- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-25
- Bylos Nr.
- 2A-1926-640/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-08536-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Ieškovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Atsakovas
- UAB „Deisas“
- Kategorijos
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Deisas“ dėl įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 3 857,26 Lt žalos atlyginimo, 41,33 Lt palūkanų, 6 procentus procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2010-07-02 eismo įvykio metu transporto priemonė „DAF FT 95XF.430“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), susidūrė ir apgadino automobilį „Citroen C3“, valst. Nr. AG234YM. Eismo įvykio kaltininkas - automobilio „DAF FT 95XF.430“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas G. Ž.. Šio automobilio valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta pas ieškovą, todėl 3 857,26 Lt nuostolius, susijusius su transporto priemonės „Citroen C3“, valst. Nr. AG234YM, sugadinimu eismo įvykio metu, jis pilnai atlygino. Kadangi atsakovas nebuvo sumokėjęs draudimo įmokų pagal sutartį dėl transporto priemonės „DAF FT 95XF.430“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo, ieškovas turi regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į draudėją – atsakovą UAB „Deisas“. Ieškovas prašė ieškinį nagrinėti dokumentinio proceso tvarka. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-06-03 preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.
Atsiliepimas
Atsakovas pateiktu prieštaravimu prašė panaikinti preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti, nurodydamas, jog ieškovo reikalavimai negali būti tenkinami, nes atsakovas įmokas, nors ir pavėluotai, bet sumokėjo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011-12-22 sprendimu atsakovo pareiškimą patenkino. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2010-09-23 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-792-275/2010, pasisakė, jog Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostata, numatanti, kad draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, draudikas neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo draudiko išmokėtas sumas dėl padarytos žalos. Byloje nustatytos aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamam ginčui. Todėl minėta nutartis teismo priimtina domėn nagrinėjant šią bylą. Atsakovas po preliminaraus sprendimo priėmimo pateikė teismui įrodymus, jog įmokos pagal reikalavimo atveju esančią draudimo sutartį buvo sumokėtos, nors ir pavėluotai (b.l. 129-143), sumokėjimo aplinkybės ieškovas neginčijo, įmokas jis priėmė, nekėlė klausimo dėl draudimo sutarties nutraukimo dėl galimo esminio jos pažeidimo jų nesumokėjus, pretenzijų dėl nesumokėjimo taip pat nereiškė, pasirašė 2010-10-18 sutartį-suderinimo aktą, kuriuo iš esmės buvo nustatyta nauja įmokų mokėjimo tvarka (b.l. 129-130). Todėl teismas, remdamasis jau sukurtu precedentu, padarė išvadą, jog atsakovui neatsiranda pareiga regreso tvarka kompensuoti ieškovui žalą (b. l. 153-154).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu (b.l. 159-167), prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl ieškovo nurodytos aplinkybės, jog paskutinę mokėtą įmoką pagal susitarimą atsakovas sumokėjo tik po ieškinio padavimo teisme (2011-06-09), be to, iš atsakovo pateiktų mokėjimo pavedimų matyti, kad jis visiškai neatsiskaitė pagal šalių 2010-10-18 sutartį – suderinimo aktą. Nurodo, kad 2010-10-18 suderinimo akte nurodyta bendra atsakovo UAB „Deisas“ mokėtina draudimo įmokų suma sudaro 142719,62 Lt. Tuo tarpu pagal jo pateiktus į bylą mokėjimo pavedimus matyti, kad atsakovas pagal suderinimo aktą Nr. 23/10-3597 atsakovo sumokėta suma yra žymiai mažesnė. Atsakovas yra sumokėjęs tik apie pusę visų draudimo įmokų, kurios ieškovo užskaitytos anksčiau sudarytoms draudimo sutartims. Nurodo, jog atsakovas apskritai nėra sumokėjęs draudimo įmokos pagal draudimo sutartį Nr. AYAS 7418596. Taip pat didžioji dalis atsakovo sumokėtų sumų buvo užskaityta delspinigiams už pavėluotai sumokėtas draudimo įmokas pagal Šalių pasirašyto 2010-10-18 suderinimo akto 4 punktą padengti (CK 6.54 straipsnis). Apeliantas nurodo, kad Automobilio draudimo įmokų ir pasinaudodamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – „Įstatymas“) 7 str. 2 d. nustatyta draudiko teisė savo iniciatyva, jeigu draudėjas sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir jei tai yra esminis draudimo sutarties pažeidimas, nutraukti draudimo sutartį. Nurodo, kad viena vertus ši Įstatymo nuostata įtvirtina draudiko teisę, o ne pareigą imtis draudimo sutarties nutraukimo procedūros. Kita vertus, net ir draudimo sutarties nutraukimo procedūra neužkerta kelio draudikui reikalauti ne tik sumokėti draudimo įmokos dalį už iki nutraukimo galiojusią draudimo apsaugą, bet ir reikalauti pagal draudimo sutartį išmokėtų sumų grąžinimo. Pagal Įstatymo 7 str. 2 d. nutraukiant sutartį šioje dalyje nustatytu pagrindu, draudėjui grąžinama sumokėta draudimo įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį, atskaičius draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo administracines išlaidas ir pagal šią draudimo sutartį išmokėtas sumas. Taip pat nurodo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, susijusių su draudimo įmokų mokėjimu ieškovui, įgyvendinimas nebuvo siejamas su papildomu pranešimu apie galimas pasekmes. Nurodo, kad 2004-04-23 Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (toliau - Standartinės sąlygos) 27 p. numatyto privalomo pranešimo prasmė, kuri įtvirtinta tik šiame poįstatyminiame akte, o ne pačiame Įstatyme, yra susieta su vienašališku sutarties nutraukimu, kurį pasirinkus kaip savo pažeistų teisių gynimo būdą draudikui atsiranda pareiga, įtvirtinta CK 6.218 str., apie tokį vienašališką nutraukimą ne mažiau nei prieš 30 dienų pranešti draudėjui. Taip pat nurodo, kad atsakovas UAB „Deisas“ su ieškovu buvo sudaręs daugybę draudimo sutarčių ir pagal visas jas draudimo įmokų nesumokėjo laiku. Todėl atsakovui neabejotinai buvo žinoma apie draudimo įmokų nesavalaikį mokėjimą. Nurodo, kad Draudimo apsauga - draudiko įsipareigojimas išmokėti draudimo išmoką trečiajam asmeniui, įstatymo nustatyta tvarka galioja tol, kol galioja transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis tarp draudėjo ir draudiko. Būtent šis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinio reguliavimo ypatumas lemia būtinybę taikyti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatytą draudiko regreso teisę esant joje numatytoms sąlygoms, tačiau konkrečiai nesiejant su sutarties nutraukimu. Nurodo, kad netgi jei draudėjas sumokėjo visą draudimo įmoką po įvykusio eismo įvykio ir pasibaigus draudimo sutarties galiojimui, ši aplinkybė nepanaikina draudiko regreso teisės pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalį. Nurodo, kad nors transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimas yra detaliai sureglamentuotas atskiru įstatymu, nuostata, kad pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimo faktas panaikina draudiko regreso teisę, kylančią iš fakto, kad eismo įvykio padarymo momentu nėra sumokėta draudimo įmoka, iš Įstatymo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neišplaukia. Taip pat nurodo, kad siekdamas užtikrinti efektyvią nukentėjusiųjų asmenų teisių apsaugą, kurios užtikrinimas yra Europos Sąjungos teisės nulemta valstybės pareiga, įstatymų leidėjas Įstatyme tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį nukentėjusiųjų interesų apsaugos uždavinys perkeliamas draudimo įmonėms: net ir negavę draudimo įmokos pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, draudikai privalo atlyginti nukentėjusiojo asmens patirtas išlaidas. Tokią iš pirmo žvilgsnio nesąžiningą draudiko atžvilgiu sistemą būtent ir atsveria Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko regreso teisė į žalą padariusį asmenį. Dėl šios priežasties paneigus Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą draudiko regreso teisę būtų faktiškai paneigtas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo mechanizmas ir sistema, skirta apsaugoti nukentėjusiųjų asmenų interesams (kurie apima tokios svarbos vertybes kaip gyvybė ar sveikata). Nurodo, kad kaip svertą užtikrinti, kad draudėjai, turėdami draudimo apsaugą nuo sutarties sudarymo momento, vykdytų jiems kylančią pareigą apmokėti už draudimo apsaugą sutartyje nustatytu laiku, įstatymų leidėjas ir įtvirtina Įstatymo 11 str. 7 d. teisę draudikui reikalauti sumokėti nukentėjusiajam išmokėtas draudimo išmokos sumas tuo atveju, kai draudėjas laiku nesumoka draudimo įmokos ir per tą laiką įvyksta draudžiamasis įvykis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pateikti išaiškinimai prieštarauja pačiai draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, kadangi, jei didelė dalis draudėjų, kurių veikla pasižymi padidinta rizika, ims nevykdyti įstatyme numatytos pareigos tinkamai mokėti įmokas, nes gali išvengti sankcijų, nebus užtikrintas įstatymu siekiamas tikslas – visuomeninių santykių stabilumas, nes gali susidaryti situacija, kad draudikai negalės nukentėjusiajam asmeniui atlyginti padarytą žalą veiksmingai ir laiku (CK 1.5 straipsnis). Taip pat nurodo, kad teismo precedentai, kuriais rėmėsi byloje atsakovas bei skundžiamame sprendime teismas, buvo priimti savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skirtingose bylose, todėl šiais precedentais negali būti remiamasi, juolab jog atsakovo nurodoma praktika nėra nei vieninga, nei visuotinai taikoma.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 173-177) atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad draudimo įmokos sumokėjimo faktas pagrįstas byloje pateiktais banko išrašais. 2010 m. spalio 18 d. šalys pasirašė Aktą, kuris savo turiniu prilygsta Draudimo sutarties papildymui. Aktu buvo aptarta draudimo įmokų sumokėjimo tvarka. Viso pagal Aktą Ieškovui sumokėta 142.719,62 Lt įmokų suma. Nurodo, kad atsakovas ir UAB „Cargo and go“ yra bendrai veikiančios įmonės, pagal vidinius susitarimus dengiančios viena kitos atsiradusius įsiskolinimus ir atliekančios kitas sutartines prievoles. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti paaiškinimai ir paaiškinimus pagrindžiantys įrodymai, kurie patvirtina, kad draudimo įmokos tiek pagal Aktą, tiek pagal Susitarimą buvo sumokėtos. Taip pat nurodo, kad Ieškovas teisme gina regreso teisę, kuri pasibaigė 2010-10-18 d., kai Ieškovas ir Atsakovas pasirašė Aktą. Ieškovas, gavęs draudimo įmoką pagal Draudimo sutartį ir neįvykdęs iš Draudimo sutarties atsirandančios prievolės suteikti Atsakovui draudimo apsaugą, siekia nepagrįstai praturtėti Atsakovo sąskaita (CK 6.242 str.) ir tam pasitelkia teisminį pažeistų materialinių teisių gynimo būdą. Nurodo, kad pagal privalomojo transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį iki eismo įvykio nesumokėjus draudimo įmokos, draudėjas laikomas pažeidusiu sutartinę prievolę ir jam atsiranda draudimo sutartyje bei Įstatyme numatyti teisiniai padariniai. Įstatymo 11 str. 7 d. įtvirtinta draudiko regreso teisė nėra absoliuti, o alternatyvi teisė, kuri tiesiogiai priklauso nuo kitos draudiko turimos teisės, gauti draudimo įmoką, taikymo. Įstatyme įtvirtintų teisės normų sistema įpareigoja draudiką pasirinkti, kurią pažeistą teisę ginti, a) teisę reikalauti sumokėti draudimo įmoką (Įstatymo 11 str. 4 d.; Sutarties 3.2.1. p.), kurios mokėjimo terminas yra praleistas, b) teisę reikalauti sumokėti netesybas (Įstatymo 11 str. 5 d.), c) teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, jei draudimo įmoka nebuvo sumokėta iki eismo įvykio (Įstatymo 11 str. 7 d.), d) teisę nutraukti draudimo sutartį dėl to, kad per papildomą terminą draudėjas neįvykdo prievolės sumokėti draudimo įmoką, o draudikas buvo informavęs draudėją apie tokios prievolės neįvykdymo teisines pasekmes (Įstatymo 7 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje šalys Aktą pasirašė 2010-10-18 d., kuriuo susitarė dėl nesumokėtų draudimo įmokų pagal Akte nurodytas draudimo sutartis mokėjimo tvarkos ir terminų. Nurodo, kad draudimo apsauga Įstatymo prasme yra draudiko išmoka, mokama atlyginti nukentėjusiam asmeniui (naudos gavėjui) padarytą žalą, kuri atsiranda dėl apdraustą transporto priemonę naudojančio valdytojo neteisėtų veiksmų. Tai reiškia, kad tiek Įstatymo, tiek CK LIII skyriaus teisės normų prasme, draudimo įmoką draudėjas sumoka už draudimo apsaugą, kurią kilus civilinei atsakomybei, suteikia draudikas. Kitų draudimo įmokos mokėjimo teisinių pagrindų nei Įstatymas, nei CK nenustato.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.) ir CPK 327 straipsnio 1 d. 2 p. nurodytų pagrindų patikrinimas. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Nustatyta, kad tarp šalių 2010-01-05 buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta automobilio DAF FT 95XF.430, v/n (duomenys neskelbtini) civilinė atsakomybė (b.l. 91-92). Pagal sutartį draudimo įmoka - 3500 Lt turėjo būti sumokėta 2010-01-16. Sutarties 1.2.1 p. numatyta, kad sutartis įsigalioja 2010-01-16. Kadangi sutarties 5.2 punkte buvo numatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja draudėjui sumokėjus draudimo įmoką (arba, jei dėl to susitarta, jos dalį), jei draudimo sutartyje nėra numatyta kita įmokų mokėjimo tvarka, tai šalys sutarties įsigaliojimą siejo būtent su įmokos sumokėjimo data. Kadangi sutartyje nebuvo nurodyta, jog ji įsigalioja ir nesumokėjus nustatytu terminu draudimo įmokos, nebuvo numatyta kitos įmokų mokėjimo tvarkos, byloje turi būti padaryta išvada, ar galiojo draudimo sutartis eismo įvykio metu. Ieškovas, išmokėdamas draudimo išmoką, tuo iš esmės patvirtino, jog sutartis galiojo, nors atsakovas, ieškovo teigimu, nebuvo sumokėjęs automobilio draudimo įmokų iki eismo įvykio, įvykusio Prancūzijoje 2010-07-02. Ieškovas nenurodė, kuo remiantis jis vykdė šią sutartį, išmokėdamas 2011-03-16 draudimo išmoką, todėl teismas turi pagal pateiktus įrodymus byloje, padaryti išvadą, ar pagrįstai ieškovas išmokėjo draudimo išmoką. Ieškovui nepateikus draudimo sutarties įsigaliojimo nuo 2010-01-16 įrodymų, draudimo sutarties galiojimą ar negaliojimą turi nulemti draudiko veiksmai po sutarties sudarymo. Tuo atveju, jei sutartis nebuvo įsigaliojusi, atsakovui negali atsirasti atsakomybė, numatyta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą. Teisė draudikui reikalauti iš draudėjo susigrąžinti išmokėtą išmoką gali atsirasti tik pagal galiojančią eismo įvykio metu draudimo sutartį, todėl tuo atveju, jei būtų padaryta išvada, kad iki eismo įvykio – 2010-07-02 draudimo įmoka atsakovo nebuvo sumokėta ir dėl to sutartis neįsigaliojo, ieškovas neturėtų teisės reikalauti žalos susigrąžinimo už eismo įvykį, įvykusį neįsigaliojus draudiminei apsaugai.
Atsakovas prieštaravime dėl preliminaraus sprendimo (b.l. 30-34) buvo nurodęs aplinkybę, jog 2010-10-18 sutartimi-suderinimo aktu Nr. 23/10-3597 (b.l. 44-45) ieškovas sutiko, kad įmokas atsakovas sumokės pavėluotai, ieškovas žinojo apie pavėluotas įmokas jau eismo įvykio metu ir sutiko, kad įmokos būtų mokamos pavėluotai. Tai, kad ieškovas pasirašė 2010-10-18 sutartį, kuria sutiko, kad draudimo įmokų mokėjimai, tame tarpe ir pagal draudimo sutartį Nr. 7418596, būtų nustatyti kitokie, nei sutartyse, t.y. sutiko išdėstyti mokėjimo sumų terminus laikotarpyje nuo 2010-10-22 iki 2011-04-01. Sudarytoje 2010-01-05 draudimo sutartyje buvo numatyti skirtingi jos galiojimai terminai - 1.2 punkte nurodyta, jog sutartis galioja 12 mėnesių, o 1.2.1 punkte - jog draudimo apsauga baigia galioti 2010-07-15, 24 val.. Susitarimas priimti įmoką už draudimo sutartį, kurios galiojimo terminas galimai jau buvo pasibaigęs, vertintinas kaip įmokos mokėjimo termino, numatyto sutartyje (2010-01-16), perkėlimas vėlesniam terminui, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas buvo nesumokėjęs įmokų ieškovui bendroje sumoje 142719,62 Lt, ši suma buvo išdėstyta mokėjimų neišskiriant, pagal kurią sutartį, kokiai dienai nustatoma kita įmokos mokėjimo diena. Taigi, pasibaigus draudimo sutarties galiojimui, draudikui sutikus priimti įmoką pagal sutartį, kuria remiantis išduotas polisas, ir po to sumokėjus draudimo išmoką dėl įvykusio eismo įvykio, tuo draudikas pripažįsta, jog pakeitė draudimo sutartyje numatytą įmokos sumokėjimo terminą. Negali būti pripažinta, kad atsakovas šios įmokos nesumokėjo sutartu laiku, t.y. praleido draudimo įmokos sumokėjimo terminą, jei ieškovas savo veiksmais ar neveikimu patvirtina, kad draudimo apsauga galioja ir be įmokos sumokėjimo nustatytu laiku. Ieškovas, sutikęs su įmokos mokėjimo termino pakeitimu, nepagrįstai teigia, kad draudimo sutartyje numatytą įmokos sumokėjimo terminą atsakovas pažeidė bei nurodo, kad atsakovas visiškai nėra atsiskaitęs pagal suderinimo aktą, nes nėra sumokėjęs visų įmokų. Pripažintina, kad vėlesnis sutarties šalies patvirtinimas kitokio sutarties įvykdymo termino, nei nurodyta sutartyje, pašalina terminą pažeidusios šalies atsakomybę pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalį. Tai, kad draudimo sutartyje buvo nurodyta, jog ji įsigalioja draudėjui sumokėjus draudimo įmoką, tačiau draudikas pripažįsta jos galiojimą (šiuo atveju toks pripažinimas buvo išreikštas ne tik draudimo apsaugos nestabdymu, bet ir draudimo išmokos mokėjimu), draudėjas pagrįstai naudojasi draudiko teikiama draudimo apsauga be įmokos įmokėjimo. Tai, kad draudikas nesinaudoja teisėmis, jam suteiktomis prieš nevykdantį pareigos draudėją, tuo jis toleruoja pažeidimą ir suponuoja draudėjui nuomonę, jog draudikas nelaiko sutarties pažeidimu tos aplinkybės, kad draudėjas nesumoka draudimo įmokos, nes jis nereikalauja priminimais mokėjimo, nenutraukia sutarties. Sutarties, sudarytos tarp šalių šioje byloje, 5.6 punkte numatyta, kad sutartis gali būti nutraukta, jei sutarties šalis nevykdo ar netinkamai vykdo nustatytas pareigas. Tai, kad ieškovas nesinaudojo šia teise, nesiėmė kitų priemonių prieš pareigos nevykdantį draudėją, reiškia, kad jis neteko teisės tuo pagrindu, jog draudėjas nesumokėjo įmokos, reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka, o jam lieka teisė išsireikalauti draudiminę įmoką pagal buvusius ir neįvykdytus draudėjo įsipareigojimus draudikui už laikotarpį, kai jis faktiškai teikė draudiminę apsaugą draudėjo turtui.
Nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas praleido terminą atsiskaityti pagal 2010-10-18 susitarimą, nes paskutinė įmoka buvo įmokėta jau po ieškinio padavimo – 2011-06-09, tačiau iš atsakovo pateiktų įrodymų matyti, kad visos įmokos pagal susitarimą buvo sumokėtos (b.l. 127-143). Be to, draudimo įmokos pagal susitarimą buvo apmokėtos nenurodant, pagal kurią iš kelių draudimo sutarčių mokėta, todėl toks netikslus susitarimas dėl mokėjimo aiškintinas draudėjo, kaip kliento ieškovo atžvilgiu, naudai, ir pripažintina, kad ieškovas turėjo pateikti įrodymus, kad vėlesniais mokėjimais atsakovas neapmokėjo draudimo įmokos būtent pagal nagrinėjamą sutartį šioje byloje.
Pripažintina, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalį reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas draudikas galėtų tuo atveju, jei būtų reikalavęs iš draudėjo įvykdyti prisiimtą įsipareigojimą, perspėjęs draudėją, kad jis pažeidžia sutartyje nustatytą mokėjimo terminą, nebūtų susitaręs su draudėju dėl sutarties įsigaliojimo, tik esant draudimo įmokos sumokėjimui.
Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vadovavosi anksčiau priimta Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-792-275/2010 ir rėmėsi ja kaip precedentu byloje. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi minėta nutartimi, nes teismo precedentas priimtas faktinėmis aplinkybėmis skirtingose byloje bei atsakovo nurodoma teismų praktika nėra vieninga bei visuotinai taikoma. Be to, apeliantas nurodo, kad yra teismo sprendimų, kuriuose suformuota visiškai priešinga praktika. Tokie apelianto argumentai atmestini, nes pirmosios instancijos teismo sprendime minėtoje civilinėje byloje, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, sutampa faktinės aplinkybės, todėl pripažintina, kad nutartyje suformuota teisės taikymo praktika teismas privalėjo vadovautis. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad vėliausia teismų suformuota praktika dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. taikymo yra vieninga ir nesikeičia (Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr.2A-1559-275/2012). Pažymėtina, kad apelianto nurodytos nutartys (civilinėse bylose Nr. 2A-234-464/2009 ir 2A-281-71/2009) buvo priimtos anksčiau, nei aukščiau nurodyta teisminė praktika, todėl teismas turėjo remtis vėlesnėse bylose suformuota teismo praktika.
Dėl aukščiau nurodytų motyvų teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo ginčą, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal CPK 93, 98 str. iš apelianto atsakovo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 726 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto UAB DK „PZU Lietuva“ 726 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovo UAB „Deisas“ naudai.