Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Teisėja E. Šatkuvienė Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00319-2012-3

2014 m. vasario 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. gynėjo advokato H. Mackevičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-02 nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 260 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2012-10-15 padaryto nusikaltimo) – laisvės atėmimu dvejiems metams;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2012-12-07 padaryto nusikaltimo) – laisvės atėmimu dvejiems metams;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – (dėl 2012-12-20 padaryto nusikaltimo) – laisvės atėmimu dvejiems metams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai ir 7 (septyni) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaičiuotinas laikas, išbūtas sulaikyme nuo 2012-12-20 iki 2012-12-21 (viena para).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno narkotinę medžiagą turėdamas tikslą ją platinti, ją platino:

V. Š. iki 2012-10-15, tiksli data ir laikas nenustatyti, turėdamas tikslą platinti, nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 0,83 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią neteisėtai iki 2012-10-15, apie 19.30 val., laikė gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini) g. 35–42, Klaipėda. Po to 2012-10-15, apie 19.30 val., neteisėtai atgabeno 0,83 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – prie (duomenys neskelbtini) g. 8 namo, Klaipėdoje, kur apie 19.35 val. minėtą kiekį narkotinės medžiagos neteisėtai už 40 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (toliau – NVIV) dalyviui Nr. 319.

Be to, V. Š. iki 2012-12-07, tiksli data ir laikas nenustatyti, turėdamas tikslą platinti, nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 1,18 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią neteisėtai iki 2012-12-07, apie 13.45 val., laikė gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini) g. 35–42, Klaipėda. Po to 2012-12-07, apie 13.45 val., neteisėtai ją atgabeno 1,18 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – prie (duomenys neskelbtini) g. 8 namo, Klaipėdoje, kur neteisėtai apie 13.50 val. minėtą kiekį narkotinės medžiagos, supakuotos į du folijos lankstinukus, už 60 Lt pardavė NVIV dalyviui Nr. 319.

Be to, V. Š. iki 2012-12-20, tiksli data ir laikas nenustatyti, turėdamas tikslą platinti, nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 10,82 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią neteisėtai iki 2012-12-20, apie 15.20 val., laikė gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini) g. 35–42, Klaipėda, iki tol, kol 2012-12-20, apie 15.20 val., kratos metu ją rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Advokatas akcentuoja, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas skundžiamame 2013-10-02 nuosprendyje nurodo, jog „veika kvali­fikuojama pagal BK 260 str. 1 d., jei nustatomas bent vienas dispozicijoje išvardytų alternatyvių požymių ir tikslas jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavimo ar kitokio platinimo faktas. Atlikus bent vieną iš nusi­kaltimo sudėtyje nurodytų objektyviųjų (veikos) požymių, kurie įstatyme nurodyti kaip alternatyvūs, laikoma, kad yra padarytas baigtas nusikaltimas. Šios veikos dažnai tarp savęs glaudžiai susijusios ir kai kurios veikos negalima padaryti, nepadarius kitų veikų. Todėl parduodamos ar kitaip platinamos narkotinės medžiagos yra prieš tai jas įgijus, gabenus ir laikius“. Pasak apelianto advokato, nors Klaipėdos miesto apylinkės teismas tiesiogiai to nenurodo, tačiau sprendžiant iš nurodytų teismo motyvų, nepriklausomai nuo to, kad V. Š. buvo išprovokuotas atlikti nusikalstamą veiką – parduoti narkotines medžiagas NVIV dalyviui Nr. 319, jis, teismo nuomone, gali būti traukiamas baudžiamojon atsako­mybėn pagal BK 260 str. 1 d., kadangi parduoti narkotinių medžiagų jis nebūtų galėjęs, jei prieš tai tų pačių narkotinių medžiagų nebūtų laikęs. Apelianto gynėjo manymu, tokia teismo pozicija šioje byloje nagrinėjamu atveju yra visiškai nepagrįsta, nes ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai akivaizdžiai nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) taisyklių, susijusių su nusikalstamų veiksmų imitavimu, ir dėl V. Š. atliko veiksmus, visiškai atitinkančius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotus provokacijos požymius. Pagal BK 260 str. 1 d., atsakomybę užtraukia tik narkotinių medžiagų laikymas, turint tikslą jas pla­tinti, tačiau pirmųjų dviejų V. Š. pareikštų kaltinimų atveju siekio parduoti narkotines medžiagas įrody­mas yra būtent provokacijos būdu atliktas narkotinių medžiagų pirkimas–pardavimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-12-16 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008 išaiškino, kad „<...> ypač reikšminga yra tai, jog Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) nusprendė, kad ... visi įrodymai, gauti kurstymo veiksmais, privalo būti atmesti, kaltinamojo prisipažinimas taip pat negali būti naudojamas išprovokuotam padaryti nusikals­tamą veiką asmeniui nepalankioms teismo išvadoms pagrįsti“. Taigi 2012-10-15 ir 2012-12-07 narkotinių medžiagų pardavimas NVIV dalyviui Nr. 319 negali būti V. Š. siekio platinti turėtas narkotines medžiagas įrodymu, kadangi, kaip minėta, V. Š. buvo išprovokuotas parduoti narkotines medžiagas ir tokiu būdu atlikti nusikalstamą veiką. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-30 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p., taip pat ir Lie­tuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nagrinėjant konkrečias baudžiamąsias bylas, išaiškinta, kad apkaltina­masis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, negin­čijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pasak advokato, tai, kad V. Š. narkotines medžiagas, kurias pardavė NVIV dalyviui Nr. 319, policijos pareigū­nams nepanaudojus provokacijos, vis tiek būtų pardavęs kitiems asmenims, yra tik prielaida, nepatvirtinta jokiais neginčijamais įrodymais. Nurodyti argumentai patvirtina, kad nors V. Š. laikė narkotines medžiagas, kurias pardavė NVIV dalyviui Nr. 319, šioje byloje teisėtomis priemonėmis surinktų ir neginčijamų įrodymų apie V. Š. tikslą platinti narkotines medžiagas nėra.

Advokatas H. Mackevičius pažymi, kad principinė NVIV taikymo nuostata įtvirtinta BPK 159 str. 1 d. Apie šią nuostatą ne kartą pasisakyta ir kasacinės instancijos teismo praktikoje – „BPK 159 str. 1 d. numatyta, kad NVIV atlikimo faktinis pagrindas – informacija, jog asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant. BPK 159 str. numatyta procesinė prievartos priemonė gali būti taikoma tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Teisinis pagrindas atlikti NVIV yra esant prokuroro prašymui priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kuria leidžiama tokius veiksmus atlikti“ (2010-10-26 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-418/2010). Pasak gynėjo, nors šioje byloje ir buvo priimtos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys dėl leidimo atlikti NVIV, visų pirma turėjo būti nustatytas faktinis kreipimosi į teismą ir NVIV inicijavimo pagrindas – turėjo būti gauta informacija, jog tam tikram asmeniui buvo pasiūlyta padaryti nusikalstamą veiką ar dalyvauti ją darant. Nurodo, jog šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad V. Š. jokiam asmeniui nesiūlė atlikti nusikalstamos vei­kos ar dalyvauti ją atliekant – ikiteisminio tyrimo metu NVIV dalyvis Nr. 319 nurodė, kad policijos pareigūnai, atlikę ikiteisminį tyrimą, jam nurodė, ką ir iš ko reikės pirkti, o apklausiamas teisme minėtas NVIV dalyvis dar kartą nurodė, jog tai jis kreipėsi į V. Š. dėl narkotinių medžiagų pirkimo ir tai padarė policijos pareigūnų nurodymu. Be to, nėra jokių patikimų duomenų apie tai, kad V. Š. būtų platinęs narkotines medžiagas iki pirmojo jų pardavimo NVIV dalyviui Nr. 319. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, „NVIV gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą. Nurodo, kad privatūs asmenys gali vykdyti pareigūnų užduotis, jei jie prieš tai kreipėsi į pareigūnus ir pranešė apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus veiksmus. Privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provo­kacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima“ (2010-10-26 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-418/2010). Mano, kad jokių konkrečių duomenų apie narkotinių medžiagų pardavimą kitiems asmenims šioje byloje nėra (arba gynybai tokia informacija neprieinama, kadangi nėra galimybės susipažinti su operatyvinio tyrimo duomenimis), be to, NVIV dalyvis Nr. 319 ne pats kreipėsi į policijos pareigūnus, pranešdamas apie tai, kad jam siūloma atlikti nusikalstamą veiką, o policijos pareigūnai išsikvietė minėtą asmenį ir nurodė jam įsi­gyti narkotines medžiagas iš V. Š. ir šis asmuo, kontroliuojamas policijos pareigūnų, paskatino V. Š. atlikti nusikalstamą veiką, o ne prisijungė prie jau atliekamos nusikalstamos veikos.

Dėl narkotinių medžiagų laikymo, turint tikslą jas platinti, gynėjas pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad V. Š. namuose rastas kaltinamajame akte nurodytas narkotinių medžiagų kiekis, tačiau mano, kad kaltinimai pagal BK 260 str. 1 d. dėl šio epizodo V. Š. pareikšti ir V. Š. kaltu pripažintas nepagrįstai, nes pagal BK 260 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos neteisėtai gaminamos, perdirbamos, įgyjamos, laikomos, gabenamos ar siunčiamos turint tikslą jas platinti. Veiksmai, nesant tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, užtrau­kia baudžiamąją atsakomybę ne pagal BK 260 straipsnį, o pagal BK 259 straipsnio atitinkamą dalį.

Gynėjas pažymi, kad V. Š. jau ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog pats vartojo narkotines medžiagas – kanapes ir jos dalis, ir kartais nusipirkdavo kiek didesnį šių narkotinių medžiagų kiekį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-10-11 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-442/2011 nu­rodo, kad „BK 260 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių <...> medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba narkotinių <...> medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą. Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines <...> medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines <...> medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo kontaktai su vartotojais ir kiti objektyvūs bylos duomenys“. Nuteistojo gynėjo manymu, pagal šios nutarties kriterijus V. Š. siekis platinti narkotines medžiagas neturėtų būti inkriminuojamas, nes V. Š. dar ikiteisminio tyrimo metu patvirtino pats vartojęs pas jį rastas narkotines medžiagas, V. Š. namuose rastas kanapių ir jų dalių kiekis, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-04-23 įsakymą Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ laikomas nedideliu, todėl nepaneigtas V. Š. teiginys, kad šias medžia­gas jis laikė savo asmeniniam vartojimui, o ne platinimui. Be to, V. Š. namuose rastas nedidelis paruoštų vartoti narkotinės medžiagos dozių kiekis. Todėl mano, kad neįrodytas V. Š. siekis platinti narkotines medžiagas, todėl V. Š. bau­džiamojon atsakomybėn galėtų būti traukiamas tik pagal BK 259 str., tačiau šiame BK straipsnyje numatyta veika V. Š. neinkriminuota, o pagal BPK 255 str. 1 d. „byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų, ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje“. Nusikalstamos veikos perkvalifikavimui BPK numatyti tam tikri reikalavimai – apie veikos perkva­lifikavimą kaltinamajam turi būti iš anksto pranešta ir sudaryta galimybė pasiruošti gynybai. Pagal BPK 256 str., reikalavimai iš anksto informuoti kaltinamąjį apie kaltinimo faktinių aplinkybių pasi­keitimą ar veikos perkvalifikavimą, taikomi tuo atveju, kai iš esmės keičiamos faktinės kaltinimo aplinkybės ar veika perkvalifikuojama pagal BK straipsnį, numatantį griežtesnę atsakomybę. Tačiau Lietuvos Aukščiau­siasis Teismas savo 2011-11-08 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-330/2011 pasisakė, kad „baudžia­mojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti užtikrinta galimybė gintis ir nuo inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą“. Kadangi šioje byloje valstybinis kaltintojas V. Š. pareikštų kaltinimų nekeitė, apie galimybę keisti kaltinimus nuteistajam iš anksto nepranešta, todėl pripažinus jį kaltu pagal kitą nei nurodoma kaltinamajame akte BK straipsnį, remiantis minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, būtų pažeidžiama kaltina­mojo teisė į gynybą. Mano, kad šioje byloje nesant pakankamai įrodymų apie siekį platinti narkotines medžiagas ir valstybiniam kaltinimui neįrodžius V. Š. kaltės pagal BK 260 str. 1 d., V. Š. pagal trečiąjį kaltinimą turėjo būti išteisintas.

Nuteistojo gynėjas nurodo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-10-02 nuosprendyje, bandydamas paneigti, kad prieš V. Š. panaudota provokacija, nurodo šiuos motyvus, kurie, pasak nuteistojo advokato, yra nepagrįsti. Teismas nurodo, kad V. Š. teiginys, jog NVIV dalyviui Nr. 319 jis pardavė narkotines medžiagas dėl įkyraus skambinėjimo ir prašymų, prieštarauja objektyviems byloje esantiems įrodymams – telefoninių pokal­bių tarp V. Š. ir NVIV dalyvio Nr. 319 suvestinėms. Teismas taip pat nurodo, kad svarstyklių nuteistojo namuose radimo faktas ir V. Š. pokalbių ir trumpųjų žinučių su kitais asmenimis suvestinės leidžia kritiškai vertinti V. Š. parodymus apie tai, jog jis narko­tines medžiagas įsigijo ir laikė savo reikmėms. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, „<...> nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimas teisė­saugos pareigūnų inicijuotas ir atliktas pagrįstai, nepažeidžiant BPK 159 str. nuostatų“.

Advokatas nurodo, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-10-02 nuosprendyje įvertino tik paties teismo pasirinktus V. Š. ir NVIV dalyvio pokalbių fragmentus, tariamai patvirtinančius, jog pats V. Š. buvo aktyvus, bendraudamas dėl narkotinių medžiagų pardavimo, tačiau visiškai neįvertino to, kad byloje esančiu NVIV da­lyvio Nr. 319 apklausos protokolu neginčijamai nustatyta, kad ne V. Š. siūlė, o NVIV dalyvis policijos pareigūnų nurodymu paprašė V. Š. parduoti narkotinių medžiagų. Be to, duomenų, susijusių su ankstesniu V. Š. ir NVIV dalyvio Nr. 319 bendravimu, bei duomenų, kad NVIV dalyvis Nr. 319 įkyrėjo nuteistajam prašymais parduoti narkotinių medžiagų, pats nuleistasis surinkti neturėjo galimybių. Tikėtina, kad šie duomenys yra operatyvinio tyrimo byloje, tačiau operatyvinio tyrimo duomenys gynybai nebuvo atskleisti. Apelianto advokato manymu, nurodyti argumentai patvirtina, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-10-02 nuosprendyje nesi­laikė BPK 20 str. 5 d. numatytos taisyklės, įpareigojančios vertinti įrodymų visumą – pirmosios instancijos teismas pasirinktinai įvertino tuos įrodymus, kurie tariamai patvirtina V. Š. kaltę.

Nuteistojo gynėjo manymu, nepriklausomai nuo nuteistojo ir NVIV dalyvio Nr. 319 bei kitų asmenų pokalbių ver­tinimo, šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad V. Š. nebuvo pradėjęs jokios nusikalstamos veikos, prie kurios NVIV dalyvis Nr. 319 būtų galėjęs prisijungti, t. y., nebuvo pagrindinės BPK 159 str. numatytos nusikalstamus veiksmus imituojančių veiksmų pradėjimo sąlygos. Be to, kalbant apie „prisijungimą“ prie jau „daromos“ nusikalstamos veikos, tenka atsakyti į klausimą, kas ir kokią veiką darė ir kodėl už šios veikos atlikimą niekas nėra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Klaipėdos miesto apylinkės teismo motyvai, dėstomi bandant paneigti BPK 159 str. pažei­dimo padarymą, yra nepagrįsti, o teismo teiginys, kad šios BPK straipsnio nuostatos nebuvo nepažeistos, yra niekuo neįrodytas, deklaratyvus ir todėl atmestinas.

Pasak advokato H. Mackevičiaus, šioje byloje būtina atnaujinti įrodymų tyrimą, kadangi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. Š. kaltu, rėmėsi tik byloje esančių įrodymų dalimi. Nors gynyba pateikė pakankamai pagrįstus argumentus dėl provokacijos, apylinkės teismas absoliučiai nevertino byloje esančių duomenų apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktus neteisėtus veiksmus ir visiškai nevertino, ar surinkti įrodymai prieš V. Š. surinkti teisėtais būdais. Nurodo, kad teismo prašė išreikalauti operatyvinės veiklos medžiagą, nes neišreikalavus V. dėl Š. atlikto operatyvinio tyrimo medžiagos, negalimas visapusiškas policijos pareigūnų veiksmų įvertinimas, tačiau Klaipėdos miesto apylinkės teismas operatyvinio tyrimo medžiagos neišreikalavo, bylai reikšmingos aplinkybės galutinai neištirtos. Mano, kad esant šiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas, atnaujinęs įrodymų tyrimą, turėtų ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas bei išreikalauti iš Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato dėl V. Š. vykdyto operatyvinio tyrimo medžiagą. Prašo atsižvelgti į tai, kad išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, dėl kasa­cinio bylos nagrinėjimo ypatumų, jei būtų pateiktas kasacinis skundas, faktinės bylos aplinkybės negalės būti nustatinėjamos, todėl tinkamas ir abejonių nekeliantis faktinių aplinkybių nustatymas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose turi esminę reikšmę.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir nurodė, kad operatyvinės bylos nėra, veiksmai buvo sankcionuoti pagal Baudžiamojo proceso kodeksą. Nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, atsisakė prašymo atnaujinti įrodymų tyrimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų teisėtumo (dėl 2012-10-15 padaryto nusikaltimo).

Pirmosios instancijos teismas pripažino V. Š. kaltu dėl to, kad jis iki 2012-10-15, tiksli data ir laikas nenustatyti, turėdamas tikslą platinti, nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 0,83 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią neteisėtai iki 2012-10-15, apie 19.30 val., laikė gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini) g. 35–42, Klaipėda. Po to 2012-10-15, apie 19.30 val., neteisėtai atgabeno 0,83 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių prie (duomenys neskelbtini) g. 8 namo, Klaipėda, kur apie 19.35 val. minėtą kiekį narkotinės medžiagos neteisėtai už 40 Lt pardavė NVIV dalyviui Nr. 319.

Apelianto gynėjas teigia, kad V. Š. policijos pareigūnų buvo išprovokuotas atlikti 2012-10-15 nusikalstamą veiką, faktinio pagrindo taikyti NVIV nebuvo, todėl buvo pažeistas BPK 159 str. V. Š. pagal BK 260 str. 1 d. dėl narkotinių medžiagų platinimo pagal pirmąjį kaltinimą turi būti išteisintas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto gynėjo argumentu. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą daro išvadą, kad policijos pareigūnai jokios provokacijos prieš V. Š. neatliko, NVIV buvo atlikti teisėtai nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatų. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl V. Š. 2012-10-15 padaryto nusikaltimo, išsamiai išnagrinėjo ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistojo V. Š. nusikalstamą veiką. Kaltė yra įrodyta byloje surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus dėl 2012-10-15 nusikaltimo padarymo, BPK 20 str. nuostatų nepažeidė.

Pagal teismų praktiką, nustatant, ar atliekant NVIV asmuo nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, t. y. parduoti anoniminiam liudytojui psichotropinės medžiagos, turi būti įvertinta, ar buvo pakankamas faktinis pagrindas leisti įslaptintam liudytojui atlikti prieš nuteistąjį NVIV, ar laikytasi procesinės tvarkos suteikiant šį leidimą, ar atliekant NVIV nebuvo daromas provokuojamas poveikis, kurio nesant, nusikalstama veika nebūtų padaryta (kasacinės nutartys Nr. 2A–P–6/2008, 2K-192/2010, 2K-418/2010, 2K-113/2011, 2K-180/2013). Tik tokiu atveju duomenys, gauti taikant šiuos veiksmus, gali būti pripažįstami įrodymais. Vadovaujantis BPK 159 str. 3 d. atliekant NVIV draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Įstatyme nustatyto draudimo nepaisymas daro NVIV neteisėtais.

Teisėjų kolegija susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga konstatuoja, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas prašydamas leidimo atlikti NVIV, jau disponavo pirmine informacija apie galbūt V. Š. daromas nusikalstamas veikas. Ikiteisminis tyrimas 2012-08-27 V. Š. buvo pradėtas vyresniojo tyrėjo R. A. 2012-08-27 tarnybinio pranešimo pagrindu, jame nurodyta, jog Klaipėdos apskrities VPK ONTB 2-ajame skyriuje gauta duomenų apie tai, kad V. Š. užsiima nusikalstama veikla, susijusia su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir (ar) psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Tyrėjo R. A. 2012-08-28 tarnybiniame pranešime Nr. 30-6-PR5-630 nurodyta, jog tyrimo metu nustatyta, kad V. Š. naudojasi mobiliojo ryšio telefono Nr. 8 607 20079, kuriuo bendrauja su nusikalstamos veiklos bendrininkais bei sudarinėja sandorius, susijusius su narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų neteisėtu disponavimu, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Siekiant užkardyti V. Š. bei su juo susijusių asmenų vykdomą veiklą dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir (ar) psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, buvo kreiptasi į Klaipėdos apygardos prokuratūros ONKTS prokurorą su prašymu kreiptis į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, kad būtų priimtos nutartys, kuriomis būtų leista atlikti procesines prievartos priemones. 2012-08-28 Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo leista nuo 2012-08-28 iki 2012-11-28 pareigūnams neatskleidžiant tapatybės atlikti prieš V. Š. slaptus tyrimo veiksmus, leista anoniminiam liudytojui Nr. 319 iš V. Š. įgyti, laikyti, gabenti narkotines medžiagas, leista šių slaptų tyrimo veiksmų metu atlikti V. Š. slaptą sekimą, daryti vaizdo bei garso įrašus. Taip pat 2012-08-28 Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo leista nuo 2012-08-28 iki 2012-11-28 klausytis V. Š. telefoninių pokalbių, daryti jų garso įrašus, nustatyti abonento buvimo vietą realiame laike. Klaipėdos apskrities VPK ONTB 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas R. A. vadovaudamasis BPK 154 str. nuostatomis bei siekdamas gauti duomenų apie nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 1 d., požymius, pagal ikiteisminio tyrimo teisėjos 2012-08-28 nutartį ikiteisminio tyrimo medžiagoje kontroliavo telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir darė įrašus dėl V. Š. nusikalstamos veikos, susijusios su narkotinėmis ir (ar) psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Buvo užfiksuoti V. Š. telefoniniai SIM pranešimai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Atlikta 2012-09-05/2012-11-26 pokalbių suvestinė. Tyrėjas R. A. liudytojo papildomos apklausos protokole parodė, šiuos savo parodymus patvirtino ir teisiamajame posėdyje apylinkės teisme, kad kontroliuojant V. Š. mobiliojo ryšio telefono telefoninius pokalbius ir SMS pranešimus, akivaizdžiai matė ir suprato, kad V. Š. nuolat ir nedideliais kiekiais platino narkotinę medžiagą – kanapes ir jų dalis – įvairiems asmenims. Suprato, kad dalis klientų yra nuolatiniai. Iš pokalbių nustatė, kad narkotikus platino šalia namų, gretimų namų kiemuose, prie krūmynų, namo tunelyje ar prie skulptūrų parko. Nurodo, kad akivaizdžiai matėsi ir ne vienintelis atvejis, kai V. Š. būnant mieste sulaukdavo skambučio nuo kliento su prašymu susitikti dėl narkotikų įsigijimo. V. Š. susitikdavo bet kurioje artimiausioje vietoje, tai reiškia, kad narkotines medžiagas jis ne tik laikė namie, bet dalį jų nuolat laikė prie savęs ir gabeno po miestą, reikalui esant, kad galėtų parduoti. Šių pokalbių pagrindu, siekiant užfiksuoti narkotinių medžiagų platinimą, buvo atlikti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai.

Kaip matyti, prieš kreipiantis prokurorui į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, buvo surinkta informacija, kad V. Š. galbūt daro nusikalstamas veikas. Atsižvelgdamas į tai, kokiais sprendimo dėl NVIV atlikimo priėmimo metu duomenimis disponavo ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokuroras, apeliacinis teismas mano, kad leidimas atlikti NVIV liudytojui Nr. 319 buvo suteiktas pagrįstai, nepažeidžiant BPK 159 str. numatytų leidimo suteikimo sąlygų. Pagal BPK 159 str. 1 d. leidimas atlikti NVIV duodamas tam, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Tačiau pažymėtina, jog tam, kad atliekant NVIV gauti duomenys būtų pripažinti įrodymais, būtina nepažeisti draudimo provokuoti asmenį atlikti nusikalstamą veiką. NVIV negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką. Informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 str. numatytų reikalavimų ir negali būti pripažįstama įrodymu. Konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą, remdamasis ir Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 str. 12 d., 7 str. 2 d. 3 p., 11 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198¹ str. 1 bei 2 d. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, yra išaiškinęs, kokiais vertinimo kriterijais bei taisyklėmis turi būti vadovaujamasi teismams sprendžiant leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos klausimą, ir pažymėjęs, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi atitikti reikalavimą, kad jie būtų atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (NVIV) dalyvis, taip pat kaip ir asmuo, veikiantis pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį (NVIM), naudojamą pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą (nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas, kuriame provokacijos sąvoka apibrėžiama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti), negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009, 2K-418/2010, 2K-192/2010 ir kt.).

Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos matyti, kad V. Š. užsiima narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų įgijimu, laikymu, gabenimu ir platinimu ir jo veika nėra vienkartinė, epizodiška. V. Š. nuolat įsigyja narkotinių medžiagų (kanapes ir jų dalis) ir parduoda jas kitiems asmenims. Byloje nustatyta, kad V. Š. ne vieną kartą įsigijo narkotinių medžiagų, o vėliau parduodavo jas kitiems asmenims. Teisėsaugos institucijos, vykdydamos telefoninių pokalbių kontrolę, buvo surinkusios informacijos apie tai. Taigi leidimas atlikti NVIV nesikirto su nuostata, kad NVIV gali būti tik „prisijungiama“ prie rengiamų ar jau prasidėjusių, besitęsiančių nusikaltimų. Siekiant surinkti duomenis apie V. Š. daromus ir rengiamus nusikaltimus, byloje atsiranda įslaptintas liudytojas Nr. 319, kurio uždavinys vykdant teisėsaugos institucijų užduotį – pabandyti įgyti pas V. Š. narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų. Kaip jau buvo minėta, provokavimas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad atitinkama veika nebūtų buvusi padaryta be NVIV dalyvių įsikišimo.

Įslaptintas liudytojas Nr. 319 pirmą kartą susisiekė su V. Š. jau po informacijos, gautos iš telefoninių pokalbių pasiklausymo, kad V. Š. užsiima narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų įsigijimu, laikymu ir platinimu. Nustatyta, kad įslaptintas liudytojas Nr. 319 pirmas paskambino V. Š., tačiau pažymėtina, kad bylos medžiaga rodo, jog šio liudytojo skambutis V. Š. nebuvo netikėtas. V. Š. pats užklausia anoniminį liudytoją Nr. 319 „kiek jam reikia“, nurodo, jog turi tik po 40 litų, aiškinasi, kad dalyko, kurį turi, negalima padalyti, nes „jie ten užantspauduoti“ ir tikina anoniminį liudytoją, kad dalykas geras, o po trisdešimt – nelabai ir „dvidešimt gaila duoti“. Šio pokalbio metu V. Š. netgi ragino anoniminį liudytoją Nr. 319: „duok kam nors... nu pasidalinsite ten, ten geras... pilnas geras“, po to anoniminis liudytojas Nr. 319 tarė V. Š.: „nu kaip nors, gerai tada“. Darytina išvada, kad V. Š. jau teikė panašias paslaugas ir buvo pasirengęs daryti naują nusikaltimą. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nusikaltimas būtų padarytas ir be anoniminio liudytojo žinios su kitais asmenimis, kurie kreiptųsi į V. Š.. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo teigti, kad liudytojas Nr. 319 išprovokavo nuteistąjį padaryti nusikaltimą. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo tyčia daryti nusikalstamas veikas buvo susiformavusi dar prieš jo susitikimą su įslaptintu liudytoju. Provokacija yra tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė asmenį padaryti nusikaltimą. Taigi provokacija pripažįstama tada, kai nusikaltimas be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų padarytas. Kolegija mano, kad jei policijos pareigūnai nebūtų „prisijungę“ prie V. Š. veiklos, jis vis vien būtų pardavęs narkotines medžiagas ją norintiems įsigyti asmenims.

Visuma byloje esančių duomenų paneigia apelianto gynėjo skundo teiginį, kad šioje byloje pagal NVIV veikę pareigūnai provokavo V. Š. elgtis nusikalstamai. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. Š. nebuvo provokuojamas 2012-10-15 atlikti nusikalstamą veiką. Duomenys apie jo neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, buvo susiformavę dar iki V. Š. pokalbio su liudytoju Nr. 319, pasiklausant telefoninių pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas šiuos įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis pagrįstai pripažino nuteistojo kaltę dėl 2012-10-15 nusikalstamos veikos pagal BK 260 str. 1 d. patvirtinančiais įrodymais. Apygardos teismas neturi pagrindo manyti, kad tokiu bylos duomenų vertinimu buvo pažeistos BPK nuostatos.

Dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų teisėtumo (dėl 2012-12-07 padaryto nusikaltimo).

V. Š. nuteistas ir už tai, kad iki 2012-12-07, tiksli data ir laikas nenustatyti, turėdamas tikslą platinti, nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 1,18 g narkotinės medžiagos –kanapių ir jų dalių, kurią neteisėtai iki 2012-12-07, apie 13.45 val., laikė gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini) g. 35–42, Klaipėda. Po to 2012-12-07, apie 13.45 val., neteisėtai ją atgabeno 1,18 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – prie (duomenys neskelbtini) g. 8 namo, Klaipėda, kur neteisėtai apie 13.50 val. minėtą kiekį narkotinės medžiagos, supakuotos į du folijos lankstinukus, už 60 Lt pardavė NVIV dalyviui Nr. 319.

Nuteistojo advokatas provokavimą mato ir tai, kad teisėsaugos institucijos, sekdamos V. Š. ir turėdamos duomenis apie 2012-10-15 epizodą, ir toliau inicijavo bei organizavo nusikalstamą veiką, kol galiausiai 2012-12-07 išprovokavo V. Š. narkotinių ir (ar) psichotropinių pardavimui. Nurodo, kad 2012-12-07 pareigūnų inicijuotas ir įvykdytas narkotinių medžiagų pardavimas tik sunkina V. Š. baudžiamąją atsakomybę, nes prie jokių kitų nusikalstamų veikų ar jas atlikusių asmenų atsklei­dimo neprisideda, todėl šiuo atveju pareigūnų veiksmais dirbtinai sukurta nusikalstama veika, kurios V. Š., nesant pareigūnų įsikišimo, nebūtų atlikęs.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą dėl 2012-12-07 nusikalstamos veikos, sutinka su nuteistojo gynėjo argumentais ir konstatuoja, kad šiuo atveju pagrindo taikyti NVIV nebuvo.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012-12-04 nutartimi leista nuo 2012-12-04 iki 2013-02-04 pareigūnams neatskleidžiant tapatybės atlikti prieš V. Š. slaptus tyrimo veiksmus, leista anoniminiam liudytojui Nr. 319 iš V. Š. įgyti, laikyti, gabenti narkotines medžiagas, leista šių slaptų tyrimo veiksmų metu atlikti V. Š. slaptą sekimą, daryti vaizdo bei garso įrašus. Pakartotinių NVIV tikslai buvo nustatyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų tiekėjus, bendrininkus. Liudytojas R. A. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad „<...> darėm dar vieną pirkimą. Norėjau daryti tyrimą su tikslu sužinoti, kas stovi aukščiau V. Š. ir įtariamų tiekėjų. Nieko nepavyko nustatyti, nes buvo skirtingi tiekėjai <...>. I-ame ir II-ame epizode – skirtingi įsigijimo šaltiniai“. Naudodamasis NVIV, įslaptintas liudytojas Nr. 319 imitavo dar vieną nusikaltimą. 2012-12-07 atliktas antras narkotinės ir (ar) psichotropinės medžiagos pirkimas. Iš V. Š. įgyta 1,18 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių (BK 260 str. 1 d.).

Atsakant į apeliacinį skundą, pagrindinis klausimas – kiek pasiteisino šioje byloje, nusikalstamos veikos imitacijos veiksmais surinkus pakankamai duomenų apie padarytą 2012-10-15 nusikalstamą veiką, pakartotinis kreipimasis į teismą su prašymu leisti dar kartą imituoti nusikalstamą veiką prieš V. Š.. Tikslas lyg ir pateisinamas – naujų bendrininkų išaiškinimas, šaltinių iš kur įgyjamos narkotinės medžiagos, nustatymas. Tačiau tenka konstatuoti, kad realiai pagal 2012-12-07 NVIV jokių bendrininkų, nusikaltimo slėptuvių, įgijimo vietų nebuvo nustatyta. Pažymėtina, kad NVIV negali būti naudojami tam, kad būtų vien tik pasunkinta kaltininko atsakomybė (pvz., tęsti veiksmus tol, kol kaltininkas padarys kuo daugiau nusikaltimų arba įgis ar išplatins didelį ar net labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų). Toks valstybės institucijų elgesys neatitiktų tų institucijų veiklos tikslų ir prieštarautų Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatoms. Valstybės institucijos šioje byloje galėjo tęsti sekimo ir kitus procesinius veiksmus su V. Š. NVIV keliamiems tikslams pasiekti, bet nesiekti dirbtinai sunkinti asmens atsakomybės. Realiai 2012-12-07 imituotas nusikaltimas neprisidėjo prie NVIV tikslų pasiekimo. Buvo išaiškintas tas pats asmuo, analogišku būdu realizavęs narkotines medžiagas. Neišaiškinti liko narkotinių medžiagų tiekėjai, įgijimo būdai, bendrininkai. Taigi pagal NVIV nusikaltimas buvo valstybės sukurtas tik tam, kad pasunkintų kaltininko atsakomybę. Atliekant ikiteisminį tyrimą, NVIV pagrindu buvo „tiražuotas“ naujas nusikaltimas.

Formaliai nusikalstami pareigūnų veiksmai turi būti tęsiami tik tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Kartu pažymėtina, kad ilgesnis imitacinių veiksmų tęsimas gali suponuoti sunkesnę asmens, kuris padaro veikas, kontroliuojamas valstybės pareigūnų, baudžiamąją atsakomybę, nes padaroma daugiau veikų arba peraugama į vienos veikos stambų mastą. Šioje byloje įslaptinto liudytojo pagalba buvo padarytas naujas nusikaltimas. Valstybės veiksmai šioje byloje galėtų būti pripažinti teisėtais tik tuo atveju, jei vykdant NVIV būtų pasiekti jame keliami tikslai. Šiuo atveju NVIV padarytas nusikaltimas prisidėjo tik prie kaltininko baudžiamosios atsakomybės pasunkinimo, o ne naujų aplinkybių nustatymo.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad teisėsaugos institucijų veiksmai, prasidėję teisėtai, peraugo į provokuojančius. Teisėjų kolegija mano, kad teisėsaugos institucijų veiksmai, padaryti prieš V. Š. pagal teismo patvirtintą NVIV, byloje nustatytomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į NVIV panaudojimo rezultatą, negali būti pripažinti teisėtais ir atitinkančiais baudžiamojo proceso tikslus bei Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Savo ruožtu tai reiškia, kad jo metu surinkti duomenys yra gauti neteisėtu būdu (BPK 20 str. 4 d.) ir nelaikytini įrodymais. Šis BPK reikalavimų pažeidimas turi esminę įtaką V. Š. baudžiamajai atsakomybei, todėl apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo už veiką, padarytą 2012-12-07, naikintina dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. V. Š. dėl kaltinimo pagal BK 260 str. 1 d. (dėl 2012-12-07 nusikalstamos veikos) išteisinamas.

Dėl V. Š. nuteisimo pagal BK 260 str. 1 d. (2012-12-20 padaryto nusikaltimo).

V. Š. pripažintas kaltu už tai, kad iki 2012-12-20, tiksli data ir laikas nenustatyti, turėdamas tikslą platinti, nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 10,82 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią neteisėtai iki 2012-12-20, apie 15.20 val., laikė gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini) g. 35–42, Klaipėda, iki tol, kol 2012-12-20, apie 15.20 val., kratos metu ją rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Nuteistojo gynėjo manymu, V. Š. siekis platinti narkotines medžiagas neturėtų būti inkriminuojamas, nes V. Š. dar ikiteisminio tyrimo metu patvirtino pats vartojęs pas jį rastas narkotines medžiagas. V. Š. namuose rastas kanapių ir jų dalių kiekis laikomas nedideliu, todėl nepaneigtas V. Š. teiginys, kad šias medžia­gas jis laikė savo asmeniniam vartojimui, o ne platinimui. Nesant pakankamai įrodymų apie siekį platinti narkotines medžiagas ir valstybiniam kaltinimui neįrodžius V. Š. kaltės pagal BK 260 str. 1 d., V. Š. pagal trečiąjį kaltinimą (2012-12-20) turėjo būti išteisintas.

Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, liudijančių, kad nuteistasis pardavinėjo narkotinę medžiagą – kanapes ir jų dalis. Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad V. Š. iki 2012-12-20, tiksli data ir laikas nenustatyti, turėdamas tikslą platinti, nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 10,82 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią neteisėtai iki 2012-12-20, apie 15.20 val., laikė gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini) g. 35–42, Klaipėda, pagrindė 2012-12-20 kratos protokolu, kuriame užfiksuota, kad kratos metu (duomenys neskelbtini) g. 35–42, Klaipėdoje, rasti ir paimti maišelis ir popieriaus lankstinukas su žalsvos spalvos augalinės kilmės medžiaga, elektroninės svarstyklės „Digital Scale“ su neaiškios spalvos pėdsakais, 7 vnt. folijos lankstinukų su žalsvos spalvos augalinės kilmės medžiaga bei specialisto išvada Nr. 30-19-IS1-1, kurioje konstatuota, kad kratos pas V. Š. metu rasta žalios spalvos sausa susmulkinta augalinės kilmės medžiaga iš medžiagų mišinio žurnalinio lapo lankstinuke yra narkotinė medžiaga – kanapės ir jų dalys, kurios masė yra 0,52 g; žalios spalvos, sausa, iš dalies susmulkinta augalinės kilmės medžiaga polietileniniame užspaudžiamame maišelyje yra narkotinė medžiaga – kanapės ir jų dalys, kurios masė yra 0,65 g; žalios spalvos, sausa, iš dalies susmulkinta augalinės kilmės medžiaga septyniuose folijos lankstinukuose yra narkotinė medžiaga – kanapės ir jų dalys, kurios masė yra 4,98 g; žalios spalvos, sausa, iš dalies susmulkinta augalinės kilmės medžiaga bespalviame polietileniniame maišelyje yra narkotinė medžiaga – kanapės ir jų dalys, jos masė yra 4,67 g. Taip pat šioje išvadoje nurodyta, kad ant pas V. Š. bute rastų ir tirti pateiktų elektroninių svarstyklių „Digital Scale“ vidinių paviršių yra narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių pėdsakų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad V. Š. teiginiai, jog narkotinių medžiagų įsigydavo tik savo reikmėms, vertintini kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės. V. Š. įsigydavo narkotines medžiagas siekdamas jas platinti. Tai pagrindžia paties V. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. 2012-12-21 įtariamojo apklausos protokole, dalyvaujant gynėjui advokatui A. L., V. Š. parodė, jog patvirtina, kad buvo pardavęs žolės ne tik šiam Igoriui, bet ir dar keliems iš matymo pažįstamiems asmenims. Nurodo, jog nėra stambus platintojas, tiesiog sunkiai verčiasi ir sugalvojo truputį užsidirbti. Pirkdavo žolę sau po 10 gramų, ją rūkė ir kartais iš to kiekio namie turimomis svarstyklėmis atsverdavo žolės ir ją keliems asmenims pardavinėjo. Žolę pirkdavo iš skirtingų asmenų. 2013-02-15 įtariamojo papildomos apklausos metu (2013-02-15 protokolas dėl gynėjo atsisakymo – nurodyta ir V. Š. pasirašyta, kad gynėjas papildomos apklausos metu nereikalingas) nurodė, kad prisipažįsta iš dalies, pasilieka prie ankstesnių savo parodymų. Užsipirkdavo žolės, didžiąją dalį pasilikdavo sau, o kitą dalį parduodavo, kad susigrąžintų pinigų. Patvirtino, kad pardavė du kartus vyriškiui žolės įtarime nurodytomis aplinkybėmis, dėl to labai gailisi. Kad V. Š. turėjo tikslą platinti narkotinę medžiagą, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, t. y. 2013-02-04 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolas ir jo priedai bei 2012-12-20 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolas ir jo priedai. Kaip nustatyta iš su šiais protokolais pateiktų telefoninių pokalbių bei telefoninio susirašinėjimo SMS žinutėmis suvestinių, V. Š. su nenustatytais asmenimis jau 2012-09-05 pokalbių telefonu metu kalba netiesiogiai apie susitikimus įvairiose vietose dėl tiesiogiai neįvardijamų arba užkoduotais pavadinimais nurodomų dalykų perdavimo. Remdamasis šiame protokole užfiksuotais pokalbiais ir žinutėmis bei kitomis objektyviai nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas motyvuotai, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p., nuteistojo V. Š. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie tai, kad žolę įsigydavo tik savo poreikiams, vertino kritiškai ir kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad minėtus įrodymus, siejančius V. Š. su šia nusikalstama veika, pirmosios instancijos teismas vertino kaip visumą ir su kitais byloje esančiais įrodymais bei objektyviai nustatytomis aplinkybėmis, liudytojų parodymais, kratos, daiktų apžiūros protokolais, specialistų išvadomis, kuriomis nustatyta nuteistojo V. Š. neteisėtai disponuotos narkotinės medžiagos rūšis ir kiekis. Apkaltinamajame nuosprendyje, laikantis BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų, nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir išdėstyti motyvai, kuriais atmetami kiti įrodymai, taigi akivaizdu, kad nuteistojo V. Š. kaltė grindžiama ne prielaidomis, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais.

Dėl įrodymų vertinimo.

Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta dėl kiekvienos kaltinimo dalies apeliacinio skundo motyvus, kad teismas neturėjo teisės remtis nė vienu iš nuosprendyje minimų įrodymų, t. y. jog teismas negalėjo remtis V. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kad teismas nuosprendyje įvertino tik paties pasirinktus V. Š. ir NVIV dalyvio pokalbių fragmentus, kurie neva įrodo jo kaltę, kad teismas nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu atlikto slapto telefo­ninių pokalbių pasiklausymo duomenimis.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str.).

Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, vadovaujantis BPK 301 str. 1 d., nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 str. nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 str. 1d., 4 d. ), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose: Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei teismo sprendimo turinį, neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad pripažįstant byloje surinktus duomenis įrodymais ir juos vertinant buvo pažeistos BPK 20 str. 1–5 dalių nuostatos. Nuosprendis atitinka BPK 305 str. 1 dalies 1 ir 2 punktuose išdėstytus reikalavimus: nurodytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvai, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai. Nuosprendis grindžiamas teisiamajame posėdyje ištirtais ir patikrintais įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina V. Š. kaltę padarius nusikalstamą veiką. Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė BK 20 str. nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Dėl bausmės.

Išteisinus V. Š. dėl kaltinimo pagal BK 260 str. 1 d. (dėl 2012-12-07 nusikalstamos veikos) iš naujo sprendžiamas galutinės bausmės paskyrimas už veikas pagal BK 260 str. 1 d. (dėl 2012-10-15 nusikalstamos veikos) ir BK 260 str. 1 d. (dėl 2012-12-20 nusikalstamos veikos). Pirmosios instancijos teismas skirdamas V. Š. bausmes už nusikaltimus tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, pateikė išsamius bausmės individualizavimo motyvus, todėl teisėjų kolegija V. Š. paskirtų bausmių nekeičia. V. Š. paskirtos bausmės bendrinamos vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės iš dalies sudedamos ir paskiriama galutinė subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai ir 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 p. ir 3 p., 329 str. 1 p., 331 str.,

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-02 nuosprendžio dalį dėl V. Š. nuteisimo pagal BK 260 str. 1 d. (dėl 2012-12-07 nusikalstamos veikos) panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

V. Š. dėl kaltinimo pagal BK 260 str. 1 d. (dėl 2012-12-07 nusikalstamos veikos) išteisinti, nes nepadaryta veika turinti inkriminuoto nusikaltimo požymių.

Kitoje dalyje Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-02 nuosprendį pakeisti. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 dalimis, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-02 nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 260 str. 1 d. (dėl 2012-10-15 nusikalstamos veikos) ir BK 260 str. 1 d. (dėl 2012-12-20 nusikalstamos veikos) subendrinamos iš dalies sudedant ir paskiriama galutinė subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai ir 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.