Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens Nordea Bank AB atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutarties iškelti pareiškėjams M. V. ir J. V. fizinio asmens bankroto bylą (suinteresuoti asmenys: AB „Swedbank“, UAB „Inservis“, antstolė V. M.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai M. V. ir J. V. prašė iškelti jiems bankroto bylą. Paaiškino, kad jų nemokumą sukėlė mažiausiai 87000 Eur įsiskolinimas kreditoriui Nordea Bank AB pagal 2008 m. birželio 4 d. kredito sutartį. Pareiškėjas 2014 metų sausio mėnesį buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) ir neteko pajamų šaltinio, todėl neturėjo galimybės toliau vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriui. 2015 metų sausio mėnesį (duomenys neskelbtini), kurioje dirbo pareiškėjas, o pareiškėja – vienintelė akcininkė, buvo iškelta bankroto byla. Pareiškėjai turi tris nepilnamečius vaikus, kiekvieno pareiškėjo pajamos sudaro apie 325 Eur. Pareiškėjų turtas buvo įvertintas 88623,73 Eur, realizuotas varžytynėse už 70082 €.

Suinteresuotas asmuo Nordea Bank AB prašė atsisakyti kelti pareiškėjams bankroto bylą. Paaiškino, kad pagal 2008 m. birželio 4 d. būsto kreditavimo sutartį pareiškėjui ir solidariai skolininkei J. V. suteikė 122072 CHF dydžio kreditą, kurio paskirtis – buto kredito iš AB Swedbank bei turimo vartojimo kredito, skirto buto apdailos darbų užbaigimui, refinansavimas ir lėšos buto remontui. Prievolių pagal kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas pareiškėjų įsigyto buto hipoteka. Pareiškėjai nuslėpė nuo kreditoriaus aplinkybę, jog įkeistą turtą nuomojo. 2015 m. liepos 20 d. varžytinėse butas buvo parduotas už 70082 Eur, iš kurių 66682,63 Eur antstolė pervedė bankui. Šiuo metu pareiškėjų skola bankui sudaro 23660,03 Eur. Pareiškėjai gali turėti nekilnojamojo turto nuosavybės teise, banką tikino, jog turi grynųjų santaupų apie 20000 Eur ir šią sumą gali skirti skolinio įsipareigojimo dengimui. M. V. civilėje byloje Nr. e2-18219-600/2015 įrodinėjo, jog verčiasi santechnikos ir panašių darbų atlikimu pagal verslo liudijimą, tačiau šioje byloje teigia, kad tokios veiklos nebevykdo. Skolininkai dirba net keturiose įmonėse vadovais, kuriose uždirba per mėnesį po 8 Eur (neatskaičius mokesčių) ir ši aplinkybė vertintina kaip skolininkų nesąžiningumas kreditorių atžvilgiu. Bankroto administravimo išlaidų protingas dydis yra 200-300 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi iškėlė pareiškėjams M. V. ir J. V. bankroto bylą; bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“; patvirtino 730 Eur lėšų sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti pareiškėjų bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos; patvirtino po 190 Eur lėšų sumą reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Nustatė, jog pareiškėjai ir Nordea Bank AB 2008 m. birželio 4 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį, kurios pagrindu pareiškėjui ir solidariai skolininkei J. V. suteiktas 122072 CHF dydžio kreditas, kurio paskirtis – buto, esančio (duomenys neskelbtini), kredito iš AB Swedbank bei turimo vartojimo kredito, skirto buto apdailos darbų užbaigimui, refinansavimas ir lėšos buto remontui. 2014 m. birželio 4 d. dėl vėluojančių mokėjimų bankas kredito sutartį nutraukė bei kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo. 2015 m. liepos 20 d. įkeistas butas už 70082 Eur buvo parduotas iš varžytinių, 66682,63 Eur sumą pervesta bankui. Pareiškėjų skola Nordea Bank AB 2016 m. vasario 11 d. sudarė 23660,03 Eur, pareiškėjas kreditoriui UAB „Inservis“ skolingas 233,63 Eur, pareiškėja AB Swedbank – 500 Eur. Pareiškėjai turi tris nepilnamečius vaikus (gim. 2001 m. kovo 26 d., 2006 m. sausio 27 d., 2012 m. spalio 23 d.), pareiškėja dirba (duomenys neskelbtini), gauna iš viso 16 Eur/mėn., pareiškėjas nedirba. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog pareiškėjai pagal jų turtinę padėtį negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių suma viršija 25 MMA. Teismas taip pat nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti iškelti pareiškėjams bankroto bylą Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. nurodytais atvejais. Nurodė, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjai, būdami įmonės vadovais, uždirba po 8 Eur, neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjai yra nesąžiningi. Byloje nėra įrodymų paneigiančių jų atstovo nurodytos aplinkybės, kad įmonės yra naujai įkurtos ir jų veikla neduoda ženklių pajamų. Įvertinęs UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ bankroto administratoriaus lėšų sumos, reikalingos bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, pagrindimą, teismas laikė, kad 730 Eur suma yra protinga ir pagrįsta, todėl nustatė 730 Eur lėšų suma, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Suinteresuotas asmuo Nordea Bank AB atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti kelti pareiškėjams bankroto bylą. Paaiškino, kad teismas netyrė ir nevertino pareiškėjų tikrosios finansinės padėties ir galimybių dengti skolas ir dėl to priėjo prie neteisingos išvados, jog pareiškėjai negali padengti skolų, taip pat nepagrįstai nekonstatavo pareiškėjų nesąžiningumo. Išnagrinėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-18219-600/2015 nustatyta, jog 2015 m. birželio 1 d. skolininkai pateikė bankui rašytinius paaiškinimus, jog jie turi 20000 Eur grynųjų pinigų santaupų, kurias gali skirti skolinio įsipareigojimo dengimui. Skolininkai taip pat nurodė, jog bankui įkeistą butą nuomoja. Tuo tarpu pareiškimuose dėl bankroto bylos iškėlimo nėra pateikta jokios informacijos dėl minėtos sumos naudojimo ir disponavimo. Skolininkai galėjo sumokėti bankui visą skolą, tačiau patys pasirinko neatsiskaityti su kreditoriumi. Tai yra akivaizdus nesąžiningumas, kuris pasireiškia piniginių lėšų slėpimu nuo kreditoriaus arba nepagrįstu lėšų išvaistymu ne siekiant dengti kreditorinius įsipareigojimus, bet kitiems nebūtiniems tikslams. Pareiškėjai 2015 m. viduryje nuolat teigė, jog jų finansinė padėtis yra gera, tuo tarpu dabar už tą patį laikotarpį įrodinėja priešingai. Taip pat nebuvo įvertinta tai, jog byloje Nr. e2-18219-600/2015 pareiškėjas įrodinėjo, jog verčiasi santechnikos ar panašių darbų atlikimu pagal verslo liudijimą, tačiau šioje byloje teigiama, jog tokios veiklos pareiškėjas nevykdo. Tačiau vien tai, jog pareiškėjas jau vertėsi tokia veikla rodo, jog jis gali tęsti nurodytą veiklą ir iš gaunamų pajamų atsiskaityti su kreditoriais. Santechnikos darbų atlikimas yra pakankamai pelninga veikla, ką patvirtina pareiškėjų teiginiai, jog 20000 Eur buvo sukaupti iš minėtos veiklos. Pareiškėjai nepateikė banko sąskaitų išrašų, iš kurių būtų matyti piniginių lėšų disponavimas bent už 3 paskutinius metus, todėl negalima nustatyti tikrosios pareiškėjų turtinės padėties. Pareiškėjai dirba iš viso keturiose įmonėse jų vadovais (kiekvienas iš turi dvi darbovietes), kuriose uždirbo per mėnesį po 8 Eur. Tuo tarpu nutartyje nurodoma, jog dirba tik pareiškėja ir gauna po 8 Eur/mėn. Nutartyje taip pat nurodoma, jog pareiškėjų mėnesinės pajamos sudaro 325 Eur. Taigi nėra aišku iš kur yra gaunama 325 Eur suma, taip pat 8 Eur/mėn. pajamų gavimas už vadovaujamą darbą vertintinas kaip skolininkų nesąžiningumas. Pareiškėjai yra jauno amžiaus, darbingi ir sveiki asmenys, todėl 32 Eur/mėn. (per keturias darbovietes) sumos gavimas yra neįtikėtinas. Nutartyje teigiama, jog skolininkų sandorius už 3 metus patikrins bankroto administratorius. Tačiau sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiga patikrinti sandorių teisėtumą tenką teismui, ypač kai bankas pateikė konkrečius duomenis ir įrodymus, liudijančius skolininkų nesąžiningumą. Jeigu skolininkai teigia, jog iš gaunamų pajamų negali padengti net savo būtinųjų išlaidų, tai bankroto procesas nebus efektyvus, kadangi bankroto proceso metu turės būti dengiamos administravimo išlaidos ir tenkinami kreditorių reikalavimai. Tuo tarpu FABĮ instituto tikslas nėra vien skolų nurašymas. Teismas taip pat nepagrįstai nustatė 730 Eur sumą administravimo išlaidoms iki mokumo atkūrimo plano patvirtinimo padengti, kadangi paprastai protingas dydis yra 200-300 Eur.

Pareiškėjai M. V. ir J. V. atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Paaiškino, kad pareiškėjams priklausęs ir bankui įkeistas butas 2015 m. liepos 20 d. buvo išvaržytas, o 2015 m. rugpjūčio 20 d. antstolės patvarkymu bankui buvo pervesta 66682,63 Eur. Todėl pareiškimo pateikimo dienai iš nuomos jokių pajamų negavo ir negalėjo gauti. Netekus pajamų ir pardavus butą, 20000 Eur santaupos buvo panaudotos pragyvenimui, kasdieniams poreikiams tenkinti. Pareiškėjai augina 3 nepilnamečius vaikus, nuomojasi būstą. Pareiškėjas tam tikrą laiką vertėsi santechnikos darbu pagal verslo liudijimą, tačiau iš šios veiklos gaunamų pajamų nepakako gausios šeimos išlaikymui ir kreditorinių reikalavimų dengimui. Pareiškėjams padeda tėvai, šiek tiek pažįstami žmonės, pareiškėjas taip pat radęs galimybę atlieka santechnikos darbus. Įmonės, kuriose dirba pareiškėjai, yra naujos, pajamų faktiškai neuždirba, pareiškėjai nėra įmonių akcininkai. Įmonės sukurtos ukrainiečių mokymams apie verslo plėtrą Europos Sąjungoje. Steigėjai siekė organizuoti verslo mokymus bei trūkstamų specialistų Lietuvoje atvežimą iš Ukrainos. Įmonės įsteigtos kelios, nes vienai įmonei nuspręsta priskirti vieną Ukrainos regioną. Tačiau dėl migracijos politikos sugriežtinimo bei kitų aplinkybių vystyti veiklos nepavyko. Apeliantas pareiškėjų nesąžiningumą įrodinėja prielaidomis, o ne konkrečiais faktais. Pareiškėjų nemokumą sąlygojo tai, jog susidūrus su finansiniais sunkumais, bankas nutraukė kreditavimo sutartį ir pareikalavo visą kredito sumą grąžinti iš karto bei galiausiai išvaržė pareiškėjams priklausantį turtą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pareiškėjas tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus – 2016 m. liepos 29 d. su (duomenys neskelbtini) sudarytą neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią pareiškėjas bendrovėje įsidarbino vadybininku (nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d.). Pagal CPK 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Fizinių asmenų bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu, o teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas prijungia pateiktą darbo sutartį prie bylos. Be to, darbo sutartis sudaryta iki skundžiamos nutarties priėmimo, todėl akivaizdu, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ji negalėjo būti pateikta.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 str. 1 d. nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Remiantis šio įstatymo 2 str. 2 d., fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Pagal FABĮ 6 str. 1 d. teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų. Taigi sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti įvertinamos dvi grupės aplinkybių: pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas; antra, nustačius fizinio asmens nemokumą turi būti patikrinama, ar neegzistuoja FABĮ 5 str. 8 d. įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl tiek dėl pareiškėjų mokumo, tiek dėl jų nesąžiningumo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjų turtinė padėtis neleidžia atsiskaityti su apeliantu, kuriam pradelstų įsiskolinimų suma viršija 25 MMA. Teismas taip pat nenustatė pareiškėjų nesąžiningų veiksmų. Tuo tarpu apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjų perspektyvų per protingą laiką padengti įsiskolinimus, pareiškėjai yra nesąžiningi, jų finansinė padėtis leidžia atsiskaityti su kreditoriais.

Dėl nemokumo

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas ir numatomas gauti pajamas, lėšas, būtinas pragyvenimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-269-219/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz., per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimams vykdyti toks asmuo galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skoliniams įsipareigojimams vykdyti, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti, koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis Nr. 3K-3-217-969/2015).

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog pareiškėjai ir Nordea Bank AB 2008 m. birželio 4 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį, kurios pagrindu pareiškėjui ir solidariai skolininkei J. V. suteiktas 122072 CHF dydžio kreditą, kurio paskirtis – buto, esančio (duomenys neskelbtini), kredito iš AB Swedbank bei turimo vartojimo kredito, skirto buto apdailos darbų užbaigimui, refinansavimas ir lėšos buto remontui. 2014 m. birželio 4 d. dėl vėluojančių mokėjimų bankas kredito sutartį nutraukė bei kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo. 2015 m. liepos 20 d. įkeistas butas už 70082 Eur buvo parduotas iš varžytinių, 66682,63 Eur sumą pervesta bankui. Pareiškėjų skola Nordea Bank AB 2016 m. vasario 11 d. sudarė 23660,03 Eur, pareiškėjas kreditoriui UAB „Inservis“ skolingas 233,63 Eur, pareiškėja AB Swedbank – 500 Eur. Pareiškėjai turi tris nepilnamečius vaikus (gim. 2001 m. kovo 26 d., 2006 m. sausio 27 d., 2012 m. spalio 23 d.), pareiškėja dirba (duomenys neskelbtini), gauna iš viso 16 Eur/mėn., pareiškėjas nedirba. Pirmosios instancijos teismui aukščiau nustatytos aplinkybės leido spręsti, jog pareiškėjai negali įvykdyti pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Apeliantas teigia, jog 2015 m. birželio mėn. pareiškėjai, siekdami atnaujinti kredito sutartį, siūlė bankui sumokėti 20000 Eur skolos padengimui, pareiškėjas vykdo individualią veiklą (santechnikos įrengimo darbus), todėl pareiškėjai gali įvykdyti savo įsipareigojimus. Iš bylos medžiagos iš tikrųjų matyti, jog 2015 m. birželio mėn. pareiškėjai, siekdami atnaujinti prievolių pagal kreditorių sutartį vykdymą, siūlė bankui sumokėti 20000 Eur iš asmeninių santaupų (žr. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą c. b. Nr. e2-18219-600/2015). Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog vien santaupų turėjimo prieš daugiau nei metus faktas savaime nepatvirtina, kad pareiškėjai yra pajėgūs atsiskaityti su kreditoriais šiuo metu. Priešingai, iš bylos medžiagos galima spręsti, jog pareiškėjų finansiniai sunkumai prasidėjo dar 2014 m. (t. I, b. l. 104, 106). Pareiškėjams nevykdant kredito sutarties, vienintelis šeimos būstas 2015 m. liepos mėn. buvo parduotas iš varžytinių. Pareiškėjų šeima augina tris nepilnamečius vaikus, pareiškėjų gaunamos mėnesinės pajamos yra mažos, duomenų apie pareiškėjo vykdomą individualią veiklą taip pat nėra. Taigi akivaizdu, jog netekus vienintelio šeimos būsto, santaupos neišvengiamai turėjo būti skirtos pareiškėjų šeimos išlaikymui, vaikų būtiniesiems poreikiams tenkinti, būsto nuomai ir pan. Nors apeliantas teigia, jog pareiškėjų gaunamos pajamos iš darboviečių buvo įtartinai mažos, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, įmonės, kuriose dirbo pareiškėjai, praktiškai jokios veiklos nevykdė, ką patvirtina 2015 m. veiklos rodikliai (t. II, b. l. 37-43). Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pareiškėjų nurodomomis aplinkybėmis, jog prie pareiškėjų šeimos išlaikymo prisideda giminaičiai, kurių prisidėjimas paprastai nėra įforminamas rašytiniais dokumentais. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjų gaunamos pajamos objektyviai nesuteikia galimybės per protingą laiką atsiskaityti su kreditoriais, o tai, kad pareiškėjai praeityje turėjo santaupų, negali būti pagrindas pripažinti juos mokiais.

Dėl nesąžiningumo

Pagal FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-65/2015).

Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme priimtas 2016 m. vasario 4 d., todėl pareiškėjų sąžiningumas turėjo būti vertinamas už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2016 m. vasario 4 d. Nors apeliantas nurodo, jog pareiškėjai yra nesąžiningi, tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad apeliantai per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo būtų sudarę CK 6.67 str. nurodytus sandorius, dėl kurių tapo nemokus, taip pat kad kreipdamasis į kredito įstaigas dėl vartojimo kreditų suteikimo tyčia pateikė šioms įstaigoms neteisingą informaciją apie savo finansinę būklę ar sąmoningai tokią informaciją nuslėpė. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjai visus būtinus dokumentus, kurie reikalingi sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismui pateikė. Pareiškėjai taip pat, priešingai nei teigia apeliantas, yra pateikę savo banko sąskaitų išrašus už trejus paskutinius metus (t. I, b. l. 181-206), todėl nėra pagrindo įtarti pareiškėjus duomenų slėpimu. Pareiškėjų pastangas atkurti mokumą bei padidinti galimybes atsiskaityti su kreditoriais patvirtina ir aplinkybė, jog nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas įsidarbino naujoje darbovietėje. Kadangi konkrečių pareiškėjų nesąžiningumo aplinkybių apeliantas nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad konstatuoti pareiškėjų nesąžiningumą pagrindo nėra.

Dėl administravimo išlaidų

Apeliantas taip pat nesutinka su administravimo lėšų suma, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti pareiškėjų bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos. Apelianto teigimu, 730 Eur suma yra per didelė, kadangi paprastai nustatoma 200-300 Eur suma administravimo išlaidoms padengti.

Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 str. 3 d. 4 p. teismo nutartyje iškelti fizinio asmens bankroto bylą turi būti nurodyta lėšų suma, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti, fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Taigi įstatymas numato, jog teismo patvirtintą sumą bankroto administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančio fizinio asmens bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos. Tačiau šiuo atveju pažymėtina, jog tam tikros sumos patvirtinimas nereiškia, jog administratorius yra laisvas disponuoti sumomis, skirtomis administravimo išlaidoms padengti ar yra nevaržomas pareigos už turėtas išlaidas atsiskaityti kreditoriams. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjų pasiūlytas bankroto administratorius 730 Eur sumą planuoja patirti šioms išlaidoms: 175 Eur pašto išlaidoms, 175 Eur transporto ir ryšio išlaidoms, 320 Eur kanceliarinėms, ūkio išlaidoms, 60 Eur nenumatytoms išlaidoms. Teismo vertinimu sąmatoje numatytos administravimo išlaidų rūšys administruojant du bankrutuojančius asmenis yra realios, tuo planuojamų patirti išlaidų dydis priklauso nuo administratoriaus atliktų veiksmų, už kuriuos administratoriui kyla pareiga atsiskaityti tiek kreditoriams, tiek patiems fiziniams asmenims. Bankroto administratoriaus yra savo srities profesionalas, kuriam taikomi aukšti veiklos bei atsakomybės reikalavimai, todėl didesnės nei būtina administravimo lėšų sumos panaudojimas yra mažai tikėtinas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog kiti byloje suinteresuoti asmenys kitos pareiškėjų bankroto administratoriaus kandidatūros nepasiūlė. Todėl nesant kito pasiūlyto administratoriaus bei nesant akivaizdaus administravimo sąmatoje nustatytos lėšų dydžio prieštaravimui teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo koreguoti vienintelio pasiūlyto administratoriaus nurodytos lėšų sumos administravimo veiksmas atlikti.

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009).

Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies, 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.