- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-07
- Bylos Nr.
- e2S-339-562/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-44-3-00864-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Pareiškėjas
- S. K., J. K.
- Kategorijos
- 3.4.2.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų S. K. ir J. K. atskirąjį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. K. ir J. K. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniams asmenims iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai S. K. ir J. K. kreipėsi į teismą, prašydami iškelti jiems bankroto bylą, patvirtinti 700 Eur lėšų sumą, reikalingą abiejų pareiškėjų poreikiams kas mėnesį tenkinti, nustatyti 4 mėnesių terminą mokumo atkūrimo planui pateikti. Nurodė, kad santuoką sudarė 2006 m. liepos 27 d., nepilnamečių vaikų neturi. Paaiškino, jog gyvena (duomenys neskelbtini), esančiame būste, kuris priklauso pareiškėjos seseriai ir pareiškėjos dukrai. Būstas suteiktas naudotis įgaliojimų pagrindu, todėl nepatiria būsto nuomos išlaidų, tačiau moka komunalinius mokesčius. Nurodė, jog poreikiams per mėnesį reikia apie 700 Eur. Pareiškėja dirba L. L. IĮ, pardavėja, ir gauna apie 290 Eur darbo užmokestį atskaičius mokesčius. Pareiškėjas dirba UAB „Mano būstas“ ir gauna 600 Eur darbo užmokestį atskaičius mokesčius. Nurodo, kad pareiškėjų skolinių įsipareigojimų suma viršija 25 MMA (viso pareiškėjų solidarių įsipareigojimų suma sudaro 11 505,46 Eur, o pareiškėjo turimų įsipareigojimų – 3 095,64 Eur. Dėl nedidelio gaunamų pajamų dydžio pareiškėjai yra nepajėgūs šių įsipareigojimų įvykdyti. Paaiškina, kad pareiškėjų vardu nėra įregistruotų transporto priemonių, neturi nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, akcijų, grynų pinigų, viršijančių 1 MMA.
Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjai sumažino savo poreikiams skirtiną pinigų sumą, nuo 700 Eur iki 500 Eur. Taip pat pateikė rašytinius įrodymus, kad pareiškėja šiuo metu yra bedarbė. Teismui pareikalavus pateikė rašytinius įrodymus, kad pareiškėja 2015 m. vasario 20 d. padovanojo paveldėjimo teises po savo motinos A. P. mirties, dukrai S. G..
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Širvintų rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 17 d. nutartimi netenkino pareiškėjų S. K. ir J. K. pareiškimo, iškelti jiems bankroto bylą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjų, kaip solidarių skolinių įsipareigojimų suma viršija 25 MMA (9 500 Eur) – iš viso pareiškėjų solidarių įsipareigojimų suma yra 9 977,91 Eur.
Teismas taip pat nustatė, jog pareiškėja S. K. 2015 m. vasario 20 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimi savo dukrai S. G. padovanojo paveldėjimo teises po savo motinos A. P. mirties, kuriai pagal paveldėjimo teisės liudijimą, pagal įstatymą, atiteko 13/44 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 6 920 Eur; 43/200 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 17 800 Eur; ½ pastato-daržinės, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 261 Eur; ½ pastato-tvarto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 533 Eur; ¼ kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 9 Eur. Nurodė, kad teikiant teismui pareiškimą, pareiškėjai šią aplinkybę nutylėjo.
Teismas nustatė, kad pareiškėjos motina testamento nepaliko, todėl po jos motinos mirties pareiškėjai paveldėjus jos turto dalį, pareiškėjos šeimos turtinė padėtis būtų pagerėjusi tiek, kad pareiškėjai, kaip solidarūs skolininkai, negalėtų būti laikomi nemokiais FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, kadangi pareiškėja paveldėto turtą dalį būtų turėjusi galybę realizuoti tiek seseriai, kaip bendraturtei, tiek tretiesiems asmenims ir atsiskaityti iš dalies su kreditoriais.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tokie sąmoningi pareiškėjos veiksmai – savo paveldėjimo teisių dovanojimas, prieštarauja įtvirtintai sąžiningo fizinio asmens sąvokai ir bankroto tikslui. Taip pat nurodė, kad pareiškėja, pagal jai dukters ir sesers išduotus įgaliojimus tvarko, valdo, prižiūri minėtą turtą. Padarė išvadą, kad iš dukters savo motinai suteiktų įgaliojimų apimties matyti, kad pareiškėjai suteiktos visos teisės spręsti dėl šio turto valdymo, naudojimo ir pagerinimo darbų, ir tokio turinio įgaliojimas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos dukra yra tik formaliai šio turto dalies savininkė, sąmoningai siekiant išvengti tėvų skolų išieškojimo iš šios turto dalies.
Nurodė, jog teismas analogiškai vertintų ir pareiškėjos veiksmus, nepriimant palikimo po savo motinos mirties.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjai S. K. ir J. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. nutartį ir iškelti pareiškėjams bankroto bylą.
Nurodo, kad pareiškėjai kreipdamiesi į teismą pateikė visą būtiną pateikti informaciją, pareiškimas atitiko FABĮ reikalavimus ir teisme buvo priimtas teisėjos nutartimi.
Paaiškina, jog visa turto dalių vertė pagal Registrų centro duomenis sudarytų vos 4 158,07 Eur, be to, ši vertė nustatyta 2015 m. gegužės mėnesį ir nėra aišku už kokią sumą būtų realiai galima parduoti šias nekilnojamojo turto dalis, kiek galėtų užtrukti jų pardavimas. Nurodo, jog tam išsiaiškinti turėtų būti nustatoma reali turto vertė pagal individualų turto vertinimą, kad būtų galima atsižvelgti į turto realią būklę, jo nusidėvėjimą, kadangi turtas senos statybos, ilgai neremontuotas. Nurodo, jog net ir tuo atveju jei nekilnojamasis turtas priklausytų pareiškėjai, pareiškėjų faktinė situacija dėl galimybių padengti įsipareigojimus iš esmės nebūtų žymiai geresnė negu yra dabar, kadangi turtą realizuoti ir iš jo gauti pajamų būtų nepaprastai sudėtinga ir kažin ar įmanoma, nes jis yra valdomas kelių bendrasavininkų, turtas yra nepatrauklus, senos statybos (1970 m.), turtui suremontuoti ir pagerinti, norint parduoti, reikėtų didelių investicijų. Teigia, jog teismo išvada, jog pareiškėja paveldėjusi turto dalį būtų turėjusi galimybę ją parduoti, o tai padarius - šeimos skolos sumažėtų tiek, kad pareiškėjai negalėtų būti laikomi nemokiais, yra paremta tik prielaidomis, o ne konkrečiais duomenimis ar paskaičiavimais.
Paaiškina, jog sudarydama turto perleidimo sandorį nemanė, jog tai kokiu nors būdu galėtų pažeisti kreditorių interesus. Galvojo, jog iš paskutinės gyvenamosios vietos vis tiek negalėtų būti išieškoma ir iš gautų lėšų padengiamos skolos, todėl turtinę teisę padovanojo dukrai ne bandymo užkirsti kelią išieškojimui, bet tam, kad jos dukra turėtų gyvenamąją vietą. Tuo metu pareiškėjos turtinė padėtis dar nebuvo tokia sudėtinga, kokia yra dabar, ir pareiškėja dar net nesvarstė bankroto bylos inicijavimo galimybės.
Nurodo, jog pareiškėjai pasilikdami dviejų asmenų pragyvenimui 700 Eur (vėliau posėdžio metu šiuos poreikius dar sumažino iki 500 Eur/mėn), akivaizdžiai tikėjosi ne skolų nurašymo, bet tikėjosi maksimaliai patenkinti kreditorių interesus sau paliekant bent būtiniems poreikiams reikalingą sumą.
Nurodo, kad byloje esantys duomenis nepatvirtina, kad pareiškėjai galėtų būti laikomi nesąžiningais, t. y. kad būtų sąmoningai (kryptingai) leidę susidaryti skoloms, tikėdamiesi jog nepadengti reikalavimai bus nurašyti, ar kad būtų nedėję pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, ir kad dėl to jie tapo nemokūs.
Teismas turėjo nustatyti, kad būtent nesąžiningumas, o ne kitos priežastys, nulėmė pareiškėjų ar vieno iš jų nemokumą ar bent turėjo nemokumui reikšmingos įtakos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos S. K. veiksmus, dovanojant paveldėjimo teisę, pripažino nesąžiningais ir atsisakė pareiškėjams iškelti bankroto bylą. Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirajame skunde nurodytus argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti nėra įstatyme numatytų pagrindų.
FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai jo kreditorių reikalavimų patenkinimas užtikrinamas nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai yra nemokūs ir dėl to ginčo nėra, tačiau fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
Pareiškėja S. K. 2015 m. vasario 20 d. sudarė paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, kurios pagrindu savo dukrai S. G. dovanojo paveldėjimo teises po savo motinos mirties. Tokiu būdu pareiškėjos dukrai atiteko nekilnojamas turtas.
Apeliantai paaiškino, jog visa nekilnojamojo turto dalių vertė pagal Registrų centro duomenis sudarytų vos 4 158,07 Eur, be to, ši vertė nustatyta 2015 m. gegužės mėnesį ir nėra aišku už kokią sumą būtų realiai galima parduoti šias nekilnojamojo turto dalis, kiek galėtų užtrukti jų pardavimas.
Teismas pažymi, jog nepaisant nedidelės turto vertės, pareiškėjai paveldėjus ir pardavus jos turto dalį, pareiškėjų turtinė padėtis pagerėtų. Ar pareiškėjai galėtų būti laikomi nemokiais FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme priklausytų nuo to, už kiek būtų parduotas turtas. Tačiau jeigu nekilnojamojo turto dalys būtų parduotos netgi už keturis kartus mažesnę kainą nei Registrų centro pateikti duomenys, tai pareiškėjai negalėtų būti laikomi nemokiais FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, kadangi iš viso pareiškėjų solidarių įsipareigojimų suma tokiu atveju sudarytų 8 938,92 Eur (9 977,91 Eur (pirmosios instancijos teismo nustatyta pareiškėjų solidarių įsipareigojimų suma) – (4 158,07 Eur / 4)).
Teismas sutinka su apeliantu argumentais, jog neaišku už kokią sumą būtų realiai galima parduoti nekilnojamojo turto dalis, kiek laiko toks pardavimas užtruktų. Tačiau pareiškime iškelti bankroto bylą pareiškėjai nurodo, jog jau 2009 – 2010 metais labai pablogėjo jų finansinė padėtis, 2012 metais buvo labai sunku mokėti kreditą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nežiūrint sunkios finansinės situacijos, pareiškėja 2015 m. vasario 20 d. nusprendė sudaryti paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį. Teismo vertinimu tokie pareiškėjos S. K. veiksmai vertintini kaip nesąžiningi kreditorių atžvilgiu. Apeliantė, žinant apie savo įsipareigojimų mąstą bei tai, kad negali laiku įvykdyti savo įsipareigojimų, sudarydama dovanojimo sutartį atėmė galimybę didesne apimtimi tenkinti savo kreditorių kreditorinius reikalavimus, dėl ko pirmosios instancijos teismas tokius veiksmus pagrįstai laikė nesąžiningais.
Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 337 str. 1 d. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismas į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus atsakė. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Taigi, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria skundžiamoje nutartyje padarytoms išvadoms, todėl papildomai jų nekartoja.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliantų pareiškėjų S. K. ir J. K. atskirąjį skundą atmesti.
Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.