Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rasita Kurakienė, sekretoriaujant Vilmai Aleksandravičiūtei, dalyvaujant atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Grinda“ atstovui Vytautui Juodkai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį dėl žalos subrogacijos tvarka priteisimo, pareikštą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“, trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje, akcinė draudimo bendrovė „Compensa Vienna Insurance Group“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Byloje esantis 2023-05-23 transporto priemonių draudimo liudijimas, draudimo sutartis Nr. 775910305 patvirtina, kad transporto priemonė Toyota (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2023-05-23 iki 2024-03-25, ieškovės buvo apdrausta sausumos transporto priemonių draudimu nuo nelaimingų atsitikimų.

Atsakovės pateikta Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 300 2308337 patvirtina, kad šia sutartimi trečiasis asmuo nuo 2023-04-01 iki 2024-03-31 apdraudė atsakovei priklausančios transporto priemonės Renault D/Z, valstybinis Nr. JEH886, identifikavimo Nr. VF640J86XGB002281, tipas C5, techniniai parametrai 18300 kg; pagaminimo metai 2016, valdytojo civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų privalomuoju draudimu. Šios sutarties priedas – įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties liudijimas serija ir numeris LT/AKA286293 patvirtina, kad šiame dokumente yra įrašas Tipas/kategorija, kur nurodyta: krovininiai virš 12 t.

Nagrinėjamu atveju svarbu yra atkreipti dėmesį į tai, kad trečiasis asmuo – draudikas, apdraudęs atsakovei priklausančios transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, priėmė 2024-02-15 sprendimą netenkinti nukentėjusiojo asmens prašymo atlyginti įvykio metu padarytą žalą, nes (duomenys neskelbtini) įvykį pripažino nedraudžiamuoju. Šis sprendimas buvo grindžiamas iš esmės tik nuoroda į Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. e2-39068-854/2015.

Susipažinus su Teismų informacinėje sistemoje LITEKO (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau -ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis) esančia Vilniaus miesto apylinkės teismo civiline byla Nr. e2-39068-854/2015 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-31527-2015-5) ir šioje byloje priimtais sprendimais, matyti, kad nurodytoje byloje buvo kilęs ginčas tarp draudėjo ir draudiko, sudariusių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta savaeigė žoliapjovė Roberine NL. Trečiojo asmens 2024-02-15 sprendime nurodytoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas ginčas, ar įvykis pripažintinas draudžiamuoju, tuo atveju, kai savaeigei žoliapjovei pjaunat žolę vejoje, pakėlus akmenį, šalikelėje stovinčiai transporto priemonei buvo padaryta žala. Pirmosios instancijos teismas 2015-12-11 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-39068-854/2015, ieškinį atmetė, nustatęs, kad įvykis nebuvo draudžiamasis, kadangi draudėjui priklausanti savaeigė žoliapjovė įvykio metu nedalyvavo eisme: važiavo veja ir atliko savo funkciją pagal tiesioginę paskirtį – pjovė žolę.

Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį ir tai, kad trečiasis asmuo 2024-02-15 sprendimą grindė nuoroda į teismo sprendimą, kuris buvo panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2016-04-22 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1408-275/2016 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-31527-2015-5). Apeliacinės instancijos teismas draudėjo, atlyginusio nukentėjusiajam asmeniui padarytą žalą, ieškinį draudikui tenkino, konstatavęs, kad įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė vyko viešojoje erdvėje, todėl buvo draudžiamasis įvykis.

Aukščiau nurodyta patvirtina, kad trečiasis asmuo 2024-02-15 sprendimą nemokėti nukentėjusiajam asmeniui žalos atlyginimo grindė tik pirmosios instancijos teismo sprendimu, neįvertinęs to, kad šis teismo sprendimas buvo pakeistas apeliacinės instancijos teismo, padarius priešingą išvadą – įvykį pripažinus draudžiamuoju, todėl yra pagrindas vertinimui, kad trečiojo asmens 2024-02-15 sprendimas, kuriuo (duomenys neskelbtini) įvykis pripažintas nedraudžiamuoju, buvo nepagrįstas, jau vien dėl to, kad buvo grindžiamas nuoroda į priešingą draudiko priimtam sprendimui teismo praktiką, o taip pat dėl to, kad trečiojo asmens nurodyto teismo sprendimo ir nagrinėjamo įvykio faktinės aplinkybės yra skirtingos. Taigi, yra pagrindas ir išvadai, kad trečiojo asmens priimto sprendimo motyvacija neatitiko Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 12 dalies reikalavimų.

Ieškovės ir trečiojo asmens pateikti procesiniai dokumentai patvirtina, kad draudikai savo pozicija, jog (duomenys neskelbtini) įvykis nėra draudžiamasis, nes nepatenka į transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties apimtį, grindžia iš esmės citatomis iš kasacinio teismo 2018-01-10 nutarties, priimtos civilinėje byloje 3K-3-44-1075/2018.

Susipažinus su Teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančia Vilniaus miesto apylinkės teismo civiline byla Nr. 2-1096-820/2016 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-22727-2015-7) ir šioje byloje priimtais pirmosios instancijos teismo 2016-03-03 sprendimu, apeliacinės instancijos teismo 2017-04-13 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-946-340/2017, bei kasacinio teismo 2018-01-10 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44-1075/2018, yra pagrindas sutikti su atsakovės argumentais, kad ir šios civilinės bylos faktinės aplinkybės neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1096-820/2016 buvo sprendžiamas ginčas, ar įvykis, kuomet ratinis ekskavatorius Caterpillar M315D, vykdęs darbus – įrenginėjęs triukšmą mažinančias užtvaras greta geležinkelio bėgų, užvažiavo ant geležinkelio bėgų ir į užvažiavusį ant geležinkelio bėgių ekskavatorių Caterpillar M315D įvažiavo šilumvežis, buvo draudiminiu. Šioje byloje buvo nustatyta, kad ginčo įvykis vyko ne kelyje, viešoje ar privačioje teritorijoje, bet geležinkelio kelyje; ekskavatorius dirbo užvažiavęs ant geležinkelio bėgių; susidūrimas įvyko geležinkelio riedmenims judant traukiniui, kuris ir susidūrė su ant bėgių stovinčiu ekskavatoriumi. Šiuo atveju įvykis nebuvo laikomas draudžiamuoju įvykiu. Aptarto ir nagrinėjamo įvykių faktinės aplinkybės skiriasi, todėl atskirų Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo 2018-01-10 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-44-1075/2018, citatų pateikimas procesiniuose dokumentuose nėra pakankamas ieškovės ir trečiojo asmens argumentų pagrindimui, jog (duomenys neskelbtini) įvykis nėra draudiminis.

Teismo vertinimu Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo 2018-01-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44-1075/2018, nagrinėjamu atveju yra aktuali tuo, jog šioje nutartyje kasacinis teismas, įvertinęs Europos Sąjungos teisę, skirtą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniam reguliavimui, bei Teisingumo Teismo praktiką, pateikė Teisingumo Teismas formuojamą nuoseklią praktiką, „kaip turėtų būti aiškinama Direktyvos 72/166 3 straipsnio 1 dalyje, kurios turinys iš esmės atitinka Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio pirmos ir antros pastraipų turinį, įtvirtinta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“: 30.1. sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Vnuk, 59 punktas); tai, ar jos variklis įvykio momentu buvo įjungtas, neturi reikšmės (Teisingumo Teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, C-514/16, 39 punktas); 30.2. sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima ne tik kelių eismo situacijas, t. y. eismą viešuosiuose keliuose (Teisingumo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas byloje N. T., C-334/16, 28 punktas); 30.3. sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ apimtis nesiejama su žemės sklypo, kuriame motorinė transporto priemonė naudojama, charakteristikomis (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, 35 punktas); 30.4. svarbu nustatyti, ar tuo momentu, kai įvyko įvykis, su kuriuo susijusi ši transporto priemonė, ta priemonė iš esmės buvo naudojama kaip transporto priemonė, ir tokiu atveju šis naudojimas patenka į sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, ar kaip darbo mašina, ir tokiu atveju tokio naudojimo ta sąvoka neapima (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, 40 punktas)“. Apibendrindamas aptartą Teisingumo Teismo praktiką, kasacinis teismas nurodė, „kad ji (praktika) kryptingai formuojama ta linkme, jog sprendžiant, ar įvykis kvalifikuotinas kaip transporto priemonių eismo įvykis, kuriam gali būti taikoma privalomojo draudimo apsauga, esminę reikšmę turi ne vieta, kurioje įvykis įvyksta, bet funkcija, pagal kurią transporto priemonė tuo metu yra naudojama. Jeigu transporto priemonės naudojimas atitinka įprastą jos funkciją – a fortiori (tuo labiau) tai apima eismo keliais atvejus, tačiau jais neapsiriboja“. Kasacinis teismas pripažindamas nepagrįstais teismų motyvus „ginčo įvykio nelaikyti draudžiamuoju dėl to, kad jis buvo ne ekskavatoriaus, o šilumvežio judėjimo pasekmė (nustatyta, kad įvykio metu ekskavatorius ne judėjo, o stovėjo ant bėgių, taip sudarydamas kliūtį)“ pateikė Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos vertinimą, kur ši kolegija yra pasisakiusi, „kad vien dėl to, jog su eismo įvykiu susijusi transporto priemonė tuo metu, kai vyko įvykis, stovėjo su įjungtu varikliu vietoje, negalima atmesti galimybės, kad tuo momentu šios transporto priemonės naudojimas gali atitikti įprastą šios transporto priemonės funkciją ir dėl to jį gali apimti sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, 39 punktas). Be to, tam, kad įvykis būtų laikomas transporto eismo įvykiu ir patektų į direktyvų taikymo sritį, nebūtina, jog jo metu transporto priemonės variklis būtų įjungtas (žr. šios nutarties 30.1 punktą)“. Remdamasi šiais išaiškinimais, teisėjų kolegija konstatavo „kad transporto priemonės (ne)judėjimo faktas (jos stacionarumas ar mobilumas) negali būti aiškinamas kaip galintis riboti įvykio, kuriame ji dalyvavo, nepriskyrimą draudžiamiesiems įvykiams“. Kasacinis teismas aptariamoje nutartyje taip pat pateikė aiškinimą, kad „pirmiau nurodytoje byloje Vnuk pateiktas „naudojimo pagal savo įprastinę funkciją“ kriterijus vėliau buvo patikslintas Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendime byloje Rodrigues de Andrade. Jame teismas pabrėžė, kad Direktyvos 72/166/EEB 1 straipsnio 1 punkte nurodytos transporto priemonės, neatsižvelgiant į jų charakteristikas, paprastai yra skirtos naudoti kaip transporto priemonės. Iš to išplaukia, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal nurodytos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, apima bet kokį transporto priemonės naudojimą kaip transporto priemonės. Taigi, tais atvejais, kai transporto priemonės (pavyzdžiui, traktoriai), be to, kad yra naudojamos kaip transporto priemonės, tam tikromis aplinkybėmis dar gali būti naudojamos kaip darbo mašinos, svarbu nustatyti, ar tuo momentu, kai įvyko įvykis, su kuriuo susijusi ši transporto priemonė, ta transporto priemonė iš esmės buvo naudojama kaip transporto priemonė (tokiu atveju šis naudojimas patenka į „transporto priemonių [eismo]“ sąvoką) ar kaip darbo mašina (tokiu atveju šis naudojimas į tą sąvoką nepatenka) (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, 37, 38, 40 punktai)“.

TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos veikimo teisinius pagrindus ir principus. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymo nuostatos taikomos transporto priemonėms – kiekvienai privalomai registruoti važiuoti žeme skirtai motorinei transporto priemonei, traktoriui ir savaeigei mašinai, kurios didžiausias projektinis greitis yra daugiau kaip 25 km/h arba kurios didžiausias grynasis svoris – daugiau kaip 25 kg, o didžiausias projektinis greitis – daugiau kaip 14 km/h, taip pat priekaboms ir puspriekabėms, išskyrus bėgines transporto priemones. Šio straipsnio 3 – 5 dalyse įtvirtini atvejai, kuomet TPVCAPDĮ nuostatos netaikomos, ir, kaip teisingai nurodė atsakovė, įstatyme įtvirtinti atvejai nėra aktualūs nagrinėjamam ginčui.

TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudimo išmoka – transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ar kito šiame įstatyme nurodyto subjekto mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita teisės aktuose, reglamentuojančiuose žalos atlyginimą, nustatyta ir sutarta draudžiamojo įvykio žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atlyginimo forma, skirta draudžiamojo įvykio žalai nukentėjusiam trečiajam asmeniui, nukentėjusio trečiojo asmens turtui ir (ar) neturtinei draudžiamojo įvykio žalai atlyginti. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiamasis įvykis – transporto priemonės, kuriai pagal šio įstatymo nuostatas nustatyta draudimo prievolė, valdytojo civilinę atsakomybę, naudojant transporto priemonę pagal šio straipsnio 18 dalį, lėmęs eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama draudimo išmoka. Šio straipsnio 18 dalyje nustatyta, kad transporto priemonės naudojimas – bet koks transporto priemonės naudojimas, eismo įvykio metu atitinkantis jos, kaip transporto priemonės, funkciją, nepriklausomai nuo transporto priemonės charakteristikų ir vietovės, kurioje naudojama transporto priemonė, ir nuo to, ar ji stovi vietoje, ar juda.

TPVCAPDĮ 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad eismo įvykio žala – per draudžiamąjį įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, jo sveikatai ir (arba) žala, atsiradusi dėl nukentėjusio trečiojo asmens gyvybės atėmimo, ir (arba) neturtinė žala ar žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio pasekmė. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant, sustojus ar stovint transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias ir jo elementai, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas.

TPVCAPDĮ 16 straipsnyje įtvirtinti draudimo išmokos mokėjimo principai. Šios straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta atsakingo draudimo pareiga nukentėjusiajam asmeniui išmokėti draudimo išmoką, jeigu eismo įvykio metu naudojant šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodytą transporto priemonę ir esant visoms sąlygoms konstatuoti transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę yra padaryta žala.

TPVCAPDĮ 21 straipsnyje yra įtvirtinti atvejai, kai atsakingas draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo: 1) eismo įvykį lėmė karo veiksmai, teroristinis išpuolis ar branduolinės energijos poveikis; 2) žala padaryta vežamam už užmokestį kroviniui ar bagažui, esančiam kaltininko transporto priemonėje; 3) žala patiriama netekus grynųjų pinigų, bižuterijos, juvelyrinių ir meno dirbinių, vertybinių popierių, dokumentų, filatelijos, numizmatikos ar panašių rinkinių arba daiktų; 4) žala padaryta naudojant transporto priemonę ne taip, kaip tai nustatyta šio įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad transporto priemonė Toyota (duomenys neskelbtini) buvo apgadinta eismo įvykio metu; už padarytą žalą yra atsakingas atsakovei priklausančios transporto priemonės Renault – sunkvežimio, pritaikyto keliuose valyti sniegą, valdytojas; transporto priemonė Renault įvykio metu buvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir draudimo apsauga įvykio metu buvo galiojanti; nėra nustatytų aplinkybių įtvirtintų TPVCAPDĮ 21 straipsnyje, todėl, vadovaujantis aukščiau nurodytu reguliavimu, nebuvo pagrindo įvykio nepripažinti draudiminiu.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovas paaiškino, kad transporto priemonė Renault yra sunkvežimis, skirtas kelių priežiūrai: kelių valymui nuo sniego, druskos, smėlio barstymui. Atsakovės atstovas taip pat paaiškino, jog tam, kad transporto priemone - sunkvežimiu Renault būtų atliekama darbinė funkcija - kelio valymas, ši transporto priemonė turi judėti valomu keliu, t. y. turi dalyvauti transporto priemonių esme - važiuoti valomu keliu nustatytu maršrutu (nuo taško „A“ iki taško „B“ tam tikru keliu) ir važiuojant kelio važiuojamąja dalimi tuo pat metu atlikti funkciją - nuo kelio važiuojamosios dalies valyti sniegą.

Visuotinai žinoma aplinkybė (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jog keliai (magistrales, gatves) žiemos metu nuo sniego įprastai valomi naudojant transporto priemones (sunkvežimius) pritaikytus šiems darbams atlikti. Šios transporto priemonės, būdamos ir darbo mašinos, kelių valymo darbų negali atlikti nevažiuodamos valomu keliu, todėl šios transporto priemonės tuo pačiu metu visų pirma naudojamos pagal jų tiesioginę paskirtį - važiuoti keliu, papildomai atlieka tam tikras funkcijas kaip darbo mašinos: valo sniegą, ir/ar barsto smėlį, pila druską. Toks vertinimas darytinas todėl, kad transporto priemonių (sunkvežimių) nenaudojant visų pirma pagal tiesioginę jų paskirtį – dalyvavimą eisme kaip transporto priemonių, jos tiesiog negalėtų būti panaudojamos kaip darbo mašinos sniego valymo funkcijai keliuose atlikti. Atsižvelgiant į išdėstytą, yra pagrindas laikyti nepagrįstais ieškovės argumentus, kad (duomenys neskelbtini)įvykio metu transporto priemonė RENAULT buvo tik darbo mažina ir dėl tos priežasties įvykis nepateko į TPVCAPDĮ reguliavimo apimtį. Atitinkamai nėra pagrindo išvadai, jog (duomenys neskelbtini) įvykį ieškovė pagrįstai kvalifikuoja nedraudiminiu, t. y. nepatenkančiu į privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo apimtį.

Kadangi (duomenys neskelbtini) įvykio metu atsakovei priklausanti transporto priemonė buvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, įvykis pateka į draudimo sutartyje nurodytus su draudimo rizika priežastiniu ryšiu susijusius atsitikimus, kuriems įvykus ir esant draudimo interesui atsiranda draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką, yra pagrindas išvadai, kad ieškovė nepagrįstai (duomenys neskelbtini) eismo įvykį kvalifikavusi nedraudiminiu, nepagrįstai pareiškė atsakovei reikalavimą dėl žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu. Atsižvelgiant į išdėstytą ieškovės ieškinys atmetamas (CPK 178, 185 straipsniai).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl dėl kitų šalių argumentų teismas atskirai nepasisako.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Byloje nėra pateikta įrodymų apie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį atmetus, nėra pagrindo iš atsakovės priteisti ieškovei šios patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl bylinėjimosi išlaidos šalims neskirstomos. Bylos nagrinėjimo metu išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu nepatirta.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.