- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-10
- Bylos Nr.
- e2A-444-178/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00720-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- M. O.
- Trečiasis asmuo
- A. O., L. V., E. O.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. O. ieškinį atsakovams antstolei D. M., uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos bankas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „TG Invest-1“ dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys A. O., L. V. ir E. O..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilęs ginčas dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų teisėtumo.Ieškovas M. O. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti turto pardavimo iš varžytynių 2016 m. kovo 9 d. aktą Nr. 0012/13/00283 ir 2016 m. kovo 21 d. aktą Nr. 0012/13/00283-1 negaliojančiais; 2) taikyti restituciją – ieškovui grąžinti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą: iš antrųjų varžytynių Nr. 115650 (pagrindas – varžytynės Nr. 112699 (neįvykusios), jų pagrindas – varžytynės Nr. 106833 (atšauktos)), 2016 m. vasario 17 d. parduotą turtą - 572/1000 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), stoginę (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (duomenys neskelbtini); žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas 1); iš pirmųjų pakartotinių varžytynių Nr. 116480 (jų pagrindas – varžytynės Nr. 112633 (atšauktos), jų pagrindas – varžytynės Nr. 106802 (atšauktos) 2016 m. vasario 29 d. parduotą turtą - gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), šiltnamį (duomenys neskelbtini), kitus statinius (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas 2); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad ieškovo atžvilgiu Rygos miesto Ziemelu rajono teisme 2016 m. vasario 5 d. priimtas sprendimas užbaigti M. O. fizinio asmens bankroto bylą, Latvijos nemokumo registras įregistravo tarpvalstybinio nemokumo pabaigą. Latvijos teismo sprendimas įsiteisėjo 2014 m. kovo 4 d. Apie iškeltą fizinio asmens bankroto bylą ir jos pabaigą buvo pranešta antstolei D. M., kuri vykdė ieškovui priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimą, tačiau antstolė nestabdė veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0012/13/00283, organizavo varžytynes, kurių metu buvo parduotas ieškovui nuosavybės teise priklausantis Turtas 1 ir Turtas 2. Tarp antstolės D. M. ir UAB „TG Invest-1“ yra surašyti nurodyto turto perdavimo aktai ir šiuo metu UAB „TG Invest-1“ (dukterinė UAB „Medicinos bankas“ įmonė) yra įregistravusi nuosavybės teises į šį turtą. Ieškovo nuomone, jo nekilnojamasis turtas buvo parduotas pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas. Antstolė D. M., žinodama apie vykstančią bankroto procedūrą, vykdė priverstinį išieškojimą iš ieškovui priklausančio turto pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. vykdomąjį dokumentą Nr. 1-1666V-2010, nors ji, gavusi teismo pranešimą apie bankroto bylos iškėlimą, privalėjo sustabdyti bet kokius vykdymo veiksmus byloje Nr. 0012/13/00283. Tokiu būdu antstolė nesilaikė Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, vykdant fizinio asmens bankrotą, procedūrų. Taip pat antstolė padarė klaidą, paskelbusi vietoj pakartotinių pirmųjų varžytynių antrąsias varžytynes Nr. 115650, kurios turėjo būti vykdomos tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir pirmosios, kas lėmė tai, jog turtas buvo parduotas už mažesnę kainą, nei galėjo būti parduotas. Iš karto po varžytynių, UAB „TG Invest-1“ įregistravus nuosavybės teises į išvaržytą turtą, šio turto skelbiama vidutinė rinkos kaina yra žymiai didesnė nei nurodyta turto vertinime, nors pagal VĮ Registrų centro duomenis vidutinė rinkos vertė buvo nustatoma 2009 m. Turto įkainojimas turi atitikti realias rinkos kainas, įkainodamas areštuotą turtą, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinio netenkino, priteisė iš ieškovo valstybei 1 569 Eur žyminio mokesčio; atsakovės UAB „Medicinos bankas“ prašymo dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo netenkino. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 16 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-23112-558/2014) išaiškino, kad ieškovui iškelta bankroto byla Latvijos Respublikoje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 25 nutarties Nr. I-1666V/2010 vykdymui įtakos neturi. Taip išaiškindamas teismas rėmėsi Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“ (toliau – Reglamentas) 5 straipsniu, kuris numato, jog bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, o šios daiktinės teisės, be kita ko, apima ir išimtinę reikalavimo patenkinimo teisę, ypač, kai su reikalavimu susijusi teisė yra užtikrinta areštu arba reikalavimo teisė užtikrinama pateikiant garantiją. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartį paliko nepakeistą. Be to, ieškovas tuo pačiu motyvu, jog jam Latvijos Respublikoje iškelta bankroto byla, ne kartą skundė antstolės veiksmus, vykdant turto realizavimą, tačiau visi jo skundai buvo atmesti (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-25732-864/2015; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2258-345/2015; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2YT-15991-235/2016; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2YT-18842-859/2016). Nurodytos teismo nutartys yra įsiteisėjusios ir vykdytinos.Rygos miesto Ziemelu (Šiaurės) rajono teisme 2016 m. vasario 5 d. sprendimu ieškovo fizinio asmens bankroto byla užbaigta, nes ieškovas bankroto proceso metu neįvykdė savo įsipareigojimų, nurodytų Nemokumo įstatymo 139 straipsnio 1 punktą, ir iš esmės apsunkino efektyvią nemokumo proceso eigą. Visi ieškovo įsipareigojimai kreditoriams, tame tarpe ir UAB „Medicinos bankas“, yra išlikę, todėl bankui įkeisto turto, priklausiusio ieškovui, realizavimas neprieštaravo teisės aktams. Be to, užbaigus ieškovui fizinio asmens bankroto bylą Latvijos Respublikoje, neliko esminio teisinio argumento, kuriuo ieškovas grindžia savo ieškinį. Ieškovo ginčijami turto pardavimo iš varžytynių aktai sudaryti jau po bankroto bylos ieškovui užbaigimo, t. y. aktai surašyti atitinkamai 2016 m. kovo 9 d. ir 2016 m. kovo 21 d. Tuo būdu jiems sudaryti nebuvo netgi ieškovo nurodytos kliūties – bankroto bylos Latvijos Respublikoje.Teismas laikė nepagrįstu ieškovo argumentą, kad antstolė padarė klaidą, vietoj pakartotinių pirmųjų varžytynių paskelbdama antrąsias varžytynes Nr. 115650, dėl ko turtas buvo parduotas už mažesnę kainą. Bylos duomenimis ginčo turto pirmosios varžytynės neįvyko (antstolės 2015 m. gruodžio 28 d. patvarkymas) ir, bankui atsisakius perimti turtą, antstolė 2016 m. sausio 18 d. patvarkymu pagrįstai ir teisėtai paskelbė ginčo turto antrąsias varžytynes, kuriose turtas buvo parduotas ir surašytas 2016 m. kovo 9 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas. Ginčijamais pardavimo iš varžytynių aktais realizuoto ieškovui priklausiusio turto rinkos vertė nustatyta 2014 m. sausio 28 d. ekspertizės aktu. Ieškovui pareiškus nesutikimą, antstolės 2014 m. kovo 13 d. patvarkymu paskirta pakartotinė ekspertizė, tačiau ji nebuvo atlikta, nes ieškovas nesumokėjo pakartotinės ekspertizės išlaidų. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad eksperto nustatyta ginčo turto rinkos vertė yra neteisinga. Juo labiau, kad ieškovas į bylą nepateikė jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų. Teismo vertinimu, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašas negali būti pripažintas patikimu įrodymu, nes jame yra pateikiamas masinis nekilnojamojo turto vertinimas. Tuo tarpu ekspertas konkrečiu atveju atsižvelgė į ieškovui priklausiusio nekilnojamojo turto individualias savybes, faktinę situaciją, todėl pripažinti, kad ginčo turto rinkos vertė eksperto aktu yra nustatyta neteisingai, nėra pagrindo.Realizuojant Turtą 1 ir Turtą 2 iš varžytynių, pardavimo kaina buvo nustatoma pagal įstatymo reikalavimus (CPK 718 str., 722 str. 1 d.). Duomenų, kad turto pardavimo iš varžytynių įstatymo nuostatos būtų pažeistos, byloje nėra, jų nenurodo ir ieškovas. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė CPK 602 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų pripažinti ginčijamus turto pardavimo iš varžytynių aktus negaliojančiais, jų nenustatė ir teismas, todėl ieškinys atmestas.Teismas UAB „Medicinos bankas“ prašymo dėl baudos skyrimo netenkino. Piktnaudžiavimo įstatymo suteiktomis teisėmis teismas nekonstatavo, nes ieškovas nepareiškė aiškiai nepagrįsto ieškinio (ieškinys atmestas kaip neįrodytas), neveikė sąmoningai prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą, naudojosi savo procesinėmis teisėmis iš esmės sąžiningai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai
Ieškovas (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Nepagrįsta teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra CPK 602 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų pripažinti ginčijamus turto pardavimo iš varžytynių aktus negaliojančiais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad varžytynės, iš kurių buvo parduotas turtas, įvyko 2016 m. vasario 17 d., o turtą įkainojantys ekspertizės aktai surašyti 2014 m. sausio 28 d., turto vertė nurodyta 2014 m. sausio 3 d. Tarp turto vertės nustatymo ir turto realizavimo praėjo daugiau nei du metai, per šį laikotarpį pasikeitė nacionalinė valiuta, išaugo nekilnojamojo turto kainos. Antstolė, 2016 metais parduodama turtą 2014 metų kainomis, turėjo pareigą prieš varžytynes galutinai įsitikinti, ar realizuojamo turto kaina nėra padidėjusi. Praėjus dvejiems metams po ekspertizės atlikimo antstolė turėjo spręsti turto vertinimo naujomis ekonominėmis sąlygomis klausimą arba pasiūlyti tai padaryti apeliantui. To nepadarius, negalima teigti, kad varžytynių paskelbimo datai antstolė siekė maksimaliai ir objektyviai įvertinti turtą (CPK 634 str. 2 d.). Antstolė ignoravo aplinkybę, kad 2009 m. ginčo turtas buvo įvertintas 364 921,22 Eur suma, jo likvidacinė vertė nustatyta 218 953 Eur, kas beveik dukart brangiau nei nurodyta 2014 m. ekspertizės aktuose (113 820,67 Eur) ir 2,5 kartų brangiau nei buvo parduotas iš varžytinių (91 046 Eur). 2009 m. turto vertinimą atliko UAB „Medicinos bankas“ samdyti vertintojai UAB „Vadasa“. Todėl turto kaina, už kurią buvo ginčo turtas parduotas iš varžytynių, nebuvo objektyvi ir galėjo būti ženkliai didesnė. Teismas šių aplinkybių nesiaiškino.Teismas neatsižvelgė į tai, kad turtą pirko UAB „Medicinos bankas“ įkurta ir tuo pačiu adresu esanti įmonė UAB „TG Invest-1“, t. y. iš esmės turto pirkėjas yra pats bankas. Bankas, atsisakydamas perimti turtą po pirmųjų varžytynių, siekė dirbtinai sumažinti turto kainą tam, kad po to savo dukterinės įmonės pagalba perimtų turtą mažesne kaina. Su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai: įsakymas apie apelianto atleidimą; VĮ Registrų centras išrašai; 2009 m. turto preliminaraus nustatymo pažymos bei apelianto ir UAB „Medicinos bankas“ 2009 m. gruodžio 29 d. papildomo susitarimo kopijos. Atsakovė antstolė D. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, atsisakyti priimti apelianto pateiktus naujus įrodymus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Pateikiami nauji įrodymai yra 2009 metų, apeliantas ir pirmosios instancijos teisme ginčijo realizuoto turto rinkos vertę. Atsižvelgiant į tai, kad su skundu pateiktus įrodymus apeliantas galėjo pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl juos atsisakytina priimti (CPK 314 str.).Realizuoto turto rinkos vertė nustatyta paskirtos ekspertizės pagrindu – 2014 m. sausio 28 d. ekspertizės aktu Nr. E-14-01-28-191 Turtas 1 rinkos vertė nustatyta 27 513,90 Eur, o 2014 m. sausio 28 d. ekspertizės aktu Nr. E-14-01-28-192 Turto 2 rinkos vertė nustatyta 86 306,77 Eur. Nėra pagrindo laikyti, kad eksperto nustatyta ginčo turto rinkos vertė yra neteisinga. Apeliantas nepateikė jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų. VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Turto 1 rinkos vertė 2009 m. sudarė 29 358 Eur, 2016 m. – 21 460 Eur. Tuo tarpu antstolio nustatyta vien tik žemės sklypo ir gyvenamojo namo rinkos vertė 19 579,47 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad šiame sklype esantis pastatas yra nebaigtas statyti, todėl Turto 1 rinkos vertė nustatyta teisingai. Jokių kitų patikimų įrodymų apie kitokią Turto 1 rinkos vertę nepateikta.Paskirtos ekspertizės pagrindu Turto 2 rinkos vertė nustatyta 86 306,77 Eur, tuo tarpu VĮ „Registrų centras“ duomenimis 2016 m. šio turto rinkos vertė nurodyta 56 868 Eur. Todėl Turto 2 rinkos vertė taip pat nustatyta teisingai. Jokių kitų patikimų įrodymų apie kitokią Turto 2 rinkos vertę nepateikta.Antstoliui abejonių dėl nustatytos turto rinkos vertės nekilo, nes 2016 m. VĮ Registrų centras duomenys apie realizuoto turto rinkos vertę iš esmės tapatūs antstolio nustatytai turto rinkos vertei 2014 m. atliktos ekspertizės pagrindu. Vykdomojoje byloje nepateikta duomenų, kurie galėjo antstolei kelti pagrįstas abejones dėl eksperto nustatytos turto vertės. Apeliantas 2016 m. prieštaravimų dėl nustatytos turto rinkos vertės nereiškė.Apeliantas kaip skolininkas galėjo imtis priemonių, kad apie varžytynėse parduodamą turtą sužinotų kuo daugiau galimų pirkėjų (CPK 706 str. 3 d.) arba pasinaudoti CPK 704 straipsnyje įtvirtinta teise iki varžytynių pradžios pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją. Apeliantas surasti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją turėjo net kelis metus, todėl jo argumentai, jog turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą atmestini kaip nepagrįsti.Atsakovė UAB „Medicinos bankas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, atsisakyti priimti apelianto pateiktus naujus įrodymus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apelianto su skundu pateikti dokumentai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliantas nenurodė jokių motyvų, kodėl šie dokumentai negalėjo būti pateikti anksčiau, todėl apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti juos priimti (CPK 314 str.).Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad nekilnojamojo turto, tarp jų ir antstolės realizuoto apelianto turto, kainos per laikotarpį nuo 2014 m. iki 2016 m. pradžios dėl nacionalinės valiutos pasikeitimo išaugo. Antstolė, realizuodama turtą, veikė laikydamasi teisės aktų reikalavimų, tinkamai įkainojo turtą. Antstolė 2013 m. balandžio 19 d. patvarkymu paskyrė ekspertizę turto vertei nustatyti. UAB „Centro kubas - Nekilnojamasis turtas“ 2014 m. sausio 28 d. surašė turto ekspertizės aktus, kuriuose ir buvo nurodytos nustatytos turtų vertės 2014 m. sausio 3 d. Dviejų metų laiko tarpas tarp turto vertės nustatymo ir jo galutinio realizavimo turto varžytynėse susidarė dėl apelianto veiksmų, nes jis nuolat nepagrįstai skundė antstolės veiksmus ir taip vilkino išieškojimo procesą. Dėl apelianto prašymais taikytų laikinųjų apsaugos priemonių buvo stabdomas turto realizavimo procesas. Visi apelianto skundai dėl antstolio veiksmų buvo atmesti.Apeliantui pateiktus nesutikimą su nustatytąja turto verte, antstolės 2014 m. kovo 13 d. patvarkymu buvo paskirta pakartotinė turto ekspertizė ir pasiūlyta apeliantui apmokėti su tuo susijusias išlaidas (CPK 682 str. 3 d.). Tačiau apeliantas šių išlaidų neapmokėjo, todėl pakartotinė ekspertizė neatlikta.Antstolei realizuojant 2016 m. pradžioje apeliantui priklausantį turtą, abejonių dėl turto vertės, kuri buvo nustatyta remiantis 2014 m. atlikta turto vertės ekspertize, nekilo, todėl antstolė neturėjo pareigos skirti naujos ar pakartotinės turto ekspertizės turto vertei nustatyti. Be to, įstatymas nenumato, kad praėjus tam tikram laikui areštuotas turtas turi būti pervertinamas.Apelianto pateikta UAB „Vadasa“ 2009 m. gegužės 11 d. Turto vertės preliminarus nustatymo pažyma negalima vadovautis sprendžiant dėl 2014 m. sausio 28 d. turto ekspertizės aktais nustatytos turto vertės nepagrįstumo, nes ši pažyma nėra turto vertinimo ataskaita. Minėta pažyma surašyta dar pačioje pasaulinės ekonominės krizės pradžioje, kai turto kainos vėliau ženkliai krito.Bankas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių dirbtinai būtų mažinama turto pardavimo kaina. Turto pardavimo kaina buvo mažinama CPK nustatyta tvarka (CPK 721 str. 1 d., 722 str.), o UAB „TG Invest-1“ kaip juridinis asmuo turėjo teisę dalyvauti turto pardavimo varžytynėse. Atsakovė UAB „TG Invest-1“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, atsisakyti priimti apelianto pateiktus naujus įrodymus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:UAB „TG Invest-1“ yra juridinis asmuo, kurio veiklos sritis yra nekilnojamojo turto pirkimas, pardavimas, nuoma. Apie paskelbtas apelianto turto varžytynes UAB „TG Invest-1“ sužinojo iš interneto tinklapio www.evarzytynes.lt. Pasiūlius didžiausias Turto 1 ir Turto 2 pardavimo kainas, UAB „TG Invest-1“ laimėjo varžytynes. Sumokėjus už įsigytą turtą, buvo surašyti ginčijami turto pardavimo iš varžytynių aktai, kurių pagrindu UAB „TG Invest-1“ įregistravo Nekilnojamojo turto registre nuosavybes teises į įsigytą turtą. UAB „TG Invest-1“ yra teisėtas ir sąžiningas Turto 1 ir Turto 2 savininkas.Varžytynių metu UAB „TG Invest-1“ pasiūlė didžiausias Turto 1 ir Turto 2 kainas, kitų varžytynių dalyvių, kurie siūlytų dar didesnes kainas nebuvo, todėl UAB „TG Invest-1“ pasiūlytos turtų kainos laikytinos turtų rinkos vertėmis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Bylos duomenimis nustatyta, kad antstolė D. M., vykdydama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. I-1666V/2010, realizavo apeliantui priklausantį turtą: 2016 m. vasario 17 d. antrosiose varžytynėse Nr. 115650 Turtas 1 parduotas atsakovei UAB „TG Invest-1“ už 22 000 Eur, 2016 m. kovo 9 d. surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 0012/13/00283; 2016 m. vasario 29 d. pirmosiose varžytynėse Nr. 116480 Turtas 2 parduotas atsakovei UAB „TG Invest-1“ už 69 046 Eur, 2016 m. kovo 21 d. surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 0012/13/00283-1. Apeliantas ginčijo minėtus turto pardavimo iš varžytynių aktus šiais pagrindais: 1) antstolė privalėjo sustabdyti bet kokius vykdymo veiksmus dėl apeliantui iškeltos bankroto bylos Rygos miesto Ziemelu rajono teisme; 2) antstolė, paskelbusi vietoj pakartotinių pirmųjų varžytynių antrąsias varžytynes Nr. 115650, padarė klaidą; 3) Turtas 1 ir Turtas 2 buvo parduoti už mažesnę kainą. Pirmosios instancijos teismas šiuos apelianto argumentus laikė nepagrįstais, todėl ieškinio netenkino. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, padavė apeliacinį skundą. Šis skundas grindžiamas jau tik aplinkybėmis, susijusiomis su realizuoto Turto 1 ir Turto 2 kaina, šio turto įvertinimu. Todėl skundžiamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrintinas tik šiuo aspektu, t. y. paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė papildomus dokumentus (įrodymus): įsakymą apie apelianto atleidimą; VĮ Registrų centras išrašus; 2009 m. turto preliminaraus nustatymo pažymos bei apelianto ir UAB „Medicinos bankas“ 2009 m. gruodžio 29 d. papildomo susitarimo kopijas, kuriais grindžiami apeliaciniame skunde dėstomi argumentai. Apeliacinės instancijos teisme naujų įrodymų pateikimo ir priėmimo galimybę reglamentuoja CPK 314 straipsnis, nustatantis, kad teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 str.), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus. Be to, taip yra skatinamas ir bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentruotumas pirmosios instancijos teisme, kuriame kiekvienas proceso dalyvis taip pat turi pareigą rūpintis ne tik greitu bylos išnagrinėjimu, bet ir rūpestingai, laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į reikalavimus.Nagrinėjamu atveju visi su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai galėjo ir turėjo būti teikiami būtent pirmosios instancijos teismui. Apeliantas pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujamas profesionalios atstovės – advokatės, tačiau prašymas priimti su skundu teikiamus įrodymus nebuvo pateiktas. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs priimti šiuos apelianto apeliacinės instancijos teismui teikiamus įrodymus. Be to, apeliantas net ir nenurodo jokių motyvų, kodėl su apeliaciniu skundu teikiami dokumentai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui ir/ar kodėl jų pateikimo būtinybė atsirado tik po skundžiamo sprendimo priėmimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas turėjo pakankamai laiko bei galimybių pateikti byloje visus jo nurodomas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Todėl teisėjų kolegija su apeliaciniu skundu teikiamus dokumentus atsisako priimti ir jų nevertina (CPK 314 str.).
Dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų teisėtumo
Apeliantas prašo pripažinti negaliojančiais 2016 m. kovo 9 d. ir 2016 m. kovo 21 d. turto pardavimo iš varžytynių aktus CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes, jo teigimu, Turto 1 ir Turto 2 pardavimo kaina nebuvo objektyvi ir galėjo būti ženkliai didesnė. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad turto pardavimo iš varžytynių įstatymo nuostatos būtų pažeistos. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus bei apelianto argumentus, neturi pagrindo daryti priešingos išvados nei padarė pirmosios instancijos teismas.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais bei tai, kad CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014). Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ir su CPK 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009, 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-611/2015). Būtent tinkamos priverstine tvarka realizuoto Turto 1 ir Turto 2 įkainojimo procedūros klausimą nagrinėjamu atveju ir kelia apeliantas. Kasacinėje praktikoje aiškinama, kad CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto pagrindo konstatavimas ir varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu galimas tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatomos įvertinus konkrečios bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, 2011 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2011 ir kt.).CPK 681 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Bylos duomenimis antstolės D. M. 2013 m. balandžio 19 d. patvarkymu Turto 1 ir Turto 2 rinkos vertei nustatyti paskirta ekspertizė, kurią pavesta atlikti UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis Turtas“. 2014 m. sausio 28 d. ekspertizės aktais nustatyta, jog Turto 1 rinkos vertė yra 27 513,90 Eur, o Turto 2 rinkos vertė – 86 306,77 Eur. Taigi, realizuoto varžytynėse Turto 1 ir Turto 2 rinkos vertė nustatyta atliktos ekspertizės pagrindu. Apeliantui prieštaraujant dėl turto įkainojimo, 2014 m. kovo 13 d. patvarkymu paskirta pakartotinė ekspertizė, tačiau ji nebuvo atlikta, nes apeliantas neįvykdė pareigos sumokėti pakartotinės rinkos vertės nustatymo ekspertizės išlaidų. Apeliantas nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie didesnę Turto 1 ir Turto 2 rinkos vertę pardavimo metu (CPK 12 str., 178 str.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro išrašuose pateikiamais duomenimis, nes Turto 1 ir Turto 2 rinkos vertė nustatyta eksperto, o minėtuose registro išrašuose yra pateikiamas ne individualus, bet masinis nekilnojamojo turto vertinimas. Be to, CPK 681 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas (kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta), tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė. Todėl nėra pagrindo abejoti UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis Turtas“ 2014 m. sausio 28 d. ekspertizės aktais nustatytos Turto 1 ir Turto 2 rinkos vertės teisingumu.Nesutiktina su apeliantu, kad antstolė nesiekė maksimaliai ir objektyviai įvertinti turtą, ji, 2016 metais parduodama 2014 metų kainomis Turtą 1 ir Turtą 2, turėjo pareigą įsitikinti, ar turto kaina nėra padidėjusi. Iš tikrųjų, vykdymo proceso metu įkainoto turto vertei pasikeitus, antstolio patvarkymu turtas gali būti perkainojamas (CPK 681 str. 2 dalis). Tačiau turto perkainojimas atliekamas tuo atveju, kai antstolis ir vykdymo proceso šalys gauna informacijos, kad dėl objektyvių aplinkybių padidėjo ar sumažėjo jau įkainoto turto vertė. Nagrinėjamu atveju antstolei neturint duomenų, patvirtinančių 2014 m. sausio 28 d. ekspertizės aktais nustatytų Turto 1 ir Turto 2 verčių pasikeitimą, spręstina, kad antstolei nekilo pareiga jį perkainoti. Tai, kad antstolei nekilo abejonių dėl Turto 1 ir Turto 2 vertės, patvirtina ir pačios antstolės D. M. procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai. Kaip minėta, pats apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių Turto 1, Turto 2 konkrečiai ar nekilnojamojo turto apskritai kainos minėtu laikotarpiu esminį pasikeitimą (išaugimą). Pastebėtina, kad nėra pagrindo nesutikti ir su atsakovės UAB Medicinos bankas argumentais, kad dviejų metų laiko tarpas tarp turto vertės nustatymo ir jo galutinio realizavimo susidarė dėl apelianto veiksmų, kuris vilkino išieškojimo iš turto procesą nuolat skųsdamas antstolės veiksmus.Bylos duomenimis Turtas 1 realizuotas iš antrųjų varžytynių, kuriuose pradinė pardavimo kaina sudarė 60 proc. nustatytos rinkos vertės – 16 508 Eur (CPK 722 str. 1 d.), Turtas 1 parduotas už 22 000 Eur kainą. Turtas 2 realizuotas iš pirmųjų varžytynių, kuriuose pradinė paravimo kaina sudarė 80 proc. nustatytos rinkos vertės, t. y. 69 046 Eur (CPK 718 str.), Turtas 2 už šią kainą ir parduotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad realizuojant Turtą 1 ir Turtą 2 iš varžytynių pardavimo kaina buvo nustatoma pagal įstatymo reikalavimus (CPK 681 str., 718 str., 722 str. 1 d.). Taip pat pažymėtina, jog CPK 704 straipsnio 1 dalyje numatyta skolininko teisė iki varžytynių pradžios surasti ir pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją. Tai reiškia, jog skolininkas, žinodamas apie paskelbtas Turto 1 ir Turto 2 varžytynes, turėjo galimybę pasiūlyti pirkėją, kuris sutiktų už šį turtą sumokėti didesnę, negu skelbiama varžytynėse, kainą. Tačiau toks pasiūlymas taip pat nebuvo pateiktas, kas, be kita ko, netiesiogiai dar patvirtina apelianto argumentų dėl galimybės turtą parduoti už didesnę kainą nepagrįstumą.Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.