Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės P. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1676-285/2015 pagal ieškovės P. L. ieškinį atsakovams antstoliui M. P., J. K. tretieji asmenys P. R., K. B., antstolė S. V., antstolė R. S., antstolė A. A., antstolis R. S. dėl praleisto senaties termino atnaujinimo, turto iš varžytynių protokolo, turto iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiais ir jų panaikinimo, dėl pasisavinto turto grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė ieškinyje, kurio reikalavimus patikslino, prašė teismo atnaujinti ieškovei praleistą senaties terminą reikalavimams dėl buto, adresu (duomenys neskelbtini), 2011 m. lapkričio 17 d. varžytynių pripažinimo neteisėtomis ir negaliojančiomis, 2011 m. lapkričio 17 d. turto pardavimo iš varžytynių protokolo, 2011 m. lapkričio 21 d. turto pardavimo iš varžytynių akto (vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažinimo neteisėtais ir negaliojančiais; pripažinti buto, adresu (duomenys neskelbtini), 2011 m. lapkričio 17 d. varžytynes neteisėtomis ir negaliojančiomis; pripažinti 2011 m. lapkričio 17 d. turto pardavimo iš varžytynių protokolą bei 2011 m. lapkričio 21 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą (vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtais ir negaliojančiais; Įpareigoti atsakovą antstolį M. P. grąžinti ieškovei P. L. pasisavintus, ankstesniuose procesiniuose dokumentuose nurodytus jos daiktus bendrai 9 774,67 Eur sumai, o nesant šių daiktų išlikus, priteisti iš antstolio M. P. 9 774,67 Eur pinigų sumą ieškovės P. L. naudai. Priteisus piniginę sumą, taip pat priteisti 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisti iš atsakovų ieškovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad varžytynės buvo vykdomos pažeidžiant teisės aktus, parduoto turto vertė neatitinka realios turto rinkos vertės. Antstolis M. P., ieškovei nežinant, 2011 m. lapkričio 17 d. iš varžytynių pardavė nuosavybės teise jai priklausantį vienintelį gyvenamąjį būstą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). .Buto varžytynės yra neteisėtos, nes antstolis ieškovei nepranešė, jog atnaujinama užbaigta ieškovės vykdomoji byla, nepasiūlė būdų dengti jos įsiskolinimą be varžytynių. Be to, antstolis neieškojo galimybių įsiskolinimą dengti kilnojamojo turto dalimi. Apie varžytynes ieškovei tapo žinoma tik 2012 m. vasarą. Be neteisėtai iš varžytynių parduoto nekilnojamojo turto, ieškovė neteko ir kilnojamojo turto, kurį pasisavino antstolis M. P., vykdydamas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą dėl P. L. iškeldinimo iš ginčo buto. Iškeldinimo metu ieškovė nedalyvavo. Atsakovas antstolis M. P. turi būti įpareigotas grąžinti ieškovei P. L. jos pasisavintus daiktus.

Atsakovas antstolis M. P. atsiliepime prašė ieškinį dėl senaties termino atnaujinimo, dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis, dėl varžytynių protokolo pripažinimo negaliojančiu atmesti kaip neįrodytą ir nepagrįstą bei atmesti ieškovės reikalavimą antstoliui grąžinti jos pasisavintus daiktus. Nurodė, kad skolininkė P. L. nesiekė įvykdyti teismų sprendimų, nebendradarbiavo vykdymo procese su antstoliu, skolininkė neturėjo pakankamai kito turto ir pajamų, iš kurių galima būtų įvykdyti teismo sprendimą per 6 mėn. neatliekant jokių priverstinių vykdymo veiksmų, buvo nutarta priverstinai parduoti skolininkei priklausantį turtą – dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Vykdomojoje byloje buvo paskirta ekspertizė skolininkės turto vertei nustatyti ir areštuoto turto vertė buvo nustatyta vadovaujantis ne subjektyviu kriterijumi, bet atsižvelgus į eksperto pateiktą išvadą dėl areštuoto turto vertės. CPK 602 str. 3 d. numato, kad reikalavimams pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktus negaliojančiais taikomas vienerių metų senaties terminas. Turto varžytynės įvyko 2011-11-17, Turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 0123/09/01519 surašytas 2011-11-21, t. y. senaties terminas pareikšti reikalavimą dėl sandorio negaliojimo baigėsi 2012-11-22, todėl byloje turi būti taikoma CPK 602 str. 3 d. nuostata dėl vienerių metų senaties termino ginčyti varžytynių aktą suėjimo. Antstolis M. P. nevykdė jokio P. L. priverstinio iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, todėl jis negali pateikti kokių nors įrodymų, patvirtinančių savo veiksmus ir paneigiančių ieškovės ieškinio reikalavimus dėl daiktų grąžinimo.

Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškovės P. L. ieškinį ir patikslintą ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės P. L. atsakovo antstolio M. P. naudai 86,89 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Priteisė iš ieškovės P. L. valstybės naudai 30,99 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nurodė, kad ieškovės teiginius, jog apie parduodamą jos nekilnojamąjį turtą iš varžytynių ji nieko nežinojo, paneigia vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esanti medžiaga. Ieškovės teiginį, kad parduotas butas už žymiai mažesnę kainą nei rinkos vertė, teismas taip pat atmetė. Nurodė, kad šio 37/100 dalių buto rinkos vertė 50 000 Lt pagal 2010-04-19 VĮ „Registrų centras“ atliktą turto vertinimą, tačiau už tokią kainą butas nebuvo parduotas. Atsižvelgiant į tai, kad butas buvo parduotas už 42 000 Lt negalima teigti, kad 37/100 dalių buto pardavimo vertė žymiai skyrėsi nuo rinkos vertės.

Teismas konstatavo, kad teikdama skundus dėl antstolio veiksmų, kai vykdomoji byla užbaigta, o ne pareikšdama ieškinį, pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą. Netinkamas savo teisių gynimo būdo pasirinkimas nenutraukia ir nesustabdo ieškinio senaties termino. Ieškovė ieškinį teismui pateikė 2013 m. liepos 11 d., todėl teismas sprendė, jog ieškovė į teismą kreipėsi praleidusi CPK 602 straipsnio 3 dalyje nustatytą vienerių metų terminą.

Vertinant ieškovės nurodytas aplinkybes dėl termino atnaujinimo ir byloje nesant pateiktų daugiau jokių kitų įrodymų ar nurodytų aplinkybių, trukdžiusių ieškovei savalaikiai ginti savo galimai pažeistas teises, teismas laikė, kad ieškovės pasirinktas netinkamas savo teisių gynimo būdas ar ieškovės amžius negali būti laikoma svarbia priežastimi praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Teismas sprendė, kad nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis taikyti ieškinio senatį yra tikslinga šio instituto paskirties – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą – atžvilgiu, nes atsakovas J. K., įgijęs iš antstolio ginčo nekilnojamąjį turtą varžytynių būdu daugiau kaip prieš pusantrų metų, turėjo teisėtą lūkestį į šią jam priklausančią nuosavybę, kurią 2013-04-22 perleido K. B., o K. B. 2013-06-19 perleido trečiajam asmeniui P. R., o sandorio pripažinimas negaliojančiu ieškovei praleidus sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą daugiau kaip metus laiko būtų neproporcingas ir akivaizdžiai prieštaraujantis teisingumo, protingumo bei stabilumo principams (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnis).

Teismo vertinimu, skolininkės P. L. atžvilgiu nutraukti vykdomąją bylą nebuvo pagrindo, nukreipus išieškojimą į skolininkės gaunamas pajamas savaime nereiškia vykdomojo dokumento ir teismo sprendimo įvykdymo. Skolininkė neturėjo pakankamai kito turto ir pajamų, iš kurių galima būtų įvykdyti teismo sprendimą per šešis mėnesius neatliekant jokių priverstinių vykdymo veiksmų, išieškotojas P. R. kreipėsi į antstolį su prašymu išieškoti jam priteistą sumą iš ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto, kadangi skolininkė sprendimų nevykdė, ieškovės įsiskolinimai išieškotojui P. R. ir kitiems išieškotojams (antstolių prisijungusių prie išieškojimo bylose) siekė 24 796,41 Lt, todėl išieškojimas buvo nukreiptas į skolininkės nekilnojamąjį turtą (LR CPK 663 str. 3 d.).

Teismas nurodė, kad ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad antstolis M. P. vykdydamas skolininkės P. L. iškeldinimą iš ginčo buto, pasisavino ieškovės bute buvusius daiktus ir rūbus, šeimos fotografijas ir knygas, kuriuos ji įvertino 33 750 Lt (9 774,68 Eur) suma, tačiau ieškovė šios savo pareigos neįvykdė. Teismas nustatęs, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas antstolis M. P. pasisavino ar neteisėtai užvaldė ieškovės turtą, ieškovės reikalavimą dėl pasisavinto turto grąžinimo atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nenagrinėjo ieškovės ieškinyje nurodytų aplinkybių Antstolis ginčo butą pardavė 2011 11 17 ieškovei nežinant, 2012 04 27 grįžusi iš ligoninės ji negalėjo patekti į savo butą, kuriame buvo jai priklausantys daiktai, antstolis ieškovei nepranešė, jog atnaujinama užbaigta ieškovės vykdomoji byla, nesiūlė būdų dengti jos įsiskolinimą be varžytinių, kilnojamojo turto dalimi. Apie varžytines ieškovei tapo žinoma tik 2012 m. vasarą. Ir tuomet 2012 08 31 skundu ji kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl varžytinių ir jų pagrindu priimtų dokumentų pripažinimo negaliojančiais. Išskaitos buvo vykdomos VSDFV Kauno skyriaus nuo 2009 07 15 iš ieškovės gaunamų pajamų, todėl nebuvo teisinio pagrindo inicijuoti ieškovės nekilnojamojo turto pardavimą iš varžytynių. Vadovaujantis tuo metu galiojusia CPK 632 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, vykdomojo dokumento išsiuntimas išskaitoms daryti į skolininko darbovietę buvo pagrindas vykdomajai bylai užbaigti. Aplinkybes, kad antstolis M. P. nepagrįstai vykdomosios bylos neužbaigė ir toliau neteisėtai vykdė išieškojimo veiksmus pripažino Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 22 d. nutartimi, palikdamas nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartį, kuria antstolio M. P. veiksmai, atlikti po 2009 m. liepos 15 d. buvo pripažinti neteisėtais. Išieškotojas P. R. 2011 m. spalio 10 d. kreipėsi raštu į antstolį prašydamas skolos išieškojimą nukreipti į P. L. turtą. Antstolis 2011 m. spalio 11 d. priėmė patvarkymą dėl varžytynių paskelbimo. Apie būsimas varžytynes buvo paskelbta viešai. 2011 m. lapkričio 17 d. įvykusiose varžytynėse turtas buvo parduotas už 12 164,04 Eur (42 000 Lt.). Parduoto turto vertė neatitinka realios turto rinkos vertės. Ginčijamos varžytinės negali būti pripažintos teisėtomis, nes pagal galiojančius teisės aktus antstolis negalėjo tęsti išieškojimo veiksmų byloje, kuri turėjo būti nutraukta, ir pakartotinai skelbti varžytynes ieškovė nekilnojamajam turtui. Nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė į teismą kreipėsi praleidusi CPK 602 straipsnio 3 dalyje nustatytą vienerių metų terminą. Nurodo, kad apeliacinio teismo teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 2A-1804-657/2014 pažymėjo, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgiant į ieškovės amžių bei sveikatos būklę, ieškovė laiku kreipėsi į antstolį su skundu dėl varžytinių panaikinimo, tačiau pasirinko ne tokį savo teisių ginimo būdą. Šiuo atveju manytina, kad antstolis, vykdydamas savo profesinėje veikloje valstybės viešąsias funkcijas, privalėjo atsisakydamas tenkinti ieškovės skundą, tinkamai informuoti ieškovę kokį savo teisių gynimo būdą ieškovei reikia pasirinkti. Šiuo atveju pagrįstai teigtina, kad ieškovė buvo suklaidinta dėl netinkamo savo teisių gynimo būdo, todėl terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Byloje ieškovė yra nurodžiusi, kad antstolis pasisavino jos bute buvusį kilnojamąjį turtą, bendrai 9 774,68 Eur (33 750 Lt) sumai, ir prašė įpareigoti antstolį šiuos daiktus grąžinti arba priteisti jų vertę. Kauno miesto apylinkės teismas tik 2012 m. balandžio 12 d. patenkino ieškovų J. K. ir P. R. ieškinį dėl P. L. iškeldinimo iš buto. Buvo vykdomas priverstinis ieškovės iškeldinimas iš buto, kurį vykdė antstolis M. P., kurį reglamentuoja LR CPK 769 straipsnis. Iškeldinamo asmens turtą turi pasiimti pats iškeldinamasis. Tuo atveju, jeigu iškeldinimo metu iškeldinamas asmuo nedalyvauja arba atsisako pasiimti iškeldinamą turtą, to turto apsaugą turi užtikrinti antstolis. Jis aprašo ir įkainoja iškeldinamo asmens patalpoje esantį turtą, po to perduoda jį kartu su aprašo nuorašu saugoti asmeniui, paskirtam turto saugotoju (turtą gali saugoti ir pats antstolis). Aprašo nuorašas išsiunčiamas ar kitaip perduodamas turto savininkui. Turto saugotojas perduoda turtą savininkui antstolio patvarkymu.

Atsakovas antstolis M. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

CPK 624 straipsnio 3 dalis numato, kad vienu metu gali būti taikomos kelios priverstinio vykdymo priemonės, o ne tik viena, kaip tai nepagrįstai nurodo ieškovė P. L.. Skolininkė neturėjo pakankamai kito turto ir pajamų, iš kurių galima būtų įvykdyti teismo sprendimą per 6 mėn. neatliekant jokių priverstinių vykdymo veiksmų (CPK 663 str.), buvo nutarta priverstinai parduoti skolininkei priklausantį turtą - dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Pagal antstolio M. P. patvarkymą VSDFV pensijų skyrius išskaičiuodavo po 35,62 – 29,54 Eur (123-102 Lt) per mėn., kas rodo, kad išieškojimas būtų vykdomas apie 100 mėnesių ir daugiau, kas akivaizdžiai prieštarautų CPK 7, 18, 634 str. 2 d. nuostatoms. Todėl antstolis teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimą realizuoti skolininkei priklausantį turtą išieškant daugiau nei 6 950,88 Eur (24 000 Lt) sumą iš skolininkės. Vadovaujantis CPK 681 straipsnio 4 dalimi areštuoto turto vertė buvo nustatyta vadovaujantis ne subjektyviu kriterijumi, bet objektyviu, atsižvelgus į eksperto pateiktą išvadą dėl areštuoto turto vertės. Su visas antstolio procesiniais dokumentai P. L. buvo supažindinta. Todėl atmestinas argumentas, kad turto vertė buvo žymiai didesnė nei kaina, už kurią antstolis realizavo turtą. Ieškovė nepateikė nei vieno objektyvaus įrodymo, patvirtinančio, kad eksperto nustatyta turto vertė neatitinka rinkos vertės. Ieškovė tik išreiškė savo subjektyvią nuomonę, nepagristą jokiais įrodymais. Apeliantė neskiria ir painioja vykdomojo dokumento įvykdymo, vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomosios bylos nutraukimo pagrindus ir su tuo kylančias pasekmes. CPK 629 straipsnyje nėra numatytas vykdomosios bylos nutraukimo pagrindas - išieškojimo nukreipimas į skolininko gaunamas pajamas (pensiją). Todėl pritaikius vieną iš priverstinio vykdymo priemonių - išieškojimą iš skolininko pajamų - nėra teisinio pagrindo nutraukti vykdomąją bylą. 2011 m. spalio 1 d. įstatymų leidėjas panaikino CPK 632 str. 1 d. 5 p. - bylos užbaigimas išsiuntus vykdomąjį dokumentą į skolininko darbovietę - kaip prieštaraujančią ir nesuderinamą CPK nuostatą su kitomis vykdymo proceso normomis ir išieškojimo tikslais - įvykdyti pilnai teismo sprendimą. Vykdymo veiksmai buvo tęsiami po to, kai neteko galios CPK 631 str. 1 d. 5 p. Todėl P. L. byla Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo nei nutraukta, nei užbaigta, o vykdoma toliau iki kol nebuvo išieškota pilnai visa skolos suma tiek antstolio M. P., tiek ir prisijungusių prie išieškojimo kitų antstolių bylose. Todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo skolininkei pranešti apie atnaujintą bylą, kai ji buvo vykdoma. Apeliantė nepagrįstai nurodo ir apeliaciniame skunde remiasi 2014-10-13 Kauno apygardos teismo nutartimi Nr. 2A-1804-657/2014. Skundo dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo metu nei pirmos, nei antros instancijos teismas nenagrinėjo skundo dalyko - antstolio veiksmų atitikimo CPK 632 str. 1 d. 5 p. nuostatų atžvilgiu. Kauno apygardos teismas priimdamas anksčiau nurodytą teismo sprendimą neteisingai aiškino ir taikė CPK nuostatas dėl vykdomosios bylos nutraukimo ar jos užbaigimo, CPK 632 str. taikė atskirai nuo kitų CPK str. Vykdymo veiksmai buvo atliekami po 2011 m. spalio 1 d., t.y. po to, kai neteko galios CPK 632 str. 5 p. P. L. klaidina teismą ir nurodo melagingas aplinkybes dėl nežinojimo apie antstolio procesinius veiksmus. Skolininkė P. L. buvo asmeniškai supažindinta su antstolio procesiniais veiksmais - turto įvertinimu ir varžytynių paskelbimu. Skolininkei P. L. tapo žinoma apie varžytynes 2011 m. spalio 20 d., o vėliausiai 2012 m. liepos 11 d., todėl pagrįstai byloje turi būti taikoma CPK 602 str. 3 d. nuostata dėl 1 m. senaties termino ginčyti varžytynių aktą suėjimo. Šiuo atveju nėra pagrindo išskirtinai P. L. atnaujinti CPK 602 str. nustatytą 1 metų terminą varžytynių aktui ginčyti. P. L. neįrodė ir nepagrindė, kad jos kilnojamus daiktus „pasisavino“ antstolis. Nurodytų daiktų antstolis nematė ir jų neėmė, išieškojimas iš tokių daiktų taip pat nebuvo vykdomas. Taip pat antstolis nevykdė jokio P. L. priverstinio iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų. Todėl antstolis negali nei atsikirsti, nei pateikti kokių nors įrodymų patvirtinančių savo veiksmus ir paneigiančių ieškovės reikalavimus dėl daiktų grąžinimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimo.Ginčas byloje kilęs dėl ieškinio senaties taikymo, varžytinių akto, varžytinių protokolo pripažinimo negaliojančiais ir dėl kilnojamųjų daiktų išreikalavimo iš antstolio.

Byloje nustatyta, kad antstolis M. P. vykdydamas išieškojimą pagal 2009 06 04 išduotą Kauno miesto apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. I-132-478 dėl 10 000 Lt skolos iš skolininkės P. L. išieškotojui P. R. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), 2011 11 17 protokolu bei 2011 11 21 varžytinių aktu iš pirmųjų varžytinių pardavė ieškovei priklausančias 37/100 dalis buto, bendras plotas 85, 20 kv. m. su rūsiu, es. (duomenys neskelbtini), už 42 000 Lt. Vykdymo procese buvo gauti antstolės S. V., antstolės R. S., Antstolės A. A., antstolio R. S. patvarkymai dėl išieškojimo prisijungimo iš skolininkei priklausančių lėšų ir turto (vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) b. l. 124-127, 153). Skolininkės P. L. skolos 2011 10 10 pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus sudarė 24 796, 41 Lt sumą (vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) b. l. 136).

Dėl ieškinio senaties

Pagal Civilinio kodekso (toliau CK) 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio terminas atnaujinamas.

Akivaizdu, kad ieškinio senaties termino atnaujinimą įstatymo leidėjas sieja su termino praleidimo priežasčių svarba, taip pat atsižvelgdama į konkretaus ieškinio senaties termino trukmę, į tai, kiek šis terminas praleistas, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į subjektyviųjų (asmens sugebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesį ir pan.) ir objektyviųjų (kokias vertybes siekiama apginti, galimą vertybių konkurenciją ir kt.) kriterijų visumą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad į teismą su ieškiniu dėl 2011 11 17 varžytinių protokolo bei 2011 11 21 varžytinių akto nuginčijimo apeliantė kreipėsi 2013-07-11, praleidusi 1 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CPK 602 str. 3 d.

Apeliantė teigia, kad jai apie varžytines tapo žinoma tik 2012 04 27 grįžus iš ligoninės kai ji negalėjo patekti į savo butą, kuriame buvo jai priklausantys daiktai. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ieškovės pasirinktas netinkamas jos teisių gynimo būdas nelaikytina svarbia priežastimi 1 metų ieškinio senaties termino atnaujinimui, neatsižvelgta į ieškovės amžių bei sveikatos būklę, kad ieškovė laiku kreipėsi į antstolį su skundu dėl varžytinių panaikinimo, tačiau pasirinko ne tokį savo teisių ginimo būdą ir antstolis, privalėjo atsisakydamas tenkinti ieškovės skundą, tinkamai informuoti ieškovę kokį savo teisių gynimo būdą ieškovei reikia pasirinkti, tačiau to nepadarė, ją suklaidindamas, todėl ji terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Tačiau teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus laiko nepagrįstais ir neteikiančiais pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui. Vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esantys duomenys (ieškovės 2011 11 03 skundas LR Teisingumo ministerijai, jos atsisakymo priimti antstolio patvarkymą faktas (vykd. bylos 143, 136) paneigia apeliantės teiginius, kad apie varžytines ji sužinojo tik 2012 04 27. Apeliantė neginčija, kad ji skundė antstolio M. P. veiksmus vykdymo procese, tačiau pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą. Apeliantė su ieškiniu dėl varžytinių akto, protokolo nuginčijimo kreipėsi tik 2013 07 11. Teismų informacinės LITEKO sistemos duomenimis nustatyta, kad apeliantė turėjo bylinėjimosi teismuose patirtį (1999-2014 m. laikotarpyje 46 bylos, kuriose ji buvo dalyvaujančiu asmeniu), todėl galėjo pasinaudoti kvalifikuota teisininkų pagalba, kuria faktiškai ir pasinaudojo nagrinėjamoje byloje. Apeliantė, būdama skolininke, turėjo pareigą aktyviai domėtis vykdymo proceso eiga (CPK 644 str.), iš vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos matyti, kad jai procesiniai dokumentai buvo siunčiami registruota pašto siunta ar įteikti asmeniškai (CPK 604-605 str.). Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo aplinkybių, susijusių su ieškinio senaties terminu nustatymu bei vertinimu ir sutinka, jog ieškovės pasirinktas netinkamas jos teisių gynimo būdas nelaikytina svarbia priežastimi ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Neatnaujinus termino ieškiniui pareikšti, nėra pagrindo analizuoti kitų apeliantės skundo teiginių, susijusių su 2011 11 17 varžytinių protokolo bei 2011 11 21 varžytinių akto nuginčijimu.

Dėl netenkinto reikalavimo įpareigojimo antstoliui grąžinti pasisavintus daiktus 9 774, 67 Eur vertės

Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė jo neįrodžius.

Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012).

CK 4. 95 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Ieškovė prašo išreikalauti iš antstolio M. P. jos kilnojamuosius daiktus, kurie buvo jos bute, o nesant šių daiktų iš antstolio priteisti jų vertę -9 774, 67 Eur, teigdama, kad antstolis M. P. juos pasisavino iškeldindamas ją iš buto, t.y. pareiškė vindikacinį ieškinį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-44/2009). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl vindikacijos instituto aiškinimo, yra nurodęs, kad, reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti, jog jis turėjo nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą iki jį neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą, ir turi ieškinio pareiškimo momentu; daikto valdymo teisę prarado be savo valios; daiktą valdo atsakovas; daiktą atsakovas valdo neteisėtai; daiktas yra natūra; bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2010).

Apeliantė teigia, kad atsakovas antstolis M. P. vykdė priverstinį ieškovės iškeldinimą iš buto ir pasisavino jos daiktus. Tačiau šiems teiginiams pagrįsti jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Bylos duomenimis (prijungtos civ. bylos Nr. 2-6006-713/2012, vykdom. bylos Nr. (duomenys neskelbtini)), šalių procesinių dokumentų turinio, nustatyta, kad ieškovė, vykdant Kauno miesto apylinkės teismo 2012 04 10 sprendimą (civ. bylos Nr. 2-6006-713/2012) pagal 2012 06 12 išduotą vykdomąjį raštą iš buto, (duomenys neskelbtini) išsikėlė 2012 07 05, antstolis M. P. nedalyvavo, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad antstolis būtų paėmęs ar areštavęs kokius nors apeliantės kilnojamuosius daiktus. Atsakovas antstolis M. P. byloje teigė, kad ieškinyje nurodytų daiktų nematė ir jų neėmė, išieškojimas iš tokių daiktų taip pat nebuvo vykdomas. Pažymėtina, kad apeliantė nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje jokių konkrečių aplinkybių, susijusių su pareikštu reikalavimu dėl jos bute buvusių daiktų 9 774, 67 Eur vertės, dingimu/pasisavinimu nenurodė ir byloje neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimo netenkino (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės reikalavimas dėl kilnojamųjų daiktų (kailinių, puspalčių, moteriškų švarkų, paltų kitų drabužių, fotonuotraukų, servizo, paveikslų ir kt.) išreikalavimo negali būti tenkinamas pirmiausia dėl to, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad ji turėjo ieškinyje nurodytus daiktus (1 t. b. l. 3-5), kad juos paėmė (pasisavino) antstolis M. P. (CPK 178, 185 str.).

Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantė apeliaciniame skunde išdėstė tas pačias aplinkybes bei argumentus išdėstytus jos patikslintame ieškinyje (III tomas b. l. 3 – 9), dėl kurių pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė skundžiamame sprendime ir teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams bei išvadoms.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju sutiktina su visais pirmosios instancijos teismo motyvais, jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindų jo keisti ar naikinti. Esant nurodytoms aplinkybėms sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Dėl bylinėjimosi išlaidų

LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliantės apeliacinį skundą, iš jos į valstybės biudžetą priteisiamos 10, 24 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 325 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės (ieškovės) P. L. 10, 24 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.