Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas M. Š. kreipėsi į teismą skundu (b. l. 2-3), prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK), jo naudai priteisti 5949 eurus turtinei žalai bei 3000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2015 m liepos 8 d. 9.30 val. (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo kieme, Panevėžyje J. A. G., vairuodamas automobilį Audi A4 Avant, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) ir išvažiuodamas iš kiemo, truputį nubraukė jo vairuojamą automobilį VW Golf, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini). Buvo sutarta eismo įvykio deklaracijos nepildyti. Dėl jam nežinomų priežasčių tą pačią dieną 13.25 val. J. A. G., pranešdamas policijai apie šį įvykį, sumodeliavo situaciją, kad neva automobilis VW Golf atsitrenkė į automobilį Audi A4 Avant. Pareiškėjui dėl Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 219.1, 126, 127, 16 punktų pažeidimo buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ATP protokolas) pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 130 straipsnio 1 dalį, 127 straipsnio 2 dalį, 124¹ straipsnio 8 dalį. Policijos komisariate pareiškėjo teikto rašytinio situacijos apibūdinimo nepriėmė, buvo atsakyta, kad viską galės paaiškinti teisme. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 31 d. nutarė administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje pareiškėjas traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalies, 127 straipsnio 2 dalies 124¹ straipsnio 8 d. grąžinti Panevėžio apskrities VPK Kelių policijos biurui, nutartyje nurodytiems ATP protokolo trūkumams pašalinti. 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio teisės pažeidimo byloje J. A. G. skirta 29 eurų nuobauda pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį. Kadangi buvo apkaltintas padaręs ATPK pažeidimus, kurių nepadarė, pareiškėjas turėjo įrodinėti savo nekaltumą, dėl ko patyrė 5949 eurų turtinę žalą, kurią sudaro 200 eurų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, 110 eurų transporto priemonės priverstinio nuvežimo išlaidos, 50 eurų kelionės išlaidos, 5589 eurai negautos pajamos už 81 darbo dieną liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais. Be to, nežinodamas kuo baigsis jo atžvilgiu pradėta administracinė teisena – grėsė teisių atėmimas, didelės sankcijos – pareiškėjas buvo priverstas išeiti iš darbo, negalėjo dirbti (yra profesionalus vairuotojas), todėl labai išgyveno ir patyrė 3000 eurų neturtinę žalą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė tenkinti skundą jame išdėstytų motyvų pagrindu. Papildomai paaiškino, kad darbdavio iniciatyva buvo atleistas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir administracinio teisės pažeidimo byla netiesiogiai prisidėjo prie jo atleidimo. Vairuotojo pažymėjimo jis nebuvo praradęs, tačiau surašytas jo atžvilgiu ATP protokolas sutrukdė jam tuos tris mėnesius dirbti, o atleidus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir įsidarbinti. Todėl iki 2015 m. gruodžio mėn. niekur nedirbo. Pateiktuose kalendoriuose fiksuoti jo išvykimai į užsienį 2013 m., 2014 m., 2015 m. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje tuo metu dirbo, komandiruotes. Apibūdindamas patirtą neturtinę žalą, nurodė, jog jautė fizinį skausmą, kuris pasireiškė smegenų veiklos dezorganizacija, tačiau į medikus nesikreipė.

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujančio Panevėžio apskrities VPK atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Panevėžio apskrities VPK atsiliepime nurodė, jog teismo posėdyje nedalyvaus. Atsiliepime (b. l. 18-20) taip pat nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Dėl 2015 m. liepos 8 d. eismo įvykio aplinkybių paaiškino, kad tą dieną apie 13.25 val. į policiją kreipėsi asmuo, prisistatęs J. A. G. Pastarasis nurodė, jog (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo kieme įvyko eismo įvykis ir jį sukėlęs automobilio VW Golf, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas iš įvykio vietos pasišalino. Pareigūnai, imdamiesi tinkamų priemonių teisės pažeidimui ištirti, surado minėtą automobilį. Pareigūnai, vadovaudamiesi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-01-30 įsakymu Nr. 5-V-93 patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašo) 3.1.7. papunkčiu priverstinai nuvežė automobilį VW Golf, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), į saugojimo aikštelę. Vėliau į policiją kreipėsi asmuo, vairavęs priverstinai nuvežtą transporto priemonę – pareiškėjas, kuris policijos pareigūnams dėstė kitą įvykio versiją, tačiau rašyti paaiškinimą atsisakė. Įvertinus surinktus duomenis, eismo įvykio kaltininku nustatytas buvo pareiškėjas, kuriam policijos pareigūnai surašė ATP protokolą už eismo įvykio sukėlimą ir pasišalinimą iš jo. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė išsamius paaiškinimus, turimą J. A. G. raštelį. Panevėžio miesto apylinkės teismas, remdamasis surinkta medžiaga 2015 m. liepos 31 d. priėmė nutartį, kuria įpareigojo Panevėžio apskrities VPK Kelių policijos biurą pašalinti ATP protokole nurodytus trūkumus. Pareigūnai, įvertinę teismo posėdžio metu nagrinėtą informaciją, nustatė, kad eismo įvykio kaltininku pagrįstai turėtų būti pripažintas ne M. Š., o J. A. G. Nustačius, kad M. Š. veiksmuose nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pažeidimo sudėties, 2015 m. rugsėjo 7 d. priimtas nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukti (nepradėti) administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną ir J. A. G. 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) nubausti ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka. Dėl reikalavimo atlyginti žalą, akcentavo, jog pareiškėjas kilusią žalą kildina bendrai iš administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimo ir nenurodo, jokių konkrečių pareigūnų veiksmų (neveikimo), skunde nenurodo, kokie konkretūs pareigūnų priimti sprendimai, pareiškėjo nuomone, yra neteisėti. Išdėstytoje situacijoje matyti, kad pareigūnai veikė įstatymų nustatyta tvarka: reagavo į J. A. G. iškvietimą, rinko duomenis, nustatė eismo įvykį sukėlusį asmenį, užtikrino, kad eismo įvykyje dalyvavęs automobilis nedingtų (priverstinai nuvežė į saugojimo aikštelę), remdamiesi surinkta medžiaga surašė ATP protokolą. Teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjus naujoms aplinkybėms, pareigūnai atsižvelgė į jas ir vadovaudamiesi ATPK 250 straipsnio 1 dalimi priėmė sprendimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Atkreipė dėmesį, jog eismo įvykio dalyviai nesilaikė KET 232 punkto reikalavimų, tokiu būdu apsunkindami administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimą ir sukeldami sau neigiamas finansines pasekmes.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamojoje byloje pareiškėjas prašo priteisti jam turtinę bei neturtinę žalą, padarytą, jo nuomone, neteisėtais Panevėžio apskrities VPK veiksmais. Iš pareiškėjo pateikto skundo matyti, kad patirtą turtinę ir neturtinę žalą jis kildina iš to, kad dėl policijos pareigūno surašyto ATP protokolo už KET pažeidimus, kurių nepadarė, jo atžvilgiu buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, todėl kurį laiką pareiškėjas negalėjo dirbti, o atleistas – įsidarbinti, dėl ko negavo darbo užmokesčio, turėjo kreiptis į teismą, patyrė tiek tiesiogines išlaidas teisinei pagalbai apmokėti, tiek ir įvairius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4-689/2003), nors eismo priežiūros pareigūnų veikla, vykdant įstatymo jiems suteiktas eismo priežiūros funkcijas, atitinka viešojo administravimo sampratą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-845/2011). Tačiau kartu pripažįstama, kad valstybės institucijų veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje gali būti atlyginama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-689/2003, 2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-822/2007, 2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010, 2010 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-207/2010, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-159/2011, 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014).

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytino CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).

Veiklos neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007). Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).

Nurodyti išaiškinimai lemia, kad, sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.)

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui M. Š. 2015 m. liepos 8 d. buvo surašytas Administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 32) pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, 127 straipsnio 2 dalį, 124¹ straipsnio 8 dalį už Kelių eismo taisyklių 219.1, 126, 127, 16 punktų pažeidimus, nes 2015 m. liepos 8 d. 13.25 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo kieme, vairuodamas automobilį VW Golf, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus važiavimo greičio bei saugaus tarpo iš šono ir atsitrenkė į aikštelėje sustojusį automobilį Audi A4 Avant, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), iš eismo įvykio vietos pasišalino nepranešęs policijai, eismo įvykio metu apgadinti automobiliai. Pareiškėjas taip pat nepateikė vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos liudijimo, transporto priemonės savininkų (valdytojų) privalomąjį civilinės atsakomybės draudimo poliso. Iš 2015 m. liepos 8 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad automobilis VW Golf, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), buvo priverstinai nuvežtas į saugojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (b. l. 42), 2015 m. liepos 8 d. Transporto priemonės perdavimo-priėmimo aktu minėta transporto priemonė policijos pareigūno buvo perduota UAB (duomenys neskelbtini)“ darbuotojui (b. l. 43).

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2.6.-2359-830/2015, spręsdamas pareiškėjo atsakomybės klausimą, pažymėjo, jog byloje, protokole nurodytos aplinkybės prieštarauja surinktai bei teismo ištirtai bylos medžiagai; administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas eismo įvykio laikas neatitinka faktinio eismo įvykio laiko; nėra aiškios pačios įvykio aplinkybės – M. Š. pateikė teismui raštelį, pasirašytą J. A. G., kur jis (J. A. G.) iš karto po įvykio raštu iš esmės pripažino padaręs šį eismo įvykį; nėra aiški eismo įvykio vietos schema; neapklausti įvykį matę liudytojai. Minėtoje nutartyje teismas taip pat pažymėjo, kad ATP protokole nurodyta, kad M. Š. pažeidė KET 16 p. bei 219 p.1 papunktį, tačiau iš protokolo turinio nėra aišku kada, kokiomis aplinkybėmis ir kokioje vietoje ir kokiais veiksmais šie pažeidimai buvo padaryti; vertinant A. Š., nukentėjusiojo bei teisme apklausto liudytojo parodymus iškyla abejonės dėl eismo įvykio kaltininko. Nustatęs ATP protokolo ir pažeidimo esmės protokole trūkumus, Panevėžio miesto apylinkės teismas administracinio teisės pažeidimo bylą grąžino protokolą surašiusiai institucijai nutartyje nuodytiems trūkumams pašalinti (b. l. 8-10).

Panevėžio apskrities VPK pareigūnai, susipažinę su teismo posėdžio metu paaiškėjusiomis naujomis aplinkybėmis, nustatė, kad dėl eismo įvykio kaltas J. A. G. ir 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną M. Š. atžvilgiu, kadangi jo veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties (b. l. 22).

Minėta, kad Panevėžio apskrities VPK veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, kildina iš Panevėžio apskrities VPK Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio (toliau – ir KPB KPK 1-ojo būrio vyr. patrulis) N. G. veiksmų, 2015 m. liepos 8 d. surašant pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) už pažeidimus, numatytus ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje, 124¹ straipsnio 8 dalyje, t. y. už pažeidimus, kurių, pareiškėjo teigimu, jis nepadarė, todėl toliau vertintina, ar policijos pareigūno veikimas šioje situacijoje atitiko teisės aktų reikalavimus, bendrą rūpestingumo pareigą, kitą aktualų teisinį reguliavimą.

Lietuvos policijos veiklos principus ir teisinius pagrindus, policijos uždavinius, policijos pareigūnų įgaliojimus, teises, pareigas ir kt. nustato Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas (bylai aktuali 2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo XII-1162 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.). Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu ir kitais teisės aktais, pagal 5 straipsnio 1 dalį vienas iš pagrindinių policijos veiklos uždavinių yra nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas (5 punktas).

Lietuvos policijos generalinis komisaras 2014 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 5-V-448 pripažino netekusiu galios Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. liepos 25 d. įsakymą Nr. 5-V-462 „Dėl Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos patvirtinimo“ su visais pakeitimais ir papildymais ir nurodė, jog nustatant, įforminant tiriant ir nagrinėjant Kelių eismo taisyklių administracinius teisės pažeidimus, vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksu, Lietuvos Respublikos įstatymais dėl administracinių teisės pažeidimų, kitais teisės aktais, teismų suformuota praktika ir galiojantiems teisės aktams neprieštaraujančiomis Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos teikiamomis rekomendacijomis ir išaiškinimais (2 punktas).

ATPK 225 straipsnyje nustatyta, kad policija nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas dėl šio kodekso inter alia 124¹ straipsnyje ir 127 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse numatytų pažeidimų. Pagal ATPK 224 straipsnį, rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai) nagrinėja šio kodekso 130 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylas. Vieno asmens padaryti keli administraciniai teisės pažeidimai nagrinėjami teisme, jeigu tie pažeidimai buvo nustatyti vienu metu, administracinių teisės pažeidimų protokolus dėl jų turi teisę surašyti viena institucija (organas ar pareigūnas) ir bent vieno iš tų pažeidimų nagrinėjimas yra priskirtas apylinkės teismo kompetencijai. Pagal ATPK 259¹ straipsnio 1 dalį, dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo, dėl kurių bylas nagrinėja šio kodekso 221 ir 224 straipsniuose nurodyti organai, tam įgaliotas organas (pareigūnas) arba visuomeninės organizacijos ar visuomeninio savaveiksmio organo atstovas surašo protokolą, išskyrus šio kodekso 262 straipsnyje numatytus atvejus. ATPK 259¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl administracinių teisės pažeidimų, įtvirtintų inter alia ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, administracinio teisės pažeidimo protokolą turi teisę surašyti vidaus reikalų ir policijos pareigūnai. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reguliavimą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog Panevėžio apskrities VPK pareigūnas veikė pagal ATPK nuostatų reikalavimus savo kompetencijos ribose, t. y. turėjo teisę spręsti dėl administracinių teisės pažeidimų protokolo už administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ straipsnio 8 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje bei 130 straipsnio 1 dalyje, surašymo. Be to, surašęs pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą, pareigūnas pagrįstai pats dėl inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų nutarimų nepriėmė, o visą turimą medžiagą perdavė nagrinėti pagal kompetenciją Panevėžio miesto apylinkės teismui.

Policijos patrulių veiklos instrukcija (toliau – ir Instrukcija), patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673, reglamentuoja pagrindines viešosios policijos patrulių darbo organizavimo ir kontrolės nuostatas, kurios privalomos patruliavimą vykdantiems Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos sistemos pareigūnams (1 punktas). Kaip įtvirtinta Instrukcijos (2015 m. sausio 30 d. akto redakcija Nr. 5-V-92, galiojusi nuo 2015 m. vasario 4d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d.) 47 punkte, policijos patrulis, nustatęs, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, privalo vietoje surinkti faktinius duomenis, kvalifikuojančius administracinį teisės pažeidimą (pareiškimas, liudytojų parodymai ir kt.), ir surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą arba įstatymų nustatyta tvarka pristatyti pažeidėją į policijos įstaigą tokiam protokolui surašyti. Jei pažeidėjo pristatyti nėra galimybės, į policijos įstaigą pristatoma tik administracinio teisės pažeidimo medžiaga, o asmuo įpareigojamas atvykti nustatytu laiku. Instrukcijos 49 punktas numato, jog iš įvykio vietos policijos patrulis budėtojui pateikia šiuos dokumentus arba vieną iš jų: išsamų tarnybinį pranešimą (su įteikto šaukimo šaknele), administracinio teisės pažeidimo protokolą su medžiaga, pareiškimą, informacijos blanką. Tarnybinis pranešimas turi būti surašytas išsamiai, aiškiai ir tiksliai įvardytos aplinkybės, informacija turi būti pagal galimybes patikrinta.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra nurodyta, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas – tai ypatingą svarbą turintis procesinis dokumentas, kuriuo pradedamas procesas dėl galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo bei suformuluojamas kaltinimas traukiamam administracinėn atsakomybėn asmeniui bei kuriuo vadovaujantis imamasi tolimesnių procesinių veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-979/2006). Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, administracinio teisės pažeidimo protokolas yra vienas iš įrodymų, kuriais vadovaudamasis, administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas priima sprendimą. Tačiau administracinio teisės pažeidimo protokolas negali būti suprantamas kaip dokumentas, kuriuo yra nusprendžiama dėl asmens kaltės padarius pažeidimą ir kuriuo yra paskiriama sankcija. Administracinio teisės pažeidimo protokolu sprendimas dėl administracinio teisės pažeidimo sudėties egzistavimo nepriimamas, jis surašomas turint pakankamą pagrindą spręsti apie administracinio teisės pažeidimo padarymą ir juo fiksuojamos pirminės administracinio teisės pažeidimo aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3391-438/2015).

Iš prijungtos administracinių teisės pažeidimų ROIK Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) medžiagos (b. l. 26-52) nustatyta, jog tirti eismo įvykio, įvykusio 2015 m. liepos 8 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo kieme, aplinkybes buvo pavesta Panevėžio apskrities VPK KPB KPK 1-ojo būrio vyr. patruliui N. G. ir vyr. patrulei V. G., kurie surašė tarnybinius pranešimus dėl eismo įvykio, nubraižė eismo įvykio vietos schemą (b. l. 33-36). Tarnybiniuose pranešimuose nurodė, jog nuvykus minėtu adresu, eismo įvykio vietoje jie rado automobilio Audi A4 Avant, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotoją J. A. G. ir keleivį V. G. J. A. G. paaiškino, kad 9.30 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo kieme, pradedant judėti iš automobilio stovėjimo vietos, jis pastebėjo iš dešinės pusės dideliu greičiu atvažiuojantį automobilį VW Golf, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), ir sustojo, tačiau minėto automobilio VW Golf vairuotojas net nestabtelėjęs kliudė ir apgadino stovinčio automobilio Audi A4 Avant priekinį bamperį, pavažiavęs keletą metrų sustojo. J. A. G. teigė, jog jam priėjus prie automobilio VW Golf pasikalbėti su vairuotoju dėl eismo įvykio, pastarasis neišlipęs iš minėto automobilio neadekvačiai bendravo pro pravertas vairuotojo duris, užsirašė jo bei automobilio duomenis, pasakė, kad kreipsis į privatų meistrą, jog šis įvertintų žalą. Pasiūlius išsikviesti policijos pareigūnus, kategoriškai atsisakė ir, nepateikęs savo duomenų, pasišalino iš eismo įvykio vietos. J. A. G. apie eismo įvykį policijos pareigūnams pranešė 13.25 val., nes tikėjosi, kad automobilio VW Golf vairuotojas grįš į eismo įvykio vietą. Kartu buvęs, priekinėje keleivio vietoje sėdėjęs V. G. nurodė analogiškas automobilio susidūrimo aplinkybes, patvirtino girdėjęs, kaip automobilio VW Golf vairuotojas atsisakė kviesti policiją bei matęs, kad pastarasis užsirašė J. A. G. duomenis ir nepateikęs savųjų, pasišalino iš eismo įvykio (b. l. 33-34). Iš esmės analogiškas eismo įvykio aplinkybes išdėstė J. A. G. paaiškinime (38-39) bei V. G. liudytojo apklausos metu (b. l. 40-41).

Iš tarnybinių pranešimų taip pat matyti, jog atlikus pirminius veiksmus eismo įvykio vietoje, buvo nustatyta, kad automobilis VW Golf, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas V. Š., gyvenančio adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, vardu. Nuvykus šiuo adresu, policijos pareigūnams durų niekas neatidarė. Tęsiant iš eismo įvykio vietos pasišalinusio automobilio paiešką, policijos pareigūnai jį rado Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo kieme. Apžiūrėjus automobilį VW Golf, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), ant jo buvo akivaizdžiai matyti apgadinimai, kurie atitiko eismo įvykio pobūdį, braukimo žymes ir aukštį. Atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybes minėtas automobilis buvo priverstinai nuvežtas į automobilių stovėjimo aikštelę. Panevėžio apskrities VPK apklausinėjant eismo įvykio dalyvius, į policiją kreipėsi M. Š., kuris ieškojo automobilio VW Golf, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), nurodydamas, jog jis šiuo automobiliu naudojasi. J. A. G. ir V. G. atpažino M. Š., patvirtino, jog eismo įvykio metu jis vairavo automobilį. M. Š. taip pat atpažino J. A. G. ir V. G. M. Š. teigė, jog neteisėtai buvo išvežtas automobilis ir dėl eismo įvykio nėra kaltas, o kaltas Audi A4 Avant vairuotojas, kuris pats atsitrenkė į jo vairuotą automobilį VW Golf, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo kieme. Pasiūlius M. Š. pateikti raštu paaiškinimą, jis kategoriškai atsisakė, teigė, jog neturi ką pasakyti. Dėl šio eismo įvykio vietos M.Š. buvo surašytas ATP protokolas, M. Š. atsisakė susipažinti su ATP protokolu bei jį pasirašyti, todėl jam buvo įteikta ATP protokolo kopija (b. l. 34, 36).

Susipažinus su teismui pateikta administracinių teisės pažeidimų ROIK Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) medžiaga (b. l. 26-52), darytina išvada, administracinio teisės pažeidimo protokolas pareiškėjui buvo surašytas pagal pirminio tyrimo rezultatus, kurie pagrįstai policijos pareigūnams leido įtarti, kad būtent pareiškėjas sukėlė minėtą eismo įvykį ir pasišalino iš įvykio vietos. Kaip matyti iš tarnybinių pranešimų, pareiškėjas savo kaltę dėl padarytų pažeidimų neigė, tačiau eismo įvykį tyrusiam pareigūnui rašyti paaiškinimą atsisakė. Šią aplinkybę patvirtina ATP protokole Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuoti duomenys (b. l. 32). Pareiškėjas skundo teiginiams, kad Panevėžio apskrities VPK pareigūnai atsisakė priimti jo rašytinius paaiškinimus dėl eismo įvykio aplinkybių, pagrįsti įrodymų nepateikė, todėl jie (teiginiai) vertintini kaip deklaratyvūs ir neįrodyti. Kadangi J. A. G. ir V. G. pareigūnui teikti paaiškinimai dėl eismo įvykio aplinkybių ir kaltininko iš esmės sutapo, pareiškėjas atsisakė pateikti paaiškinimus, darytina išvada, jog pareigūnas, priimdamas sprendimą surašyti ATP protokolą pareiškėjui, visiškai pagrįstai J. A. G. ir V. G. paaiškinimus įvertino kaip patikimus ir nekeliančius abejonių.

Panevėžio miesto apylinkės teismui abejonės dėl eismo įvykio kaltininko bei dėl pačių eismo įvykio aplinkybių kilo, be kita ko, įvertinus ir M. Š. teismui teiktus parodymus, ištyrus jo teismui pateiktus įrodymus, įskaitant ir minėtą raštelį. Nors teismo posėdžio, vykusio 2015 m. vasario 24 d. Panevėžio apygardos administraciniame teisme, metu pareiškėjas tvirtino, jog ATP protokolą surašančiam pareigūnui J. A. G. pasirašytą raštelį (b. l. 4) pateikė, tačiau šiam teiginiui pagrįsti nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepatvirtina ir teismui pateikta administracinių teisės pažeidimų ROIK Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) medžiaga, todėl šis teiginys vertintinas kaip deklaratyvus ir neįrodytas.

Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad Panevėžio apskrities VPK pareigūnas turėjo pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą surašyti ATP protokolą pareiškėjui. Pareigūno veiksmų, tiriant 2015 m. liepos 8 d. eismo įvykio aplinkybes, analizė, taip pat leidžia teigti, jog jis veikė įstatymų nustatyta tvarka, laikėsi Instrukcijos 47 ir 49 punktų reikalavimų, t. y. reagavo į J. A. G. iškvietimą, rinko duomenis, surinktą informaciją pagal galimybes patikrino, nustatė eismo įvykį sukėlusį asmenį, remdamasis surinkta medžiaga surašė ATP protokolą.

Apibendrindamas išdėstytą, teismas konstatuoja, kad byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad 2015 m. liepos 8 d. surašant ATP protokolą pareiškėjui, Panevėžio apskrities VPK pareigūnas elgėsi nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų ar veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Panevėžio apskrities VPK pareigūnas veikė pagal ATPK nuostatų reikalavimus savo kompetencijos ribose, nes pagal ATPK 257 straipsnio nuostatas, organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Todėl, jei pareigūnas surinko įrodymus ir yra įsitikinęs (o įsitikinimas pagrįstas visapusišku tuo metu buvusių aplinkybių išnagrinėjimu) dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, tokie veiksmai, nesant pareigūno aplaidumo, paviršutiniškumo požymių, nesilaikymo pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, negali suponuoti neteisėtų veiksmų aplinkybės konstatavimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1908-756/2015).

Tokios kategorijos bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos tiek asmenų, daiktų sulaikymo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo aplinkybės, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės (žr. 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1560/2013). Administracinio teisės pažeidimo bylose, kur yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo, tam tikros veikos kvalifikavimo, yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. sprendžiama dėl administracinės atsakomybės taikymo, tačiau nėra sprendžiama dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014).

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aukščiau nurodytas aplinkybes bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio apskrities VPK pareigūnai, surašydami pareiškėjui ATP protokolą, neteisėtų veiksmų neįvykdė. Nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios (deliktinės) civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. veiksmų neteisėtumo, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities VPK, nekyla prievolė atlyginti pareiškėjui šioje skundo dalyje jo prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą, todėl šie pareiškėjo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiklos neteisėtumą pareiškėjas kildina ir iš priverstinio transporto priemonės nuvežimo.

Pastebėtina, kad 2015 m. liepos 8 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte Nr. 7977 (b. l. 42) nurodyti du priverstinio transporto priemonės nuvežimo pagrindai, t. y. ATPK 269 straipsnio 7 dalis bei Saugos eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 ir 2 dalis bei pažymima, kad nereikalingą pagrindą reikia išbraukti. Šiuo atveju akte nebuvo išbrauktas nei vienas pagrindas, manytina, dėl rašymo apsirikimo. Minėtame akte taip pat nurodyta, jog transporto priemonės vairuotojas pažeidė KET 219.1 punkto reikalavimus, už kuriuos atsakomybė numatyta ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog VW Golf, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), buvo priverstinai nuvežta ATPK 269 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu pagrindu.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad priverstinis transporto priemonės nuvežimas yra viena iš administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-280/2011). Pagal ATPK 264 straipsnio 1 dalį, tokios priemonės taikytinos Lietuvos Respublikos įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais, siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolus, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose. ATPK 269 straipsnio 7 dalyje (2015 m. birželio 25 d. redakcija) nustatyta, kad padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 124¹ straipsnyje, 124² straipsnyje, 126 straipsnyje, 127 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 128 straipsnyje, 129 straipsnyje, 130 straipsnio 1 dalyje, 130² straipsnyje, jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui, arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Tai reiškia, jog pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį, policijos pareigūnas turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę tik tuo atveju, kai asmuo padarė vieną (ar kelis) iš ATPK 269 straipsnio 7 dalyje išvardytų administracinių teisės pažeidimų ir asmens vairuota transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui, arba kitaip yra pažeidžiamos kitų asmenų teisės.

Iš esmės analogišką reguliavimą numato ir Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 (2015 m. sausio 30 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas), 3 punktas, nustatantis, kad policijos pareigūnas turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus, be kita ko, ATPK 130 straipsnio 1 dalyje (transporto priemonės vairuotojui nepaklusus reikalavimui sustabdyti transporto priemonę arba pasitraukus iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos), jei transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog ATPK 269 straipsnio 7 dalies dispozicija, Aprašo 3 punktas leidžia teigti, kad priverstiniu transporto priemonės nuvežimu iš esmės siekiama išvengti transporto ar pėsčiųjų eismo trikdymo, pašalinti teisės pažeidimu sukeltas neigiamas pasekmes arba užkirsti kelią tokioms pasekmėms atsirasti (inter alia išvengti turto sugadinimo, praradimo). ATPK 269 straipsnio 7 dalis numato policijos pareigūno teisę, esant atitinkamoms sąlygoms, priverstinai nuvežti transporto priemones, bet ne pareigą visais atvejais, kai nustatomos atitinkamos sąlygos, imtis tokios priemonės, neįvertinus visų kitų su padarytu administraciniu teisės pažeidimu susijusių aplinkybių (žr. pvz., 2012 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1336/2012, 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-225-858/2016).

Taikant tokią priemonę kaip priverstinis transporto priemonės nuvežimas yra ribojama transporto priemonės savininko (ar teisėto valdytojo) teisė laisvai savo nuožiūra naudotis transporto priemone. Be to, tokiu atveju transporto priemonės savininkui ir valdytojui kyla pareiga atlyginti ūkio subjektui išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 gegužės 20 d., 2008 m. spalio 30 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimus). Atitinkamai, nurodyti išaiškinimai lemia, kad policijos pareigūnai, priverstinai nuveždami asmens transporto priemonę, privalo remtis įstatymu (šiuo atveju – ATPK) ir taikyti tokią priemonę tik įstatymo nustatytais atvejais (esant įstatymo numatytoms sąlygoms), ir tik įstatymo nustatyta tvarka. Vien ta aplinkybė, kad asmuo padarė vieną (ar kelis) iš ATPK 269 straipsnio 7 dalyje išvardytų administracinių teisės pažeidimų, nėra pagrindas priverstinai nuvežti transporto priemonę. Tokios priemonės policijos pareigūnas galėtų imtis tik nustatęs, kad atitinkamą administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens vairuojama transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip yra pažeidžiamos kitų asmenų teisės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1456/2011, 2011 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-280/2011, 2012 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-1336/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą teismas spręsdamas, ar nagrinėjamu atveju tokia priemonė buvo taikyta teisėtai ir pagrįstai, turi nustatyti ne tik tą aplinkybę, kad asmuo buvo įtariamas padaręs vieną iš ATPK 269 straipsnio 7 dalyje išvardytų administracinių teisės pažeidimų, bet ir įvertinti, ar šiuo atveju transporto priemonė trukdė transporto ar pėsčiųjų eismui, kėlė grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, arba kitaip buvo pažeidžiamos kitų asmenų teisės.

Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad jo automobilis buvo priverstinai nuvežtas iš gretimo kiemo automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje automobilis buvo pastatytas tvarkingai, netrukdė kitų automobilių eismui. Tokie pareiškėjo paaiškinimai bylos medžiaga nepaneigti. Nei pareiškėjui surašytame ATP protokole, nei kituose administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentuose nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad 2015 m. liepos 8 d., kai automobilis VW Golf, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pareiškėjas vairavo dalyvaudamas eismo įvykyje, policijos pareigūnų buvo rastas Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo kieme, trukdė transporto ar pėsčiųjų eismui, kėlė grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba kitaip buvo pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Tokių duomenų nepateikė ir Panevėžio apskrities VPK. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad šiuo atveju nebuvo ATPK 269 straipsnio 7 dalyje numatytų aplinkybių, kurioms esant asmens, padariusio kurį nors iš šioje straipsnio dalyje minimų pažeidimų, transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežta. O tai leidžia daryti išvadą, kad 2015 m. liepos 8 d automobilis VW Golf, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pareiškėjas vairavo dalyvaudamas eismo įvykyje, iš daugiabučio namo kiemo policijos pareigūnų buvo priverstinai nuvežtas neteisėtai.

Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes ir paminėtą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad Panevėžio apskrities VPK pareigūnai nagrinėjamu atveju neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nevertino, ar egzistuoja visos sąlygos, kurioms esant transporto priemonė galėjo būti priverstinai nuvežta. Taigi, transporto priemonės priverstinio nuvežimo atveju nustatyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti policijos pareigūnų veiksmai.

Pareiškėjas reikalauja priteisti jam iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pareiškėjas savo reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįsti pateikė teismui UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. liepos 8 d. pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad už automobilio VW Golf, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), transportavimo į saugojimo aikštelę bei saugojimo paslaugą sumokėta 110 eurų (b. l. 12). Byloje taip pat yra pateiktas 2015 m. liepos 8 d. Transporto priemonės perdavimo-priėmimo aktas (b. l. 43), patvirtinantis, kad 2015 m. liepos 8 d. bendrovei perduotas automobilis VW Golf, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis V. Š. Nagrinėjamu atveju ši suma pripažintina pareiškėjo patirta turtine žala, tarp jos ir neteisėtų pareigūnų veiksmų, priverstinai nuvežant transporto priemonę, egzistuoja priežastinis ryšys, todėl ši žala turi būti atlyginama.

Pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, kurią vertina 3000 eurų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisminėje praktikoje ir teisės teorijoje neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Iš transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto matyti, kad minėtas automobilis VW Golf, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), priverstinai nuvežtas 2015 m. liepos 8 d. 14.30 val. (b. l. 42). Tą pačią dieną Panevėžio apskrities VPK pareigūnai išdavė pareiškėjui Leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 44). Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog neteisėti policijos pareigūnų veiksmai netruko ilgą laiką, nebuvo labai intensyvūs, nesukėlė negrįžtamų materialinio pobūdžio pasekmių. Pareiškėjas byloje taip pat nepateikė konkrečių duomenų, kad jis dėl to patyrė realių sveikatos problemų. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, jog pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai dėl tokių policijos pareigūnų veiksmų, atitinkamą laiką negalint naudotis transporto priemone, atsižvelgiant į jų trukmę, intensyvumą vertintini kaip nežymūs, trumpalaikiai, todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą šioje skundo dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,129 straipsniu teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 110 eurų (vieną šimtą dešimt eurų) turtinės žalos atlyginimą.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.