Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-322-544/2018

Vladimiras Kurasovas Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00471-2014-3 Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.10.2.1.;

2.6.39.2.6.1.; 3..2.4.4.; 3.3.1.18.1.

2018 m. gegužės 7 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir Biuras) apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3-420/2017 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui N. D. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 5495,95 Eur (18 976,41 Lt) nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduose įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovui priklausiusia transporto priemone „Rover 620“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuri buvo registruota Lietuvos Respublikoje bei nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos, buvo padaryta žala. Atsakovas buvo šios transporto priemonės savininkas, dėl ko buvo atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Pabrėžė, kad, atsižvelgiant į tai, jog minėtas eismo įvykis įvyko Nyderlanduose ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 5495,95 Eur (18976,41 Lt) sumai ieškovui. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, Vidaus tvarkos taisyklių nuostatais ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui 5495,95 Eur (18976,41 Lt). Tuo pagrindu ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 5495,95 Eur (18976,41 Lt), tačiau atsakovas reikalaujamos sumos nesumokėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodyta, jog atsakovas 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduose pažeidė kelių eismo taisykles ir sukėlė eismo įvykį, t. y. nėra įrodytos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, dėl ko ieškovo regresinis reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra nepagrįstas.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovo N. D. kaltę dėl eismo įvykio, įvykusio 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduose, kilimo. Teismas kreipėsi į Nyderlandų nacionalinio draudikų biurą prašydamas pateikti įrodymus, pagrindžiančius atsakovo kaltę dėl šio eismo įvykio, tačiau šis biuras 2017 m. birželio 29 d. rašte (2 t., b. l. 2-7) nurodė, kad N. D. vardas ir pavardė jiems yra nežinomi; kad N. D. atsakomybė buvo nustatyta remiantis dviejų olandų, kurie dalyvavo šiame įvykyje, pareiškimais, kurie abu tvirtino, kad minėtas asmuo staiga kirto eismo salelę, o tai yra neleidžiama; kad Kelių eismo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, jog „kelių naudotojo elgesys, kuris sukelia pavojų arba potencialų pavojų viešajame greitkelyje arba kaip nors trukdo kelių naudotojams, yra laikomas nusikaltimu“; kad policijos pareigūno, kuris atvyko į šį įvykį, vardas ir pavardė yra nežinomi, jo užfiksuotos informacijos neturi; kad jiems nežinoma, ar jis galimai ieškinio formą užpildė kartu su dviem vairuotojais olandais; kad vienas iš olandų vairuotojų nurodė, jog kaltajam asmeniui buvo skirta bauda remiantis Kelių eismo įstatymo 5 straipsniu, tačiau jie tokios informacijos neturi ir pateikti negali.Kartu teismas pabrėžė, jog, atsakovui nepripažįstant savo kaltės dėl eismo įvykio kilimo, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių nei kad pagal Nyderlandų teisės aktus yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, sukėlusius eismo įvykį, nei kad Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras nustatinėjo ir konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus, sąlygojusius minėtą eismo įvykį. Iš Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro ieškovui pateiktų dokumentų ir reikalavimo atlyginti išmokėtą draudimo išmoką matyti, jog buvo teikiami dokumentai tik dėl žalos dydžio ir eismo įvykio schemos, tačiau duomenų apie eismo įvykio dalyvių kaltės klausimo sprendimą nepateikta. Eismo įvykio deklaracijoje nurodyta, kad, pildant šią deklaraciją, neprisiimama atsakomybė, o tik nurodomos eismo įvykio aplinkybės. Taigi, ir eismo įvykio deklaracija nepatvirtina atsakovo N. D. neteisėtų veiksmų ir jo kaltės dėl eismo įvykio kilimo. Įvertinęs visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad draudimo išmoka Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro buvo išmokėta ekonominiu pagrindu, o ne konstatavus Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės vairuotojo N. D. neteisėtus veiksmus ir kaltę dėl eismo įvykio kilimo.Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog apie atliekamą žalos sureguliavimo procesą (žalos administravimą) Nyderlanduose buvo pranešta atsakovui, kad jam buvo pasiūlyta pateikti atitinkamus įrodymus ar paaiškinimus dėl eismo įvykio aplinkybių. Atsakovas šiame procese nedalyvavo ir neturėjo galimybės išdėstyti savo poziciją. Ieškovo 2012 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) siųstas atsakovui jau po to, kai Nyderlandų nacionalinio draudikų biuras priėmė sprendimą sumokėti draudimo išmoką ir pareiškė reikalavimą Biurui, kurį jis apmokėjo dar 2012 m. birželio 11 d..Todėl atsakovo informacijos apie eismo įvykį pateikimas negalėjo įtakoti eismo įvykio aplinkybių tyrimo Nyderlandų kompetentingose institucijose. Be to, atsakovas nepripažįsta minėto rašto gavimo, o byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog minėtas raštas atsakovui buvo išsiųstas ir įteiktas. Todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovo pasyvumo, tuo tarpu ieškovas po pretenzijos gavimo turėjo teisę ir galimybę surinkti visus įrodymus ir tik tuomet spręsti dėl pretenzijos pagrįstumo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas Biuras prašo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį patenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą bei vertindamas atsakovo atsakomybės dėl įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos klausimą, teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir įvertino ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančius įrodymus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Pabrėžia, jog kreipimosi į teismą metu nebuvo identifikuotas 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduose įvykusio eismo įvykio kaltininkas, dėl ko ieškinys buvo pareikštas atsakovui, kaip transporto priemonės savininkui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti automobilio valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Pačiam atsakovui pripažinus, kad būtent jis vairavo transporto priemonę bei pažeidė kelių eismo taisykles, jis ir privalo atlyginti Biuro patirtą žalą, nes jis yra asmuo, atsakingas už jos padarymą. Apeliantas tvirtina, kad tik Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras buvo išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu, civilinės atsakomybės nustatymu bei žalos administravimu. Todėl pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai ignoravo Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro pateiktą informaciją, kuri, pagal formuojamą teismų praktiką, yra įrodymas, pagrindžiantis Biuro reikalavimo faktinį pagrindą. Be to, Biuro reikalavimo pagrįstumą patvirtina ir Biuro Žalų administravimo departamento išvada. Todėl į bylą buvo pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas savo veiksmais pažeidė Nyderlandų kelių eismo taisyklių nuostatas, dėl ko įvyko eismo įvykis ir buvo padaryta žala, juo labiau, kad atsakovas Biuro reikalavimo jokiais įrodymais nepaneigė. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą ir priėmė neteisingą sprendimą.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo atsakovo pasyvumo administruojant eismo įvykio metu padarytos žalos dydį, kadangi apie Nyderlanduose vykstantį 2011 m. spalio 12 d. eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą atsakovas buvo informuotas laiku ir tinkamai dar 2012 m. sausio 23 d. prieš Biurui sumokant Nyderlandų draudikų biurui jo reikalautą sumą. Taigi, jam buvo sudarytos sąlygos tame procese dalyvauti bei teikti savo paaiškinimus. Atsiliepimu atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Šiuo atveju atsakovas neturi teisinio pagrindo reikalauti atlyginti žalą, kadangi neįrodė visų jo civilinės atsakomybės sąlygų. Pabrėžia, kad nėra atsakingas dėl eismo įvykio kilimo, o apie įvykusią žalos administravimo procedūrą ir jos metu tretiesiems asmenims sumokėtas sumas sužinojo tik ieškovui pareiškus ieškinį, t. y. 2014 metais. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovo N. D. civilinės atsakomybės klausimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir netinkamai įvertino byloje pateiktus ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančius sudarančius įrodymus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, šalių procesinius dokumentus bei atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos civilinėje byloje Nr. 3K-7-439-313/2015 bei Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime išdėstytas išvadas, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės nuostatas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduose įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos dvi transporto priemonės „Nissan Note“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei sužalotas „Nissan Note“ automobilio vairuotojas (1 t., 17, 19, 31, 33, 35, 47, 49 b. l.). 2012 m. balandžio 16 d. ieškovas gavo Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuro pateiktą pretenziją dėl 5495,95 Eur žalos atlyginimo (1 t., 15 b. l.) ir tą žalą 2012 m. birželio 11 d. atlygino (1 t., 64 b. l.). Į bylą pateikta transporto priemonių „Nissan Note“ ir „Volvo V70“ valdytojų, kurie dalyvavo eismo įvykyje, sudaryta eismo įvykio deklaracija, raštas (1 t., 47, 49 b. l.) bei įrodymai, kad po minėto eismo įvykio transporto priemonės „Nissan Note“ ir „Volvo V70“ buvo suremontuotos bei nurodyta remonto darbų kaina (1 t., 17, 21, 23, 25, 27, 33, 35, 37, 39, 41, 43 b. l.). Tačiau šiuose įrodymuose nėra užfiksuota, nei koks yra atsakovo N. D., vairavusio transporto priemonę „Rover 620“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vaidmuo eismo įvykyje, nei kokius kelių eismo taisyklių reikalavimus jis pažeidė, nei kad jis yra asmuo, atsakingas už eismo įvykio sukėlimą. Be to, Nyderlandų nacionalinio draudikų biuras 2017 m. birželio 29 d. rašte nurodė, kad N. D. vardas ir pavardė jiems yra nežinomi; kad apie galimai šio asmens atsakomybę sprendžiama remiantis dviejų olandų, kurie dalyvavo šiame įvykyje, pareiškimais, kurie abu tvirtino, kad automobilio „Rover 620“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas staiga kirto eismo salelę, o tai yra neleidžiama (salelių paskirtis – neleisti transporto priemonėms kirsti kelią); Kelių eismo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad „kelių naudotojo elgesys, kuris sukelia pavojų arba potencialų pavojų viešajame greitkelyje arba kaip nors trukdo kelių naudotojams, yra laikomas nusikaltimu“; policijos pareigūno, kuris atvyko į šį įvykį, vardas ir pavardė yra nežinomi, jo užfiksuotos informacijos neturi; jiems taip pat yra nežinoma, ar jis galimai ieškinio formą užpildė kartu su dviem vairuotojais olandais; vienas iš olandų vairuotojų nurodė, kad kaltinamajam buvo skirta bauda remiantis Kelių eismo įstatymo 5 straipsniu, tačiau jie tokios informacijos neturi ir pateikti negali (2 t., 5 – 7 b. l.). Tokių faktinių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad byloje nėra pakankamai patikimų ir objektyvių įrodymų, jog atsakovas N. D. yra atsakingas už eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintos minėtos transporto priemonės „Nissan Note“ ir „Volvo V70“, kilimą. Apeliaciniame skunde ieškovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė, jog bylos nagrinėjimo pradžioje atsakovui reikalavimas dėl žalos atlyginimo TPVCAPDĮ 4 straipsnio, 23 straipsnio 1 dalies pagrindu buvo reiškiamas dėl to, kad jis nebuvo įvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, ir, tik paaiškėjus, jog jis pats dalyvavo eismo įvykyje ir yra kaltas dėl jo kilimo, reikalavimas jam pareikštas ir kaip už žalos padarymą atsakingam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytu vertinimu, kad Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras buvo kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu bei žalos administravimu, o taip pat kad pagal Lietuvos Respublikoje įtvirtintą teisinį reglamentavimą asmeniui atsakomybė atlyginti Lietuvos draudikų biuro patirtus nuostolius kyla tiek tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas netinkamai vykdo pareigą sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, tiek tuo atveju, kai asmuo yra atsakingas už žalos padarymą. Tačiau nagrinėjamu atveju šis apelianto argumentas vis viena nesudaro pagrindo konstatuoti, kad byloje yra įrodytos atsakovo N. D. civilinės atsakomybės sąlygos, sudarančios pagrindą priteisti iš jo reikalaujamą žalą.TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad draudžiamasis eismo įvykis (toliau – draudžiamasis įvykis) – eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad eismo įvykio žala (toliau – žala) – per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys. Taigi iš šių įstatymo nuostatų matyti, kad vienas iš esminių šio įstatymo nuostatų taikymo aspektų yra įvykęs eismo įvykis, kuriame dalyvavo bei kurį sukėlė nustatyta tvarka privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemonė. Nagrinėjamu atveju, ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų ir neįrodė, kad atsakovas 2011 m. spalio 12 d. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės „Nissan Note“ ir „Volvo V70“ bei sužalotas „Nissan Note“ automobilio vairuotojas (CPK 178 straipsnis). Tokių duomenų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, savo iniciatyva rinkęs įrodymus. Kaip jau minėta, Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro 2017 m. birželio 29 d. rašte nėra nurodytų patikimų duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad atsakovas N. D. yra kaltas dėl aptariamo eismo įvykio kilimo, kad jo veiksmai (neveikimas) yra priežastiniame ryšyje su įvykio kilimu ir reikalaujamos priteisti žalos padarymu. Byloje nėra paneigti atsakovo argumentai, jog jis, 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduode vairuodamas automobilį „Rover 620“, sumaišė kelio ženklus ir sustojo kelio salelėje įjungęs avarinį signalą, dėl ko prie jo priėjo sankryžoje buvęs policininkas, kuris sustabdė eismą ir nurodė atsakovui išvažiuoti į jam reikalingą kelio juostą. Atsakovas viso teisminio proceso metu nuosekliai tvirtino, jog būtent tuo metu, kai policijos pareigūnas sustabdė eismą, kad jis galėtų išvažiuoti į jam reikalingą kelio juostą, tarp šia juosta viena paskui kitą važiavusių transporto priemonių įvyko eismo įvykis, iš paskos važiavusi transporto priemonė atsitrenkė į priekyje važiavusią transporto priemonę, tačiau nei vairuotojai, nei policijos pareigūnas atsakovui jokių pretenzijų nereiškė, nuobaudos netaikė. Ieškovas atsakovo N. D. nurodytos aplinkybės, kad įvykio metu dalyvavo policijos pareigūnai, kurie turėjo nustatyti įvykio aplinkybes, surašyti atitinkamus protokolus ar ataskaitas, neneigė ir neginčijo. Faktą, kad eismo įvykio kilimo metu dalyvavo policijos pareigūnas, patvirtina ir Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro 2017 m. birželio 29 d. raštas, kuriame patvirtinama, kad į eismo įvykį policijos pareigūnas buvo atvykęs, tik nežinomi jo vardas ir pavardė. Atsakovo nurodytas įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas V. G., kurio parodymai jokiais byloje esančiais įrodymais nėra paneigti, o su kitais šiame punkte aptartais įrodymais sutampa. Taigi, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas N. D. nesukėlė 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanuose įvykusio eismo įvykio, nėra atsakingas už jo kilimą, dėl ko jam negali kilti pareiga atlyginti žalą, sumokant ieškovo reikalaujamą pinigų sumą. Visas šias aplinkybes ir į bylą patektų įrodymų visumą skundžiamame sprendime aptarė pirmosios instancijos teismas, kuris vertino tiek eismo įvykio aplinkybes, tiek atsakovo, kaip transporto priemonę vairavusio asmens bei pareigos sudaryti transporto priemonės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį nevykdžiusio asmens, veiksmus bei civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimą. Teisėjų kolegija su šiuo vertinimu sutinka ir jo nekartoja. Pirmiau išdėstyto vertinimo nekeičia ir apeliacinio skundo argumentas, jog tuo atveju, kai Nyderlandų policijos pareigūnai nepildo eismo įvykio protokolo, eismo įvykio deklaraciją pildo patys vairuotojai, kas šiuo atveju ir buvo padaryta, bei kas patvirtina, kad eismo įvykį sukėlė būtent atsakovas N. D., kadangi olandų vairuotojų, dalyvavusių eismo įvykyje, deklaracijoje yra užfiksuota, kad transporto priemonė, pažymėta „C“, kuri buvo vairuojama atsakovo, staiga kirto eismo salelę ir dėl to įvyko eismo įvykis. Tačiau į bylą pateikta eismo įvykio deklaracija nėra pasirašyta bei pildyta atsakovo, joje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovui buvo pranešta apie jam keliamas pretenzijas, jis nėra pripažinęs, kad dėl jo kaltės kilo eismo įvykis. Kaip minėta pirmiau, nėra paneigti atsakovo argumentai, jog po olandų vairuotojų transporto priemonių susidūrimo jam nei policijos pareigūnas, kuris buvo paėmęs jo dokumentus, nei olandų vairuotojai, jokių pretenzijų neturėjo. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo užpildyta nei eismo įvykio deklaracija, nei surašytas protokolas, kuriuose būtų užfiksuoti duomenys apie tai, kad atsakovas N. D. yra kaltas dėl kilusio eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintos minėtos olandų vairuotojų transporto priemonės. Taigi, net ir sutinkant su ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jog tuo atveju, jei pildoma eismo įvykio deklaracija, pažeidėjui protokolas policijos pareigūnų nėra surašomas, byloje esančios aplinkybės niekaip nepatvirtina, kad atsakovas N. D. sukėlė eismo įvykį. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo kaltės sukėlus eismo įvykį nepatvirtina ir ieškovo pabrėžiama aplinkybė, jog atsiliepime į ieškinį N. D. pripažino pažeidęs kelių eismo taisykles. Kaip matyti iš viso teisminio proceso metu atsakovo dėstomos pozicijos, jis iš esmės pripažįsta pažeidęs kelių eismo taisykles dėl to, kad, kai pamatė, jog įvažiavimo ne į tą kelio juostą, įvažiavo į saugumo salelę, tačiau jis nuosekliai tvirtino nesantis atsakingas už eismo įvykio sukėlimą. Taigi, priešingai nei tvirtina ieškovas apeliaciniame skunde, atsakovas N. D. nepripažino savo kaltės dėl eismo įvykio kilimo bei kitų atsakomybės sąlygų. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad atsakovo veiksmai (elgesys) minėto įvykio metu būtų buvęs įvertintas kaip teisės pažeidimas ir už tai jam būtų buvusi paskirta kokia nors nuobauda. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas tarp šalių netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Pažymėtina, kad pagal bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis) įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Taigi ir pareiga įrodyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas teko ieškovui. Be to, ieškovas, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovo, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Taigi, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, esant ginčui, būtent ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia, ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. Užsienio teisės turinį, kiek jis reikalingas ieškovo atgręžtiniam reikalavimui pagrįsti kartu su kitais įrodymais, pagrindžiančiais atsakovo civilinę atsakomybę, turi pateikti ieškovas. Be to, kaip yra išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, atsakovo teisė į teisminę gynybą gali būti įgyvendinta tik suteikiant jam realią galimybę efektyviai užginčyti tariamą savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Civilinėje byloje buvo suformuluota tokia teisės aiškinimo taisyklė: tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Taip pat pažymėta, kad tokiose bylose atsakovo teisė į teisminę gynybą negalėtų būti apribota atsižvelgiant į TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytą taisyklę, jog atsakingas už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą asmuo privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos padarymą raštu pranešti Lietuvos draudikų biurui, priešingu atveju žalos administravimo ir atlyginimo klausimas bus sprendžiamas jam nedalyvaujant. Šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje taip pat pabrėžta, kad pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam ieškovui. Biurų tarybos vidaus nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams, nėra nustatyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Kai Biuras pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą sumoka išmoką dėl kitoje šalyje padarytos ir administruotos žalos, jis turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Šios TPVCAPDĮ nuostatos turi būti vertinamos ne atskirai, o kartu su kitomis įstatymo nuostatomis, ypač šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad Lietuvos draudikų biuras moka išmoką tuomet, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Todėl galimybė Lietuvos draudikų biurui susigrąžinti sumokėtas sumas yra įtvirtinta tik tuo atveju, jei nustatoma neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio metu trečiajam asmeniui padarytos žalos. Taigi, atsižvelgiant į nutarties 28-30 punktuose išdėstytas teisės aktų nuostatas bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas kartu atmeta ir apeliacinio skundo argumentą, jog teismai, nagrinėdami tokio pobūdžio bylas, civilinės atsakomybės sąlygų nenustatinėja, o tik vertina, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų apie eismo įvykio šalies civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį. Papildomai pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusi su įrodymų pakankamumo taisyklės taikymu panašaus pobūdžio bylose, niekaip nepaneigia pirmiau išdėstytų aplinkybių, kad būtent ieškovas turi įrodyti ir pagrįsti reikalavimą dėl pareikšto regresinio ieškinio, o taip pat nepakeičia byloje esančių aplinkybių bei fakto, kad į bylą nebuvo pateikta įrodymų, pagrindžiančių atsakovo N. D. civilinės atsakomybės sąlygas. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytomis aplinkybėmis, kad atsakovas nedalyvavo ir neturėjo galimybių dalyvauti procese dėl eismo įvykio aplinkybių tyrimo ir išdėstyti savo poziciją. Nors ieškovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovas N. D. buvo laiku ir tinkamai informuotas, tačiau vis tiek buvo pasyvus ir nesidomėjo eismo įvykio aplinkybėmis, tačiau byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad ieškovo 2012 m. vasario 22 d. atsakovui adresuotas raštas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išties išsiųstas bei įteiktas atsakovui N. D. (1 t., 94 b. l.). Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, 2012 m. rugsėjo 10 d. siųsti raštai bei raštas Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui siųstas jau po to, kai Nyderlandų nacionalinio draudikų biuras priėmė sprendimą sumokėti draudimo išmoką, pareiškė reikalavimą Biurui, kurį jis apmokėjo dar 2012 m. birželio 11 d. (1 t., 64, 65 b. l.). Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių atsakovo pasyvumą ar nesidomėjimą eismo įvykio aplinkybėmis, o apeliaciniame skunde nurodomų teiginių, jog atsakovas buvo tinkamai ir laiku informuotas, ieškovas nepagrindė. Kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą aplinkybių visumą, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo pareikštą ieškinį, įvertino visas nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai vertino pateiktus įrodymus, aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės nuostatas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovui N. D. priteisiama 350 Eur už teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 2 t., 71 – 72 b. l.). Teismas, atsižvelgdamas į šios civilinės bylos sudėtingumą, atsakovui suteiktų teisinių paslaugų kokybę, daro išvadą, kad jo pateiktų išlaidų, susijusių su advokato pagalba, dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstas ir nemažintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti išieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, j. a. k. 125709291, atsakovui N. D. 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.