Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tarnybos Kauno skyrius, susipažinęs su pareiškėjos prašymu, kitais pateiktais dokumentais, nustatė, kad yra VGTPĮ 11 str. 7 d. 1, 2, 9 p. nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai ir 2023-04-07 sprendimu Nr. (8.2Mr)ATP-C-2023-01408 atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą.

Tarnyba nustatė, kad deklaruojamu laikotarpiu nuo 2022-02-01 iki 2023-01-31 pareiškėjos gautos pajamos sudarė 6 025,59 Eur, t. y. jos metinės pajamos viršijo I pajamų lygį, tačiau neviršijo II pajamų lygio. Jeigu nustatomas antrasis asmens pajamų ir (šeimos) turto lygis, valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Atsakovės vertinimu pareiškėjos Tarnybai pateikta Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos išvada neįrodo jos teisės gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į gautas pajamas bei turimą (šeimos) turtą. Kitų dokumentų, kurie patvirtintų pareiškėjos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į gautas pajamas bei turimą (šeimos) turtą pagal VGTPĮ 12 str. arba sutikimo apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų pareiškėja Tarnybai nepateikė, todėl antrinė teisinė pagalba pareiškėjai nebuvo suteikta. Priimti kitokį sprendimą ir suteikti pareiškėjai 100 procentų valstybės garantuojamą ir apmokamą teisinę pagalbą Tarnyba neturi teisinio pagrindo, nes tai būtų veikimas viršijant įstatymo suteiktus įgaliojimus.

Tarnyba, susipažinusi su pareiškėjos pateiktu prašymu ir 2023-03-27 pateikta papildoma informacija, taip pat nustatė, kad pareiškėja siekia kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių pripažinimo į nekilnojamąjį turtą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Tarnyba nustatė, kad pareiškėja 2020-01-21 kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2019-12-13 raštą Nr. 60-6-981 ir pripažinti jai teisę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis nuomojamą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bei įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją sudaryti su pareiškėja šio buto pirkimo – pardavimo sutartį. Ieškinys buvo grindžiamas argumentais, kad nuo 1994 m. ieškovės šeima teisėtai gyvena šiame bute, 1994 m. ji parašė pareiškimą dėl šio buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracija išaiškino, kad tokios teisės ji neturi, nes pareiškėjos sutuoktinis jau buvo privatizavęs vieno kambario bendrabučio kambarį.

Atsakovės vertinimu pareiškėja nori inicijuoti naują ginčą teisme ir paneigti teismų jau konstatuotus faktus išnagrinėtose civilinėse bylose ir nori, kad jai būtų pripažintos nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Todėl, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, pareiškėjos keliamas reikalavimas yra nepagrįstas ir antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjai būtų neperspektyvus, kadangi klausimas dėl nuosavybės teisės į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), jau yra išspręstas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020-07-07 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4707-775/2020 ir, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, jokie ginčai dėl to negalimi, todėl vadovaujantis VGTPĮ 11 str. 7 d. 1, 2 p. antrinė teisinė pagalba pareiškėjai neteiktina.

Tarnyba pagrįstai atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą, todėl nėra pagrindo naikinti Tarnybos Kauno skyriaus 2023-04-07 sprendimą Nr. (8.2Mr)ATP-C-2023-01408 ir suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2023 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. (8.2Mr)ATP-C-2023-01408 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsakovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 ir 9 punktais, nusprendė atsisakyti teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl nuosavybės teisių pripažinimo į nekilnojamąjį turtą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja su prašymu kreipėsi į Tarnybos Kauno skyrių, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl nuosavybės teisių pripažinimo į nekilnojamąjį turtą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).

Tarnyba susipažinusi su pareiškėjos prašymu, kitais pateiktais dokumentais, nustatė, kad yra Įstatyme 11 str. 7 d. 2, 9 p. nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai ir 2023-04-07 sprendimu Nr. (8.2Mr)ATP-C-2023-01408 atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą dviem pagrindais: pareiškėja nesutiko apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (VGTPĮ 11 str. 7 d. 9 p.) ir Tarnyba, įvertinusi pareiškėjos norimą inicijuoti ginčą, sprendė, kad Tarnybos atstovavimas byloje būtų neperspektyvus (VGTPĮ 11 str. 7 d. 2 p.).

Dėl VGTPĮ 11 str. 7 d. 9 p. pagrindo

Pareiškėjos vertinimu, atsižvelgiant ne į jos pajamas, o į patiriamas išlaidas jai turėtų būti skiriama antrinė teisinė pagalba apmokant 100 proc. išlaidų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2015 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015, 2016 m. vasario 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4135-756/2017; 2018 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5081-822/2018 ir kt.).

Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, Tarnybai suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.

Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus.

Įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, atsižvelgiant į asmens turtą ir pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka atitinkamai 100 arba 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, jeigu nustatomas pirmasis arba antrasis asmens turto ir pajamų lygis.

Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą.

Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo deklaracija antrinei teisinei pagalbai gauti. Deklaracija antrinei teisinei pagalbai gauti turi būti asmens pasirašyta patvirtinant, kad joje pateikti duomenys yra išsamūs ir teisingi.

Tarnyba, vertindama pareiškėjos pajamų lygį nustatė, kad deklaruojamu laikotarpiu nuo 2022-02-01 iki 2023-01-31 pareiškėjos gautos pajamos sudarė 6 025,59 Eur, t. y. pareiškėjos metinės pajamos viršijo I pajamų lygį, tačiau neviršijo II pajamų lygio.

Tarnyba, spręsdama dėl pareiškėjos pajamų lygio, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-07-29 nutarimu Nr. 839 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-27 nutarimo Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ pakeitimo“ ir nustatė, jog I pajamų lygis pareiškėjai, atsižvelgiant į turimų išlaikytinių skaičių (nesant išlaikytinių), sudaro 37,68 valstybės remiamų pajamų – 5 915,76 Eur; II pajamų lygis sudaro 56,52 valstybės remiamų pajamų – 8 873,64 Eur. Kadangi pareiškėjos gautos pajamos laikotarpiu nuo 2022-02-01 iki 2023-01-31 sudarė 6 025,59 Eur, jos viršijo I pajamų lygį, tačiau neviršijo II pajamų lygio, dėl ko pareiškėjai galėjo būti skirta antrinė teisinė pagalba tik pateikus sutikimą dėl 50 proc. išlaidų apmokėjimo.

Pareiškėja nurodytų aplinkybių neneigė, priešingai, posėdžio metu patvirtino, kad sutikimo dėl 50 proc. išlaidų sumokėjimo neteikė, nes mano, kad jai turi būti skirta valstybės garantuojama ir apmoka 100 procentų antrinė teisinė pagalba.

VGTPĮ 14 str. 5 d. 2 p. numatyta, jog jeigu nustatomas antrasis asmens pajamų ir (šeimos) turto lygis, valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, o VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas sąrašas atvejų, kai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte imperatyviai nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad pareiškėjui prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išreiškus nesutikimą apmokėti šias išlaidas, tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-575/2015; 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-536-502/2015; 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3792-502/2019), nurodant, jog toks apribojimas padeda užtikrinti asmenų lygiateisiškumą, nes garantuoja, jog teisinė pagalba būtų suteikiama kuo daugiau asmenų, kuriems ji būtina.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, teismas sprendžia, kad pareiškėjai nepateikus sutikimo apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (50 proc.), antrinė teisinė pagalba jai nebuvo suteikta pagrįstai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas - „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir individualių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010, 2012 m. gegužės nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1356/2012, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1217-602/2015). Tai reiškia, kad priimti kitokį sprendimą, kai pareiškėja nesutiko apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (50 proc.), atsakovė neturėjo teisės, nes būtent tada būtų priėmusi neteisėtą sprendimą, prieštaraujantį imperatyviai Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkto normai.

Teismas sutinka su Tarnybos pozicija, jog pareiškėjos pateikta Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos išvada neįrodo pareiškėjos teisės gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į gautas pajamas bei turimą (šeimos) turtą. Tarnyba pagrįstai ir teisingai vertino pareiškėjos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą vadovaudamasi galiojančiomis VGTPĮ normomis, o ne Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos išvadoje nurodytais svarstymais apie galimas įstatymo pataisas ateityje. Pareiškėjos nurodomo pagrindo vertinti ne jos pajamas, o patiriamas išlaidas galiojantis įstatymas nenumato, o Tarnyba sprendimus priimti gali tik vadovaudamasi įstatymu, o ne savo nuožiūra ar pareiškėjos pageidavimu. Todėl pareiškėjai nepateikus sutikimo apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų, kurį kaip privalomą sąlygą numato galiojantis įstatymas, Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą šiuo pagrindu.

Dėl VGTPĮ 11 str. 7 d. 2 p. pagrindo

Antruoju pagrindu Tarnyba atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą konstatavusi, kad jos ginčas neperspektyvus. Tarnybos vertinimu nauja byla pareiškėja siektų paneigti teismų jau konstatuotus faktus išnagrinėtose civilinėse bylose.

Antrinė teisinė pagalba neteikiama pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktą kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus, t. y. kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Sprendimas neteikti antrinės teisinės pagalbos turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos negavusiam asmeniui būtų aiškios teisinės pagalbos neteikimo priežastys, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu neteikti teisinę pagalbą), teismas galėtų patikrinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrįstumą

Tarnyba nustatė, kad pareiškėja 2020-01-21 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2019-12-13 raštą Nr. 60-6-981 ir pripažinti jai teisę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis nuomojamą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bei įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją sudaryti su pareiškėja šio buto pirkimo – pardavimo sutartį. Ieškinys buvo grindžiamas argumentais, kad nuo 1994 m. ieškovės šeima teisėtai gyveno šiame bute, 1994 m. ji parašė pareiškimą dėl šio buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracija išaiškino, kad tokios teisės ji neturi, nes pareiškėjos sutuoktinis jau buvo privatizavęs vieno kambario bendrabučio kambarį. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2020-07-07 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4707-775/2020 pareiškėjos ieškinį atmetė. Kauno apygardos teismas 2020-11-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1533-413/2020 Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020-07-07 sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (žr., pvz., LVAT 2007-07-1 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/200, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011, 2011 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013 ir kt.).

Visgi, iš prie bylos pridėtų pareiškėjos prašymų ir posėdžio metu teiktų paaiškinimų matyti, kad ji siekė ne iš naujo kvestionuoti teismo išspręstą klausimą dėl jos teisės privatizuoti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), o siekė nuosavybės teisės pripažinimo į jį, nurodydama aplinkybes, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), jai buvo suteiktas kaip darbuotojai, todėl ji jo neturi išsipirkti privatizavimo būdu. Taigi, pareiškėja siekė inicijuoti civilinę bylą dėl jos nuosavybės teisės pripažinimo į butą, o ne dėl teisės jį privatizuoti. Tokio reikalavimo teismas išnagrinėtoje civilinėje byloje, kuria rėmėsi tarnyba, nebuvo nagrinėjęs ir išsprendęs, todėl pareiškėja teisinės pagalbos prašė ne tapačiam ginčui išspręsti. Klausimas, ar siekiamas inicijuoti naujas ginčas yra perspektyvus nėra akivaizdus, kol nėra suformuluoti išsamūs pareiškėjos argumentai jam pagrįsti, o būtent tam pareiškėja ir kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Teismo vertinimu, Tarnyba iki galo neišsiaiškinusi dėl pareiškėjos inicijuojamo ginčo esmės, keliamo reikalavimo ir jo pagrindo, siekiamų pasekmių ir motyvų, nepagrįstai nusprendė dėl ginčo perspektyvumo akivaizdumo. Todėl šiuo pagrindu nepagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, neįsitikinusi dėl ginčo tapatumo.

Dėl bylos baigties

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio byloje, darytina išvada, kad atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2023 m. balandžio 7 d. sprendimas Nr. (8.2Mr)ATP-C-2023-01408, kuriuo atsakovė atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas , nes pareiškėjos atsisakymas apmokėti 50 proc. antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas Tarnybai atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, nepriklausomai nuo to, ar keliamas ginčas yra perspektyvus. Todėl naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo, net ir nustačius, jog vienas iš jo priėmimo pagrindų pritaikytas nepagrįstai.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartą, pareiškėjos skundas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2023 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. (8.2Mr)ATP-C-2023-01408 panaikinimo yra atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.