Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo I. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. G. ieškinį atsakovei UAB „Ainava“ dėl darbo užmokesčio ir išeitinės kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas išieškoti iš atsakovės UAB „Ainava“ 3600,00 EUR darbo užmokestį ir 1000,00 EUR išeitinę kompensaciją.Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad 2006-08-31 tarp šalių sudaryta darbo sutartis, pagal kurią jis priimtas dirbti UAB „Ainava“ (duomenys neskelbtini). Darbo sutartyje numatyta darbo laiko trukmė – 4 val. per dieną, 5 dienos per savaitę, tačiau faktiškai jis dirbo daugiau. Ieškovas nurodė, kad kiekvieną savaitę jis dirbdavo 20 val. daugiau, nei numatyta, kas sudarydavo papildomas 80 val. per mėnesį. Kadangi tokia situacija tęsėsi penkerius metus, įmonė jam yra skolinga 3600,00 EUR neišmokėto darbo užmokesčio. Jam pareikalavus sumokėti minėtą sumą, prasidėjo psichologinis spaudimas ir jam buvo liepta parašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo ir buvo sutarta dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės kompensacijos išmokėjimo. Pažymėjo, kad jis įmonėje dirbo 10 metų, todėl jam turi priklausyti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-10-19 sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, pagal atsakovės pateiktus 2016 metų sausio mėnesio–2016 metų kovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščius, 2016-08-25 pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, ieškovas laikotarpiu nuo 2015 metų gruodžio mėnesio iki 2016 metų kovo mėnesio dirbdavo 4 val. per dieną ir jam buvo mokamas minimalusis mėnesinis užmokestis. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos 2016-05-24 sprendime Nr. DGKS-2414 konstatuota, jog atsakovė sutiko su tuo, kad ieškovas dirbo daugiau, nei buvo nurodyta Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos III teritorinio skyriaus 2006-12-18 išvadoje, tačiau ieškovui už tai buvo mokamas minimalusis darbo užmokestis ir mažesnis niekada nebuvo mokamas. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad tokia situacija, kuomet jis dirbo 8 val. per dieną, tęsiasi nuo jo įdarbinimo 2006 metais ir už papildomai išdirbtą laiką su juo nebuvo atsiskaitoma paskutinius 5 metus. Tai reiškia, jog nors, pasak ieškovo, atsakovė jau 5 metus vengia tinkamai apmokėti už atliktą darbą, tačiau bylos duomenimis nenustatyta, jog ieškovas dėl darbo santykių galiojimo būtų pateikęs atsakovei pretenzijas, kreipęsis į Valstybinę darbo inspekciją ar kitas institucijas, pateikęs prašymą dėl darbo santykių nutraukimo. Ginčas tarp šalių minėtu klausimu kilo tik nutraukus darbo santykius. Taigi, atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, įvertinus tai, jog nors ieškovui buvo nustatyta 4 val. darbo trukmė, todėl pagal darbo sutartį galėjo būti mokama 1/2 dalis nustatyto darbo užmokesčio, tačiau jam buvo mokamas visas darbo užmokestis, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju yra labiau tikėtina, jog darbo užmokestis ieškovui buvo mokamas tinkamai, proporcingai jo išdirbtam darbo laikui, todėl ieškovo reikalavimas priteisti 3600,00 EUR neišmokėto darbo užmokesčio atmestas kaip nepagrįstas. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016-03-16 atsakovė pateikė ieškovui pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 125 straipsnio 1 dalies pagrindu – šalių susitarimu, išmokant jam vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. 2013-03-18 ieškovas su atsakovės pasiūlymu sutiko ir tarp šalių buvo pasirašytas susitarimas dėl 2006-08-31 darbo sutarties nutraukimo DK 125 straipsnio 1 dalies pagrindu – šalių susitarimu. Teismas pažymi, jog nors ieškovas nurodo, kad jis įmonėje dirbo 10 metų, todėl jam priklausė didesnė išeitinė kompensacija, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog 2016-03-18 susitarimas neatspindėjo tikrosios šalių valios. Siūlymas nutraukti darbo santykius šalių susitarimu pats savaime negali būti laikomas psichologiniu spaudimu. Be to, svarbu pažymėti ir tai, jog ieškovas su atsakovės pasiūlymu galėjo nesutikti ir jo nepasirašyti arba atitinkamai pasirašęs susitarimą kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją dėl jo teisių pažeidimo. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad 2016-03-18 susitarimas dėl 2006-08-31 darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu atitiko šalių valią ir interesus, todėl ieškovo reikalavimas dėl išeitinės kompensacijos priteisimo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti 2016-10-19 pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiuo argumentu: Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė dirbęs 8 val. per dieną. Prie apeliacinio skundo pridedami papildomi įrodymai patvirtina, jog iš tikrųjų ieškovas dirbo po 8 val. per dieną, todėl buvo pagrindas priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už paskutinius 5 metus.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie motyvai: Pagal darbo sutartį ieškovui buvo nustatyta 4 valandų darbo diena, visą darbo laikotarpį ieškovas buvo patenkintas tiek darbo laiku, tiek gaunamu atlyginimu, pretenzijų nereiškė. Ginčas iškilo tik po darbo santykių nutrūkimo. Ieškovas sutiko nutraukti sutartį bendru šalių sutarimu, į Darbo ginčų komisiją kreipėsi tik praėjus keliems mėnesiams. Manytina, kad ieškovas nori pasipelnyti iš atsakovės.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinta galimybė sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).Su apeliaciniu skundu ieškovas pateikė papildomus įrodymus – V. S., A. S., D. K. rašytinius paaiškinimus, UAB „Ainava“ darbo laiko ir kokybės kontrolės žurnalo, buvusio objekte „Orion Global Pet“, nuotraukas. Kadangi apeliantas šiais įrodymais grindžia savo argumentus, jog faktiškai dirbo daugiau, nei numatyta darbo sutartyje, šie įrodymai pridėtini prie bylos. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2006-08-31 tarp šalių sudaryta darbo sutartis Nr. 1130 (su vėlesniais pakeitimais), pagal kurią ieškovas priimtas dirbti UAB „Ainava“ Klaipėdos (duomenys neskelbtini) padalinyje (duomenys neskelbtini). Darbo sutartyje numatyta, kad sutartis terminuota – kol galioja (duomenys neskelbtini) sutartis su UAB „Orion Global Pet“, nustatyta ne visa darbo diena – 4 val., numatytas darbo užmokestis – 700 Lt. Minėta darbo sutartis keista kelis kartus – nuo 2007-03-22 padidintas darbo užmokestis iki 800 Lt, nuo 2007-06-13 padidintas darbo užmokestis iki 900 Lt, nuo 2008-01-01 padidintas darbo užmokestis iki 1000 Lt, nuo 2009-01-01 darbo užmokestis 850 Lt, nuo 2009-02-02 darbo užmokestis 800 Lt, nuo 2012-08-01 darbo užmokestis 850 Lt, nuo 2013-01-02 darbo užmokestis 1000 Lt, nuo 2014-10-01 darbo užmokestis 1035,84 Lt, nuo 2015-07-01 darbo užmokestis – minimalioji mėnesinė alga, nuo 2015-12-07 darbo užmokestis 333 EUR, nuo 2016-01-04 darbo užmokestis – minimalioji mėnesinė alga. Darbo sutartis nutraukta nuo 2016-03-18 DK 125 straipsnio 1 dalies pagrindu. Byloje kilo ginčas dėl darbo užmokesčio bei išeitinės kompensacijos priteisimo. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo reikalavimas sumokėti 3600 EUR darbo užmokestį už papildomai dirbtą laiką nepagrįstas, yra neteisėta. Su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai patvirtinta, jog ieškovas faktiškai dirbo 8 valandas per dieną. Be to, ieškovas prašė priteisti 1000 EUR dydžio išeitinę kompensaciją, kadangi įmonėje išdirbo 10 metų, tačiau atsakovė apgavo ieškovą bei pavartojusi psichologinį smurtą išmokėjo tik vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Pagal DK 125 straipsnio 1 dalį viena darbo sutarties šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Jei ši sutinka su pasiūlymu, per septynias dienas turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Sutarusios nutraukti sutartį, šalys sudaro raštišką susitarimą dėl sutarties nutraukimo. Susitarime numatoma, nuo kurio laiko sutartis nutraukiama, ir kitos sutarties nutraukimo sąlygos (kompensacijų, nepanaudotų atostogų suteikimo ir kt.). Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu šiuo kodeksu ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį (DK 141 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tiek DK 125 straipsnio 1 dalies, tiek 141 straipsnio 1 dalies nuostatose nustatyta galimybė darbdaviui ir darbuotojui susitarti, kokia tvarka darbdavys atsiskaitys su atleidžiamu darbuotoju. Šalys atitinkamą susitarimą sudaro, kai suderina savo valią joms tuo metu rūpimomis, naudingomis ar priimtinomis (kiekvienos iš jų požiūriu) sąlygomis. Toks darbo sutarties nutraukimo reglamentavimas yra dispozityvumo ir sutarčių laisvės principų išraiška darbo teisėje. Šie principai užtikrina šalims teisę susitarti dėl kompensacijos dydžio ir jos bei kitų išmokų mokėjimo terminų; tai gali būti pasiekiama derybų metu; darbdavys gali siūlyti arba nesiūlyti kompensacijos, o darbuotojas gali jos reikalauti arba ne; darbuotojas gali nesutikti su darbdavio pasiūlymu nustatyti kitokią nei įstatyme įtvirtintą visiško atsiskaitymo tvarką. Darbuotojas yra laisvas išreikšti savo valią dėl darbdavio pasiūlytų sutarties nutraukimo ar visiško atsiskaitymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2013). Iš byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovė 2016-03-16 pateikė ieškovui pasiūlymą nutraukti 2016-08-31 darbo sutartį Nr. 1130 pagal DK 125 straipsnio 1 dalį (šalių sutarimu) nuo 2016-03-18 bei išmokėti ieškovui priklausantį darbo užmokestį, vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Ieškovas savo parašu patvirtino, jog su pasiūlymu susipažino. Byloje pateiktas 2016-03-18 sutikimas, pasirašytas ieškovo parašu, patvirtina, kad ieškovas sutiko su darbo sutarties nutraukimu DK 125 straipsnio 1 dalies pagrindu tomis sąlygomis, kurios numatytos pasiūlyme. Tą pačią dieną šalys pasirašė susitarimą dėl 2006-08-31 darbo sutarties nutraukimo. Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad ieškovas 2016-03-18 susitarimu patvirtino, kad neturi jokių pretenzijų savo buvusiai darbovietei dėl jo atleidimo bei su tuo susijusių piniginių išmokų. Tą pačią dieną ieškovui buvo išmokėtos visos priskaičiuotos ir susitartos išmokos – 666,58 EUR (b. l. 75). Ieškovas savo ieškinį iš esmės grindė tuo, kad jis dirbo ne 4 val., kaip numatyta jo darbo sutartyje, o 8 val. Pagal byloje esančią Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos III teritorinio skyriaus 2006-12-18 išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų ieškovui laikotarpiu nuo 2006-12-21 iki 2037-02-27 nustatytas 35 proc. darbingumo lygis, jam rekomenduojama dirbti 4–5 val. per dieną ar 3–4 dienas per savaitę. Kaip jau buvo minėta anksčiau, ieškovo darbo sutartyje, sudarytoje 2006-08-31, numatyta ne visa darbo diena – 4 val. Iš byloje esančių įrodymų – ieškovo darbo detalizacijos, su apeliaciniu skundu pateikto Darbo laiko ir kokybės kontrolės žurnalo duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovas dirbo daugiau nei 4 darbo valandas per dieną. Tokia išvada darytina dėl to, kad ieškovo darbo detalizacijoje smulkiai nurodyta, kokie darbai, kuriuo laiku laikotarpiu nuo 8 val. ryto iki 16.45 val. turi būti atliekami, o iš minėto žurnalo duomenų nustatyta, kad nuo 2016 m. sausio iki kovo mėnesio 8 dienos ieškovas faktiškai dirbo 8 darbo valandas. Tačiau šie įrodymai iš esmės prieštarauja atsakovės į bylą pateiktiems 2016 metų sausio–kovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiams, kuriuose nurodyta, jog ieškovas dirbo 4 valandas per dieną. Lietuvos Respublikos darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisija 2016-05-24 sprendime taip pat konstatavo aplinkybę, kad atsakovė sutiko su tuo, kad ieškovas dirbo daugiau, nei numatyta Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos III teritorinio skyriaus 2006-12-18 išvadoje, tačiau ieškovui visada buvo mokamas minimalusis darbo užmokestis. Įvertinus anksčiau minėtų įrodymų visumą galima daryti išvadą, jog labiau tikėtina, kad ieškovas dribo daugiau nei 4 darbo valandas per dieną. Tačiau esant anksčiau minėtoms aplinkybėms, jog ieškovas sutiko su darbdavio pasiūlymu nutraukti darbo santykius, neišreiškė jokių pretenzijų ar nesutikimo su darbo sutarties nutraukimo sąlygomis ir tvarka, pasiūlytos išeitinės kompensacijos dydžiu, įrodymų, kurie pagrįstų, jog ieškovas viso darbo laiko metu (10 metų) reiškė prieštaravimus darbdaviui dėl ilgesnių darbo valandų, nei numatyta jo sutartyje, ar nesumokėto atlyginimo, byloje nepateikta, į Darbo ginčų komisiją ieškovas kreipėsi tik praėjus keliems mėnesiams nuo darbo sutarties nutraukimo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad susitarimas nutraukti darbo santykius atitiko abiejų šalių tikrąją valią. Teismų praktikoje išaiškinta, kad darbo santykių šalims pasirašius vienos šalies pasiūlytą susitarimą, preziumuojama, kad kita šalis sutiko su susitarime išdėstytomis sąlygomis, todėl toks susitarimas šalims įgijo įstatymo galią ir turėjo būti vykdomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Ieškovas teigė, kad jam buvo daromas psichologinis spaudimas, liepta pasirašyti dokumentus, tačiau įrodymų, patvirtinančių jo nurodomas aplinkybes, nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas nesutikdamas su darbdavio pasiūlymu dėl kompensacijos dydžio ar darbo užmokesčio dydžiu turėjo teisę nepasirašyti susitarimo. Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas pasielgė priešingai – 2016-03-18 susitarimu patvirtino, kad neturi jokių pretenzijų savo buvusiai darbovietei dėl jo atleidimo bei su tuo susijusių piniginių išmokų. Tą pačią dieną ieškovui buvo išmokėtos visos priskaičiuotos ir susitartos išmokos – 666,58 EUR (b. l. 75). Įvertinusi visas nustatytas faktines aplinkybes, formuojamą teismų praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo reikalavimai nepagrįsti, todėl teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apelianto teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Esant visų minėtų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą abiejų šalių sutarimu (DK 125 straipsnis), nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, dėl šių aplinkybių yra pagrindas palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliacinį skundą ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325?330 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą.