Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Albino Sirvydžio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. P. ir M. B. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo Jonavos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendis, kuriuo M. B. ir I. P. (I. P.) pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šį nusikaltimą, panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: M. B. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams ir, pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paros bei tęsti mokslą; I. P. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams ir, pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei per tris mėnesius pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistųjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 16 d. nuosprendžiu M. B. nuteistas už tai, kad 2005 m. birželio 4 d., apie 18 val., Jonavos rajone, (duomenys neskelbtini), prie 10 namo, veikdamas bendrininkų grupe su I. P. bei kitu asmeniu, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį A. J., t. y. suduodamas jam vieną smūgį kumščiu į kairiąją veido pusę, kitam asmeniui suduodant du smūgius į nugarą bei penkis smūgius į veidą, I. P. suduodant vieną smūgį kumščiu į veidą, padarė nukentėjusiajam veido sumušimą, pasireiškusį apatinio žandikaulio kairės pusės lūžiu bei kairiojo peties nubrozdinimu, tai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, iš E. G. ir A. J. reikalavo grąžinti iš R. K. pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“. Tokiais veiksmais M. B. savavališkai vykdė savo tariamą teisę vykdyti teisingumą, padarė didelės žalos nukentėjusiųjų E. G. ir A. J. teisėms bei teisėtiems interesams.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu M. B. ir I. P. buvo išteisinti nenustačius, kad jie dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 16 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendį.

Apkaltinamajame nuosprendyje nurodoma, kad teismas vadovaujasi nukentėjusiojo E. G., liudytojo A. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie objektyviai nepaneigti, bei iš dalies jų parodymais, duotais teisme. Kasatoriui neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas nevertino nukentėjusiojo E. G. bei liudytojo A. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kad jis (kasatorius) smurto prieš E. G. ir A. J. nenaudojo. Tokie jų parodymai nuosprendyje nepaneigti. BPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis nukentėjusiojo A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Šis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kelis kartus. Pirmosios instancijos teismas jo parodymus išanalizavo ir įvertino kaip nenuoseklius, prieštaringus, prieštaraujančius kitiems byloje surinktiems įrodymams. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės teisingai išspręsti bylą, yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais ir kuriuos galima patikrinti atliekant numatytus proceso veiksmus. Iš pirmosios instancijos nuosprendžio matyti, kad nukentėjusysis E. G. ir liudytojas A. J., apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nukentėjusiojo A. J. parodymų dėl jo (kasatoriaus) naudoto smurto nepasitvirtino. Nukentėjusysis A. J. pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, todėl teismas neturėjo galimybės patikrinti jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiojo parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ir jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad jo kaltę patvirtina ir rašytiniai įrodymai, nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai. Specialistų išvadose konstatuoti sužalojimai, kasatoriaus nuomone, patvirtina tik tą aplinkybę, kad prieš nukentėjusiuosius A. J. ir E. G. buvo naudojamas smurtas, o ne tai, kad būtent jis naudojo prieš juos smurtą.

Kasaciniu skundu nuteistasis I. P. prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 16 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išskirtiniai rėmėsi nukentėjusiųjų E. G., A. J. bei liudytojo A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau nuosprendyje nenurodė motyvų, kodėl atmeta nukentėjusiojo E. G. ir liudytojo A. J. parodymus, duotus teisme, bei kodėl atmeta nukentėjusiojo E. G. 2005 m. birželio 20 d. duotus parodymus, kuriuose jis nurodė, kad jis (kasatorius) prieš jį smurto nenaudojo. Teisme jis davė analogiškus parodymus, todėl teismas turėjo juos vertinti ir jais vadovautis priimdamas nuosprendį. Nuosprendyje taip pat nepagrįstai nurodoma, kad jo kaltę padarius nusikaltimą patvirtina rašytinai įrodymai, specialisto išvadose nustatyti sužalojimai, nes jie tik patvirtina tai, kad prieš nukentėjusiuosius A. J. ir E. G. buvo naudojamas smurtas. Nukentėjusysis E. G., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, bei liudytojas A. J., apklaustas teisme, nukentėjusiojo A. J. parodymų nepatvirtino. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuojama, kad jo kaltę patvirtina ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. J. parodė, kad, E. G. išlipus iš automobilio, jis kumščiu sudavė jam smūgį į veidą. Tačiau nuosprendyje teismas nepasisakė, kodėl atmeta liudytojo A. J. teisme duotus parodymus, kuriuose jis nenurodė, kad jis (kasatorius) prieš E. G. būtų vartojęs smurtą. Be to, šis liudytojas parodė, kokiu būdu buvo surašyti jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu – tyrėjas, atvykęs anksti ryte pas jį į namus, perskaitė jam nukentėjusiojo A. J. parodymus ir kažką užrašė, o jis protokolą pasirašė šio neperskaitęs. Be to, liudytojo A. Jankausko parodymų nepatvirtino ir pats nukentėjusysis E. G. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino tendencingai, šališkai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įpareigojančias teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Reziumuodamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog jis prieš nukentėjusiuosius naudojo smurtą, yra pagrįsta ne įrodymais, o prokuroro skunde surašytais teiginiais, kurie prieštarauja įrodymams, ištirtiems nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 331 ir 20 straipsnių taikymo

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas dėl aplinkybių, numatytų BPK 329 straipsnio 2 punkte, ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma taikant pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Be to, pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti ne tik apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, kurie ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. BPK 20 straipsnyje numatyti įrodymų požymiai paprastai atskleidžiami analizuojant konkrečias Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias duomenų rinkimą, pateikimą, tikrinimą, pripažinimą įrodymais ir įrodymų vertinimą. BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kada teisiamajame posėdyje gali būti balsu perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai yra duomenys, kurie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus, bendrame bylos duomenų kontekste turėti reikšmės teismo vidiniam įsitikinimui vertinant įrodymus laikantis BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas pažeidžiant minėtus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl jis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įrodymai, kurie buvo pagrindas išteisintuosius I. P. ir M. B. pripažinti kaltais ir juos nuteisti, neišdėstyti, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų turinys neatskleistas ir neišanalizuotas, dėl jų parodymų padarytos tik apibendrintos išvados, nurodant bylos tomą ir lapą, kuriame jie užrašyti. Asmenų, t. y. kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio galima spręsti, kad visus nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, kuriuos šie davė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, teismas prilygino įrodymams, gautiems BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Nors nuosprendyje ir teigiama, kad teismas iš dalies remiasi E. G. ir A. J. parodymais, duotais teisme, tačiau kuriais iš jų remiamasi, kurie atmetami, nuosprendyje nenurodyta, motyvų, paaiškinančių, kodėl teismas atmeta nukentėjusiojo ir liudytojų A. J. bei D. P. parodymus, duotus teisme, nėra. Iš D. P. teisme duotų parodymų turinio matyti, kad nuosprendyje esantis teiginys, jog jo parodymai neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes jis nieko nematė ir nieko negirdėjo, nėra teisingas. Kokiais duomenimis remiantis nuosprendyje teigiama, kad nukentėjusysis A. J. matė, kaip E. G. mušė M. B., kad jį patį iš automobilio ištraukė R. K., taip pat neaišku. Be to, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje padaryta išvada, kad M. B. ir I. P. padarė E. G. nežymų sveikatos sutrikdymą prieštarauja nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytai aplinkybei, kad E. G. nežymiai sužalojo I. P. veikdamas bendrininkų grupe su kitu asmeniu.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog negalima vadovautis nukentėjusiųjų A. J. ir E. G. parodymais, nes jie ikiteisminio tyrimo metu buvo papildomai apklausiami, kad liudytojo A. J. apklausa buvo neteisėta, kad negalima remtis nukentėjusiojo A. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes jo apklausoje nedalyvavo kaltinamieji. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokių išvadų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra, apeliacinės instancijos teismo teiginiai prieštarauja pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniui.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 16 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.