Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. gynėjo Antano Jarašiaus ir nuteistojo Ž. M. kasacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. nuosprendžiu nuteisti:

L. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, pagal BK 149 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalis 2 punktu, bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

L. B. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Ž. M. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams; pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Ž. M. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. nuosprendžio dalys dėl L. B. ir Ž. M. išteisinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį panaikintos ir priimtas naujas nuosprendis:

L. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir paskirta septyniasdešimties parų arešto bausmė.

Ž. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir paskirta septyniasdešimties parų arešto bausmė.

Kita Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. nuosprendžio dalis pakeista:

Pripažinta, kad L. B. ir Ž. M. atsakomybę pagal BK 284 straipsnio 1 dalį lengvina jų prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis.

L. B. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bausmė sušvelninta iki penkiasdešimt parų arešto, pagal BK 149 straipsnio 2 dalį bausmė sugriežtinta iki laisvės atėmimo penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė apimta bausme, paskirta pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, prie taip subendrintos bausmės pridėta dalis bausmės, paskirtos pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams vienam mėnesiui.

Ž. M. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bausmė sušvelninta iki penkiasdešimt parų arešto, pagal BK 149 straipsnio 2 dalį bausmė sugriežtinta iki laisvės atėmimo ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė apimta bausme, paskirta pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, prie taip subendrintos bausmės pridėta dalis bausmės, paskirtos pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams vienam mėnesiui.

Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2011 m. rugsėjo 4 d., apie 23.30 val., veikdami kartu, viešojoje vietoje, (duomenys neskelbtini) pirmosios laiptinės, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. L. B. tyčia vieną kartą ranka trenkė E. L. į kaklą, o Ž. M. tyčia metė metalinį strypą į bėgantį nukentėjusįjį ir pataikė į E. L. ranką, tuo savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, nusikalstamus veiksmus padarė matant kitiems pašaliniams asmenims, taip buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka;

pagal BK 149 straipsnio 2 dalį už tai, kad jie 2011 m. rugsėjo 4 d., apie 24.00 val., veikdami bendrininkų grupe, (duomenys neskelbtini), netoli geležinkelio pervažos, L. B. panaudojus fizinį smurtą ir atėmus galimybę priešintis, t. y. jėga paėmus už rankos L. L. , jėga nutempus ją už krūmų, nurengus rūbus ir pargriovus ant žemės, nukentėjusiajai prašant neliesti, paleisti, muistantis, esant įbaugintai dėl matyto kaltinamųjų L. B. ir Ž. M. prieš tai panaudoto fizinio smurto prieš jos sutuoktinį E. L. , jai suvokiant, kad už krūmų yra ir antras kaltinamasis, L. B. užgulęs nukentėjusiąją su ja lytiškai santykiavo prieš jos valią, o Ž. M. , matydamas L. B. tempiant nukentėjusiąją už krūmų ir suprasdamas, kad už krūmų L. B. santykiauja su nukentėjusiąja, t. y. L. B. palaužus nukentėjusiosios pasipriešinimą, tą Ž. M. suvokiant, nukentėjusiajai Ž. M. prašant jos neliesti, paleisti, esant įbaugintai dėl matyto kaltinamųjų L. B. ir Ž. M. prieš tai panaudoto fizinio smurto prieš jos sutuoktinį E. L. , Ž. M. užgulęs nukentėjusiąją su ja lytiškai santykiavo žinomai prieš jos valią, po to, pasityčiodamas nukentėjusiajai liepė padėkoti savo vyrui;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, 2011 m. rugsėjo 5 d., apie 3 val., prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą pagrobti V. T. turtą, panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, bendrais veiksmais sudavė ranka vieną smūgį V. T. į galvą ir taip jį pargriovė, o gulinčiam V. T. įspyrė šešis kartus į įvairias kūno vietas, taip sukeldami nukentėjusiajam fizinį skausmą, ir iš nukentėjusiojo kelnių kišenės pagrobė V. T. priklausantį 110 Lt vertės turtą: 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 1600“ ir 10 Lt.

Nuteistojo gynėjo nuomone, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo ir nuteistojo teisės, tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, teismų sprendimai iš dalies nepagrįsti ir neteisėti, todėl atitinkamos jų dalys naikintinos.

Dėl nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 2 dalį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad išžaginimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad lytiškai santykiauja su asmeniu prieš jo valią, be sutikimo, pasiekia tai naudodamas fizinį ar psichinį skurtą, kitaip atimdamas galimybę priešintis ar pasinaudodamas bejėgiška būkle. Jeigu pasipriešinimas yra netikras, tariamas arba asmuo sąžiningai klysta laikydamas pasipriešinimą netikru, jėgos panaudojimas, palaužiant tariamą pasipriešinimą negali būti laikomas fiziniu smurtu. Nesutikimas turi būti nedviprasmiškai išreikštas žodžiais apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, verkiant, atstumiant, stengiantis nuo kaltininko pabėgti, naudojant psichinį ar fizinį smurtą ar kitais veiksmais, būdais, ir kaltininkas turi suvokti, kad lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiojo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 4 punktas). Fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį gali pasireikšti: mušimu, rankų užlaužimu, nukentėjusiojo užgulimu, prispaudimu, smaugimu, priverstiniu alkoholio, narkotinių, psichotropinių ir kt. medžiagų sugirdymu ar pan. (6 punktas). Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad, įrodinėjant išžaginimo sudėties buvimą, būtina nustatyti, jog nukentėjusioji lytiškai santykiauti nesutiko ir tai išreiškė nedviprasmiškai, aktyviais savo žodžiais bei veiksmais, kad kaltininkas tokį nukentėjusiosios išreikštą nesutikimą nedviprasmiškai suprato (t. y. suprato, kad tenkina lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią). Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kad L. B. būtų panaudojęs prieš nukentėjusiąją fizinį ar psichinį smurtą ar kitaip atėmęs galimybę iš jos pasipriešinti, priešingai, bylos duomenimis, nukentėjusioji jokiais aktyviais veiksmais nesipriešino ir savo prieštaravimo dėl lytinių santykių neišreiškė.

Kaip fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimą, teismas pripažino prievartinį jos nutempimą nuo gatvės už krūmų (apie 9 metrus) ir pargriovimą, nors nežymaus sveikatos sutrikdymo kairėje blauzdoje nė vienam iš nuteistųjų aprašomojoje nuosprendžio dalyje neinkriminavo, todėl ši neinkriminuota aplinkybė išžaginimui reikšmės negali turėti, o prokuroras šio aspekto neskundė, pati nukentėjusioji apie nubrozdinimą nieko paaiškinti negalėjo. Kasatorius pabrėžia, kad L. B. teigia ne nusitempęs nukentėjusiąją už krūmų, o nusivedęs. Nusitempimas yra tuomet, kai nukentėjusysis savo valia neina, akivaizdžiai priešinasi, nesiduoda vedamas. Tuo tarpu L. L. aktyviai nesipriešino, kita jos ranka, kurios nelaikė L. B. , buvo laisva, ji turėjo visas galimybes priešintis, neiti, šauktis pagalbos, rėkti, stengtis ištrūkti ir kt., tačiau to nedarė, taigi, nebuvo ir tempiama. Tokias faktines aplinkybes, anot kasatoriaus, patvirtina pačios nukentėjusiosios ir nešališkos liudytojos R. P. parodymai, kuri sąmoningai stengdamasi įžiūrėti galimo smurto naudojimą, bent menkiausius garsus – tokių požymių neužfiksavo, todėl nekvietė policijos, be to, nurodė, jog abiejų už krūmų ėjusių asmenų veiksmai buvo suderinti ir sutarti. Teismai, vertindami liudytojos R. P. parodymus, pasielgė šališkai, pažeidė rungimosi principą, nes nepagrįstai visiškai juos atmetė.

Kasaciniame skunde pažymima, kad nuosprendyje nurodyti L. B. veiksmai (tempimas už krūmų laikant už nukentėjusiosios rankos, nurengimas ir kt.) nelaikomi aplinkybe, patvirtinančia smurto naudojimą, atimant galimybę priešintis esant nustatytoms reikšmingoms aplinkybėms: nukentėjusioji – vyresnė ir stambesnė už L. B. , suvokianti su ja atliekamų veiksmų esmę, jos pačios teigimu, aktyviai nesipriešino, jos drabužiais nesuplėšyti, smurto žymų, būdingų išžaginimui, nėra, nukentėjusioji stipriai nesužalota (nesumušta), nuteistasis neturi didesnės jėgos, specialių įgūdžių, svorio.

Taip pat teismai nepagrįstai kaip aplinkybę, atėmusią galimybę iš nukentėjusiosios pasipriešinti, inkriminavo smurtą, vykdytą praeityje prieš kitą asmenį – nukentėjusiosios vyrą, nes konfliktas vyko išskirtinai tarp vyrų, L. L. nebuvo grasinta nei žodžiu, nei veiksmu, ji nebuvo išsigandusi, konflikto dalyvių nebijojo, nes prie namo nepasiliko, ėjo iš dalies neapšviesta gatve paskui nubėgusius asmenis, ją pralenkęs Ž. M. jos nekalbino, negrasino, o, žinodama, kad L. B. pasiliko buvusio konflikto teritorijoje, nepasišalino su savo vyru toliau – pavojaus nejautė, policijos nekvietė, nesišaukė pagalbos, negrįžo namo pas vaikus, nors pati nenurodė, ar vienintelį raktą nuo namų turėjo jos vyras, ar vaikai jos nebūtų įsileidę.

Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad iš L. L. jokiais kitais veiksmais nebuvo atimta galimybė priešintis, ji pati pripažino, kad neturi pretenzijų nuteistiesiems, civilinio ieškinio nereiškė, o jei sutuoktinis nebūtų grįžęs į butą su policijos pareigūnais – pretenzijų dėl išžaginimo niekam nebūtų pateikusi. Taigi, gynėjo nuomone, L. L. ir L. B. lytiniai santykiai buvo abiejų sutikimu dėl suvartoto alkoholio, nes nukentėjusioji galėjo priešintis, tačiau to nedarė. Nukentėjusiosios parodymai ir jų keitimas patvirtina, kad dėl prievartavimo ji kreipėsi tik dėl sutuoktinio įtakos, siekdama savo veiksmus pateisinti. Nukentėjusioji nesugebėjo nurodyti, kokių veiksmų ėmėsi norėdama parodyti, kad L. B. atlieka veiksmus prieš jos valią, o lengvas spyriojimasis, prašymas neliesti gali būti suprantamas kaip koketavimas, nenorėjimas pasirodyti laisvo elgesio moterimi, juolab kai L. L. buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, kasatoriaus nuomone, pagal L. B. supratimą nukentėjusioji sutiko atlikti su juo lytinį aktą.

Dėl bendrininkavimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką vien faktas, kad lytinius santykius turėjo du asmenys, nepakankamas konstatuoti seksualinio prievartavimo atlikimo bendrininkų grupe. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta: nuteistųjų išankstinis susitarimas atlikti šią nusikalstamą veiką; neįrodyta: kad L. B. pasinaudojo Ž. M. panaudotu smurtu ir grasinimais prieš nukentėjusiosios vyrą ir tuo, kad nukentėjusioji matė Ž. M. šalia krūmų kaip papildomą grėsmę, taip siekiant palaužti nukentėjusiosios valią; kad Ž. M. suvokė, jog savo veiksmais palaužė nukentėjusiosios valią priešintis, padėdamas L. B. ją išžaginti; nes tai prieštarauja liudytojos R. P. parodymams, jog ji nematė, kad už krūmų būtų nuėję visi trys asmenys, o nukentėjusiosios parodymai šiuo aspektu taip pat prieštaringi. Nenustatyta, iš kokių nukentėjusiosios veiksmų L. B. galėjo įsitikinti, kad nukentėjusioji nesipriešina ar negali priešintis dėl patirto didelio streso.

Dėl bausmės skyrimo. Kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 2, 3 punktais ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, L. B. už nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 2 dalyje padarymą, nepagrįstai paskyrė beveik dvigubai didesnę nei pirmosios instancijos teismas bausmę, neįvertinęs nukentėjusiosios parodymų, jos pozicijos ir apeliacinio skundo argumentų, taip pat neatsižvelgęs į tai, kad anksčiau L. B. analogiškų ar panašių nusikalstamų veikų nėra padaręs, kad tai nebuvo jo ankstesnio gyvenimo logiška tąsa (nepagrįstai konstatuota priešingai), šiuo aspektu įvertinęs tokias aplinkybes, kaip L. B. neprisipažinimą, nusikaltimo baigtumą, bandymą pateisinti savo poelgį, tai, kad jis nedirba, nesimoko, sukėlė nemalonius išgyvenimus nukentėjusiajai. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino lengvinančia aplinkybe to, kad L. B. artimieji, nukentėjusiosios teigimu (Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 18 d. posėdžio protokolas), atlygino žalą (1000 Lt), nors tokią pačią aplinkybę kaip lengvinančią pripažino Ž. M. , skyręs vieneriais metais trumpesnę bausmę.

Dėl BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai (ypač apeliacinės instancijos) šališkai vertino daugumos liudytojų parodymus, nors tam nebuvo teisinio pagrindo, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.18 punktą.

Anot kasatoriaus, vertinant fizinio smurto buvimą (nebuvimą), turėjo būti atliktas nešališkas nukentėjusiosios parodymų ir kitų tiesioginių byloje surinktų įrodymų vertinimas, tačiau teismai, neatsižvelgdami į nukentėjusiosios parodymų kaitą, prieštaringumą, nepagrįstai juos pripažino patikimais ir nekeliančiais abejonių. Kasatorius pabrėžia, kad nukentėjusioji davė skirtingus parodymus apie nusikalstamos veikos prieš ją padarymo aplinkybes, o būtent:

2011 m. rugpjūčio 5 d. 1.40 val. protokole–pareiškime užfiksuota, kad, nukentėjusiosios teigimu, smurtą tuo pačiu metu prieš ją panaudojo abu nuteistieji, žagino pasikeisdami, pasakė, kad ji galėsianti padėkoti draugams;

2011 m. rugpjūčio 5 d. 2.15–3.00 val. surašytame liudytojo apklausos protokole L. L., vis dar apsvaigusi nuo alkoholio, parodė, kad ne Ž. M. , o L. B. pasakė, jog ji galėsianti padėkoti savo vyrui prieš lytinį aktą, ne po jo; Ž. M. visą laiką buvo kartu ir žiūrėjo; L. B. movė jai kelnes (vėliau nustatyta, kad stovint) ir paguldė ant žemės;

2011 m. rugsėjo 16 d. apklausoje nukentėjusioji parodė, kad pirmas santykiavo L. B. , antras Ž. M. , kuriam atėjus L. B. jau prievartavo ją; L. B. pirmiau pargriovė, o po to numovė kelnes ir kelnaites, kad tam ji nesipriešino, nors jos ir nelaikė, kad po akto padėkoti vyrui sakė Ž. M.;

2011 m. rugsėjo 19 d. apklausoje nukentėjusioji parodė, kad L. B. ji aktyviais veiksmais nesipriešino, gražiuoju prašė paleisti, kad žala jai nepadaryta; apie prieš jos vyrą naudotą smurtą sužinojo tik iš jo, pati to nematė;

2011 m. spalio 4 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje apklausoje L. L. parodė, kad lytiniai santykiai buvo be jos sutikimo; kad ji prašė Ž. M. ją paleisti, tačiau nesipriešino dėl streso; kaltinamieji tarpusavyje nieko nekalbėjo; Ž. M. priėjo, kai L. B. baigė lytinį aktą; kur Ž. M. buvo jo metu – nematė; L. B. pretenzijų neturi, negalėjo pasakyti, ar L. B. suprato, jog ji nenori santykiauti, taip pat to, ar jie buvo nusiteikę agresyviai; nenuosekliai nurodė, kad frazė: padėkok draugams, buvo pasakyta prie namo laiptinės.

Įvertinus nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą ir kaitą, teisiamajame posėdyje duotų parodymų esmę, kasatoriaus manymu, objektyviausi jos parodymai buvo duoti būtent 2011 m. spalio 4 d. ikiteisminio tyrimo teisėjai, kurie buvo perskaityti girdint visiems proceso dalyviams, jų neinterpretavo ankstesnius parodymus surašiusi tyrėja, nukentėjusiajai įtakos nedarė jos vyras. Be to, pagal juos buvo pateiktas kaltinimas (surašytas kaltinamasis aktas), o sunkesnį kaltinimą prokuroras pateikė tik po nukentėjusiosios antrosios apklausos teismo posėdyje, kuriame dalyvavo jos sutuoktinis, teismas tokį kaltinimą priėmė besąlygiškai, nesigilindamas į parodymų ir kaltinimo pakeitimo priežastis. Teismas, anot kasatoriaus, akivaizdžiai nesutiko su nukentėjusiosios pozicija, kai ji tvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus parodymus, nepagrįstai „grasino“ baudžiamąja atsakomybe, užduodamas tuos pačius klausimus tol, kol nukentėjusiojo atsakydavo tinkamai, t. y. pakeitusi savo poziciją – tai užfiksuota teismo posėdžio garso įraše, taip buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas ir nuketėjusiosios teisės.

Kasatoriaus nuomone, apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas prielaidomis ir spėliojimais, nevertinant pačios nukentėjusiosios pozicijos, jos parodymų kartu su kitais byloje surinktais įrodymais; apeliacinės instancijos teismas apskirtai nepagrįstai atmetė L. L. apeliacinį skundą, nevertinęs to, kad nusikaltimo sudėties objektas – žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvė, todėl, ar ji buvo pažeista, pirmiausia, sprendžia pats nukentėjęs asmuo. Be to, pabrėžiama, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas liudytojų E. L. , E. G. , J. M. parodymais, kurie nematė lytinio santykiavimo fakto, todėl jų pateikta informacija – išvestinė iš pačios nukentėjusiosios parodymų, šie asmenys negalėjo pateikti jokios patikimos informacijos apie tai, ar lytinis aktas buvo savanoriškas, ar priverstinis, tuo tarpu liudytojos R. P. parodymai buvo visiškai atmesti.

Taip pat, kasatoriaus nuomone, buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, nes Panevėžio apygardos teismo nuosprendyje, nesilaikant BPK 331 straipsnio 1 dalies, 304 straipsnio 4 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2006 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1 punkto, 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nuostatų, panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išteisinamąją dalį ir nuteisiant pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nebuvo visų įžanginėje ir aprašomojoje nuosprendžio dalyse privalomų nurodyti duomenų (nebuvo suformuota inkriminuota nusikalstama veika, neišdėstyti sudėčių faktiniai pagrindai (nusikaltimo padarymo vieta, laikas, konkretūs veiksmai, padariniai, priežastinis ryšys, įstatymas, nustatantis atsakomybę už šias veikas), neaišku, kokią nusikalstamą veiką nuteistieji padarė), todėl pagal BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktą, padarius esminių BPK 331 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimų, yra pagrindas nuosprendį panaikinti. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-314/2009, 2K-18/2004, 2K-122/2004, 2K-304/2007, 2K-595/2006, 2K-418/2008).

Dėl nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas L. B. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, išsamiai ir tinkamai išanalizavo nukentėjusiojo V. T. , kitų liudytojų parodymus, juos aptarė ir įvertino, padarydamas pagrįstas išvadas ir laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas buvo akivaizdžiai šališkas, turėjo išankstinį nusiteikimą – nepagrįstai tenkino visus prokurorės prašymus: dėl liudytojos A. U. , tyrėjų I. Y. ir K. P. apklausos. Apeliacinės instancijos teismas priėmė priešingą nei pirmosios instancijos teismas sprendimą neapklausęs A. U., o I. Y. , K. P. parodymams esant neinformatyviems, nes apie A. U. apklausą jis nieko neprisiminė, tik paskelbęs liudytojos A. U. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusiojo parodymų net nepaskelbęs (BPK 276 straipsnis). Be to, neįvertinta tai, kad liudytojai K. P. , Z. T. patvirtino nukentėjusiojo ir L. B. santykių priešiškumą dėl ankstesnių Z. T. sūnaus išvykimo į Vokietiją aplinkybių, kad V. T. galėjo apkalbėti L. B. . Pati liudytoja Z. T. patvirtino, kad įvykio vakarą, kai jos vyras grįžo sumuštas ir be savo mobiliojo ryšio telefono, nukentėjusysis pasakė jai tai, ką ji norėjo girdėti būdama pikta ant L. B. , jog šis jį sumušė. Be to, byloje įrodyta, kad V. T. regėjimas buvo prastas, priimant jo pareiškimą tyrėja L. R. patvirtino jį turėjus kažkieno surašytą pareiškimą, kuriuo naudojosi, jo parodymus tyrėja surašė iš V. T. žmonos padiktuoto pareikšimo, nes pats V. T. parodymų neįžiūrėjo ir neįskaitė. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nepaneigė. V. T. turėjo pagrindą apkalbėti L. B. , o nukentėjusiajam savo parodymų atsisakius, nesant A. U. parodymų, duomenų, leidžiančių pagrįsti L. B. kaltę, byloje nėra, o apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo jį nuteisė.

Dėl BK 149 straipsnio 2 dalies taikymo. Kasatoriaus teigimu, nei jis, nei L. B. neneigia lytiškai santykiavę su nukentėjusiąja, tačiau nepripažįsta smurto prieš ją panaudojimo, o tokių aplinkybių nepatvirtina ir byloje surinkti įrodymai, pačios nukentėjusiosios parodymai, kurie nebuvo įvertinti tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies, nes teismai visiškai neatsižvelgė į jų prieštaringumą ir nepagrįstai nesivadovavo L. L. parodymais, duotais 2011 m. spalio 4 d. ikiteisminio tyrimo teisėjai, kurie, kasatoriaus nuomone, buvo tiksliausi, nepagrįstai netenkino jos pateikto apeliacinio skundo, neatsižvelgė, į tai, kad, pačios nukentėjusiosios nuomone, žalos jos seksualinio apsisprendimo laisvei nebuvo padaryta. Kasatorius pabrėžia, kad į įvykio vietą už gyvatvorės atėjo tada, kai L. B. jau baigė atlikti lytinį aktą su nukentėjusiąja, L. L. jam nesipriešino, savo nesutikimo dėl lytinio akto su juo neišreiškė nei žodžiu, nei veiksmu, todėl jis pats negalėjo ir nesuprato to, kad lytinį aktą atliko prieš jos valią, ar kad ji buvo streso būklės, nes norėdama pasipriešinti ji galėjo tai padaryti. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apie nukentėjusiosios psichinę būklę ir anksčiau prieš ją galbūt panaudotą smurtą, stresą nieko nežinodamas, be to, nakties metu, žinodamas tik tiek, kad su L. L. prieš jį santykiavo L. B., tačiau nesant jų išankstinio susitarimo nukentėjusiąją išžaginti, jis negalėjo nieko suprasti, todėl nėra pagrindo kvalifikuoti, kad tam tikrais savo veiksmais padėjo L. B. palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą. Teismai, anot kasatoriaus, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl netinkamai kvalifikavo padarytą nusikalstamą veiką. Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, net ir konstatavus, kad Ž. M. veikoje yra BK 149 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, neturėjo teisinio pagrindo griežtinti pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes, taip pažeisdamas proporcingos ir teisingos bausmės principą. Bausmių griežtinimas iš esmės buvo pagrįstas tuo, kad nuteistasis Ž. M. neprisipažino dėl veikos padarymo, nesigailėjo, klaidino teismą ir prokurorą, o tokie motyvai negali būti pripažinti pagrįstais.

Dėl BK 180 straipsnio 1 dalies taikymo. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas jį pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, išsamiai ir dalykiškai išanalizavo tiek nukentėjusiojo V. T. , tiek liudytojų parodymus, juos aptarė ir įvertino bei padarė išvadas, atitinkančias faktines byloje nustatytas aplinkybes. Nukentėjusysis V. T. patvirtino, kad nei L. B., nei Ž. M. prieš jį neteisėtų veiksmų neatliko, žalos nepadarė, jog šitoje situacijoje įvyko nesusipratimas su jo sutuoktine Z. T. . Nukentėjusiojo V. T. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo duoti ne ikiteisminio tyrimo teisėjai, nukentėjusysis teismo posėdžių metu jų visiškai atsisakė, jų objektyvumo niekaip patikrinti ir įvertinti nebuvo galimybės, todėl apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 276 straipsnį, jo parodymų nepaskelbė, tačiau jais rėmėsi. Taip pat, pažeisdamas BPK 276 straipsnio 4 punktą, teismas rėmėsi liudytojos A. U. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriais nesirėmė pirmosios instancijos teismas, o liudytojo K. P. parodymai nebuvo informatyvūs ir veikos padarymo aplinkybių nepatvirtino. Liudytojos A. U. parodymai taip pat įvertinti šališkai, atskirai nuo kitų byloje surinktų įrodymų, tiek jos, tiek kitų liudytojų nurodyti nuteistuosius teisinantys aspektai (pavyzdžiui, tai, kad prašydami alaus skolon iš A. U. , nuteistieji pinigų neturėjo, o tai patvirtina, kad iš V. T. neatėmė; liudytoja teigė vėliau girdėjusi triukšmą ir smūgių garsus; kad V. T. teigė nematęs asmens, sudavusio jam smūgius į veidą; kad V. T. du kartus buvo išėjęs iš namų ir jo sutuoktinė galėjo jį matyti kraujuotu veidu šiam grįžus antrąjį kartą) – nutylėti. Kasatorius iš esmės išdėsto analogiškus argumentus dėl nukentėjusiojo ir L. B. priešiškumo, jo susidarymo aplinkybių, V. T. sutuoktinės įtakos surašant pareiškimą policijoje ir V. T. duodant parodymus pas tyrėją, kaip ir nuteistojo L. B. gynėjo kasaciniame skunde nurodytieji. Taigi, kasatoriaus nuomone, patikimų įrodymų, leidžiančių pagrįsti nuteistųjų kaltę dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo – nėra, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išteisinamoji dalis teisėta ir pagrįsta, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis – naikintinas. Be to, kasatorius pažymi, kad visi duomenys yra apie L. B. , ne apie jį. Apeliacinės instancijos teismas pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį turėjo ištirti (patikrinti) nuteistųjų nuteisimo ir išteisinimo pagrįstumą tiek faktine, tiek procesine prasme ir padaryti abejonių nekeliančias išvadas, tačiau to neatliko.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 149 straipsnio 2 dalies ir BPK nuostatų taikymo

Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų veiksmus pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, išsamiai ir detaliai išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir nuteistųjų kaltumą padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, veikiant bendrininkų grupe, pagrindė teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtų įrodymų visuma: nukentėjusiųjų L. L. ir E. L. , liudytojų E. G. ir J. M. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, parodymo atpažinti protokolu; nuosprendyje aptartas įrodymų turinys, nurodyti jų šaltiniai ir išdėstyti vertinimo motyvai. Priešingai nei teigiama nuteistojo L. B. gynėjo kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nusikalstamos veikos kvalifikavimui itin svarbūs nukentėjusiosios L. L. parodymai ir jų patikimumas, kurie tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nevienodi, prieštaringi, todėl šiuo pagrindu, remdamasis BPK 276 straipsniu, vertino nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, detaliai išanalizavęs jų kaitą, lygindamas nukentėjusiosios parodymus, duotus 2011 m. lapkričio 29 d. ir 2012 m. sausio 23 d. teisiamuosiuose posėdžiuose, ir argumentuotai pagrįsdamas prieitą išvadą, kad būtent 2011 m. lapkričio 29 d. teisiamajame posėdyje duoti nukentėjusiosios parodymai, kurie dėl esminių įvykio aplinkybių atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, yra teisingi. Vėlesni nukentėjusiosios parodymų pakeitimai (pavyzdžiui, kad su L. B. ji santykiavo ne savo noru, o su Ž. M. savo noru ir kt.) teismo įvertinti kaip nuteistųjų artimųjų giminaičių poveikio ir jų sumokėto žalos atlyginimo nukentėjusiajai padariniai, todėl tokiais parodymais nesivadovauta, jų nepagrindė kiti byloje surinkti įrodymai ir juos teismas atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir nurodytu aspektu motyvuotai aptarė nukentėjusiosios parodymų keitimo aplinkybes, pabrėždamas, kad iki pat paskutinio teisiamojo posėdžio, t. y. viso proceso metu, nukentėjusioji kategoriškai teigė, kad lytiniai santykiai su ja buvo atlikti prieš jos valią, jai nesutinkant, t. y. ji buvo nuteistųjų išžaginta, ir nuosekliai nurodė iš esmės tapačias esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o tokius jos parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Kiti nuteistojo L. B. gynėjo ir nuteistojo Ž. M. kasacinių skundų teiginiai dėl nukentėjusiosios L. L. parodymų prieštaringumo (dėl išskirtinai smulkių įvykio aplinkybių nevienodo aiškinimo), neturi reikšmės esminėms nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti.

Pabrėžtina, kad teismas, siekdamas patikrinti pirminius nukentėjusiosios parodymus dėl įvykio aplinkybių ir jos išžaginimo fakto, pagrįstai vertino ir tiesiogiai įvykio nemačiusių liudytojų E. L. , policijos pareigūnų J. M. ir E. G. parodymus (išvestinius įrodymus) apie tai, kokia buvo nukentėjusiosios būsena, kai jie atvyko pas ją į namus, kad jos plaukuose buvo žolės, ji verkė, buvo susinervinusi, sakė, kad ją išžagino jaunuoliai. BPK nei tiesioginiams, nei netiesioginiams įrodymams pirmumo neteikia, o nagrinėjamu atveju teismas pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstė į vientisą loginę grandinę, remdamasis tiek pirminiais nukentėjusiosios parodymais (atmetus nepatikimus jų pakeitimus), tiek ir juos patvirtinančiais kitais bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat detaliai ir išsamiai pasisakė dėl nurodytų liudytojų parodymų vertinimo bei pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad jų parodymai netiesiogiai patvirtina išžaginimo faktą, nes apibūdina nukentėjusiosios būseną po nusikaltimo padarymo, kitas įvykio detales ir atitinka nukentėjusiosios parodymus. Nuteistojo L. B. gynėjo teiginiai kasaciniame skunde, kad kaltinimas buvo pagrįstas vien lytinių santykių nemačiusių liudytojų parodymais – nepagrįsti ir atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, nuosekliai tikrindamas visus byloje surinktus įrodymus, L. B. gynėjo iniciatyva iškviestos liudytojos R. P. parodymus vertino ne tik atskirai, bet ir kitų bylos aplinkybių kontekste ir, atsižvelgęs į kitus byloje surinktus įrodymus, pripažino juos nei patvirtinančiais, nei paneigiančiais kokias nors reikšmingas įvykio aplinkybes, todėl nei rungimosi principas (BPK 7 straipsnis), nei kiti BPK reikalavimai nebuvo pažeisti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes abu nuteistieji teisingai pripažinti išžaginę nukentėjusiąją bendrininkų grupe. Teismai nustatė, kad Ž. M. matė, kaip L. B. tempia už krūmų nukentėjusiąją, kuri taip pat suvokė, jog abu nuteistieji veikia bendrai. L. B. , išžaginęs nukentėjusiąją pirmas, pasiūlė lytiškai santykiauti Ž. M. , kuris tą darė pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusiosios pasipriešinimas buvo palaužtas prieš tai ją išžaginusio asmens. Tokiu atveju abu kaltininkai yra išžaginimo bendravykdytojai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė abiejų nuteistųjų vaidmenį nusikalstamoje veikoje ir konstatavo jų suvokimą, jog santykiauja su nukentėjusiąja prieš jos valią bendrininkų grupe. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl išžaginimo bendrininkų grupe atitinka byloje nustatytas aplinkybes ir įstatymo nuostatas. Taigi, įvertinus tai, kas nurodyta pirmiau, kasatorių argumentai pripažįstami nepagrįstais, nes bylą nagrinėję teismai, laikydamiesi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, visų byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu, vadovaudamiesi vidiniu įsitikinimu, pagrįstai konstatavo nuteistųjų veiksmuose esant nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 2 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Apeliacinės instancijos teismas, sugriežtindamas bausmes nuteistiesiems Ž. M. ir L. B. už šią nusikalstamą veiką, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė, nes įvertino reikšmingų bausmės paskyrimo klausimui išspręsti aplinkybių visumą: nusikalstamos veikos pavojingumą (sunkus nusikaltimas), kaltės formą, rūšį (tiesioginė tyčia), neigiamai nuteistųjų asmenybes apibūdinančius faktus, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip įgyvendindamas BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytą bausmės paskirtį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.

Dėl BK 180 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, nemotyvuodamas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria L. B. ir Ž. M. buvo išteisinti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo Ž. M. bei L. B. nuteisė; nesilaikė BPK reikalavimų, keliamų nuosprendžio turiniui.

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodoma: pirmosios instancijos teismo pavadinimas, šio teismo nuosprendžio priėmimo laikas ir rezoliucinės dalies turinys, apelianto ginčijamos bylos aplinkybės, apeliacinio skundo esmė; 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Panevėžio apygardos teismas, panaikindamas Ž. M. ir L. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išteisinamąją dalį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, vadovavosi nurodytais BPK reikalavimais, keliamais apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui. Teismo priimtame nuosprendyje aiškiai nurodyta, kokia nusikalstama veika inkriminuota Ž. M. ir L. B. , nustatytos pagrindinės jos padarymo aplinkybės: „Nustatyta, kad L. B. ir Ž. M. 2011 m. rugsėjo 5 d., apie 3 val., prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą pagrobti V. T. turtą, panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, bendrais veiksmais sudavė ranka vieną smūgį V. T. į galvą ir taip jį pargriovė, o gulinčiam V. T. įspyrė šešis kartus į įvairias kūno vietas, taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, o iš nukentėjusiojo kelnių kišenės pagrobė V. T. priklausantį 110 litų vertės turtą: 100 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 1600“ ir 10 litų“, todėl kasatorių argumentai, kad nebuvo suformuota Ž. M. ir L. B. inkriminuota nusikalstama veika, neišdėstyti sudėčių faktiniai pagrindai, nebuvo aišku, kokią nusikalstamą veiką nuteistieji padarė, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Taip pat apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo ir pagrindė, kokių pirmosios instancijos teisme tirtų ir vertintų, taip pat pakartotinai apeliacinės instancijos teisme ištirtų įrodymų pagrindu padarė išvadas dėl to, kad nuteistųjų veiksmuose yra BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, taip pat pateikti išsamūs argumentai, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados, kurių pagrindu L. B. ir Ž. M. buvo išteisti, nepagrįstos.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino tik dalį pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, todėl BPK 304 straipsnio 4 punkte nurodytų nuteistųjų anketinių duomenų pakartojimas būtų perteklinis. Be to, tai nesudaro esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, dėl kurio būtų pagrindas panaikinti iš esmės teisingą ir teisėtą teismo nuosprendį.

Taip pat atmestini ir kasatorių teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo, nes tam tikrų procesinių sprendimų bylos nagrinėjimo metu priėmimas (pavyzdžiui, prokuroro prašymų apklausti asmenis kaip liudytojus tenkinimas), nepalankaus kasatoriams teismo sprendimo priėmimas, nesant nustatytų konkrečių BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų, iš esmės tokių kasaciniuose skunduose ir nenurodant bei nemotyvuojant, nepatvirtina teismo šališkumo. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, kvietė liudytoją A. U. , o šiai neatvykus – įpareigojo ją atvesdinti. Tik nepavykus atvesdinti, nusprendė apklausti šios liudytojos apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus, taip pat paskelbė jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta teismo teisė atlikti tokius procesinius veiksmus ir jais gautais duomenimis tikrinti byloje esančius įrodymus.

Įvertinusi tai, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo Ž. M. ir nuteistojo L. B. gynėjo kasaciniuose skunduose nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n utaria:

Atmesti nuteistojo L. B. gynėjo ir nuteistojo Ž. M. kasacinius skundus.