Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovei J. J. ir jos atstovei adv. D. Olševskajai, trečiojo asmens Z. B. atstovui adv. P. Labanauskui, trečiajam asmeniui S. K., institucijos atstovei J. S., antstolio A. Liaškovo atstovui D. Ž., nedalyvaujant trečiajam asmeniui G. B., apie teismo posėdį pranešta tinkamai, neatvykus ieškovui V. B., gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą dėl Šiaulių m. apylinkės teisme 2011-12-21 priimto sprendimo pakeitimo pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovei J. J. dėl jos iškeldinimo iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio ieškovui V. B. ir nuostolių, kaip nepagrįstai gaunamo praturtėjimo, po 1 000 Lt kas mėnesį priteisimo solidariai iš atsakovų Z. B., G. B., J. J., nuo 2010-12-28 iki jų iškeldinimo iš gyvenamojo namo, dalyvaujant Institucijai, duodančiai išvadą byloje Šiaulių m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Taip pat priteisė ieškovui V. B. solidariai iš atsakovų Z. B., G. B., J. J., nuostolius, kaip nepagrįstai gaunamą praturtėjimą, po 1 000 Lt kas mėnesį nuo 2010-12-28 iki jų iškeldinimo iš gyvenamojo namo.

Atsakovei iki 2012 m. lapkričio mėn. nebuvo apskritai žinoma nei apie įvykusį teisminį nagrinėjimą, nei jo pasekmes. Naujai paaiškėjusiu aplinkybių sužinojimo data pareiškėja laiko būtent 2012 m. lapkritį, kadangi tik tada pareiškėja savo iniciatyva surinko pakankamą informacijos kiekį, kad jai taptų aiški situacija, susiklosčiusi po c. b. Nr. 2-0826-362/2011 išnagrinėjimo ir teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. 2012 m. balandį antstolis Andrius Liaškovas areštavo pareiškėjos sąskaitą, tačiau pareiškėja tuo metu visiškai nežinojo, dėl kokios priežasties tai buvo padaryta, o sužinojo 2012 m. lapkritį. Naujai paaiškėjusios aplinkybės yra išdėstytos žemiau šiame pareiškime, konkrečiai šios aplinkybės yra tokios: pareiškėja nežinojo, kad iš varžytinių buvo parduotas jos tėvų namas kreditoriui, kad tėvai nevykdė teismo sprendimo ir neišsikelia iš namo, kad pareiškėjos tėvas visuose atsikirtimuose byloje nurodinėjo, jog name neva nuolat gyvena pareiškėja ir jos nepilnametė dukra, ir net galimai pasirašinėjo teismo šaukimuose už pareiškėją.

Atsakovai Zenonas ir G. B. yra pareiškėjos tėvai. Pareiškėja iš karto nori akcentuoti gerbiamam teismui, kad kartu su tėvais pareiškėja negyvena nuo 2000 metų. Šios aplinkybės yra svarbios dėl žemiau išdėstomo. Pareiškėja nieko nežinojo apie įvykusi teismo procesą, kuriame ji buvo patraukta bendraatsakove, bei teismo sprendimą, pareiškėjai tapo žinoma apie visą situaciją tik 2012 m. lapkričio mėn., kai antstolis Andrius Liaškovas jau vykdė teismo sprendimą ir apie tai buvo informuota pareiškėjos darbovietė Vilniuje. Pareiškėja niekada nebuvo gyvenamojo namo bendraturtė, tik kartais viešėdavo pas tėvus (atsakovus), susiklosčius vienokioms ar kitokioms asmeninėms šeimyninėms aplinkybėms. Pareiškėjos gyvenamoji vieta buvo gyvenamajame name deklaruota formaliai, pareiškėja iki sužinojimo niekada negalvojo, kad šia aplinkybe taip nesąžiningai gali pasinaudoti jos pačios tėvas - atsakovas Z. B. Atsakovas Z. B. visą laiką naudojosi ir tebesinaudoja aplinkybe, kad pareiškėja su mažamete dukra neva gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad šiuo adresu gyventų pareiškėja ir jos dukra, yra kelis kartus paneigta ir paties antstolio ir Vaikų teisių apsaugos skyriaus. Kad nebūtų iškeldintas iš namo, atsakovas Z. B. kaip priedanga tebesinaudoja neva anūkės nuolatiniu buvimu gyvenamajame name, nuolat klaidindamas teismą, nurodydamas įvairiuose skunduose faktinės situacijos neatitinkančias aplinkybes. Pareiškėja, po truputį surinkusi visus procesinius dokumentus ir post factum sužinojusi apie įvykusį teismo procesą bei vykdymo stadiją, buvo šokiruota savo pačios tėvo etiškumo, ji nesitikėjo, kad tokia situacija gali įvykti. Atsakovas Z. B. manomai sąmoningai siekė įtraukti savo dukrą į bylinėjimosi su ieškovu procesą, kadangi tokiu būdu, pareiškėjos nuomone, matomai tikėjosi palankaus sprendimo savo atžvilgiu po to kai bankrutavo jo individuali įmonė ,,Saulė“ ir ieškovui kaip kreditoriui iš varžytinių buvo parduotas gyvenamasis namas. Be to, įvykusių varžytinių faktas jau pats savaime įrodo, kad net tuo metu, pareiškėja ir jos nepilnametė dukra name negyveno. Atsakovas Z. B. visiškai nepadeda pareiškėjai ir dabartinėje situacijoje išvengti ieškovo nukreiptų į ją finansinių reikalavimų - nuostolių atlyginimo pagal teismo sprendimą. Ilgą laiką yra areštuota pareiškėjos banko sąskaita, kas labai apsunkina pareiškėjos gyvenimą. Pareiškėja norėtų atkreipti gerbiamo teismo dėmesį į tai, kad ji nėra pasirašiusi nei viename šaukime, nei viename procesiniame dokumente, kai vyko byla dėl priverstinio iškeldinimo, pareiškėjai nekilo mintis ieškoti viešų pranešimų apie teismo procesą, kadangi tam nebuvo jokio pagrindo, atsakovai jos neinformavo, nes priešingu atveju, ji iškart būtų ėmusis aktyvių veiksmų, kokių ėmėsi sužinojusi, ir atsakovas Z. B. negalėtų pateikti melagingos informacijos teismui, arba ši informacija būtų nuginčyta ir galimai pareiškėja sugebėtų įrodyti teismui, kad ji yra netinkama atsakovė šiuo metu jau išnagrinėtoje byloje. Pareiškėja pabrėžia, kad ji neprieštarauja teismo sprendimo vykdymui ir antstolio veiksmams. Pareiškėja nori įrodyti, kad ji neturėjo būti įtraukta į išnagrinėtą bylą ir kartu su mažamete dukrele neturi nieko bendro su susiklosčiusia situacija ir juolab dideliais finansiniais reikalavimais iš ieškovo pusės. Pareiškėja pažymi, kad jos dukros L. J., gimusios (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2010-01-18 yra adresu (duomenys neskelbtini). Nuo 2012-09-03 pareiškėjos dukra lanko lopšelį - darželį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja su dukra gyvena Vilniuje. Nors tokie teiginiai nėra tinkami procesiniam dokumentui, tačiau pareiškėja yra sukrėsta savo tėvo elgesio jos atžvilgiu, ir šiuo metu pareiškėja mato vienintelę perspektyvą apginti savo pažeistas teises. Pareiškėja jokiu būdu nenori pakenkti ieškovui kaip gyvenamojo namo sąžiningam įgyjėjui, ji neginčija jos tėvų iškeldinimo, tačiau nesutinka su jos, kaip solidarios bendraskolės, įtraukimu į bylą.

1. atnaujinus procesą c. b. Nr. 2-826-362/2011, atmesti V. B. ieškinį J. J. atžvilgiu.

Lietuvos Respublikos CPK 368 str. 1 d. numatyta, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. 2013-02-15 prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėja J. J. nurodo, kad ji apie aplinkybes, jos manymu sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, sužinojo 2012 m. gruodį, kuomet pateikė teismui prašymą dėl teismo sprendimo kopijos pateikimo. Prašyme detaliai tokių aplinkybių sužinojimo data nenurodyta, nes iš prašymo priedų matyti, jog kreiptasi į teismą dėl sprendimo išdavimo buvo 2012-11-05 (2012-11-02 prašymu). 2013-03-08 patikslintame pareiškime dėl proceso atnaujinimo J. J. nurodo, kad ji apie minimas aplinkybes sužinojo 2012 m. lapkritį, ir vėlgi akcentuojama, kad tuo metu, kai pateikė teismui prašymą dėl teismo sprendimo kopijos pateikimo. Pagal pareiškėjos nurodomą datą -prašymo teismui dėl teismo sprendimo kopijos pateikimo datą (2012-11-05), 2013-02-15 prašymu (iš man atsiųstų J. J. dokumentų man nėra žinoma, kada teismui šį prašymą ji pateikė) kreipdamasi į teismą dėl proceso atnaujinimo J. J. jau buvo praleidusi Lietuvos Respublikos CPK 368 str. 1 d. numatytą terminą.

Taip pat pažymėtina, kad J. J. jau daug anksčiau buvo žinoma apie vykstančius teisminius procesus bei yra aiškiai praleistas Lietuvos Respublikos CPK 368 str. 1 d. numatytas terminas, tai patvirtina šios aplinkybės - jai teismo procesiniai dokumentai buvo siunčiami į jos deklaruotą gyvenamąją vietą, o 2011-02-06 teismui buvo pateiktas atsiliepimas į ieškinį, kurį pasirašė J. J., taip pat 2011-02-25 atsakovai byloje pateikė teismui prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo, kuris yra pasirašytas visų trijų atsakovų, tarp jų ir J. J. Be to, procesiniai dokumentai buvo įteikiami tinkamai - J. J. tėvui, 2011-11-11 apie teismo posėdį pranešta ir viešo paskelbimo būdu.

Taip pat J. J. pareiškime pripažįsta, kad jos sąskaitos buvo areštuotos 2012 metų balandį. Tuo pačiu pareiškėja klaidina teismą nurodydama, kad jos darbovietė Vilniuje apie išieškojimą buvo informuota tik 2012 m. lapkričio mėnesį. Kiek man yra žinoma iš antstolio žodžiu nurodytos informacijos apie išieškojimo eigą, dar 2012 metų vasarą išieškojimas buvo nukreiptas į J. J. gaunamą darbo užmokestį, išsiunčiant patvarkymą į J. J. darbovietę išskaičiuoti lėšas iš jos gaunamo darbo užmokesčio, 2012 metų vasarą antstolis vykdymo metu buvo gavęs ir J. J. prašymų (nežinau tikslių atliktų vykdymo veiksmų, surašytų dokumentų datų, manau, šios aplinkybės yra svarbios sprendimui priimti, todėl prašysiu teismo vykdomąsias bylas išsireikalauti iš antstolio A. Liaškovo). Taigi, kad antstolis yra areštavęs banko sąskaitas, o tai reiškia, kad yra priimtas teismo sprendimas J. J. atžvilgiu, J. J. buvo žinoma jau 2012 metų balandžio mėnesį, todėl prašymo atnaujinti civilinę bylą pateikimas (net ir taip skaičiuojant terminus) po maždaug 10 mėnesių yra nepateisinamas ir negali būti pripažįstama, jog Lietuvos Respublikos CPK 368 str. 1 d. numatytas terminas nebuvo praleistas. Nustačius, kad yra suėjęs minimas terminas, kiti klausimai teismo neturi būti svarstomi.

Taip pat pažymėtina, jog tarp manęs ir atsakovų - tiek Z. B., tiek ir J. J. vyko susirašinėjimas elektroniniu paštu, kuomet aš prašiau atsakovų geruoju išsikelti iš man priklausančio gyvenamojo namo ir geranoriškai siūliau netgi sumažinti teismo priteistą žalos atlyginimo sumą, tačiau, kaip matyti, atsakovai jokiu būdu sąžiningai ir geranoriškai nenori vykdyti teismo sprendimo.

Kitas dalykas - asmuo neturi nuolatos gyventi vienoje gyvenamojoje vietoje (kaip matyti iš J. J. pateiktų dokumentų, ir šiuo metu jos deklaruota gyvenamoji vieta nesutampa tiek su faktine jos gyvenamąja vieta, tiek ir su vaiko deklaruota gyvenamąja vieta), gyvenamojoje vietoje gali būti paliktas tam tikru laiku gyvenančio asmens turtas, tokio asmens interesai taip pat turi būti užtikrinami vykdomajame procese. Taip pat asmuo, kuris deklaravo gyvenamąją vietą, bet kada gali atvykti, įeiti į būstą ir ten būti, todėl jis privalo būti traukiamas atsakovu procese dėl iškeldinimo, priėmus teismo sprendimą, iškeldinimo vykdymo metu toks asmuo turi teisę į būstą atvykti, jame gyventi, jame būti iškeldinimo metu (jeigu teismo sprendime toks asmuo nebus paminėtas, kaip iškeldinamas, deklaravęs gyvenamąją vietą asmuo turėtų galimybę būste gyventi ir būti, todėl būsto neužleisti jo savininkui). Ir šiuo metu (ir ankščiau po turto pardavimo) atsakovai galėjo prisikviesti nuolat gyventi kitus asmenis, tačiau teisinis procesas dėl jų iškeldinimo nevyktų, taigi iškeldinimas negali būti siejamas su nuolat gyvenančiais asmenimis, o su asmenimis, kurie turėjo teisę būste gyventi (būti).

1. Netenkinti J. J. prašymo.

2. Sprendimo priėmimui iš antstolio A. Liaškovo išsireikalauti vykdomąsias bylas dėl atsakovų iškeldinimo ir vykdomąją bylą dėl žalos iš J. J. išieškojimo.

Vienintelė (kitų aplinkybių prašyme nėra) J. J. nurodyta naujai paaiškėjusi aplinkybė - pareiškėjai nebuvo žinoma apie vykusį teismo procesą civilinėje byloje, kurio metu buvo priimtas teismo sprendimas ją kartu su kitais atsakovais iškeldinti iš gyvenamosios vietos bei priteisti atlyginti nuostolius. Vada baigtai civilinei bylai nagrinėti privalo būti įrodyta naujai paaiškėjusi aplinkybė, ji negali būti menama. Manau, kad įrodymų pripažinti, jog J. J. nežinojo apie civilinės bylos nagrinėjimą, civilinėje byloje šiuo metu nepakanka, nes atnaujintoje byloje esantys rašytiniai įrodymai - dokumentai, kuriuose pasirašė J. J., nėra paneigti. Nustačius, kad dokumentuose pasirašė pati pareiškėja, reiktų pripažinti, kad naujai paaiškėjusi aplinkybė nepasitvirtino ir byla pakartotinai negali būti nagrinėjama. Savo ruožtu, teismas, priimdamas 2013-06-13 nutartį atnaujinti civilinę bylą, taip pat nurodė į dokumentuose esančius galimus parašų neatitikimus, vadinasi, laikė, kad tokios aplinkybės yra svarbios (mano manymu, netgi esminės). Tačiau šios aplinkybės nėra ištirtos ir įrodytos, nes asmens parašas per laiką gali kisti, asmuo gali keisti savo parašą, pasirašyti esant tam tikrai emocinei būsenai ir pan., todėl nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių rašytinius bylos dokumentus ir patvirtinančių naujai paaiškėjusią aplinkybę, kad J. J. nebuvo žinoma apie civilinį procesą. Priešingai, byloje esantys faktiniai duomenys šiuo metu tokią aplinkybę visiškai paneigia.

Taigi darytina išvada, jog J. J. pareiškime dėl proceso atnaujinimo nurodžius naujai paaiškėjusią aplinkybę - nežinojimą apie vykstantį teismo procesą, aplinkybės, ar ji pasirašė minėtuose procesiniuose dokumentuose, yra, turbūt, ne tiek reikšmingos kaip turinčios nusikalstamos veikos požymių, tačiau ypatingai svarbios ir reikšmingos pagrįstam ir teisingam civilinės bylos išsprendimui.

Kadangi šios aplinkybės iš esmės nebuvo ištirtos nagrinėjamoje civilinėje byloje ir teismui atsisakius kreiptis į įgaliotas institucijas dėl šių aplinkybių ištyrimo bei nurodžius, kad būtent aš asmeniškai savo iniciatyva turėčiau kreiptis į prokuratūrą, 2013-07-04 Šiaulių apylinkės prokuratūrai aš išsiunčiau pareiškimą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. Manau, kad teismui neištyrus itin reikšmingos aplinkybės, ikiteisminio tyrimo metu bus nustatyta, kas pasirašė dokumentuose, ir tokiu būdu bus panaikinta civilinės bylos nagrinėjime likusi tyrimo spraga.

Kitas būdas nustatyti, ar J. J. pasirašė dokumente, manau, yra pripažinti būtinu Z. B. ir G. B. (o ne tik jų atstovo) dalyvavimą procese ir juos apklausti apie aplinkybes, kaip civilinėje byloje atsirado tokie dokumentai. Gali būti, jog jie patvirtins, kad dokumentus pasirašė pati J. J.. Nors Z. B. ir G. B. civilinėje byloje yra atsakovais, tačiau iš vykstančio bylos proceso matyti, kad jie vengia patys dalyvauti procese. Taigi teismo prašau pripažinti civilinėje byloje Z. B. ir G. B. dalyvavimą būtinu ir juos apklausti dėl civilinės bylos esmės.

Jei teismas vis dėlto liks prie ankstesnės savo pozicijos, jog byloje pakanka duomenų pripažinti naujai paaiškėjusią aplinkybę kaip pagrįstą ir įrodytą, bei procesiniu sprendimu nustatys, kad nebuvo pagrindo J. J. iškeldinti bei iš jos priteisti atlyginti žalą, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, manau, teismas turėtų remtis protingumo kriterijumi ir nustatyti, kas lėmė proceso išlaidų atsiradimą. Esminės aplinkybės, kas lėmė J. J. nepalankų teismo sprendimo priėmimą, buvo jau išdėstytos Šiaulių apylinkės teismo 2013-01-04 nutartyje, kuriuo J. J. prašymas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą atmestas. Atsakovų Z. B. ir G. B. pareiškimai, kad name gyvena J. J. ir jos mažametis vaikas, galimi dokumentų klastojimai bei kiti nutartyje išvardinti atsakovų veiksmai būtent ir sąlygojo atitinkamo teismo sprendimo priėmimą. Taigi visas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su šia proceso atnaujinimo byla, turėtų padengti atsakovai, o ne ieškovas, kadangi būtent dėl atsakovų kaltų veiksmų jos atsirado, t. y. būtinybę pareiškėjai J. J. kreiptis dėl proceso atnaujinimo lėmė nuo ieškovo visiškai nepriklausančios aplinkybės.

Bylos nagrinėjimo teisme metu 2013-07-08 gautas S. K. prašymas su rašytiniais įrodymais įtraukti jį į bylos nagrinėjimą ieškovo teisėmis. Teismas 2013-07-10 teismo posėdžio metu išnagrinėjęs S. K. prašymą jį tenkino iš dalies ir pagal tos pačios dienos rašytinę nutartį įtraukė jį į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje.

Teismo posėdžio metu atsakovė ir jos atstovė pakartojo patikslinto pareiškimo motyvus ir prašė teismo pakeisti 2011-12-21 sprendimą atsakovės atžvilgiu ir ieškovo reikalavimą jai atmesti visiškai. Taip pat prašė teismo priteisti iš ieškovo ir naujojo savininko S. K. 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Antstolio A. Liaškovo atstovas parodė teismui, kad pagal vykdomosios bylos duomenis negalima daryti išvados, jog atsakovė tik 2012 m. lapkritį sužinojo apie jai nepalankų teismo sprendimą. Teigė, kad atsakovei jau 2012 m. balandžio mėnesį buvo paaiškinta ir pateikti duomenys dėl vykdymo veiksmų ir jos atžvilgiu. Mano, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos iš atsakovų, tai yra jos tėvų, o ne ieškovo.

Institucijos atstovė paaiškino teismui, kad pagal tas aplinkybes kurios jiems buvo žinomos dar iki 2011-12-21 sprendimo priėmimo, yra teisinis pagrindas tenkinti atsakovės J. J. prašymą ir atmesti ieškovo V. B. reikalavimus šiai atsakovei.

Civilinėje byloje Nr. 2-826-362/2011 priimtas 2011-12-21 sprendimas keistinas ir ieškovo V. B. ieškinys atsakovės J. J. atžvilgiu atmestinas.

Atsakovės J. J. prašymas tenkintinas, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-12-21 sprendimas keistinas, ieškovo V. B. ieškinys atsakovei J. J. atmestinas remiantis žemiau nurodytais teisiniais motyvais (LR CPK 371 str. 1 d. 2 p.). Teismas dar 2013-06-13 priimtoje nutartyje dėl proceso atnaujinimo byloje yra nurodęs, kad 2011-12-21 sprendimas kitų atsakovų Z. B. ir G. B. atžvilgiu lieka galioti. Todėl pripažintina, kad priėmus naują sprendimą byloje tik keistinas Šiaulių m. apylinkės teismo 2011-12-21 sprendimas atsakovės J. J. atžvilgiu (LR CPK 371 str. 3 d.). Patikslintina, kad visi kiti bylos nagrinėjime dalyvaujantys asmenys laikytini trečiaisiais asmenimis.

Atskirai pastebėtina, kad teismas sprendime jau išsamiai nekartoja tų teisinių argumentų kurie yra nurodyti 2013-06-13 nutartyje dėl proceso atnaujinimo byloje, o tik pasisako dėl kitų su šalių ginču susijusių aplinkybių.

Dėl atsakovės J. J. nuolatinės ir gyvenamosios vietos įtakos šalių ginčui.

CK 2. 12 straipsnio 1 dalyje pateikiama fizinio asmens nuo­latinės gyvenamosios (angl. domicile) vietos samprata. Pagal minėto straipsnio 1 dalį, nuolatine gyvenamąja vieta lai­koma valstybė ar jos teritorijos dalis, kur asmuo nuolat ar daugiausiai gyvena ir kurią laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta.

CK 2.12 straipsnio 2 dalyje nurodyti dviejų rūšių nuolatinės gyve­namosios vietos nustatymo kriterijai: objektyvūs ir subjektyvūs. Objek­tyvūs (t. y. asmens ryšio su tam tikra valstybe ar jos teritorijos dalimi konstatavimo) kriterijai yra asmens turto buvimo, darbo vieta, šeimos ir jo paties gyvenamoji vieta (CK 2.16 str. 2-3 d.) ir panašiai.

Subjektyvus kriterijus yra asmens ketinimas tam tikrą valstybę pripažinti savo interesų vieta, t. y. subjektyvi asmens nuostata, jo asmeninė nuomonė. Todėl sprendžiant asmens nuolatinės gyvena­mosios vietos nustatymo klausimą būtina remtis abiejų rūšių kriterijais.

Teismas jau 2013-06-13 nutartyje yra konstatavęs, kad J. J. tik formaliai savo gyvenamąja vieta laikė savo tėvų Z. B. ir G. B. gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), todėl žemiau analizuoja kitas šį teisinį faktą patvirtinančias aplinkybes (T.2, 174-184 b.l.).

Nuolatinė gyvenamoji vieta gali būti įgyjama (angl. domicil of origin) arba pasirenkama (angl. domicil of choice).

Nuolatinė gyvenamoji vieta gali keistis, pavyzdžiui, asmeniui su­darius santuoką ir išvykus nuolat gyventi ar dirbti į kitą miestą, bus pripažįstama, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta pasikeitė (CK 2.12 str. 4 d.). Tokios vietos pasikeitimui svarbūs du dalykai: pirma, asmens iš­vykimas į kitą miestą ir apsigyvenimas jame, antra, asmens ketinimas nuolat gyventi kitame mieste. Asmens ketinimą nuolat gyventi kitame mieste, taigi ir nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimą įrodo daugybė aplinkybių, pavyzdžiui, šeimos sukūrimas ir įsikūrimas kitame mieste; įsidarbinimas kitame mieste; nekilnojamojo daikto įsigijimas kitame mieste ir panašiai.

Motyvuojamoji dalis

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė jos teigimu jau nuo 2000 metų ne tik įsikūrė Vilniuje, bet ir lankydamasi šio miesto gydymo įstaigose yra nurodžiusi ne vieną gyvenamąją vietą, tačiau niekada nedeklaravo, kad jos gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) (T2, 138-156 b.l.).

Teisėje galioja nuolatinės gyvenamosios vietos nekintamumo prezumpcija, reiškiantis, kad asmens įgyta ar pasirinkta tokia vieta nesikeičia tol, kol įrodoma priešingai. Todėl pareiga įrodyti, kad asmens nuolatinė gy­venamoji vieta pasikeitė, tenka tam asmeniui, kuris teigia ją pasikeitus.

Iš byloje esančių įrodymų seka, kad atsakovė J. J. irgi ne kartą už Eismo taisyklių pažeidimus Vilniaus m. buvo bausta administracine tvarka (T.2, 157-159 b.l.). Atsakovė ir jos sutuoktinis M. J. dar 2010-10-27 kreipėsi su prašymu į Vilniaus m. 1 apylinkės teismą dėl leidimo įkeisti pareiškėjų šeimos turtą (civ. byla Nr. S2-22737-55/2010). Tai, jog atsakovė jau seniai negyvena gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), konstatuota ir Šiaulių apygardos teismo 2013-03-28 nutartyje (civ. byla Nr. 2S-228-154/2013). Šie prejudiciniai faktai leidžia teismui daryti išvadą, jog faktinė atsakovės gyvenamoji vieta buvo kitame mieste, tai yra Vilniuje, nors deklaruota jos gyvenamoji vieta buvo Šiauliuose.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas nebereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje. Vilniaus m. 1 apylinkės teisme 2010-10-27 priimta nutartis civilinėje byloje Nr. S2-22737-55/2010 ir Šiaulių apygardos teisme 2013-03-27 priimta nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-228-154/2013 irgi nustatė prejudicinius faktus. Minėtose bylose teismai nustatė faktines aplinkybes, kurios leidžia daryti bylą nagrinėjančiam teismui daryti išvadą, kad šie prejudiciniai faktai nėra nuginčyti ir teismui yra pagrindas jais remtis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalgoje nurodė, kad bylose, kuriose taikoma prejudicija (lot. praeiuducio - iš anksto nuspręstas) itin svarbu tiksliai nustatyti teisinių santykių subjektus. CPK 182 straipsnio 2 punkte yra imperatyviai nurodyta, kad kitoje civilinėje ar administracinėje byloje turi dalyvauti tie patys asmenys. Kad galima būtų taikyti prejudicinio fakto taisyklę, nebūtinas paties fizinio asmens dalyvavimas byloje. Pakanka, kad toks asmuo būtų įtrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu. Byloje dalyvaujančio asmens procesinė padėtis nesvarbi. Taikyti faktų prejudicijos taisyklę galima ir tais atvejais, kai kitoje byloje dalyvauja ne visi tie patys byloje dalyvavę asmenys. Kitos bylos ieškinio dalykas gali sutapti tik iš dalies arba netgi būti skirtingas. Gali nesutapti ir kitos bylos ieškinio pagrindas. Svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose ir kad pirmiau išnagrinėtoje byloje įrodinėjamas faktas, kitoje byloje galėtų būti laikomas prejudiciniu.

Pirmesniu teismo sprendimu nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai pripažįstami prejudiciniais tik įsigaliojus teismo sprendimui ir praranda šią galią, jeigu pirmesnis teismo sprendimas yra panaikinamas. Todėl minėtose civilinėse bylose nustatyti faktai prejudiciniais pripažintini tik tokiu atveju, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.

CPK 182 straipsnio 2 punktas, įtvirtindamas prejudicinių faktų buvimo galimybę, tiesiogiai nenurodo, kurioje teismo sprendimo dalyje turi būti dėl jų pasisakyta, ši teisės norma nenumato ir neduoda pagrindo išvadai, jog prejudicinę reikšmę turintys faktai, nustatyti kitoje byloje, turi būti užfiksuoti tik sprendimo rezoliucinėje, o ne motyvuojamojoje dalyje. Atsižvelgiant į bendrosios civilinės teisės bei civilinio proceso teisės teorijos pagrindu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą ieškinio sampratą, jų reikalavimų formulavimo bei teismo sprendimo turinio reikalavimų praktiką darytina išvada, jog bylai reikšmingi faktai, yra ir turi būti išdėstomi (dėl jų pasisakoma) ne sprendimo rezoliucinėje, o būtent motyvuojamojoje dalyje. Dėl to nukreipimas į kito teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, nustatant bylai reikšmingas faktines aplinkybes (prejudicinių faktų atveju) yra galimas ir kaip tik atitinka CPK 182 straipsnio 2 punkto reikalavimus. Todėl aukščiau paminėtose bylose nurodyti faktai laikytini prejudiciniais, o tuo pačiu sudarančiais teismui pagrindą jais remtis, kol jie nėra įstatymo nustatyta tvarka paneigti.

Paprastai asmuo visada gali laisvai pasirinkti savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Pagal CK 2.12 straipsnio 5 dalį, sutuoktiniai gali neturėti bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, nes susituokusio asmens nuolatinė gy­venamoji vieta nepriklauso nuo jo sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos. Tačiau nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą šalia CK straipsnio 1-2 dalyse nurodytų kriterijų gali būti atsižvelgiama ir į jo sutuoktinio nuolatinę gyvenamąją vietą.

Būtent bylos duomenys leidžia teismui daryti išvadą, kad atsakovės sutuoktinio gyvenamoji vieta yra Vilniaus mieste (Išrašas iš Gyventojų registro tarnybos).

Asmens gyvenamoji vieta yra svarbus asmens civilinio teisinio statuso elementas tiek vidaus, tiek tarptautinių civilinių teisinių santy­kių požiūriu. Su asmens gyvenamąja vieta siejama daugelis civilinės teisės ir civilinio proceso institutų. Konstitucijos 32 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Ketvirtojo protokolo 2 straips­nyje garantuojama žmogaus teisė laisvai pasirinkti ir keisti savo gyve­namąją vietą.

Gyvenamoji vieta nuo nuolatinės gyvenamosios vietos skiriasi tuo, kad pastaroji yra teisinis asmens ir valstybės ar jos teritorijos dalies ry­šys, nustatomas pagal objektyvius ir subjektyvius kriterijus. Tuo tarpu gyvenamoji vieta yra fakto klausimas. Pagal CK 2. 16 str. 1 dalį, gyvenamoji vieta yra asmens faktinio buvimo vieta, t. y. tokia, kur asmuo būna daugiausiai (butas, gyvenamasis namas, bendrabutis ir pan.), kitaip tariant, jo adresas. Be to, asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą, o gyvenamąsias vietas - kelias. Tačiau abi šios sąvokos yra susijusios, pavyzdžiui, asmens gyvenamoji vieta yra vienas iš veiksnių, padedančių nustatyti asmens nuolatinę gyvenamąja vietą, nes dažniausiai abi šios vietos yra toje pačioje valstybėje.

CK 2.16 str. 2 dalyje aptariama situacija, kai asmuo gyvena keliose vietose (toje pačioje valstybėje arba skirtingose valsty­bėse), pavyzdžiui, skirtinguose miestuose turi kelis butus, kur periodiš­kai gyvena. Tokiu atveju iš kelių gyvenamųjų vietų nustatoma viena, laikoma asmens pagrindine gyvenamąja vieta. Siekiant nustatyti asmens pagrindinę gyvenamąją vietą reikia vadovautis šioje normoje nurodytais kriterijais. Tačiau čia pateiktas tik pavyzdinis kriterijų sąra­šas. Tokiais atvejais taip pat galima atsižvelgti į tai, kur pats asmuo de­klaravo savo gyvenamąją vietą, t. y. į viešųjų registrų (Gyventojų regist­ro) duomenis (CK 2.17 str. 1 d.).

Asmens, turinčio kelias gyvenamąsias vietas skirtingose valstybėse, pagrindinė gyvenamoji vieta yra svarbus veiksnys nustatant jo nuolati­nę gyvenamąją vietą. CK 2.16 str. 2d. norma numato, kad nustatant as­mens nuolatinę gyvenamąją vietą gali būti atsižvelgiama į jo pagrindinę gyvenamąją vietą. Atsakovė neneigė, kad retkarčiais lankydavosi pas tėvus anksčiau deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, tačiau ji tvirtino, kad gyvendama Vilniuje net buvo įsidarbinusi ir dirbo pagal darbo sutartį šiame mieste, kur gyvena ir jos šeima. Pripažintina, kad šiuo atveju atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta labiau buvo susijusi su Vilniaus miestu, nei su Šiauliais, kur ji buvo deklaravus gyvenamąją vietą, todėl teismui yra pagrindas išvadai, kad atsakovės pagrindinė gyvenamoji vieta ir nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Vilniuje jau nuo 2003 metų (T.2, 142 b.l.).

Kai kada paprasčiausias bū­das nustatyti asmens vietą - gauti apie ją informacijos iš Gyvento­jų registro. Tokiu atveju galima preziumuoti, kad asmens gyvenamoji vieta yra Gyventojų registre nurodytas jo adresas. Tačiau ši prezump­cija gali būti paneigta, pavyzdžiui, kai pats asmuo nurodo savo kredi­toriams ar skolininkams kitą savo gyvenamąją vietą. Būtent atsakovės pateikti duomenys į bylą leidžia teismui daryti išvadą, kad atsakovė leistinais įrodymais paneigė minėta prezumpciją. Asmens, faktiš­kai gyvenančio keliose vietose, pagrindinė gyvenamoji vieta nustatoma taikant ir kitus CK 2. 17 str. normoje bei CK 2.16 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus.

CK 2. 17 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nauja Lietuvos civili­nei teisei ir labai svarbi norma, įpareigojanti fizinį asmenį informuoti apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą kitą sandorio šalį, savo sko­lininkus ir kreditorius. Tokia pareiga kyla iš prievolės šalių kooperavi­mosi principo (CK 6.38 str. 3 d.). CK reikalaujama, kad toks praneši­mas būtų rašytinis. Visi neigiami šios pareigos neįvykdymo padariniai tenka pačiam asmeniui, t. y. asmuo, nepranešdamas apie savo gyvena­mosios vietos pasikeitimą, elgiasi nesąžiningai, todėl turi prisiimti nei­giamų nepranešimo padarinių riziką. Tačiau pagal bylos duomenis atsakovė nelaikytina ieškovo V. B. skolininke, kadangi ji neturėjo jokių nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Todėl jai neatsirado ir pareiga informuoti ieškovą apie jos gyvenamosios vietos pasikeitimą.

Dėl ankstesniųjų gyvenamojo namo savininkų atsakovo Z. B. ir G. B. šeimos narių įsipareigojimų naujajam namo savininkui (ieškovui).

Ieškovas V. B. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuris buvo priimtas 2011-01-11 reikalaudamas, kad atsakovai Z. B., G. B., J. J., būtų iškeldinti iš gyvenamojo namo, kurį jis 2010-12-20 įsigijo per varžytines, sumokėdamas visą nurodytą sumą ir tuo tapdamas šio turto savininku, tačiau atsakovai atsisako išsikelti iš jam priklausančio gyvenamojo namo, tuo ribodami jo kaip savininko teises. Taip pat ieškovas prašė teismo priteisti jam ir nuostolius, atsiradusius dėl valdymo pažeidimo, po 1 000 Lt per mėnesį, iki atsakovai išsikels iš gyvenamojo namo. Byloje nustatyta, jog 2010-12-20 surašytas varžytinių aktas, kuriuo V. B. parduotas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), jame nurodoma, jog visa suma sumokėta, tą pačią dieną, turtas perduotas ieškovui V. B.. 2010-12-28 ieškovas V. B. viešame registre įregistruotas kaip turto savininkas. Šiame gyvenamajame name gyvenamąją vietą yra deklaravę Z. B., G. B., J. J. (civ. byla Nr. 2-826-362/2011). Tačiau teismas dar 2011-12-21 sprendimo motyvuose nurodė, kad L. J., gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vieta deklaruota Birutės g. 36-2, Vilniuje. Iš paminėto seka, kad jau tuo metu teismas turėjo pagrįstų abejonių ar vaiko motinos nuolatinė gyvenamoji vieta gali būti Šiauliuose aukščiau nurodytu adresu kuomet vaikui tik 2 metai (T.1, 56 b.l.). Be to atsakovės vaiko gimimo liudijime nurodyta, kad ji gimė Vilniuje. Atsakovams neatvykus į teismo posėdį, nepateikus įrodymų apie svarbias neatvykimo priežastis, teismas nagrinėjo bylą iš esmės. Ten pat teismas daro išvadą, kad pagal institucijos pateiktą išvadą, nustatyta, jog name mažamečių vaikų negyvena, o Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius iškeldinimui neprieštarauja. Šios įsiteisėjusiame 2011-12-21 teismo sprendime nurodytos aplinkybės irgi liko nepaneigtos leistinais įrodymais, kuomet teismas atnaujino šios bylos nagrinėjimą atsakovės J. J. atžvilgiu.

Dėl atsakovės J. J. nedalyvavimo teismo posėdyje 2011-12-21 teismas yra gana aiškiai pasisakęs ir 2013-06-13 nutartyje.

Iš teismui pateiktų įrodymų akivaizdu, jog ieškovas V. B. buvo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas iki 2013-06-18. Tačiau pagal 2013-06-14 pirkimo pardavimo sutartį šį namą jis pardavė naujajam savininkui (trečiajam asmeniui) S. K.. Pastarasis gyvenamąjį namą įsigijo kaip bendrąją jungtinę nuosavybę (T.3, 25-32 b.l.). Tokiu būdu tik atsakovai Z. B., G. B., tai yra ankstesnieji namo savininkai laikytini iš pradžių atsakingais V. B., o vėliau S. K.. Atsakovė J. J. niekada nebuvo ginčo namo savininkė, taip pat neturėjo ir jokių kitų daiktinių teisių į šį nekilnojamąjį daiktą. Be to nebūdama tėvams priklausančio turto valdytoja ar naudotoja, atsakovė J. J. negali būti atsakingą prieš šį turtą įsigijusius asmenis. Tokiais atsakingais asmenimis laikytini tik atsakovai Z. B. ir G. B., kurie iki nuosavybės praradimo ją valdė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Be to atsakovės apsilankymas tėvų namuose arba buvimas juose ilgesnį ar trupesnį laiką, nesukūrė jai jokių teisių ir/ar pareigų anksčiau prie ieškovą, o vėliau ir prieš trečiąjį asmenį. Asmens teisės į nekilnojamąjį daiktą atsiranda visai kitais pagrindais. Tuo pačiu pažymėtina, kad atsakovė nelaikytina ir gyvenamojo namo nuomininke kaip tėvų šeimos narys, nes ji yra sukūrusi savo šeimą, su kuria kaip jau teismas yra nurodęs ji gyvena Vilniuje. Todėl ieškovo reikalavimas atsakovei išsikelti iš gyvenamojo namo laikytinas nepagrįstu ir dėl to atmestinas. Atskirai pastebėtina, kad pats ieškovo reikalavimas atsakovei sietinas su teisinę situacija kuri buvo susiklosčiusi Lietuvoje iki 1990-03-11, kuomet pagal to meto ekonominę ir teisinę sampratą buvo reiškiamas reikalavimas dėl visų nuomininko šeimos narių iškeldinimo. Tačiau ir tuomet asmeninės nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo savininko teisės buvo ginamos atsižvelgiant į šių teisių turinį, o ne į tiesmukišką jų taikymą kaip tai atsitiko ginčo atveju. Atmetant ieškovo V. B. ieškinio reikalavimą atsakovei J. J. dėl jos iškeldinimo iš gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), tuo pačiu atmestinas ir jo reikalavimas šiai atsakovei priteisti solidariai iš jos ir jos tėvų atsakovų po 1 000 Lt kiekvieną mėnesį, kaip nepagrįstai gaunamą praturtėjimą, nuo 2010-12-28 iki jų iškeldinimo. Šis ieškovo reikalavimas atsakovei laikytinas išvestiniu iš pradinio reikalavimo dėl jos iškeldinimo, todėl teismui netenkinant pradinio reikalavimo, nėra prasmės plačiau pasisakyti dėl išvestinio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teisės doktrina išskiria keletą istoriškai susiformavusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teorijų, kurių esminiai skirtumai glūdi būtent kaltės (atsakomybės) dėl proceso sampratoje. Viena iš šių teorijų yra priežasties teorija, kuri atmeta visišką bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priklausymą nuo šalių materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo. Pirmiausia, šios teorijos atstovai teigia, kad bylinėjimosi išlaidos atsiranda vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui ir būtent dėl jo, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingi tik procesiniai šalių santykiai, jų procesinis elgesys. Antra, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta pagal priežasties teoriją turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus procesinius (procedūrinius) veiksmus arba tokius procesinius (procedūrinius) veiksmus, kurie tapo papildomų bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastimi. Priežasties teorija numato, kad greta bendrosios taisyklės, jog bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti pralaimėjusi šalis, daromos ir tokios taisyklės išimtys, kai teismas privalo paskirstyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštą neatsižvelgdamas į ginčo baigtį materialiuoju teisiniu atžvilgiu. Šiuo atveju pripažįstama, kad bylinėjimosi išlaidos atlyginamos „be kaltės“. Šioje doktrinoje taip pat numatytos ir specialiosios bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklės, „kai yra šalies kaltė“. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra turtinio pobūdžio santykis. Šio santykio esmę trumpai galima apibūdinti taip: kalta (atsakinga) dėl proceso šalis atlygina savo padarytą žalą, susijusią su civilinės bylos iškėlimu, nagrinėjimu ir sprendimų vykdymu. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltės (atsakomybės) dėl proceso samprata. Kaltė dėl proceso nusako, kam turi tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo santykiams subsidiariai mutatis mutandis taikytinos CK nustatytos civilinės atsakomybės taisyklės. Ginčo atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas CK nuostatas taikant tiesiogiai (CK 1.1 str. 2 d.). Dėl to sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą teismas remiasi draudimu piktnaudžiauti civilinėmis teisėmis, o esant šio draudimo pažeidimui, konstatuoja, kad nekaltoji šalis įgyja teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą.

Teismui atmetant ieškovo V. B. ieškinio reikalavimus atsakovei J. J., pastarosios patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteisiamos iš ieškovo (CPK 93 str. 2d.). Vienareikšmiška šių įstatymo nuostatų prasmė, taip pat susiklosčiusi teismų praktika rodo, kad nors ieškovo reikalavimai konkretūs, bet jeigu jie tenkinami ne visi, o tik dalis jų, kitus atmetant, susidaro ieškinio patenkinimo iš dalies situacija. Tačiau šiuo atveju įstatymas aiškintinas sistemiškai ir spręstinas klausimas, ar yra ieškovo kaltė dėl atsakovės J. J. bylinėjimosi išlaidų. Dėl to atsakovės J. J. bylinėjimosi teisme išlaidų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas įvertinant, ar toje konkrečioje situacijoje buvo galima įžvelgti ieškovo kaltę dėl minėtos atsakovės bylinėjimosi išlaidų, t. y. būtina įvertinti ieškovo procesinį elgesį paduodant būtent teismui ieškinį dėl visų atsakovų solidarios atsakomybės ieškovui. Kaip jau minėta teismas negali remtis atsakovės motyvu, kad jai šias išlaidas turi atlyginti ieškovas ir trečiasis asmuo S. K.. Pažymėtina, kad prieš atsakovę atsakingais laikytini tik jos tėvai Z. B. ir G. B., o ne ieškovas ar trečiasis asmuo, todėl būtent minėti atsakovai ir turi atlyginti jos patirtas išlaidas. Tokiu atveju teismas gali konstatuoti, kad atsakovė gali pasinaudoti regreso teise į savo tėvus (atsakovus), tuo pačiu reikalaudama iš jų ir visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kuomet ieškovo reikalavimas patenkinamas tik iš dalies, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taip pat reikia atsižvelgti į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, o ne vien į patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį. Šioje byloje atmetus ieškovo ieškinio reikalavimą atsakovei J. J. keistina ir 2011-12-21 sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovui priteisimo ir iš atsakovės J. J..

Teismas, spręsdamas kitų bylinėjimosi išlaidų (tai yra, pašto išlaidų) atlyginimo, priteisimo ir išieškojimo į valstybės biudžetą klausimą iš dalyvaujančių asmenų, atsižvelgia į tai, jog iš pastarųjų priteistinos tik tos sumos, kurių dydis siekia 10 litų ir daugiau (CPK 96 str. 6 d., LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo). Todėl šios išlaidos nepriteistinos iš bylos dalyvių, kadangi jų suma atskirai neviršija 10 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 269, 270, 271 str., 371 str. 1 d. 3 p., 2-3 d.,

nuspren dž i a:

1. Pakeisti civilinėje byloje Nr. 2-826-362/2011 priimtą Šiaulių m. apylinkės teismo 2011-12-21 sprendimą.

2. Ieškovo V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinio reikalavimą atsakovei J. J. (a/k (duomenys neskelbtini) dėl jos iškeldinimo iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausiusio ieškovui V. B. iki 2013-06-18, atmesti.

3. Ieškovo V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinio reikalavimą atsakovei J. J. (a/k (duomenys neskelbtini) dėl nuostolių, kaip nepagrįstai gaunamo praturtėjimo, po 1 000 Lt kas mėnesį priteisimo solidariai iš šios atsakovės kartu su kitais atsakovais: Z. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir G. B. (a/k (duomenys neskelbtini) nuo 2010-12-28 iki jų iškeldinimo iš gyvenamojo namo, atsakovės J. J. atžvilgiu, atmesti.

4. Atmesti atsakovės J. J. (a/k (duomenys neskelbtini) prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

5. Atmesti ieškovo V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinio reikalavimą atsakovei J. J. (a/k (duomenys neskelbtini) dėl bylinėjimosi išlaidų iš jos priteisimo pagal 2011-12-21 sprendimą.

6. Išaiškinti šalims, kad teismui priėmus naują sprendimą atsakovės J. J. atžvilgiu, byloje 2011-12-21 priimtas sprendimas dėl ieškovo V. B. reikalavimų šiai atsakovei, netenka teisinės galios.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas, paduodant apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.