- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-27
- Bylos Nr.
- 2-1573/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00147-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Audronė Jarackaitė, Gintaras Pečiulis
- Pareiškėjas
- A. J.
- Suinteresuotas asmuo
- J. Ž.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1168-479/2012 pagal pareiškėjo A. J. skundą dėl neteisėtų bankrutavusios A. J. gamybos įmonės administratoriaus veiksmų, byloje dalyvaujant suinteresuotam asmeniui J. Ž..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. liepos 15 d. nutartimi A. J. gamybos įmonei iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė J. Ž..
Klaipėdos apygardos teismo 2009m. lapkričio 17d. nutartimi A. J. gamybos įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. J. pateikė Klaipėdos apygardos teismui pareiškimą dėl A. J. gamybos įmonės bankroto administratoriaus J. Ž. veiksmų pripažinimo neteisėtais. Nurodė, kad 2009 m. liepos 27 d. turto perėmimo aktu administratorius J. Ž. perėmė iš pareiškėjo jam nuosavybės teise priklausantį turtą – žemės sklypą, pastatą – stoginę, pastatą – sandėlį ir gamybinį pastatą. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 11 punkte išaiškinta, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, teismo paskirtam bankrutuojančios įmonės administratoriui turtas natūra nėra perduodamas. Pažeisdamas šiuos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo reikalavimus, administratorius J. Ž. 2009 m. rugpjūčio 6 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi iš pareiškėjo perimtą jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą perdavė naudotis IĮ „Milgiris“ už 7 100 Lt avansinį mėnesinį nuomos mokestį. Taigi, pareiškėjo teigimu, administratorius J. Ž. perėmė asmeninės nuosavybės teise pareiškėjui priklausantį turtą ir naudojo jį naudos gavimui.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo A. J. pareiškimą ir grąžino jį pareiškėjui.Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 23 straipsnio 1 punkto 2 dalyje nustatyta, jog bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas nagrinėja kreditorių skundus dėl įmonės administratoriaus veiksmų. Pareiškėjas nesilaikė išankstinės ginčo sprendimo tvarkos, nes su skundu dėl administratoriaus veiksmų turėjo kreiptis į kreditorių susirinkimą ir skųsti galėjo tik jį netenkinantį kreditorių susirinkimo nutarimą.
Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartį panaikino ir perdavė A. J. skundą dėl A. J. gamybos įmonės bankroto administratoriaus J. Ž. veiksmų pripažinimo neteisėtais Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti iš esmės. Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė nuostatas dėl įmonės bankroto administratoriaus veiksmų apskundimo ir nepagrįstai apribojo likviduojamos dėl bankroto A. J. gamybos įmonės savininko A. J. teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, prieš nagrinėdamas likviduojamos dėl bankroto A. J. gamybos įmonės savininko A. J. teismui paduotą skundą dėl bankroto administratoriaus veiksmų, taip pat turi išspręsti A. J. įtraukimo į bankroto bylą bendraatsakoviu klausimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. J. patikslintu pareiškimu prašė pripažinti neteisėtais administratoriaus veiksmus, remdamasis tais pačiais motyvais, t.y. nurodė, kad administratorius bankroto procedūrų vykdymo metu neteisėtai perėmė bei išnuomojo pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Taip pat pareiškėjas papildė savo reikalavimus – prašė jį laikyti teismo nepaskirtu bendraatsakoviu nuo bankroto bylos iškėlimo iki bankroto bylos pabaigos, nes iškeliant bankroto bylą jis, kaip individualios įmonės savininkas, nebuvo įtrauktas į bylą dalyvaujančiu asmeniu, nors teismas privalėjo jį įtraukti dalyvaujančiu byloje asmeniu exofficio.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. gegužės 15 d. nutartimi nutarė: 1) netenkinti pareiškėjo A. J. pareiškimo dėl administratoriaus veiksmų pripažinimo negaliojančiais; 2) pripažinti pareiškėją A. J. bendraatsakoviu bankroto byloje, iškeltoje A. J. gamybos įmonei.
Teismas nurodė, kad Hipotekos lakšto duomenys patvirtina, jog pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), priklausė A. J. gamybos įmonei ir 2004-04-29 hipotekos sutartimi buvo įkeisti AB „Hansabankas“ reikalavimams užtikrinti. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina ir tai, kad ginčo pastatai nuo 2003-06-05 buvo įregistruoti A. J. gamybos įmonės nuosavybės teise. 2009-02-25 Tauragės rajono apylinkės teismo nutartimi buvo padalytas pareiškėjo bei J. J. santuokos metu įgytas turtas ir pareiškėjui buvo pripažinta asmeninės nuosavybės teisė ne į ginčo pastatus, bet į A. J. gamybos įmonę bei į šiai įmonei priklausantį kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą. Taigi, 2009-02-25 Tauragės rajono apylinkės teismo nutartimi nebuvo panaikinta A. J. gamybos įmonė, nebuvo pakeista šios įmonės turto vertė, tačiau šios įmonės savininku pripažintas pareiškėjas A. J.. Vadinasi, po 2009-02-25 Tauragės rajono apylinkės teismo nutarties priėmimo A. J. įmonės turto - ginčo pastatų- padėtis nepakito, pasikeitė tik šios įmonės savininkai. 2009-02-25 Tauragės rajono apylinkės teismo nutartis, pagal kurią ginčo pastatai buvo įregistruoti pareiškėjo asmeninės nuosavybės teise, panaikinta 2010-03-10 Tauragės rajono apylinkės teismo nutartimi. Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčo pastatai bankroto bylos iškėlimo metu priklausė įmonei ir administratorius teisėtai reikalavo pareiškėją perduoti administratoriui bankrutuojančiai įmonei priklausantį turtą (LR bankroto įstatymo 10 str. 7 d.). Bylos duomenimis, administratoriui buvo perduotas žemės sklypas bei gamybinės paskirties pastatai, kurie 2009-08-26 negyvenamųjų pastatų nuomos sutartimi buvo išnuomoti įmonei „Malgiris“. Tai patvirtina, kad individualios įmonės turtas buvo naudojamas tik įmonės veikloje ir jis buvo atskirtas nuo įmonininko turto. Atsižvelgdamas į nurodytą teismas darė išvadą, kad administratorius teisėtai perėmė ginčo pastatus ir įstatymo nepažeidė.
Dėl A. J. įtraukimo į bylą bendraatsakoviu teismas sprendė, jog bankroto bylos iškėlimas turi įtakos ne tik individualiai įmonei, bet ir jos savininkui, todėl tikslinga pripažinti pareiškėją A. J. bendraatsakoviu bankroto byloje (LR CPK 37 str. 1 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas A. J. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti jo prašymą neįtraukti į bankroto bylą bendraatsakoviu ir patenkinti prašymą pripažinti bankroto administratoriaus veiksmus, perimant natūra jam asmenine nuosavybe priklausantį turtą – pastatus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini) neteisėtais ir negaliojančiais. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas išsprendė prašymą, kurio apeliantas neteikė, t.y. įtraukė bendraatsakoviu, nors apeliantas prašė jo nepaskirti bendraatsakoviu šioje bankroto byloje.Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, spręsdamas dėl administratoriaus veiksmų teisėtumo. Teismo teiginiai, kad ginčo pastatai priklauso įmonei, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. VĮ „Registrų centras“ pažymėjimuose nurodyta, kad ginčo pastatai priklauso apeliantui asmeninės nuosavybės teise, o A. J. gamybos įmonei nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus nėra įregistruotos. Šie viešo registro duomenys nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, teismo sprendime neteisingai konstatuota, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-09-24 nutartyje nurodyta, kad 2004-04-29 hipotekos sutartimi buvo įkeistas A. J. gamybos įmonei priklausantis turtas, nes šioje nutartyje iš tiesų konstatuota, jog pastatai priklausė A. J. asmeninės nuosavybės teise ir hipotekos lakštu buvo įkeistas apelianto asmenine nuosavybe buvęs turtas. Taip pat aplinkybę, kad ginčo pastatai priklausė ne A. J. gamybos įmonei, o apeliantui asmeniškai, patvirtina Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-02-28 sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-11361 bei 2009-06-30 pažyma apie asmens deklaruojamą gyvenamąją vietą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas bankrutavusi A. J. gamybos įmonė prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad apeliantas klaidingai vadovaujasi Tauragės rajono apylinkės teismo 2009-02-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-590-377/2009, kurios pagrindu, apelianto teigimu, ginčo pastatai perėjo apeliantui asmeninės nuosavybės teise. Iš tiesų šia teismo nutartimi ne pastatai, o A. J. gamybinė įmonė pripažinta apelianto asmenine nuosavybe, be to, ši teismo nutartis yra panaikinta. Ginčo pastatai priklausė įmonei, jie buvo įrašyti į įmonės balansą ir apeliantas 2009-07-27 turto perėmimo aktu šį turtą perdavė administratoriui, taip pat buvo perduoti ir turto įkeitimo dokumentai. Siekiant šiuos pastatus išnuomoti, administratorius kartu su apeliantu vyko pas įkaito turėtoją „Swedbank“ AB, kur gavo pritarimą nuomai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byla apeliacine tvarka nagrinėjama, atsižvelgiant į atskirojo skundo teisinį bei faktinįpagrindus, taip pat apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, pagal atskirojo skundo reikalavimus nagrinėja, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai: 1) apeliantą įtraukė bendraatsakoviu A. J. gamybos įmonės bankroto byloje ir 2) netenkino pareiškėjo prašymo dėl administratoriaus veiksmų pripažinimo negaliojančiais.
Dėl apelianto įtraukimo bendraatsakoviu A. J. gamybos įmonės bankroto byloje teisėjų kolegija pažymi, kad A. J. gamybos įmonė yra individuali įmonė, t.y. neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, vadinasi bankrutuojant tokiai įmonei tuo atveju, kai įmonės turto nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti, parduodamas įmonės savininko turimas turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas (Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnis 1 dalis). Taigi, bankroto bylos iškėlimas turi įtakos ir įmonės savininkui, kuris turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Tai, kad bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti byloje bendraatsakoviu, yra nurodęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003, 2004 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004, 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006). Teismas individualios įmonės savininką privalo įtraukti įmonės bankroto byloje dalyvaujančiu byloje asmeniu ex officio, t.y. nepriklausomai nuo to, ar byloje yra pareikštas toks reikalavimas. Atsižvelgiant į tai, atmestini atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įtraukė apeliantą byloje bendraatsakoviu, nors jis tokio reikalavimo teismui nebuvo pareiškęs.
Nagrinėjant atskirojo skundo argumentus, susijusius su galimai neteisėtais bankroto administratoriaus veiksmais, šiam perėmus ir naudojant turtą, kuris, apelianto teigimu, priklauso ne bankrutavusiai įmonei, o asmeninės nuosavybės teise priklauso apeliantui, todėl negalėjo būti administratoriaus perimtas, svarbu įvertinti byloje esančius įrodymus dėl šio turto priklausomybės nuosavybės teise.
Apeliantas, įrodinėdamas savo asmeninės nuosavybės teisę į ginčo turtą– pastatus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), iš esmės remiasi 2009-03-06 VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro išrašu-pažymėjimu apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre Nr. 579545, kuris patvirtina, kad ginčo pastatai įregistruoti apelianto asmeninės nuosavybės teise. Apeliantas nurodo, kad viešo registro duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka ir turi didesnę įrodomąją galią, lyginant su kitais įrodymais.
Dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nurodo apeliantas atskirajame skunde,CPK197straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (prima facie). Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.Taigi, įregistruotas juridinis faktas gali būti nuginčijamas pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytas įrodymų leistinumo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; kt.). Pažymėtina, kad kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs dėl teisinės registracijos tikslų ir reikšmės. Šiuo atveju reikšmingi kasacinio teismo išaiškinimai apie tai, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012).Vadinasi, oficialiajame dokumente nurodyta aplinkybė gali būti paneigta kitais byloje esančiais įrodymais. Kadangi nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl administratoriaus veiksmų, perimant turtą, teisėtumo ar neteisėtumo esminis klausimas yra subjektas(įmonė ar įmonės savininkas), kuriam nuosavybės teise priklauso ginčo turtas, byloje nagrinėjamas VĮ „Registrų centras“ duomenų teisingumas, net ir nesant pareikšto atskiro reikalavimo dėl viešo registro duomenų nuginčijimo.
Nagrinėjamu atveju minėtame VĮ „Registrų centras“ pažymėjime nuosavybės teisės A. J. vardu įregistravimui į pastatus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) kaip juridinis pagrindas nurodyta apylinkės teismo 2009-02-25 nutartis Nr. 2-590-377/2009. Šia Tauragės rajono apylinkės teismo nutartimi (civilinė byla Nr. A2-66-850/2010, b.l. 39-40) buvo patvirtinta taikos sutartis dėl J. ir A. J. santuokoje įgyto turto pasidalinimo, pagal kurią A. J. asmeninės nuosavybės teise be kito turto atiteko ir A. J. gamybos įmonė su visais skoliniais įsipareigojimais, kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, į kurio bendrą masę, be kito turto, įėjo ir pastatai Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Taigi, kaip teisingai ir pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, 2009-02-25 Tauragės rajono apylinkės teismo nutartimi A. J. buvo pripažinta asmeninės nuosavybės teisė ne į ginčo pastatus, bet į A. J. gamybos įmonę, kuriai priklausė ginčo nekilnojamasis turtas. Iš to darytina išvada, kad ginčo turtas viešajame registre buvo įregistruotas ne A. J. gamybos įmonės, o A. J. vardu nepagrįstai. Be to, byloje esantis Hipotekos lakštas (b.l. 65-66), kuriuo skolininko A. J. gamybos įmonės skolinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui kreditoriui AB bankui „Hansabankas“ buvo įkeisti pastatai Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) kaip šių pastatų savininko neįvardina A. J., o savininkais nurodo A. J. gamybos įmonę ir J. J.. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, Tauragės rajono apylinkės teismo 2009-02-25 nutarties Nr. 2-590-377/2009, kuri kaip juridinis pagrindas buvo nurodyta ginčo turtą registruojant viešajame registre, turinys ir Hipotekos lakšto duomenys paneigia apelianto nurodomą ir oficialiajame įrodyme, kuriuo remiasi apeliantas - VĮ „Registrų centras“ pažymėjime fiksuotą aplinkybę dėl ginčo turto priklausymo apeliantui asmeninės nuosavybės teise. Bylos duomenimis paneigus apelianto nurodomą aplinkybę, kad ginčo turtas priklausė jam asmeninės nuosavybės teise, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad įmonės bankroto administratorius šį turtą perėmė neteisėtai.
Atsižvelgiant į nurodytą, keisti ar naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartis paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.