Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. O. ieškinį atsakovams antstolei D. M., UAB „Medicinos bankas“ ir UAB „TG Invest-1“ dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys – A. O., L. V. ir E. O..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje ieškovo atstovė ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti, taip pat palaikė visus motyvus ir argumentus, išdėstytus ieškovo procesiniuose dokumentuose. Papildomai nurodė, kad ieškovo turto varžytynės įvyko praktiškai po dvejų metų nuo turto įvertinimo eksperto aktu. Per tą laikotarpį įvyko svarbūs pokyčiai – Lietuvoje pasikeitė valiuta, t.y. įvestas euras, todėl turtas turėjo būti perkainotas, nes, nors ir neturi tai pagrindžiančio vertinimo akto, mano, jog parduodamo iš varžytynių turto vertė turėjo būti ženkliai didesnė. Be to ieškovui buvo iškelta bankroto byla, todėl turtas privalėjo būti įvertintas kuo tiksliau. Antstolė į tai neatsižvelgė, nes tarp jos ir ieškovo santykiai buvo priešiški, ieškovas naudojosi savo procesinėmis teisėmis vykdymo procese ir reiškė nušalinimą antstolei, skundė jos veiksmus, tačiau visi jo prašymai buvo atmesti.

Teismo posėdyje tretieji asmenys L. V. (buvusi ieškovo sutuoktinė) ir E. O. (ieškovo dukra) palaikė ieškinį, prašė jį tenkinti, nurodė, kad ieškovo turtas nebuvo įkeistas, nes jis buvo tik laiduotojas. Laidavimo metu turtas banko buvo įvertintas labai didele suma, o parduotas už labai mažą kainą.

Atsakovas UAB „TG Invest-1“ į teismo posėdį neatvyko, prašė nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant. Trečiasis asmuo A. O. į teismo posėdį neatvyko (jis yra įkalinimo įstaigoje, apie posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė antstolė D. M., vykdydama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-08-25 išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. I-1666V/2010 dėl skolos ir palūkanų išieškojimo priverstinai parduodant įkaito davėjams priklausantį įkeistą turtą – sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais šiltnamiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais (baseinu, židiniu), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,0760 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančius M. O.; gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio 572/1000 dalys asmeninės nuosavybės teise priklauso M. O. ir 428/1000 dalys asmeninės nuosavybės teise priklauso A. O., su priklausiniais stogine, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais (tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,0695 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančius M. O., esančius adresu (duomenys neskelbtini), realizavo vykdomojoje byloje, kurioje skolininkas yra BUAB „SP Baltic“, išieškotojas – UAB „Medicinos bankas“, o būtent: 2016-02-17 įvykusiose antrosiose varžytynėse Nr. 115650 parduotas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), pirkėjui UAB „TG-Invest-1“ už 22 000 EUR, surašant 2016-03-09 turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0012/13/00283; 2016-02-29 įvykusiose pirmosiose varžytynėse Nr. 116480 parduotas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), pirkėjui UAB „TG-Invest-1“ už 69 046 EUR, surašant 2016-03-21 turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0012/13/00283-1.

Vienu iš ieškinio argumentų ieškovas M. O. nurodo, kad jam Latvijos Respublikos Rygos miesto Ziemelu (Šiaurės) rajono teismo 2014-03-04 sprendimu buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla. Ieškovas tvirtina, kad apie šį priimtą teismo sprendimą buvo informavęs antstolę, kuri vykdė ieškovui priklausiusio, įkeisto bankui, nekilnojamojo turto, esančio Raudondvario 2-oji g. 2, Raudondvario k., Vilniaus r., ir Raudondvario 2-oji g. 4, Raudondvario k., Nemenčinės sen., Vilniaus r., pardavimą, tačiau antstolė, nepaisydama imperatyvių nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos teisės normų, nestabdė vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje ir realizavo ieškovui priklausantį, bankui įkeistą, turtą. Dėl to, ieškovo teigimu, tiek varžytynės, tiek, joms įvykus, surašyti turto pardavimo iš varžytynių aktai, negali būti laikomi teisėtais. Teismas su ieškovo pozicija nesutinka, kadangi dėl žemiau aptariamų motyvų antstolė nagrinėjamu atveju ieškovui priklausantį, bankui įkeistą, turtą realizavo teisėtai, laikydamasi nacionalinės teisės (LB fizinių asmenų bankroto įstatymo, CPK) ir Europos Sąjungos teisės (2000-05-29 Tarybos Reglamento (EB) Nr.1346/2000 „Dėl bankroto bylų“ – toliau Reglamentas) normų, neviršydama jai suteiktų įgaliojimų (kompetencijos).

Antstolė D. M. neneigia, kad jai buvo žinoma, jog skolininkui M. O. Latvijos Respublikoje buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla, dėl ko antstolė ir kreipėsi į teismą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-16 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-23112-558/2014 pagal antstolės prašymą išaiškino, kad ieškovui iškelta bankroto byla Latvijos Respublikoje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-08-25 nutarties Nr. I-1666V/2010 vykdymui įtakos neturi. Taip išaiškindamas teismas rėmėsi Tarybos Reglamento (EB) Nr.1346/2000 dėl bankroto bylų 5 straipsniu, kuris numato, jog bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, o šios daiktinės teisės be kita ko apima ir išimtinę reikalavimo patenkino teisę, ypač, kai su reikalavimu susijusi teisė yra užtikrinta areštu arba reikalavimo teisė užtikrinama pateikiant garantiją.

Vilniaus apygardos teismas 2014-10-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1697- 104/2014, atmesdamas ieškovo atskirąjį skundą ir palikdamas nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-16 nutartį, be kita ko, nurodė, kad: Reglamento 5 straipsnyje nustatyta išimties - bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą - esmė yra tame, jog bankroto bylos iškėlimas neliečia daiktinėmis teisėmis apsaugotų kreditorių teisių – joms taikomas lex rei sitae – valstybės, kurioje yra daiktas, teisių apsaugos režimas. Atsižvelgiant į kreditavimo teisinių santykių svarbą valstybių ekonomikai bei įkeitimu (plačiąja prasme) apsaugotų kreditorių įtaką valstybės kreditavimo sistemai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nebūtų pagrįsta ir racionalu dėl skolininko nemokumo modifikuoti šių kreditorių teisinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-69/2014).“

Tuo būdu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-23112-558/2014 yra įsiteisėjusi, galiojanti bei vykdytina. Kasacine tvarka ji apskųsta nebuvo. Be to, pažymėtina, kad ieškovas tuo pačiu motyvu, jog jam Latvijos Respublikoje iškelta bankroto byla, ne kartą skundė antstolės veiksmus, vykdant turto realizavimą, tačiau visi jo skundai buvo atmesti, o būtent: Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-07-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-25732-864/2015 atmetė ieškovo skundą dėl antstolės veiksmų (skundu ieškovas prašė atšaukti varžytynes Nr.106833, sustabdyti vykdomąją bylą ir ją perduoti ieškovo bankroto bylą nagrinėjančiam Latvijos Respublikos teismui), o Vilniaus apygardos teismas 2015-11-16 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2258-345/2015 atmetė ieškovo atskirąjį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-09 nutartį paliko nepakeistą; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-04-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-15991-235/2016 atmetė ieškovo skundą dėl antstolės veiksmų (skundu ieškovas prašė panaikinti antstolės patvarkymus dėl 2016-02-17 baigtų antrųjų varžytynių Nr. 115650 bei 2016-02-29 pirmųjų pakartotinių varžytynių Nr. 116480); Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-05-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-18842-859/2016 atmetė ieškovo skundą dėl antstolės veiksmų (skundu ieškovas prašė panaikinti antstolės 2016-03-14 ir 2016-03-21 patvarkymus dėl išieškotų lėšų paskirstymo vykdomojoje byloje Nr. 0012/13/00283). Nurodytos teismo nutartys yra įsiteisėjusios ir vykdytinos.

Pažymėtina, kad minėtas pirmosios instancijos teismo (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-23112-558/2014) išaiškinimas dėl 2000-05-29 Tarybos Reglamento (EB) Nr.1346/2000 „Dėl bankroto bylų“ 5 straipsnio taikymo atitinka kasacinio teismo praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-02-22 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. Nr.3K-3-38/2013, išaiškino, kad Reglamento 5 straipsnio paskirtis – apsaugoti prekybą valstybėse narėse, kuriose yra turto buvimo vieta, taip pat užtikrinti teisinį tikrumą tose valstybėse, kuriose yra turto buvimo vieta. In rem teisės yra labai svarbios kreditų davėjams, nes jos teikia garantijas kredito gavėjo bankroto atveju bei apsaugo nuo trečiųjų asmenų įsikišimo; jos sudaro galimybę gauti kreditą, kurio gavimas būtų neįmanomas, jeigu nebūtų nuostatų, galinčių užtikrinti kredito davėjui jo teisių. Tokios teisės gali būti absoliučiai veiksmingos tik tuo atveju, jei į jas nesikišama bankroto byloje, iškeltoje kitoje valstybėje narėje. ESTT praktikoje yra nurodyta, kad Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 1 dalis suprantama kaip nuostata, pagal kurią nukrypstant nuo bylos iškėlimo valstybės teisės taikymo taisyklės kreditoriaus ar trečiojo asmens daiktinei teisei į tam tikrą skolininko turtą leidžiama taikyti valstybės narės, kurios teritorijoje yra šis turtas, teisę (ESTT 2012 m. liepos 5 d. sprendimo, priimto byloje ERSTE Bank Hungary Nyrt, bylos Nr. C-527/10, Rink. p I-0000, 42 punktas).

Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovui bankroto byla Latvijos Respublikoje jau yra nutraukta. Tai nurodo ir pats ieškovas ieškinyje. Iš 2016-02-22 UAB „Medicinos bankas“ gauto ieškovą atstovaujančios advokato padėjėjos D. O. 2016-02-17 pranešimo matyti, kad Rygos miesto Ziemelu (Šiaurės) rajono teisme 2016-02-05 sprendimu buvo užbaigta M. O. fizinio asmens bankroto byla Nr. C32212014. Taip pat 2016-04-08 ieškovo atstovė D. O. bankui pateikė Latvijos Respublikos nemokumo registro išrašą, kuriame nurodyta, kad nemokumo proceso užbaigimo ieškovui data 2016-02-05. Taigi, užbaigus ieškovui fizinio asmens bankroto bylą Latvijos Respublikoje, neliko esminio teisinio argumento, kuriuo ieškovas grindžia savo ieškinį nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad Latvijos Respublikos teismo 2016-02-05 sprendime nurodoma, kad ieškovas neįvykdė savo įsipareigojimų, numatytų Latvijos Respublikos nemokumo įstatyme, ir iš esmės apsunkino efektyvią nemokumo proceso eigą, todėl teismas nusprendė patvirtinti ieškovo bankroto procedūros užbaigimą, atmesti ieškovo pareiškimą dėl įsipareigojimų padengimo plano patvirtinimo, netaikyti ieškovui įsipareigojimų padengimo procedūros, netvirtinti ieškovo įsipareigojimų padengimo plano ir užbaigti ieškovo fizinio asmens nemokumo procedūrą.

Ieškovas yra įsitikinęs, jog Latvijos Respublikos Rygos miesto Ziemelu rajono teismo sprendimas dėl bankroto bylos užbaigimo turėtų būti pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje. Ieškovas dublike nurodo, kad teismo sprendimu ieškovo fizinio asmens bankroto byla buvo užbaigta, o ne nutraukta, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 20 straipsniu, kuris, be kita ko, numato, kad antstolis ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoda fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjančiam teismui vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šio fizinio asmens, antstolė, vykdanti išieškojimą banko naudai, turėjo perduoti vykdomąją bylą Latvijos Respublikos Rygos Zamielu rajono teismui. Tačiau teismas sutikti su tokiais ieškovo argumentais neturi pagrįsto pagrindo.

Jau minėta, kad Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą, kuris kartais keičiasi. Taigi Reglamentu siekiama apsaugoti daiktinės teisės turėtojus (įskaitant ir hipotekos kreditorius) nuo bankroto bylą iškėlusios valstybės teisės poveikio, kadangi daiktinėms teisėms turėtų būti taikoma daikto vietos teisė ir šios teisės nepriklauso nuo bankroto bylos iškėlimo. Šį aiškinimą patvirtina ir paskutinis Reglamento preambulės 25 punkto sakinys, kuriuo pabrėžiama galimybė realizuoti įkeistą turtą (daiktines teises) ir perviršį, gautą patenkinus reikalavimą iš tokio įkeisto turto realizavimo sandorio, pervesti bankroto administratoriui (likvidatoriui). Lietuvos Respublikos aukštesniųjų instancijų teismai savo praktikoje yra pažymėję daiktinės teisės turėtojų (hipotekos kreditorių) teisę realizuoti savo daiktines teises, nepriklausomai nuo iškeltos bankroto bylos užsienio valstybėje (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-05-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-26/2012, 2014-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-69/2014). Be to Fizinių asmenų bankroto įstatymo 20 straipsnyje nustatyta vykdomųjų dokumentų perdavimas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kuomet bankroto byla yra iškeliama Lietuvoje. Tuo tarpu, kai skolininkas bankrutuoja užsienio valstybėje, tolimesnio išieškojimo proceso pagrindinius principus, t.y. koks subjektas turi realizuoti turtą, kaip padalijamos gautos piniginės lėšos, nustato Reglamentas. Todėl teismas ieškovo argumentus vertina kaip akivaizdžiai neteisingą Reglamento nuostatų aiškinimą, kadangi nagrinėjamu atveju realizuoto turto buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje ir turtas buvo įkeistas čia. Todėl ieškovo bankroto bylos Latvijos Respublikoje iškėlimo faktas neturi jokios įtakos vykdymo iš įkeisto turto procesui, kuris atliekamas Lietuvoje.

Nors, kaip jau minėta, ieškovas dublike ir nurodo, kad jo bankroto byla Latvijos Respublikoje buvo ne nutraukta, o užbaigta, tačiau, kokią įtaką bankroto bylos nutraukimas ar užbaigimas turi nagrinėjamam ginčui. Rygos miesto Ziemelu rajono teismo 2016-02-05 sprendime nurodyta, kad administratorius parengė pranešimą apie skolininko turto nebuvimą ir nusiuntė jį kreditoriams bei skolininkui. Pranešime apie skolininko turto nebuvimą nurodyta, kad skolininkas turi turto, tačiau pagal Reglamento 5 straipsnio 1 punktą administratorius neturi teisės priimti jokio sprendimo dėl skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto. Remdamasis tuo ir vadovaudamasis Nemokumo įstatymo 134 straipsnio 2 dalies 2 punktu, administratorius paprašė kreditorių UAB „Medicinos bankas“, kurio reikalavimai yra užtikrinti, išreikšti sutikimą dėl nemokiam fiziniam asmeniui M. O. priklausančio nekilnojamojo turto, kuris naudojamas užtikrinimui, pardavimo, vykdant bankroto procedūrą. Tačiau į šį prašymą bankas atsakė, kad nesutinka su turto pardavimu, nes administratorius neturi įgaliojimo parduoti kitoje valstybėje narėje esantį skolininko įkeistą turtą, taip pat pateikė pasiūlymą užbaigti bankroto procedūrą.

Administratorius savo pareiškime nurodė, kad skolininkas M. O. nevykdė Latvijos Nemokumo įstatymo 139 str. 1 p. nuostatų ir bankroto procedūros metu į administratoriaus atidarytą sąskaitą kredito įstaigoje nepervedė piniginių lėšų kreditorių reikalavimams patenkinti bei nemokumo proceso išlaidoms padengti, paaiškinimų dėl to administratoriui nepateikė. Skolininkas minėto administratoriaus teiginio nepaneigė, taip pat nepateikė įrodymų apie nemokumo įstatymo 139 str. 1 p. nuostatų įvykdymą. Teismas pripažino, kad skolininkas bankroto proceso metu nevykdė savo pareigų, nurodytų Nemokumo įstatymo 139 str. 1 p. , o būtent negavo pajamų pagal savo galimybes, kad galėtų gėriau patenkinti kreditoriaus reikalavimus, pervesdamas vieną trečdalį visų savo pajamų į administratoriaus atidarytą sąskaitą kredito įstaigoje, todėl, iš esmės apsunkino efektyvią nemokumo proceso eigą, dėl ko Rygos miesto Ziemelu rajono teismo 2016-02-05 sprendimu M. O. fizinio asmens bankroto byla Nr. C32212014 buvo užbaigta. Taigi bankroto byla buvo užbaigta dėl to, kad ieškovas bankroto proceso metu neįvykdė savo įsipareigojimų, nurodytų Nemokumo įstatymo 139 str. 1 p., ir iš esmės apsunkino efektyvią nemokumo proceso eigą, tačiau visi ieškovo įsipareigojimai kreditoriams, tame tarpe ir UAB Medicinos bankui, yra išlikę, todėl darytina išvada, kad bankui įkeisto turto, priklausiusio ieškovui, realizavimas neprieštaravo teisės aktams.

Pažymėtina, kad ir kasacinis teismas savo praktikoje jau yra nagrinėjęs klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos baigimo trečiojoje valstybėje teisinių pasekmių hipotekos kreditoriaus teisėms ir nurodęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-684/2016), kad kitoje Europos Sąjungos valstybėje iškeltos pagrindinės bankroto bylos užbaigimo teisinės pasekmės nustatomos pagal šios šalies teisę (Reglamento Nr. 1346/2000 4 str. 2 d.), tačiau jos, kad ir kokios jos būtų, neturi įtakos kreditoriaus, kurio reikalavimas apsaugotas įkeitimu, teisėms, nes šioms taikoma lex rei sitae (daikto buvimo vietos teisė). Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikoje įsteigto kreditoriaus naudai įkeistas turtas gali būti realizuojamas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, o tokio kreditoriaus teisėms kitoje Europos Sąjungos valstybėje iškelta bankroto byla neturi įtakos. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, ar ieškovo bankroto byla Latvijos Respublikoje buvo nutraukta, ar užbaigta ir kokias šių įvykių pasekmes nustato tos valstybės vidaus teisė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovo ginčijami turto pardavimo iš varžytynių aktai sudaryti jau po bankroto bylos ieškovui užbaigimo, t.y. aktai surašyti atitinkamai 2016-03-09 ir 2016-03-21. Tuo būdu jiems sudaryti nebuvo netgi ieškovo nurodytos kliūties – bankroto bylos Latvijos Respublikoje.

Ieškovo teiginys, kad antstolė padarė klaidą, vietoj pakartotinių pirmųjų varžytynių paskelbdama antrąsias varžytynes Nr. 115650, dėl ko turtas buvo parduotas už mažesnę kainą, yra nepagrįstas, kadangi, kaip tvirtina bylos, tame skaičiuje ir vykdomosios bylos, duomenys, šio turto pirmosios varžytynės neįvyko (antstolės 2015-12-28 patvarkymas dėl neįvykusių varžytinių) ir, bankui atsisakius perimti turtą, antstolė 2016-01-18 patvarkymu pagrįstai ir teisėtai paskelbė šio turto antrąsias varžytynes, kuriose turtas buvo parduotas ir surašytas 2016-03-09 turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 0012/13/00283.

Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą turto pardavimo iš varžytynių aktas pripažįstamas negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, kaip tvirtina bylos duomenys, ginčijamais pardavimo iš varžytynių aktais realizuoto ieškovui priklausiusio turto rinkos vertė buvo nustatyta 2014-01-28 ekspertizės aktu Nr. E-14-01-28-191 (CPK 681 str. 4 d.). Ieškovui pareiškus nesutikimą su nustatytąja turto verte, antstolės 2014-03-13 patvarkymu buvo paskirta pakartotinė ekspertizė, tačiau ji nebuvo atlikta, nes ieškovas neįvykdė pareigos sumokėti pakartotinės rinkos vertės nustatymo ekspertizės išlaidų. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad eksperto nustatyta ginčo turto rinkos vertė yra neteisinga. Juo labiau, kad ieškovas į bylą nepateikė jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų. Tokiu patikimu įrodymu negali būti pripažinta VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašas, kuriuo remiasi ieškovas, nes šiame išraše yra pateikiamas masinis nekilnojamojo turto vertinimas, neatsižvelgiant į to turto individualias savybes. Tuo tarpu ekspertas konkrečiu atveju atsižvelgė į ieškovui priklausiusio nekilnojamojo turto individualias savybes, faktinę situaciją, todėl pripažinti, kad ginčo turto rinkos vertė eksperto aktu yra nustatyta neteisingai, nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, kad, realizuojant turtą iš varžytynių, pardavimo kaina buvo nustatoma pagal įstatymo reikalavimus, t.y. turto, kuris buvo realizuotas iš antrųjų varžytynių, CPK 722 straipsnio 1 dalies pagrindu pradinė pardavimo kaina sudarė 60 proc. nustatytos rinkos vertės, turto, kuris buvo realizuotas iš pirmųjų varžytynių – pagal CPK 718 straipsnį pradinė pardavimo kaina sudarė 80 proc. nustatytos rinkos vertės. Duomenų, kad minimos įstatymo nuostatos būtų pažeistos, byloje nėra, jų nenurodo ir ieškovas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad CPK 602 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų pripažinti ginčijamus turto pardavimo iš varžytynių aktus negaliojančiais, ieškovas neįrodė (CPK 178 str.) ir teismas nenustatė (CPK 185 str., CK 1.5 str.), todėl ieškinys atmetamas visoje apimtyje, kadangi, nepripažinus aktų negaliojančiais, nėra pagrindo spręsti ir restitucijos klausimą (CPK 602 str. 2 d.).

Atmetus ieškinį, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.), tačiau iš ieškovo priteistina 1 569 EUR žyminio mokesčio, kurio mokėjimas, paduodant ieškinį, ieškovui buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2016-04-28 nutartimi (CPK 96 str.). Atsakovams bylinėjimosi išlaidos taip pat neatlyginamos, kadangi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo pateikta jas pagrindžiančių įrodymų.

Atsakovas UAB „Medicinos bankas“ procesiniuose dokumentuose nurodo, kad ieškovas pareikštu ieškiniu akivaizdžiai piktnaudžiauja įstatymo suteiktomis teisėmis, kadangi eilinį kartą tais pačiais pagrindais ir visiškai nepagrįstai ginčija antstolės veiksmus (šiuo atveju - sudarytus turto pardavimo iš varžytynių aktus) ir tokiais veiksmais siekia tik vieno - vilkinti išieškojimo iš turto procesą, kuo pažeidžia išieškotojo banko teises ir teisėtus interesus į greitą ir ekonomišką išieškojimą, todėl, atsakovo prašymu, ieškovo teises teismas turi atsisakyti ginti (CK 1.137 str. 3 d.) ir skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą teisėmis (CPK 95 str.). Atsakovo prašymas netenkintinas.

Įstatymas (CPK 95 str.) nustato, kad tuo atveju, kai byloje dalyvaujantis asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ar kitą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, t.y., kai teismas konstatuoja nurodytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui baudą, kurios 50 procentų paskiriant kitam byloje dalyvaujančiam asmeniui (CPK 95 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teismas tokių piktnaudžiavimo atvejų nekonstatuoja, kadangi ieškovas nepareiškė aiškiai nepagrįsto ieškinio (ieškinys atmestas kaip neįrodytas), neveikė sąmoningai prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą, naudojosi savo procesinėmis teisėmis iš esmės sąžiningai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185, 259, 265, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškovo M. O. ieškinį atsakovams antstolei D. M., UAB „Medicinos bankas“ ir UAB „TG Invest-1“ dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo atmesti.

Priteisti iš ieškovo M. O. 1 569 EUR (vieną tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio valstybei.

Atsakovo UAB „Medicinos bankas“ prašymo skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.