Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. vasario 21 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. K. 2021 m. lapkričio 29 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) už administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 526 straipsnio 3 dalyje, paskirta administracinė nuobauda – 500 (penkių šimtų) eurų bauda.

1.1. A. K. minėtu nutarimu nubausta už tai, kad 2021 m. liepos 31 d., 14:36 val., parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) paslaugų teikimo ir veiklos vykdymo erdvėje nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės (veido kaukės, respiratoriaus ar kitos priemonės), kuri priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį ir burną. Tokiais savo veiksmais ji pažeidė Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos Valstybės operacijų vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“ (toliau – Sprendimas) 2 punkto reikalavimus (administracinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 4-5).

2. Skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. vasario 21 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos A. K. skundas dėl 2021 m. lapkričio 29 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo buvo atmestas. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad A. K. veika padaryta esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos koronaviruso (COVID-19) (Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 2002 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 278 patvirtintas Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašas) plitimo grėsmės. Tai, kad A. K., (duomenys neskelbtini) patalpoje nedėvėdama nosį ir veidą dengiančios kaukės, žinojo apie šalyje paskelbtą ekstremaliąją situaciją, matyti iš skundo turinio. Išdėstyto pagrindu, konstatavo, kad A. K. veika Institucijos nutarimu tinkamai kvalifikuota pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį. Be to, apylinkės teismas spręsdamas dėl administracinėn atsakomybėn patrauktos A. K. prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos Valstybės operacijų vadovo (toliau – Operacijų vadovas) sprendimai laikytini norminiais administraciniais teisės aktais, kurių teisėtumą turi teisę tirti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka. Tačiau atsižvelgiant į analizuotą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl Sprendimo teisėtumo, todėl sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kaip tai numatyta ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėja turi teisę pati tai padaryti, vadovaudamasi ABTĮ 113 straipsnio nuostatomis (b. l. 26-31).

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukta A. K. prašo panaikinti 2021 m. lapkričio 29 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. vasario 21 d. nutartį ir, jos atžvilgiu, nutraukti administracinio nusižengimo teiseną. Papildomai administracinėn atsakomybėn patraukta A. K. prašo sustabdyti bylą ir motyvuota nutartimi kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Operacijų vadovo sprendimo teisėtumą.

2.1. Pareiškėja nurodė, kad pagal ANK 526 straipsnį atsako ne bet koks asmuo, o specialusis subjektas, kuris yra atsakingas už Lietuvos Respublikos Civilinės saugos įstatymo (toliau – CSĮ) ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Kadangi Pareiškėja neatitinka ANK 526 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo subjekto (specialiojo subjekto) požymių, todėl, apeliantės įsitikinimu, Institucijos nutarimas turėjo būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas vien tik šiuo pagrindu.

2.2. Dėl teismo precedentų taikymo apeliantė nurodo, kad jos nurodytuose teismų procesiniuose sprendimuose pateiktais išaiškinimais dėl ANK 526 straipsnio turi būti vadovaujamasi ir nagrinėjamoje byloje, kadangi pats ANK 526 straipsniu įtvirtintos teisės normos pobūdis išlieka nepakitęs, nepriklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. Antra, pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo paties Šiaulių apylinkės teismo priimtas nutartis kitose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra identiškos nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms (pvz. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 15 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. II-972-409/2021, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 17 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. II-984-1002/2021). Apeliantės manymu, minėtuose nutarimuose yra konstatuota, kad pagal ANK 526 straipsnį atsako ne bet koks asmuo, o specialusis subjektas, kuris yra atsakingas už CSĮ ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymąsi, todėl asmenys (pirkėjai), kurie prekybos centre nedėvėjo kaukės, pagal ANK 526 straipsnį – neatsako.

2.3. Dėl padaryto procesinio pažeidimo apeliantė pažymi, kad apylinkės teismui pateiktame skunde atskirai nurodė skundo teisinį argumentą, t. y., Institucijos nutarime nenurodyta ir neįrodyta, kad ji savo veika padarė kokį nors CSĮ teisės normos pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi šį apeliantės skundo argumentą ignoravo ir dėl jo nepasisakė. Anot apeliantės, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, įpareigojančias apylinkės teismą išnagrinėti visus bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl, laikytina, kad bylos esmės nebuvo tinkamai atskleista.

2.4. Apeliantė atkreipia aukštesnės instancijos teismo dėmesį į tai, kad Vyriausybė neturėjo (neturi) teisės pavesti Operacijų vadovui nustatyti jokių ūkinės veiklos laisvę ar viešųjų ir administracinių paslaugų teikimą ribojančių priemonių, kadangi CSĮ reglamentuoja, kad teisė juos nustatyti yra suteikiama Vyriausybei (CSĮ 8 straipsnis), todėl Vyriausybė šios savo teisės negali perduoti jokiai kitai Institucijai ir/ar pareigūnui. Dar daugiau, apeliantė (duomenys neskelbtini) sudarydama (duomenys neskelbtini) sutartį su pardavėju, ūkinės veiklos nevykdo, nes (duomenys neskelbtini) yra sudaroma (duomenys neskelbtini) tenkinimui, bet ne ūkinės veiklos vykdymui. Todėl jos, kaip ūkinės veikos nevykdančio subjekto, atžvilgiu negali būti taikomi jokie CSĮ leistini ribojimai, kadangi vadovaujantis CSĮ 8 straipsniu bei CSĮ 9 straipsnio 1 dalies 19 punktu, Vyriausybei yra suteikta teisė nustatyti tik ūkinę veiklą ribojančias priemones bei viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus. Anot apeliantės, (duomenys neskelbtini) pardavimas ir jų įsigijimas (duomenys neskelbtini) paskirties objekte – (duomenys neskelbtini), nėra laikomas nei viešąja paslauga, nei administracine paslauga.

2.5. Dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą apeliantė teigia, jog CSĮ nesuteikia teisės Operacijų vadovui priimti civilinę saugą reglamentuojančius norminius teisės aktus, t. y. Operacijų vadovas yra ne civilinę saugą reglamentuojančius norminius teisės normas kuriantis, o civilinę saugą reglamentuojančius norminius teisės normas vykdantis civilinės saugos sistemos subjekto valstybės tarnautojas (politikas). Antra, Operacijų vadovo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234 (Valstybės žinios, 1999 m. liepos 9 d., Nr. 60-1945 (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 4 ir 8 punktams, 5 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 5 straipsnio 2 dalies 6 punktui, 6 straipsnio 2–4 dalims ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliantė skunde minėtiems argumentams pagrįsti cituoja VAĮ ir CSĮ nuostatas. Apeliantės įsitikinimu, aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad Operacijų vadovo Sprendimas (norminis administracinis aktas) yra neteisėtas, kadangi Operacijų vadovas – įstatymų nustatytą specialų statusą turintis fizinis asmuo, kaip viešojo administravimo subjektas, neturi įgaliojimų (jam negali būti suteikti įgaliojimai) atlikti funkcijas administracinio reglamentavimo srityje, kuria, vadovaujantis VAĮ 2 straipsnio 4 dalimi, yra laikoma viešojo administravimo subjektų veikla rengiant įstatymų ir kitų norminių teisės aktų projektus ir priimant norminius administracinius aktus. Apeliantė aukštesnės instancijos teismą prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, nes Operacijų vadovo Sprendimas prieštarauja VAĮ (b. l. 35-37).

3. Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patrauktos A. K. apeliacinį (duomenys neskelbtini) skundą apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius (toliau – Institucija) viršininkas L. D. prašo administracinėn atsakomybėn patrauktos A. K. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. vasario 21 d. nutartį.

3.1. Institucija nesutinka su A. K. apeliaciniu skundu. Teigia, jog apylinkės teismas pareiškėjos skundo argumentus išanalizavo, taip pat įvertino visas jos nurodytas faktines aplinkybes ir, atsižvelgęs į byloje surinktų duomenų visumą, A. K. skundo netenkino, priimdamas teisėtą ir pagrįstą nutartį. Institucijos atstovo manymu, tenkinti pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. vasario 21 d. nutartis paliktina nepakeista (b. l. 41).

A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

1. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. ANK 567 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta.

2. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje administracinio nusižengimo byloje A. K. veikoje yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 526 straipsnio 3 dalyje sudėtis. Apygardos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais faktiniais duomenimis ir skundžiamoje nutartyje išdėstė aiškius, konkrečius ir išsamius motyvus, kodėl jie patvirtina administracinio nusižengimo, numatyto ANK 526 straipsnio 3 dalyje, požymių buvimą A. K. veikoje.

3. Pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį atsakomybė kyla už šio straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos (CSĮ ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų nevykdymas ar pažeidimas), padarymą karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai. Aptariamų teisės normų dispozicijos yra blanketinės, t. y. nukreipiančios į kitus teisės aktus: 1) CSĮ; 2) kitus civilinę saugą reglamentuojančius teisės aktus. Todėl, kvalifikuojant asmens pažeidimą pagal ANK 526 straipsnio 1 dalį ir (ar) 3 dalį, būtina nurodyti konkrečią teisės normą, kurią asmuo kaltinamas pažeidęs. ANK 526 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo kvalifikavimui šioje dalyje pakanka nustatyti faktą, jog asmuo nesilaikė reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones, nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokias nors konkrečias pasekmes kitiems asmenims.

4. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukta A. K. tvirtina, kad ji nėra tinkamas administracinio nusižengimo, numatyto ANK 526 straipsnio 3 dalyje, subjektas, t. y. ji nėra specialusis subjektas, kuris yra atsakingas už CSĮ ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Aukštesnės instancijos teismas su tokiu apeliantės argumentu nėra linkęs sutikti.

5. Kaip jau minėta, traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn už veiką numatytą ANK 526 straipsnio 3 dalyje, asmuo turi būti pažeidęs arba nevykdęs CSĮ ar kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų, esant atitinkamai situacijai šalyje. Lingvistinis šios normos aiškinimas rodo, kad sankcijoje numatyta atsakomybė kyla asmeniui – neišskiriant konkrečios – fizinio ar juridinio asmens (vadovo ar kito atsakingo asmens) pareigos, tačiau diferencijuojant skirtinos baudos dydį šio straipsnio dalies sankcijoje atsakomybė yra konkretizuojama ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims, kas leidžia daryti išvadą, kad atsakomybė už ANK 526 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą kyla ne vien specialųjį statusą turintiems subjektams.

6. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog apylinkės teismas turėjo vadovautis jos skunde nurodytais teismų sprendimais, nes pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį atsako tik specialus subjektas, papildomai apeliaciniame skunde nurodė ir šiuos Šiaulių apylinkės teismo sprendimus – Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. II-972-409/2021, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. II-984-1002/2021. Aukštesnės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka.

7. Pažymėtina, kad apylinkės teismui skunde nurodomi pirmosios instancijos – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 19 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. II-161-992/2021, bei apeliacine tvarka priimti Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-38-954/2021, Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-194-300/2021, negali būti laikomi precedentais šioje byloje, kadangi tiek administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo savo subjektiškumu, tiek įvykių aplinkybės yra iš esmės skirtingos. Tiek pirmuoju, tiek ir antruoju atveju administracinėn atsakomybėn buvo patraukti asmenys – atitinkamai (duomenys neskelbtini) organizatorė ir (duomenys neskelbtini) administratorė, kurie buvo kaltinami nevykdę pareigos užtikrinti, jog kiti asmenys laikytųsi CSĮ ar kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, kai tuo tarpu šioje byloje administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pats kaltinamas tiesiogiai ir vienasmeniškai dėl savo subjektyvaus elgesio nevykdęs nurodytų teisės norminių aktų reikalavimų ekstremalios situacijos, paskelbtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ bei Operacijų vadovo priimto Sprendimo galiojimo laikotarpiu, nors turėjo tam aiškią ir neginčijamą pareigą, kuri ir buvo nustatyta aukščiau minėtu teisės norminiu aktu. Be to, nėra pagrindo vadovautis ir apeliaciniame skunde minima Šiaulių apygardos teismo administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-194-300/2021. Iš teismų informacinės sistemos duomenų matyti, jog ir pastarojoje byloje vertintos faktinės aplinkybės buvo skirtingos (konfliktas (duomenys neskelbtini) dėl apsauginės kaukės) nei nagrinėjamoje situacijoje, todėl vadovautis minima Šiaulių apygardos teismo administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-194-300/2021 taip pat nėra jokio pagrindo. Apeliantės skunde nurodytais pirmosios instancijos teismo sprendimais taip pat negalima vadovautis, nes abiem atvejais, apylinkių teismai asmenims inkriminuotas veikas perkvalifikavo iš ANK 526 straipsnio 3 dalies į ANK 45 straipsnio 4 dalį (nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje nekeliamas veikos perkvalifikavimo klausimas). Svarbu paminėti ir tai, jog abu apylinkės teismų sprendimai buvo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. vasario 10 d. ir 2022 m. vasario 23 d. nutartimis (veikas perkvalifikavus rašytinio proceso tvarka ir apie tai neinformavus pareiškėjų). Todėl nėra pagrindo teigti, kad minėti apylinkės teismų priimti nutarimai yra visai identiški byloje nagrinėjamai situacijai ir jais turi būti remiamasi. Atkreipiamas apeliantės dėmesys į tai, jog kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kuriose buvo sukurtas precedentas.

8. Kita vertus, nors apeliaciniame skunde aptariamas ANK 526 straipsnio 3 dalies aiškinimas teismų praktikoje išskiria specialaus subjekto institutą, tačiau jo samprata nėra aiškiai apibrėžta ir šis institutas nėra nuosekliai taikomas, tad šiame kontekste apeliacinio skundo argumentas, jog apeliantė nėra ANK 526 straipsnio 3 dalies subjektu, nepagrįstas, kadangi CSĮ taip pat reglamentuota, kad paskelbus ekstremalią situaciją gyventojai, o t. y. kiekvienas individas ir ūkio subjektas, kurį sudaro žmonių grupė, turi savo teises ir pareigas, o ekstremalios situacijos metu gali būti laikinai apribotos tam tikros individų ir grupių teisės. Gyventojai, kaip kiekvienas individas ir ūkio subjektai, kurią sudaro grupė žmonių turi savo teises ir pareigas paskelbus ekstremalią situaciją, kurios yra reglamentuotos CSĮ III skyriuje. Pagal CSĮ 15 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktus, be kita ko, gyventojai, ūkio subjektai ir kitos įstaigos privalo rūpintis, kad savo veikla nesukeltų pavojaus kitų gyventojų gyvybei ar sveikatai, turtui, aplinkai ir nesutrikdytų normalaus (įprasto) gyvenimo ar veiklos ritmo, vykdyti gelbėjimo darbų vadovo, operacijų vadovo teisėtus nurodymus ir ekstremalių situacijų komisijos sprendimus, reikalingus įvykiui, ekstremaliajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai likviduoti. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad juridiniai ir fiziniai asmenys privalo pagal savo kompetenciją vykdyti užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemones. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 20 d. iki 2021 m. rugpjūčio 15 d.) 3.1.1 papunktyje numatyta, jog viena iš valstybės lygio ekstremaliosios situacijos likvidavimo ir pasekmių šalinimo priemonių – ūkinės veiklos apribojimo priemonė – paslaugos, teikiamos kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų darbo veikla vykdoma, užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi ir kitas būtinas visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas. Sprendimo (galiojusio nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 16 d.) 2 punkte nustatyta, kad vyresni nei 6 metų amžiaus asmenys uždarose paslaugų teikimo ir veiklos vykdymo erdvėse įpareigojami dėvėti kaukes, atleidžiant nuo tokios pareigos tik neįgalumą turinčius asmenis, kurie dėl savo sveikatos būklės kaukių dėvėti negali ar jų dėvėjimas gali pakenkti asmens sveikatos būklei (rekomenduojama dėvėti veido skydelį), asmenis, kai jie sportuoja ar paslaugos teikimo metu, kai paslaugos negalima suteikti paslaugos gavėjui būnant su kauke.

9. A. K. nagrinėjamu atveju patraukta administracinėn atsakomybėn už tai, kad ji 2021 m. liepos 31 d., 14:36 val., parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) paslaugų teikimo ir veiklos vykdymo erdvėje nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės (veido kaukės, respiratoriaus ar kitos priemonės), kuri priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį ir burną. Bylos duomenų visuma (vaizdo įrašas iš parduotuvės, vaizdo kamera užfiksuota nuotrauka, kurioje apeliantė stovi (duomenys neskelbtini) be nosį ir burną dengiančios veido kaukės, respiratoriaus ar kitos priemonės, (duomenys neskelbtini) A. K. paaiškinimas, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato vyresniojo tyrėjo tarnybinis pranešimas, bei kita medžiaga) (administracinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 6, 12-13, 19) aiškiai patvirtina, kad apeliantė iš tikrųjų byloje nustatytu laiku, atitinkamoje parduotuvėje, (duomenys neskelbtini) patalpoje, nedėvėjo burną ir nosį dengiančios veido kaukės, respiratoriaus ar kitos priemonės tuo pažeisdama Sprendimo 2 punkto reikalavimus. Taigi, apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. K., nevykdžiusi Operacijų vadovo 2021 m. birželio 30 d. Sprendimo 2 punkto reikalavimų, yra tinkamas atsakomybės, pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį subjektas.

10. Pažymėtina ir tai, jog Operacijų vadovo Sprendimas administracinio nusižengimo padarymo metu galiojo, todėl jį buvo privaloma vykdyti, o šį teisės aktą pažeidusiems asmenims galėjo būti taikoma administracinė atsakomybė, numatyta ANK 526 straipsnio 3 dalyje. Be to, vien tai, kad, anot apeliantės, Institucijos nutarime nėra inkriminuotos CSĮ nuostatos, kurias pažeidė apeliantė, o tik nurodytas Operacijų vadovo Sprendimas, nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantės veika yra netinkamai kvalifikuota. Nagrinėjamu atveju A. K. veikoje nustačius ANK 526 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymius, ji pagrįstai buvo patraukta administracinėn atsakomybėn, todėl visiškai pritartina skundžiamoje nutartyje išdėstytoms teisinėms išvadoms.

11. Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, jog Operacijų vadovas apskritai nėra civilinę saugą reglamentuojančius teisės aktus turinčiu teisę priimti teisėkūros subjektu. Priešingai, Valstybės ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas atsako už Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos likvidavimą ir jos padarinių šalinimo organizavimą. Savivaldybės ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas toliau organizuoja darbus savivaldybės lygiu, tačiau vadovaujasi Valstybės ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo sprendimais ir vykdo jo nurodymus. Niekas negali trukdyti Valstybės ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo veiksmams arba atšaukti jo nurodymų civilinės saugos sistemos pajėgoms, dalyvaujančioms likviduojant gresiančią ar susidariusią Valstybės lygio ekstremaliąją situaciją ir šalinant jos padarinius (Valstybiniu ekstremaliųjų situacijų valdymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1503 „Dėl Valstybinio ekstremaliųjų situacijų valdymo plano patvirtinimo“, 20 ir 21 punktas). Pačiame apeliaciniame skunde yra teisingai pažymėta, jog CSĮ 15 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad gyventojai, ūkio subjektai ir kitos įstaigos privalo <...> vykdyti gelbėjimo darbų vadovo, operacijų vadovo teisėtus nurodymus ir ekstremalių situacijų komisijos sprendimus, reikalingus įvykiui, ekstremaliajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai likviduoti, o neatidėliotinais atvejais, kai kyla didelis pavojus gyventojų gyvybei, sveikatai, turtui ar aplinkai, leisti naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais materialiniais ištekliais. Be to atkreiptinas dėmesys, kad CSĮ 27 straipsnio 4 dalis 2 punktas numato, jog gresiant ar susidarius Valstybės lygio ekstremaliajai situacijai Valstybės operacijų vadovo funkcijas vykdo Vyriausybės paskirtas Vyriausybės narys arba Valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į įvykio, ekstremaliojo įvykio pobūdį. Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad Vyriausybė, kaip civilinės saugos sistemos objektas, skiria Valstybės operacijų vadovą, kuris CSĮ numatytą kompetenciją įgyvendina civilinės saugos uždavinius. Šių teisės normų sisteminis aiškinimas atskleidžia, jog Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą bei jam pavestus įgaliojimus priimti teisės aktus, reikalingus ekstremaliajai situacijai suvaldyti, t. y. reikalingus užtikrinti COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo prevenciją. Taigi apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl Operacijų vadovo kompetencijos yra deklaratyvūs, kurie vertintini kaip siekimas išvengti administracinės atsakomybės.

12. A. K. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 526 straipsnio 3 dalyje padarymą, buvo paskirta minimali 500 (penkių šimtų) eurų bauda. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu A. K. skirta bauda (jos dydis) yra adekvati ir proporcinga jos padarytam administraciniam nusižengimui.

Dėl apeliantės prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

13. Apeliantė prašo jos nagrinėjamą bylą sustabdyti ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Operacijų vadovo Sprendimo, kurio pažeidimu ji yra kaltinama, teisėtumą.

14. ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. A. K. išaiškinama, jog norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas, kai dėl to į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams teismas turi teisę tik kilus pagrįstoms abejonėms tokio akto teisėtumu. Nagrinėjamu atveju aukštesnės instancijos teismui nekyla jokių abejonių dėl minėto sprendimo teisėtumo, todėl kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra jokio pagrindo. Analogiškos nuomonės šiuo klausimu laikosi ir apygardų teismai (Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 31 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-36-651/2022; Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. vasario 10 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-44-360/2022; Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 4 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-26-350/2022 ir kt.)

15. Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Skundžiama apylinkės teismo nutartis, patikrinus ją neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. K. apeliacinio skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama