Telšių apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Legal Balance“ ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Procesiniai dokumentai atsakovui įteikti 2018 m. kovo 7 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka – asmeniškai, tačiau atsakovo atsiliepimas per teismo nustatytą keturiolikos dienų terminą teisme negautas, todėl, esant ieškovės prašymui, priimtinas sprendimas už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis CPK 285 straipsnio 2 dalimi, priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl skolos priteisimo

Iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad tarp pradinio kreditoriaus – UAB „4finance“ ir atsakovo 2016 m. vasario 16 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 750,00 Eur dydžio vartojimo kreditą, o atsakovas įsipareigojo per 24 mėnesius grąžinti ieškovei 750,00 Eur dydžio kreditą ir sumokėti 747,84 Eur dydžio kredito kainą, kredito grąžinimo diena – 2018 m. vasario 16 d. Pradinis kreditorius savo įsipareigojimus įvykdė, tačiau atsakovas sutarties sąlygų nesilaikė ir suteikto vartojimo kredito bei bendros vartojimo kredito kainos iki sutartyje nustatyto termino negrąžino, todėl 2016 m. birželio 7 d. pranešimu atsakovas paragintas sumokėti skolą pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas minėtą įsiskolinimą – 750,00 Eur dydžio kreditą ir 188,64 Eur dydžio bendrą vartojimo kredito kainą būtų apmokėjęs (CPK 178 straipsnis).

Pradinis kreditorius reikalavimo teisę atlygintinai perleido ieškovei UAB „Legal Balance“. Perleidus reikalavimą, pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardintam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). Nagrinėjamu atveju atsakovas 2016 m. birželio 7 d. pranešimu buvo informuotas apie reikalavimo teisės perleidimą. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas skolą būtų sumokėjęs (CPK 178, 185 straipsniai).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Skolininkas laikomas pažeidęs prievolę, kai neįvykdo ar netinkamai vykdo sutartyje numatytų sąlygų (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas), praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakovas savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė ir laiku kredito įmokų bei kredito mokesčio nemokėjo. Skolininkas (nagrinėjamu atveju – atsakovas) pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį, galėjo reikšti naujojo kreditoriaus (ieškovės) reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Tačiau atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė ir jokių prieštaravimų nepareiškė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sumokėjęs pradiniam kreditoriui ar iš jo reikalavimo teisę perėmusiai ieškovei skolą ( CPK 178 straipsnis). Kadangi atsakovas neatsiskaitė su pradiniu kreditoriumi nustatytais terminais, o taip pat neįvykdė savo piniginės prievolės reikalavimą pareiškusiam naujajam kreditoriui – ieškovei, atsiliepimo į ieškinį nepateikė, ieškovės pateiktas atsakovo įsiskolinimas pagal Vartojimo kredito sutartį yra pagrįstas šalių pasirašytos sutarties sąlygomis, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 750,00 Eur negrąžinto kredito ir 188,64 Eur nesumokėtą bendrą vartojimo kredito kainą, yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.38 straipsnis, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis, 6.874 straipsnio 2 dalis, 6.886 straipsnio 1 dalis).

Dėl nuostolių priteisimo

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 748,79 Eur mokėjimo palūkanas, t. y. nuostolius. Ieškovė pažymėjo, jog reikalauja priteisti iš atsakovo nuostolius ne už visą vėlavimo laikotarpį (beveik dvejus metus), o tik už 469 dienas, be to mokėjimo palūkanas apskaičiavo taikydama ne sutartyje įtvirtintą 112,30 procentų bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą, o 77,70 procentų metinę palūkanų normą. Nors šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, tačiau įstatymas teismui suteikia teisę kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio. Teismas neturi leisti vienai sutarties šaliai nepelnytai praturtėti dėl neprotingo dydžio netesybų. Tai ypač svarbu, kai ginčas, kaip ir nagrinėjamu atveju, yra kilęs iš vartojimo sutarties. Pagal formuojamą teismų praktiką, teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti bei spręsdamas iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007). Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia įstatymo norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę įstatyme nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. Kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis taipogi negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Kadangi vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama Vartojimo kredito įstatymo nustatytu dydžiu (0,05 proc.), į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami ir visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai (Vilniaus apygardos teismo 2013-11-06 nutartis c. b. Nr. 2S-1844-619/2013 Nordecum v. A.R). Norėdama, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai ieškovė privalėjo juos įrodyti. Ieškovė į bylą tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Taikant Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą 0,05 % dydžio pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną tarifą, už pradelstą laiką ieškovei priteistini 84,48 Eur dydžio nuostoliai (938,64 Eur x 0,05 proc. x 180 d.), o likusioje dalyje ieškovės reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (LR CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

Dėl procesinių palūkanų

CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Patenkinus ieškovės pagrindinį reikalavimą, iš atsakovo ieškovės naudai priteistinos ir 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už teismo sprendimu priteistą 1023,12 Eur (750,00 Eur + 188,64 Eur + 84,48 Eur = 1023,12 Eur) dydžio sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. kovo 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškovė nurodė, jog už teikiamą ieškinį sumokėjo 38,00 Eur dydžio žyminį mokestį. Ieškovei iš atsakovo, proporcingai teismo patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalus, 93 straipsnis 2 dalis). Teismas patenkino 60,63 % ieškovės reikalavimų, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 23,04 Eur žyminio mokesčio (38 Eur x 60,63 %), sumokėto 2018 m. vasario 23 d. mokėjimo nurodymu Nr. 286 bei 48,40 Eur išlaidos už procesinių dokumentų parengimą.

Teismo turėtos pašto išlaidos nesudaro 3,00 Eur, todėl pagal CPK 96 straipsnio 6 dalį ir Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (TAR, 2014, Nr. 2014-12793) valstybei nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, 262 straipsnio 2 dalimi, 285-286 straipsniais, 287 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance“, juridinio asmens kodas 302528679,

– 188,64 Eur (vieno šimto aštuoniasdešimt aštuonių eurų 64 ct) bendrą vartojimo kredito kainą,

– 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1023,12 Eur (vieno tūkstančio dvidešimt trijų eurų 12 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. kovo 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,

– bylinėjimosi išlaidas: 23,04 Eur (dvidešimt tris eurus 4 ct) žyminio mokesčio ir 48,40 Eur (keturiasdešimt aštuonių eurų 40 ct) išlaidas už procesinių dokumentų parengimą.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau gali per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Šalis, kurios prašymu teismas priėmė sprendimą už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo paduoti apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Akmenės rajono apylinkės teismą.