- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-28
- Bylos Nr.
- 2A-798-544/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė, Birutė Jonaitienė, Ramunė Čeknienė (pran.)
- Ieškovas
- BUAB „Statvas“
- Atsakovas
- V. M.
- Trečiasis asmuo
- UAB "Verslo fabrikas", E. Š., A. M.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-798-544/2014
Liudmila Kuzmickienė Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00144-2014-0
2014 m. lapkričio 28 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Birutės Jonaitienės, Birutės Valiulienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Statvas“ apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-221-731/2014 pagal ieškovo BUAB "Statvas" ieškinį atsakovui V. M., tretiesiems asmenims UAB "Verslo fabrikas", E. Š., A. M. dėl žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė iš atsakovo, buvusio bendrovės akcininko ir vadovo, V. M. priteisti 52 749,45 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išvadas. Nurodė, kad, nors pagal balanso duomenis 2010-12-31 dienai bendrovė buvo nemoki, atsakovas, turėdamas pareigą kreiptis į teismą dėl bankroro bylos iškelimo, šios pareigos nevykdė, siekdamas išvengti atsakomybės 2011-09-08 akcijas pardavė UAB „Verslo Fabrikas“. Kadangi bankroto byloje patvirtinta 55 810,45 Lt kreditorinio reikalavimo suma, o bendrovė turi tik 3061 Lt vertės turtą, tai atsakovo neteisėtais veiksmais padaryta žala sudaro 52749,45 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Zarasų rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui. Nustatė, kad 2001-03-05 atsakovas įsteigė V. M. įmonę, kurią 2009-07-22 pertvarkė į UAB „Statvas“ su 10 000 Lt įstatiniu kapitalu, pasiskyrė save ieškovo direktoriumi. 2010-12-31 įmonė turėjo 52 727 Lt vertės turto, visos jos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė - 58 642 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 58 642 Lt. Atsakovas 2011-09-08 pirkimo – pardavimo sutartimi už 1 litą pardavė UAB „Verslo Fabrikas“ 100 vnt UAB „Statvas“ akcijų, kurios suteikia 100 procentų balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime. Tuomet bendrovės įsiskolinimai buvo: valstybės biudžetui -11 615,79 Lt, įsiskolinimas tiekėjams ir kitiems ūkio subjektams – 55 424,83 Lt, įsiskolinimas darbuotojams 10 299,50 Lt. UAB „Statvas“ 2011-09-08 dokumentų ir turto priėmimo – perdavimo aktu perdavė visus buhalterinius dokumentus už laikotarpį nuo 2001-03-12 iki 2011-09-08 bei turtą akcininkui UAB „Verslo Fabrikas“. Panevėžio apygardos teismo 2013-01-25 nutartimi UAB „Statvas“ buvo iškelta bankroto byla, 2013-05-29 nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, patvirtintas jos kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai. UAB „Statvas“ balansas už finansinės atskaitomybės laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31 buvo sudarytas tik 2011-05-26 ir jame nurodyta, kad įmonė turi 52727 Lt vertės turtą ir 58 642 Lt per vienerius metus mokėtinų sumų kreditoriams. Skaičiuojant aritmetiškai, per vienerius metus mokėtinų įsipareigojimų suma viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės (26363,50 Lt). Tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, kokią dalį iš 58 642 Lt bendrovės įsipareigojimų buvo pradelsti, o įmonės nemokumui konstatuoti nepakanka tos aplinkybės, jog įsipareigojimai metų pabaigoje viršija pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, nes būtina sąlyga, kad tie įsipareigojimai būtų pradelsti (CPK 178 str.). Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad atsakovas, sudaręs 2010 m. bendrovės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, privalėjo kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, nes buvo aišku, kad bendrovė nemoki. Be to, UAB „Statvas“ 2009 metais turėjo 60 411 Lt grynojo pelno, todėl 2010 metais įmonei patyrus nuostolius, teismas neatmetė prielaidos, kad įmonė tapo nemoki kilus visuotinai ekonominei krizei. Teismas laikė nepagrįstais ir neįrodytais ieškinio argumentus, kad atsakovas akcijas pardavė su tikslu išvengti atsakomybės prieš įmonę ir kreditorius. Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas sprendė, jog nėra įrodymų, patvirtinačių, kad teismo patvirtintas 55 810,45 Lt dydis yra atsakovo netinkamai vykdytų įsipareigojimų pasekmė, kad tarp šios sumos bei atsakovo veikimo ar neveikimo yra priežastinis ryšys bei kad atsakovo nesdikreipimas į teismą sąlygojo didesnių atsakovės skolų atsiradimą. Byloje nėra duomenų, kada suėjo minėtų kreditorių prievolių įvykdymo terminai, Nutartyje iškelti bankroto bylą nurodyta, kad bendrovė tik nuo 2011 m. trečiojo ketvirčio nemoka mokesčių Sodrai. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų atsakovo veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, neįrodytas priežastinis ryšys tarp ieškovo nurodyto neteisėto neveikimo. Todėl ieškinį dėl 52 749,45 Lt BUAB „Statvas“ padarytos žalos priteisimo atmetė kaip neįrodytą ir nepagrįstą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Zarasų rajono apylinkės teismo 2014-07-22 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog nesutinka su teismo išvadomis, kad ieškovas neįrodė nuo kada tapo nemokus. Ieškovas ieškinį pagrindė VĮ Registro centro gautais duomenimis, o kitų duomenų apie konkrečius pradelstus įsipareigojimus konkrečiai datai neturėjo ir negalėjo pateikti. Teismas šioje byloje turėjo būti aktyvus ir imtis priemonių aktyvių veiksmų nemokumo aplinkybėms nustatyti bei atidžiau išnagrinėti byloje esančius duomenis. Pagal balanso duomenis, ieškovas per 2010 metus patyrė 35 728 Lt nuostolį ir jo nuosavas kapitalas tapo neigiamas. Todėl turėjo būti pripažinta, kad yra labiau tikėtina, jog 2011-01-01 ieškovas buvo nemokus ir jo pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Atsakovas apie ieškovo nemokumą sužinojo iš 2011-05-26 patvirtinto 2010 metų balanso, todėl nuo tos datos turėjo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir be pagrindo padarė išvadą, jog nėra duomenų, kad dėl nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės kreditoriniai reikalavimai padidėjo. Įmonė veiklą vykdė iki 2011-09-08 įvykusio akcijų pardavimo. Atsakovas per 2011 metus pradangino įmonės turtą, iš kurio galėjo būti padengta bent dalis kreditorinių reikalavimų. Mano, jog atsakovas įmonę pertvarkė į ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį tik siekdamas panaikinti asmeninę atsakomybę už įmonės skolas. Atsakovas ieškovo akcijas perleido už 1 Lt, bet tuo pat metu UAB „Verslo fabrikas“ sumokėjo 7 400 Lt už kažkokias ieškovo administravimo paslaugas. Tokie atsakovo veiksmai vertintini kaip nesąžiningas siekimas išvengti atsakomybės už bendrovės skolas ir jie turėjo būti atitinkamai teismo įvertinti. Atsakovo kaltė šiuo atveju preziumuojama. 2010 metais įmonė turėjo daugiau turto negu tuometiniai ieškovo įsipareigojimai. Dėl atsakovo kaltų veiksmų šiuo metu ieškovo įsiskolinimai 18 kartų viršija bednrovės turto vertę, todėl įmonei padaryta 52 749,45 Lt žala, kurios nebūtų, jei atsakovas būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, nes apeliantas nepagrįstai nurodo, jog teismas turėjo atsižvelgti į visų, o ne tik pradelstų įsipareigojimų vertę. Teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad įmonės nemokumui konstatuoti nepakanka tos aplinkybės, kad įsipareigojimai metų pabaigoje viršija pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, būtina sąlyga yra kad tie įsipareigojimai būtų pradelsti. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad pradelsti įsipareigojimai 2011 metų pradžioje viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės ir kad bendrovė buvo nemokumo būsenoje. Pažymėjo, kad apeliantas tik apeliaciniame skunde nurodė aplinkybę dėl skolų padidėjimo nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškinyje tik deklaratyviai teigiama, bet neįrodyta, kad žala atsirado dėl pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovo nuomone, byloje nėra nustatyta kokie konkretūs atsakovo veiksmai neatitiko įprastos verslo praktikos, kokia dėl to atsirado žala. Apeliantas žalos dydį sieją tik su teismo patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma, nes byloje nebuvo įrodinėjama kokia įmonės kreditorių reikalavimų dalis liko nesumokėta dėl to, kad atsakovas 2011 m. pradžioje nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Mano, kad vien tai, jog dėl sunkios finansinės padėties ir prasidėjus krizei įmonė neteko klientų ir pilnai negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti atsakovui deliktinę civilinę atsakomybę.
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Vadovaujantis CPK 320 str. 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).
Teisėjų kolegija pagal byloje esančių įrodymų viseto turinį sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių; teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, todėl atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Byloje nustatyta, kad 2001-03-05 atsakovas įsteigė V. M. įmonę, o 2009-07-22 įmonę pertvarkė į UAB „Statvas“, kurios administracijos vadovas ir direktorius buvo pats atsakovas V. M. (b. l. 8-13). Atsakovas 2011-09-08 pirkimo – pardavimo sutartimi už 1 litą pardavė UAB „Verslo Fabrikas“ 100 bendrovės UAB „Statvas“ akcijų, kurios suteikia 100 procentų balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime, su turimais bendrovės įsiskolinimais: valstybės biudžetui -11 615,79 Lt, įsiskolinimas tiekėjams ir kitiems ūkio subjektams – 55 424,83 Lt, įsiskolinimas darbuotojams 10 299,50 Lt (b. l. 20-23). Panevėžio apygardos teismo 2013-01-25 nutartimi UAB „Statvas“ iškėlė bankroto bylą ir jos administratoriumi paskyrė UAB „Inovestus“ (b. l. 34-36). Panevėžio apygardos teismo 2013-05-29 ir 2013-06-28 nutartimis UAB „Statvas“ patvirtintas ir patikslintas įmonės kreditorių sąrašas ir jų finansinių reikalavimų dydis 55810,45 Lt (b. l. 37,38).
Įstatymas reglamentuoja, kad įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t.y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), t. y. įmonei tapus nemokiai (ĮBĮ 8 str. 1 d.). Įmonės nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, įstatymas kalba apie aplinkybių visumą: 1) įsipareigojimų nevykdymas, pasireiškiantis skolų nemokėjimu arba iš anksto apmokėtų darbų neatlikimu; 2) pradelstų įmonės įsipareigojimų santykį su įmonės turtu, o ne per vienerius metus mokėtinų sumų santykį su turtu (ĮBĮ 2 str. 8 d.).
Pagal teismų praktiką bylose dėl žalos atlyginimo, kai ieškinys grindžiamas būtent pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymu, pažymėtina, jog žala šiuo pagrindu priteisiama tokiais atvejais, kai įmonė pakankamai ilgą laiką nevykdo įprastos ūkinės - komercinės veiklos, tačiau prisiima naujus įsipareigojimus, dėl to didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su esamais kreditoriais arba atsiranda naujų kreditorių, su kuriais taip pat nėra galimybės atsiskaityti. Įmonės vadovo civilinė atsakomybė grindžiama ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos kreditoriams, o ir įmonės vadodo fiduciarinių pareigų pažeidimu.
Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nevisapusiškai įvertino bylos duomenis. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Įstatymas reglamentuoja, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 str.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-20 nutartį civ. byloje Nr. 3K-3-585/2012; 2013-01-16 nutartį civ. byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šios bylos įrodymus, šių reikalavimų laikėsi, o tai, kad tam tikri įrodymai buvo įvertinti ne ieškovo naudai, dar nesudaro pagrindo teigti, kad jie įvertinti pažeidžiant įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.
Sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti. Šioje byloje pagal ieškinyje nurodytą jo pagrindą tai būtų įmonės nemokumo fakto atsiradimas ir nustatymas. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Apeliantas mano, jog įmonės vadovas turėjo pagrindą dar 2011 metų pradžioje inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimą, tačiau, pažeisdamas imperatyviąsias įstatymų nuostatas ir savo fiduciarines pareigas įmonei, to laiku nepadarė. Pirmosios instancijos teismas sprendime ištyrė UAB „Statvas“ 2010 metų balansą ir juo remdamasis padarė pagrįstą išvadą, kad šiose dokumentuose nėra įrodymų apie įmonės nemokumą, nes balanse nurodytos mokėtinos sumos nėra pradelsti įmonės įsipareigojimai, būtini nustatyti siekiant konstatuoti įmonės nemokumo būseną. Pats apeliantas taip pat pripažįsta, kad pradelsti mokėjimai balanse neatsispindi, tačiau byloje aplinkybę, kad bendrovė jau 2011 metų pradžioje tapo nemoki, įrodinėja būtent tik balansais. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtini nustatyti pradelsti įmonės įsipareigojimai nėra užfiksuoti UAB „Statvas“ 2010 metų balanse, 2011-09-08 akte, todėl nėra galimybės remiantis šiais dokumentais konstatuoti faktą, kada UAB „Statvas“ pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, o jei ir viršijo – tai kada tai įvyko, atitinkamai – kada atsirado atsakovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, 2011-09-08 akte nurodyti kreditoriai nesutampa su bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma, todėl nėra aišku ar tai tie patys kreditoriais, ar nauji, ar po 2011-09-08 akto priėmimo – perdavimo UAB „Verslo fabrikas“ padengė dalį kreditorinių reikalavimų ar net gi priešingai - juos padidino. Tokių duomenų apeliantas į bylą nepateikė, todėl daroma išvada, kad šių aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą, neįrodė (CPK 12, 178 str.). Teisėjų koelgijos nuomone, aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl UAB „Statvas“ nemokumo būsenos nenustatymo leistinais įrodymais, dėl įmonės vadovo pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento neįrodymo yra pagrįstos, padarytos tinkamai pritaikius ĮBĮ 2 str. 8 d., 8 str. 1 d. nuostatas ir CPK 185 straipsnį.
Apeliantas pats nurodo, jog jis, apart įmonės balanso, negali pateikti daugiau dokumentų, įrodančių pradelstus įsiskolinimus ir įmonės nemokumo būseną. Atsižvelgiant virš nustatytas aplinkybes ir šį argumentą, lieka neaišku, iš kokių tada faktinių duomenų teismas turėjo ir galėjo nustatyti pradelstus įmonės įsiskolinimus, bet jų nepagrįstai nenustatė. Tai, kad bankroto bylose teismas dėl viešo intereso egzistavimo turi būti aktyvus, dar nereiškia, kad jam pereina visos šalies įrodinėjimo pareigos, o šalis nuo šios pareigos vykdymo yra atleidžiama. Pažymėtina, jog nors ir 2010-12-31 įmonė patyrė nuostolių 35 728 Lt, tačiau per 2009 metus įmonė buvo gavusi 60 000 Lt pelno, duomenų apie pradelstus įsiskolinimus nėra. Todėl daryti išvadą, jog 2010-12-31 buvo nemoki ir turėjo pradelstų įsiskolinimų vien remiantis 2010 metų balansu negalima. 2011-09-08 priėmimo-perdavimo aktas yra netikslus, nes jame nurodoma, jog įmonė turto neturi, tačiau po bankroto bylos iškėlimo bankroto administratoriui vis dėl to buvo perduotas įmonės turtas. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog remtis 2011-09-08 aktu ir daryti vienareikšminškas išvadas dėl pradelstų įsiskolinimų ir įmonės nemokumo būsenos nėra pakankamo pagrindo.
Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, jog atsakovui apie įmonės nemokumą buvo žinoma 2011-05-26 sudarius 2010 metų balansą, todėl nuo tos datos atsakovas turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, jei minėtas faktas būtų nustatytas, tai tada iškiltų ne vien ti atsakovo, bet ir kitų po jo pareigas ėjusių administracijos vadovų atsakomybės klauimas, nes jie taip pat galėtų būti prisidėję prie skolos padidinimo dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau ieškovas kitiems įmonės vadovams pretenzijų nereiškia.
Apeliantas nurodo, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų įmonė patyrė žalą. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Vien ta aplinkybė, jog atsakovas pardavė įmonės akcijas, neįrodo akcijų perleidimo fiktyvumo, nes įmonė dar 1,5 metų vykdė savo veiklą. Iš bankroto bylos matyti, jog skola Sodrai pradėjo augti tik nuo 2011 metų birželio mėnesio – 1 833 Lt iki bankroto bylos iškėlimo – 9 931 Lt, VMI už 2011 m. 07-12 mėn. sudarė 19 254, o 2012-03-29 – 4 703 Lt. Apelianto teiginiai, jog 2009 metais įmonė buvo pertvarkyta į ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį bei per 2011 metus įmonės turtas, anot ieškovo, buvo pradangintas, niekuo nepagrįsti ir neįrodo atsakovo veiksmų neteisėtumo. Be to, ieškinys tokiu faktiniu pagrindu nebuvo pareikštas, nes apeliantas ieškinio pagrindu nurodė tai, jog atsakovas savalaikiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įrodinėjo būtent šį pagrindą patvirtinančias faktines aplinkybes. Atsakovo sumokėjimas trečiajam asmeniui UAB „Verslo fabrikas“ 7 400 Lt nepatvirtina atsakovo veiksmų neteisėtumo įmonės atžvilgiu, nes sumokėjimo kvite nurodyta, kad paslaugos pirkėjas yra asmeniškai atsakovas, o ne UAB „Statvas“ ir byloje nėra duomenų, kad šios lėšos buvo bendrovės (b. l. 26).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Rita“ v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-321/2014). Kadangi byloje nėra nustatyta, kada ir prie kokių pradelstų įsiskolinimo dydžių bendrovė tapo nemoki, nėra aišku ir negalima nustatyti, kada atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl atitinkamai negalima nustatyti ir kiek išaugo įmonės skolos dydis dėl nesikreipimo savalaikiai į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog skolos yra didesnės negu įmonė turi turto, tačiau byloje nėra įrodyta, jog įmonės skolos išaugo būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, t.y. dėl atsakovo ĮBĮ 8 str. 4 d. numatytos pareigos nevykdymo. Be to, apeliantas neįrodė, jog laikotarpiu nuo 2011 metų pradžios iki bankroto bylos iškėlimo buvo sudarinėjami nuostolingi sandoriai, kurių pagrindu nebuvo galima atsiskaityti su kreditoriais, taip pat kokia įmonės kreditorių reikalavimų dalis liko nesumokėta dėl to, jog atsakovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo.
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidų atsakovui V. M., nes ši suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių. (CPK 79, 93, 98 str., b. l. 93).
Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo BUAB „Statvas“, į. k. 187923430, atsakovo V. M., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) (289,60 EUR) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.