Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, paskirtą bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinus su Telšių rajono apylinkės teismo 2005 m. sausio 13 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 23 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausme, A. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams ir 844,74 Lt bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. S. Valstybinei ligonių kasai prie LR SAM priteista 2094,74 Lt.

A. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteista iš A. S. A. P. 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad jis 2011m. balandžio 24 d., apie 23 val., S. S. nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), per išgertuves įvykusio tarpusavio konflikto metu tyčia, iš asmeninių paskatų, rankos pirštais įdurdamas A. P. į kairę ir dešinę akis, padarė poodines kraujosruvas akių vokuose, plėštinę dešinės akies obuolio junginės žaizdą su kraujo išsiliejimu į akies stiklakūnį, plėštinę kairės akies odenos žaizdą, penetruojančią, lydimą kraujo išsiliejimo į akies obuolį, stiklakūnį, aukštos gyslainės atšokas, bei regėjimo aštrumo sumažėjimą dešine akimi iki 0,2 ir kaire akimi iki 1/begalybės, t. y. A. P. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl regėjimo aštrumo sumažėjimo dešine akimi iki 0,2 jis neteko 20 procentų bendro pastovaus darbingumo, o dėl regėjimo aštrumo sumažėjimo kaire akimi iki 1/begalybės, t. y. iki 0,0 – 35 procentus bendro pastovaus darbingumo.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstas išvadas dėl A. S. kaltės sunkiai sužalojus nukentėjusįjį, teisingai kvalifikavo jo nusikalstamus veiksmus pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Nors nuteistasis A. S. tvirtina, kad jis smūgius nukentėjusiajam sudavė gindamasis, t. y. esant būtinajai ginčiai, tačiau byloje tokių aplinkybių nenustatyta. BK 28 straipsnio 1 dalyje numatyta asmens teisė į būtinąją gintį. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt.). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Iš byloje esančių surinktų ir ištirtų įrodymų matyti, kad pirmus smūgius (kumščiu į veidą) nuteistajam sudavė nukentėjusysis A. P.. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas A. S. ir pats nukentėjusysis. Tačiau pats nuteistasis pripažino, kad nukentėjusįjį nuo savęs nustūmė ir nugriuvusiam ant žemės nukentėjusiam nykščiais dūrė į akis. Taigi, akivaizdu, kad, nuteistajam nustūmus nuo savęs nukentėjusįjį ir dėl to nukentėjusiajam nugriuvus, nebebuvo akivaizdaus ir realaus kėsinimosi, todėl nukentėjusiajam sužalojimai akyse buvo padaryti nesant būtinosios ginties situacijos. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad A. S., sužalodamas nukentėjusiajam akis ir padarydamas pastarajam sunkų sveikatos sutrikdymą, veikė tyčia, todėl jis pagrįstai nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. S. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, nepažeidė BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Iš bylos matyti, kad A. S. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas netiesiogine tyčia, jo padaryta nusikalstama veika yra baigta. Nuteistasis išsituokęs, neįgalus, jam nustatytas 50 procentų darbingumo lygis. Apeliantas atsiprašė nukentėjusiojo, ir tai vertintina kaip jo gailestis padarius nusikalstamą veiką. A. S. baustas administracine tvarka bei anksčiau buvo teistas, naują nusikalstamą veiką padarė neatlikęs Telšių rajono apylinkės teismo 2005 m. sausio 13 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 23 d. nuosprendžiu, paskirtos bausmės – baudos.

Atsižvelgus į šias aplinkybes bei į tai, kad BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, nes nėra visumos aplinkybių, kurios leistų nuteistajam skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta sankcijoje. Be to, A. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra žymiai mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Teismas taip pat nustatė, kad apylinkės teismas, subendrindamas apeliantui bausmę su neatlikta bausmės dalimi, BK 64 straipsnio nuostatų nepažeidė.

Kaip iš skundžiamo nuosprendžio matyti, apylinkės teismas atsižvelgė į visas aplinkybes, kurias apeliantas nurodo savo apeliaciniame skunde, todėl pakartotinai atsižvelgti į tas pačias aplinkybes ir tuo pagrindu mažinti paskirtą bausmę nėra pagrindo. Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistajam reikalinga operacija ar, kad dėl jam diagnozuotų susirgimų ar ligų jis negalėtų atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Tokių duomenų nėra pateikta nei prie apeliacinio skundo. Dėl to nėra pagrindo svarstyti klausimo dėl nuteistojo atleidimo nuo bausmės dėl ligos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nusprendžia:

atmesti nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nuosprendžio.