmės neatskleidimą.

Dėl procesinės bylos baigties

16. Vadovaudamasi išdėstytais teisiniais ir faktiniais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl nurodytų pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręstas BUAB „Dilauta“ pabaigos klausimas. Tokie pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinėje instancijoje, nes nurodytos ginčo aplinkybės nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir klausimas dėl galimybės priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas turėtų įpareigoti bankroto administratorę pateikti savo veiklos ataskaitą (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 25 punktas), ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus (likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus) bei įrodymus, jog buvo panaudotos visos protingos ir būtinos priemonės bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti ir tik gavęs šiuos duomenis spręsti dėl galimybės priimti sprendimą dėl atsakovės pabaigos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir klausimą dėl galimybės priimti sprendimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Dilauta“ pabaigos perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.