Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Simonos Dementavičienės ir Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. B. ieškinį atsakovei J. L. dėl piniginės kompensacijos priteisimo .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

29.11. Teismas, priešingai nei teigia apeliantas, teisingai taikė procesines normas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl jungtinės veiklos. Pagrįstai konstatavo, kad neįrodyta nei jungtinė veikla/bendras ūkis, nei konkrečių apelianto išlaidų priežastinis ryšys su ginčo turtu. Apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo nei ekspertizei, nei bylos grąžinimui ar sprendimo keitimui. Atsakovės nuomone, apeliantas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių ieškinio pagrįstumą, pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

31. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

32. Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl piniginės kompensacijos už jungtinės veiklos pagrindu sukurtą ir pagerintą turtą priteisimo bei kilnojamojo turto grąžinimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

33. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – ieškovo ir atsakovės bendras nuotraukas, kurios, apelianto teigimu, patvirtina ieškovo ir atsakovės bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo faktą.

34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.

35. Apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, tai reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja bylos iš naujo, o tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir jų į bylą pateiktus įrodymus, ginčą išsprendė tinkamai. Būtent dėl šios priežasties apeliaciniame procese yra įtvirtintas ribojimas teikti bylai naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių šie įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, be to, šie įrodymai neturėtų esminės reikšmės vertinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl juos atsisakytina priimti.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

36. Apeliantas nurodo, kad sprendimas turėtų būti panaikintas ir byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, nes neleido ieškovui pateikti papildomų įrodymų (ekspertizės) ir patikslinti ieškinio reikalavimų, dėl to teismas neatskleidė ginčo esmės ir neteisingai išsprendė bylą.

Dėl procesinės teisės normų pažeidimų

37. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl nurodytų procesinės teisės normų pažeidimų yra nepagrįsti, todėl atmestini.

38. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012).

39. Pirmiausia pažymėtina, kad ieškovas viso proceso metu buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato. Tai reiškia, jog ieškovui buvo užtikrinta kvalifikuota teisinė pagalba, o teismas neturėjo ir neturi pareigos aiškinti ieškovui, kokiu būdu jis turėtų formuluoti ieškinio dalyką, keisti reikalavimus ar pasirinkti vieną ar kitą teisių gynimo būdą. Teismo išaiškinimo pareiga (CPK 159 straipsnis) negali būti suprantama kaip pareiga pakeisti ar papildyti šalies procesinę poziciją ar kompensuoti jos pasirinktą, jos manymu, netinkamą gynybos strategiją.

40. Ieškovas pats pasirinko ieškinio dalyką ir pagrindą – reikalavo piniginės kompensacijos už atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto sukūrimą ir pagerinimą, savo reikalavimą grįsdamas konkrečiais mokėjimo dokumentais („čekiais“) už statybines medžiagas ir darbus. Būtent šių aplinkybių įrodinėjimas ir sudarė bylos nagrinėjimo esmę. Tai, kad proceso eigoje paaiškėjo, jog pateikti dokumentai neįrodo nei investavimo fakto, nei jų ryšio su ginčo objektu, nesudaro pagrindo konstatuoti teismo procesinio pažeidimo.

41. Nepagrįsti ir apelianto teiginiai, jog teismas neleido patikslinti ieškinio reikalavimų. Ieškinio patikslinimas yra šalies teisė, o ne teismo pareiga (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas būtų pateikęs konkretų ieškinio patikslinimą, kurį teismas būtų atsisakęs priimti. Vien deklaratyvūs svarstymai apie galimą ieškinio keitimą ar teismo siekis „išsigryninti ginčo dalyką“ nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovui buvo apribota teisė tikslinti ieškinio reikalavimus.

42. Teismas taip pat pagrįstai atsisakė skirti ieškovo prašomą ekspertizę. Pagal CPK 212 straipsnį ekspertizė skiriama tik tada, kai bylai išspręsti būtinos specialiosios žinios ir kai ekspertizė yra susijusi su bylos dalyku. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčas kilo dėl piniginės kompensacijos ieškovui už atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto sukūrimą ir pagerinimą. Grįsdamas savo reikalavimą, ieškovas pateikė čekius už prekių ir darbų apmokėjimą bei prašė skirti statybos darbų ekspertizę, kuri, ieškovo teigimu, turėtų nustatyti statybos darbų, statybinių medžiagų ir darbo jėgos rinkos kainas atitinkamais laikotarpiais.

43. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje nekyla ginčas dėl statybos darbų, statybinių medžiagų ar darbo jėgos rinkos kainų kaip tokių. Ginčo esmė yra tai, ar ieškovas realiai patyrė išlaidas ir atliko darbus būtent ginčo objekte, ar jo nurodomos išlaidos buvo susijusios su atsakovei priklausančiu turtu ir ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovo pateikiamų mokėjimo dokumentų bei ginčo turto sukūrimo ar pagerinimo. Todėl net ir nustačius statybos darbų, statybinių medžiagų ar darbo jėgos rinkos kainas konkrečiu laikotarpiu, nebūtų atsakyta į esminius bylos klausimus, nuo kurių priklauso ieškovo reikalavimo pagrįstumas. Ginčo pagrindas ir dalykas šiuo atveju nėra sukurto ar pagerinto turto rinkos vertė, bet ieškovo faktinis indėlis į atsakovei priklausantį turtą, t. y. ar toks indėlis apskritai buvo ir kokia jo apimtis. Kitaip tariant, ekspertizės išvada nepaneigtų ir nepakeistų ieškovo pareigos pateikti pirminius, tiesioginius įrodymus, patvirtinančius investavimo faktą, jo apimtį ir ryšį su konkrečiu turtu. Dėl šios priežasties ekspertizė negalėtų turėti lemiamos reikšmės sprendžiant ginčą ir negali būti laikoma tinkama įrodinėjimo priemone šioje byloje.

44. Taip pat pažymėtina, kad ekspertizės skyrimo klausimą teismas sprendžia ne tik formaliai vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir atsižvelgdamas į bendruosius civilinio proceso principus – proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir proporcingumo. Vertindamas ekspertizės skyrimo tikslingumą, teismas privalo įvertinti šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat tai, ar ekspertizės išvada galėtų turėti esminę reikšmę teisingam bylos išsprendimui. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl ekspertizės skyrimo turi būti vertinamas byloje esančių įrodymų pakankamumas ir patikimumas, o ekspertizė neturi būti skiriama tais atvejais, kai ji nesusijusi su bylos dalyku arba negali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-611/2016; 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-943/2021). Taip pat akcentuotina, kad net ir hipotetiškai nustačius statybos darbų ar medžiagų rinkos kainas, tokie duomenys neturėtų reikšmės prašomos piniginės kompensacijos dydžio nustatymui, nes kompensacija negali būti grindžiama abstrakčia rinkos verte, o turi būti siejama su realiai patirtomis ir įrodytomis išlaidomis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas specialiųjų žinių poreikis, todėl ieškovo prašymas skirti ekspertizę pagrįstai buvo atmestas.

45. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 2 straipsnio, CPK 8 straipsnio, 42 straipsnio 1 dalies, 159 straipsnio 1 dalies, 178–179 straipsnių, todėl apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pinginės kompensacijos priteisimo

47. Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis). Aptarta kasacinio teismo praktika suponuoja, kad, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 punktas). Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.

48. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktą).

49. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024 106 punktą).

50. Ieškovo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus dėl šalių bendro gyvenimo, ūkio vedimo ir jungtinės veiklos susitarimo, yra nepagrįsti.

51. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus bei byloje pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, jog byloje yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ieškovą su atsakove siejo artimi, galbūt net romantiški santykiai, tačiau vien to nepakanka konstatuoti gyvenimą drauge, ūkio tvarkymą kartu. Byloje nėra įrodyta, kad šalys gyveno kaip šeima, bendrai valdė finansus, kūrė bendrą turtą. Atsakovė neneigė aplinkybės, kad ieškovas prisidėjo prie statybų savo darbu, tačiau kategoriškai neigė, kad buvo sutarta, jog jam atiteks pusė viso turto. Vien faktas, kad ieškovas teikė pagalbą (net ir neatlygintinai) atliekant statybas bei tvarkant atsakovės turtą nėra pakankamas pagrindas konstatuoti buvus jungtinės veiklos susitarimą.

52. Taigi, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime vertino ne tik liudytojų parodymus, bet ir šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, faktines bylos aplinkybes bei jų tarpusavio sąsajas. Ieškovo argumentas, jog teismas apsiribojo vien liudytojų parodymais, neatitinka sprendimo turinio ir yra deklaratyvus. Tai, kad teismas, vadovaudamasis CPK 178 straipsniu, konstatavo ieškovo pareigos įrodyti savo reikalavimų pagrindą neįvykdymą, savaime nereiškia įrodymų nevertinimo ar netinkamo jų vertinimo. Nepagrįstu laikytinas ir ieškovo argumentas, kad teismas neįvertino šalių santykių trukmės. Vien aplinkybė, jog šalys palaikė santykius ilgą laiką (apie 10 metų), savaime nepatvirtina jų susitarimo kurti bendrą turtą. Santykių trukmė negali pakeisti ieškovo pareigos įrodyti jų turinį ir pobūdį. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šalių santykiai galėjo būti artimi ar romantiški, tačiau tokia išvada padaryta įvertinus visų įrodymų visumą, o ne vien santykių laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, net jei ir būtų konstatuota, kad šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, byloje nėra įrodymų, kad šalys buvo susitarę turtą įgyti ir kurti bendrosios dalinės nuosavybės teise.

53. Tokią išvadą lemia tiek šalių elgesys, tiek turto įgijimo, finansavimo bei registravimo aplinkybės, kurios šiuo atveju neatitinka jungtinės veiklos teisiniam santykiui būdingų požymių. Byloje nėra jokių konkrečių duomenų apie šalių bendrai, šeimyniškai valdomus finansus, apie turėtą bendrą biudžetą, t. y. jie asmeninėmis piniginėmis lėšomis disponavo savo nuožiūra. Nėra pateikta jokių įrodymų apie nuolatines bendras išlaidas ar sistemingą pajamų telkimą bendriems tikslams. Tokios aplinkybės paprastai laikytinos esminiais požymiais, leidžiančiais spręsti apie šalių valią ne tik gyventi kartu, bet ir kryptingai kurti bendrą turtą. Jų nebuvimas paneigia ieškovo teiginius apie tariamą bendrų turtinių interesų egzistavimą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų J. B., A. L., R. T. ir D. S.-M. parodymais. Teismas nurodė, kad nėra nei vieno dokumento ar sąskaitos, kuriuose ieškovo adresas ginčo laikotarpiu sutaptų su atsakovės, atsakovės bute jis savo gyvenamosios vietos niekada nedeklaravo. Nors ieškovas teigė, jog gyvendamas kartu išlaikė atsakovę ir jos vaikus, tačiau nepateikė tai patvirtinančių duomenų, nėra mokėjimo nurodymų, kad jis apmokėjo sąskaitas už butui teikiamas komunalines paslaugas, ar kad apmokėjo kokias nors su vaikų laisvalaikiu ar švietimu susijusias paslaugas. Pažymėtina, kad ieškovo poziciją, jog jis gyveno su atsakove, palaikantys liudytojai nepatvirtino, jog patys lankėsi tame bute, matė ten gyvenantį ieškovą, jie tokią informaciją gavo iš ieškovo. Atsakovės poziciją, kad ieškovas jos bute tik lankydavosi, bet niekada negyveno, patvirtino liudytojai, kurie yra šeimos nariai ir ginčo laikotarpiu gyveno su atsakove, taip pat tame pačiame pastate gyvenančios jos kaimynės, kurios per 7 m. laikotarpį turėjo realią galimybę pačios pamatyti ar ieškovas bute gyveno ar ne. Byloje nėra ir konkrečių duomenų apie šalių bendrai, šeimyniškai valdomus finansus.

54. Papildomai pažymėtina, kad žemės sklypas, ant kurio buvo statomi statiniai, atsakovei priklauso asmeninės nuosavybės teise, nes buvo įgytas dovanojimo sutarties pagrindu. Šis turto įgijimo pagrindas leidžia daryti išvadą, kad ieškovas jokiu piniginiu įnašu prie šio turto įsigijimo neprisidėjo. Dovanojimo sutartimi turtas perduotas konkrečiam asmeniui, o ne bendrai nuosavybei su trečiaisiais asmenimis. Nei dovanojimo sutarties turinys, nei vėlesnis atsakovės elgesys nepatvirtina, jog ji būtų siekusi šį turtą paversti bendrosios dalinės nuosavybės objektu ar kad būtų prisiėmusi įsipareigojimus ieškovui jungtinės veiklos pagrindu. Antra, esminė jungtinės veiklos sutarties sąlyga yra šalių susitarimas veikti bendrai, siekiant bendro tikslo, ir kiekvienos šalies realus indėlis (turtinis ar neturtinis), kuris sudaro pagrindą bendrai nuosavybei atsirasti. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių tokio susitarimo buvimą: nėra nei rašytinio susitarimo, nei nuoseklių šalių veiksmų, leidžiančių spręsti apie bendros dalinės nuosavybės sukūrimo valią. Vien tik faktinis buvimas ar dalyvavimas buityje, tam tikrų statybos darbų atlikimas savo noru savaime nesukuria jungtinės veiklos teisinių santykių. Trečia, reikšminga aplinkybė yra ta, kad statiniai 2020 m. buvo įregistruoti išimtinai vienos atsakovės vardu. Nekilnojamojo turto teisinė registracija atspindi asmens valią įgyti ir valdyti turtą nuosavybės teise. Jei tarp šalių būtų buvęs realus ir abipusis susitarimas dėl jungtinės veiklos bei bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, statiniai nuo pat jų įregistravimo momento būtų buvę įregistruoti abiejų šalių vardu, nurodant atitinkamas nuosavybės dalis. Ieškovo pasyvumas ir neprieštaravimas tokiam registravimui taip pat paneigia jo teiginius apie tariamą susitarimą. Ketvirta, statybos darbai buvo vykdomi atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, o statybų finansavimo šaltiniai 2018–2020 m. siejami būtent su atsakove. Ieškovas nepaneigė 2024 m. lapkričio 24 d. teismo posėdyje atsakovės nurodytų aplinkybių, kad 2015–2016 m. buvo parduotas atsakovės dukrai priklausęs butas, o už jį gautos lėšos investuotos į sodybos statybą. Tai patvirtina, jog turtinis indėlis 2018 metais pradėjus žemės sklype statyti statinius buvo susijęs su atsakovės ir su ja susijusių asmenų finansiniais ištekliais. Be to, jungtinės veiklos atveju kiekvienos šalies indėlis turi būti aiškiai apibrėžtas ir nukreiptas į bendro turto sukūrimą. Nagrinėjamoje situacijoje tokio ieškovo indėlio apimtys, pobūdis ir ryšys su konkrečiu turtu nėra įrodyti, o tai reiškia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog tarp šalių susiformavo bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai. Apibendrinant, atsakovės asmeninės nuosavybės teisė į žemės sklypą, statinių registravimas tik jos vardu, statybų finansavimo šaltiniai bei įrodymų apie šalių susitarimą ir bendrą indėlį nebuvimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tarp šalių nebuvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis ir kad bendroji dalinė nuosavybė nagrinėjamu atveju neatsirado.

55. Nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad teismas turėjo neigiamai vertinti tai, jog atsakovė nepateikė visų savo išlaidų įrodymų. Šioje byloje įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui, kuris teigia prisidėjęs prie ginčo turto sukūrimo ir reikalauja piniginės kompensacijos. Atsakovė neprivalo paneigti kiekvienos hipotetinės ieškovo prielaidos – pakanka to, kad ieškovas pats neįrodė savo reikalavimų pagrindo. Be to, atsakovė pateikė turimus dokumentus ir paaiškinimus, kurie buvo įvertinti teismo ir laikyti pakankamais paneigti ieškovo reikalavimus.

56. Apeliantas remiasi byloje užfiksuotu epizodu, kuriuo siekia pagrįsti bendrų finansų ar bendro turto egzistavimą, tai yra atsakovės 2023 m. gruodžio 23 d. atsakyme į ieškovo pretenziją paminėta aplinkybe, jog automobilis buvo „pirktas už mūsų pinigus, tiek Jūsų, tiek ir mano“. Tačiau ši aplinkybė negali būti laikoma įrodymu apie bendro turto planavimą ar sukūrimą, nes pats ieškovas šį faktą kategoriškai paneigė. Ieškovas viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad automobilis yra jo asmeninė nuosavybė, įgyta tik už jo paties lėšas, ir šį automobilį jis faktiškai atsiėmė iš atsakovės. Tokie fragmentiški, tarpusavyje prieštaringi ir epizodiniai duomenys negali būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais šalių valią kurti bendrą turtą ar bendrą dalinę nuosavybę.

57. Ieškovo argumentai dėl ginčo turto sudėties ir jo naudojimo taip pat nesudaro pagrindo pripažinti jungtinės veiklos susitarimo. Tai, kad ieškovas laikė tam tikrus asmeninius daiktus atsakovės sklype ar naudojosi turtu savo pomėgiams (bitininkystei, žvejybai ir pan.), neįrodo bendrosios nuosavybės kūrimo tikslo. Tokios aplinkybės yra suderinamos ir su draugiškais ar romantiškais santykiais bei leidimu naudotis kito asmens turtu, tačiau jos nepatvirtina susitarimo dėl turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Todėl nepagrįsti ir ieškovo teiginiai, kad teismas nepagrįstai reikšmingomis laikė aplinkybes dėl gyvenamosios vietos deklaravimo ir bendrų finansų nebuvimo. Nors šios aplinkybės ir nėra išskirtinai reikšmingos, tačiau tai reikšmingi kriterijai, vertinant, ar egzistavo bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo faktas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie konkretų susitarimą dėl ginčo turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise, kaip to reikalauja kasacinė praktika, kuria pats ieškovas remiasi.

58. Ieškovo akcentuojami atsakovės paaiškinimų fragmentai apie ieškovo pagalbą „draugystės pagrindu“ taip pat nepaneigia teismo išvadų. Atsakovės pripažinimas, kad ieškovas tam tikra apimtimi padėjo darbu ar smulkiomis priemonėmis, nereiškia, jog egzistavo susitarimas dėl jungtinės veiklos ar bendrosios nuosavybės sukūrimo. Tokia pagalba gali būti grindžiama asmeniniais santykiais ir geranoriškumu, tačiau ji nepatvirtina šalių valios kurti bendrą turtą. Be to, vienos iš šalių subjektyvus įsivaizdavimas ar vidinis įsitikinimas, kad teikiant pagalbą yra kuriamas bendras turtas, taip pat negali būti laikomas pakankamu pagrindu konstatuoti jungtinės veiklos santykių buvimą. Jungtinės veiklos sutartis suponuoja abiejų šalių suderintą valią ir aiškų tarpusavio susitarimą, o ne vienpusį lūkestį ar asmeninį vienos šalies supratimą apie santykių pobūdį. Jei nėra įrodymų, kad ir kita šalis turėjo analogišką ketinimą bei suvokė teikiamą pagalbą kaip bendro turto kūrimą, negalima daryti išvados, jog tarp šalių egzistavo susitarimas. Todėl situacija, kai viena šalis, padėdama kitai, subjektyviai mano, jog tokiu būdu kuriamas bendras turtas, neįrodo nei abipusio šalių susitarimo, nei jungtinės veiklos sutarties sudarymo fakto. Tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo konstatuoti, kad tarp šalių buvo susiformavę jungtinės veiklos ar bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai.

59. Aplinkybė, kad ieškovas 2015 m. gavo pajamų iš nekilnojamojo turto pardavimo, taip pat neturi lemiamos reikšmės. Finansinių galimybių turėjimas nėra tapatus faktiniam lėšų investavimui į konkretų turtą. Tuo labiau, kad byloje nustatyta, jog ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai – mokėjimo kvitai – yra visiškai nesusiję su atsakovės nuosavybės sukūrimu ir pagerinimu, nes 2014–2015 metais atsakovės žemės sklype jokie statybos darbai dar nebuvo vykdomi. O kaip nustatyta paties ieškovo paaiškinimais, ieškovas yra profesionalus statybininkas, verčiasi šia veikla, 2014 m. rugpjūčio mėn. įsigijo žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), 2014 m. jame pastatė pastatus bei juos pardavė 2015 m. balandžio mėn. (ką patvirtina ieškovo pateiktos pirkimo-pardavimo sutartys). Taigi laikotarpiu nuo 2014 iki 2015 m. ieškovas vykdė statybas savo asmeninėje nuosavybėje. Ieškovas privalėjo įrodyti ne abstrakčią galimybę investuoti, o realų ir konkretų investavimo faktą į atsakovės turtą, jo apimtį ir ryšį su ginčo objektu, tačiau jis neįrodė ne tik kad susitarimo bendrai kurti su atsakove nuosavybę, bet ir paties prisidėjimo prie šio turto kūrimo, kurį pagal savo pasirinktą teisių gynybos būdą jis įrodinėjo į bylą pateiktais mokėjimo kvitais.

60. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymų visumą, lygino tarpusavyje skirtingus įrodymus, jų patikimumą ir tarpusavio sąsajas bei pagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė nei jungtinės veiklos susitarimo, nei prisidėjimo prie turto sukūrimo savo lėšomis. Todėl ieškovo argumentai dėl CPK 185 straipsnio 1 dalies pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties

61. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nelemtų kitokios teismo išvados, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus, 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

62. Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, laikydamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, taip pat teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias jungtinės veiklos teisinius santykius. Be to, nenustatyta ir procesinės teisės normų pažeidimų, kurie galėjo turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismo išvados yra nuoseklios, pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma, tarpusavyje neprieštarauja ir atitinka suformuotą teismų praktiką. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir neįrodė CPK 326 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų sprendimui pakeisti ar panaikinti, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą sprendimą keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

63. Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

64. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas buvo atmestas, atsakovė įgijo teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau atsakovei nepateikus rašytinių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, apeliacinės instancijos teismas jų atlyginimo klausimo nesprendžia.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2025 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.