- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-10
- Bylos Nr.
- 2A-315-467/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08773-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Andrius Ignotas, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- V. P.
- Ieškovas
- „Swedbank“
- Išvadą teikia
- Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Aldonos Tilindienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Swedbank“, AB ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas „Swedbank“, AB 2013 m. kovo 15 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė priteisti iš atsakovo V. P. 17 165,58 Lt skolos (11 485,52 Lt negrąžinto kredito, 4 257,80 Lt nesumokėtų palūkanų už negrąžintą kreditą, 779,86 Lt nesumokėtų delspinigių už negrąžintą kreditą, 642,40 Lt nesumokėtų delspinigių už nesumokėtas palūkanas), 20,5 proc. dydžio sutartines palūkanas nuo negrąžintos 11 485,52 Lt dydžio kredito sumos, skaičiuojant nuo 2013 m. vasario 28 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2009 m. rugsėjo 15 pasirašė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui suteikė 15 000 Lt kreditą. Už suteiktą kreditą buvo nustatyta 20,50 proc. metinė palūkanų norma. Atsakovas savo įsipareigojimų pagal šią kredito sutartį neįvykdė, todėl atsakovo skola bankui sudaro 17 165,58 Lt. Iš atsakovo taip pat priteistinos 20,5 proc. dydžio mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, kurios mokamos už naudojimąsi paskolos suma.
Atsakovas V. P. su ieškiniu sutiko ir dalies ir prašė atmesti ieškovo reikalavimus priteisti 4 257,80 Lt nesumokėtų palūkanų, 779,86 Lt nesumokėtų delspinigių už negrąžintą kreditą bei 642,40 Lt nesumokėtų delspinigių už nesumokėtas palūkanas; sumažinti ieškovo prašomas priteisti palūkanas už negrąžintą kreditą nuo 20,50 proc. iki 5 proc. metinės palūkanų normos; sumažinti ieškovo prašomus delspinigius už negrąžintą kreditą nuo 10 proc. iki 5 proc.; sumažinti ieškovo prašomus delspinigius už nesumokėtas palūkanas nuo 10 proc. iki 5 proc., reikalavimams priteisti delspinigius už negrąžintą kreditą bei priteisti delspinigius už nesumokėtas palūkanas taikyti ieškinio senatį; išdėstyti teismo sprendimo vykdymą 1 metų ir 6 mėnesių terminui, Nurodė, kad tarp šalių sudaryta sutartis yra vartojimo, kurią atsakovas sudarė prisijungimo būdu pagal ieškovo paruoštas standartines sąlygas, kurios su atsakovu nebuvo derinamos. Sutartyje numatyta 20,50 proc. metinių palūkanų norma yra nesąžininga, kadangi iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą atsakovo, kaip vartotojo nenaudai. Ieškovo reikalaujami priteisti delspinigiai yra neprotingai dideli, neatitinkantys šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Atsakovo finansinė padėtis yra sunki, todėl yra pagrindas tenkinti atsakovo prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo V. P. ieškovo „Swedbank“, AB naudai 17 165,58 Lt skolą, 20,5 proc. dydžio sutartines palūkanas nuo negrąžintos 11 485,52 Lt dydžio kredito sumos, skaičiuojant nuo 2013 m. vasario 28 d. iki visiško kredito grąžinimo bankui dienos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 17 165,58 Lt sumos, skaičiuojant nuo 2013 m. kovo 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 514,96 Lt žyminio mokesčio. Teismas nurodė, kad mokėjimo funkciją atlieka sutartinės palūkanos, mokamos už naudojimąsi paskolos suma, šiuo atveju vartojimo kredito sutarties sąlygomis atsakovas privalo mokėti ieškovui 20,50 proc. metines palūkanas. Teismas nustatė, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadoje nėra nurodyta, jog šalių sulygta metinė palūkanų norma - 20,5 proc. dydžio yra netinkama, pažeidžianti vartotojo interesus. Atsakovas savo prievolės pagal sutartį nevykdė, ją pažeisdamas iš esmės, todėl ieškovas sutartį nutraukė prieš terminą, atsakovas neginčijo sutarties nutraukimo pagrįstumo, be to atsakovas jau 2 m. nėra sumokėjęs ieškovui jokių įmokų. Todėl ieškovo reikalavimai yra pagrįsti ir nėra pagrindo mažinti sutartinių palūkanų bei delspinigių dydį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas V. P. apeliaciniu skundu prašo sprendimą pakeisti – atmesti ieškovo reikalavimus priteisti 4 257,80 Lt nesumokėtų palūkanų, 779,86 Lt nesumokėtų delspinigių už negrąžintą kreditą bei 642,40 Lt nesumokėtų delspinigių už nesumokėtas palūkanas; sumažinti ieškovo prašomas priteisti palūkanas už negrąžintą kreditą nuo 20,5 procentų iki 5 procentų; sumažinti ieškovo prašomus priteisti delspinigius už negrąžintą kreditą nuo 0,1 proc. iki 0,02 proc. už kiekvieną praleidimo dieną; sumažinti ieškovo prašomus priteisti delspinigius už nesumokėtas palūkanas nuo 0,l proc. iki 0,02 proc. už kiekvieną praleidimo dieną; sprendimo įvykdymą išdėstyti, nustatant, kad atsakovas priteistą sumą ieškovui turi sumokėti per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsitesėjimo dienos, kas mėnesį mokant lygiomis dalimis; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadą dėl nesąžiningų šalių vartojimo kredito sutarties sąlygų. Teismas turėjo įvertinti, ar kredito sutartyje numatytas palūkanų bei delspinigių dydis nepažeidžia vartotojo interesų, remdamasis CK 6.188 straipsnio 3 dalimi. Teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, jog atsakovui, kaip vartotojui, yra taikomi aukštesni teisinės apsaugos standartai, taip pat į tai, kad atsakovas, sudarydamas sutartį su ieškovu, neturėjo galimybės daryti įtakos kredito sutarties sąlygoms. Ieškovui į kredito sutartį, kuri nebuvo individualiai aptarta su atsakovu bei sudaryta prisijungimo būdu, įtraukus neprotingo dydžio palūkanas ir delspinigius, buvo pažeista ieškovo pareiga užtikrinti kredito sutarties sąlygų teisinį suderinamumą su galiojančių teisės aktų nuostatomis. Todėl teismas turėjo pagrindą pripažinti, jog kredito sutarties sąlygos, numatančios palūkanų ir delspinigių dydžius, yra nesąžiningos. Teismas nesumažino ieškovo prašomų priteisti 20,50 proc. dydžio metinių palūkanų už negražintą kredito sumą, tačiau sprendime nėra pateikta motyvų, kodėl buvo atmesti atsakovo argumentai, patvirtinantys, kad kredito sutarties sąlyga, numatanti tokio dydžio palūkanų normą, yra nesąžininga ir iš esmės pažeidžia vartotojo interesus. Teismas padarė materialinės teisės normų taikymo pažeidimus, kadangi ieškovo naudai iš atsakovo priteisė 20,50 proc. dydžio mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų iki visiško kredito grąžinimo dienos. Todėl, net ir nutraukus kredito sutartį, atsakovas privalo mokėti ieškovui palūkanas už naudojimąsi suteiktu kreditu. Be to teismas papildomai ieškovo naudai dar priteisė ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Teismas visiškai nesivadovavo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada, kurioje konstatuota, jog kredito sutarties sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei nustato neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už kredito sutarties pažeidimus. Šiuo atveju teismas nepakankamai įvertino, jog, kredito sutartyje įtvirtinus 0,10 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo nesumokėtos sumos už negražintą kreditą bei nesumokėtas palūkanas, yra nukrypstama nuo delspinigių dydžių, pripažįstamų teismų praktikoje bei teisės aktuose. Teismas išdėstė skolos mokėjimą 8 mėnesių laikotarpiui, tačiau atsakovo turtinė padėtis yra ypatingai sunki, tuo tarpu ieškovas yra finansiškai stipri institucija, kuriai šio sprendinio išdėstymas neturėtų jokios neigiamos finansinės įtakos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas „Swedbank“, AB prašo skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovas teismo prašė iš atsakovo priteisti 20,5 proc. dydžio mokėjimo funkciją atliekančias sutartines palūkanas, mokamas už naudojimąsi paskolos suma, tačiau šios palūkanos nėra laikytinos ieškovo nuostoliais už kredito sutarties nevykdymą. Atsakovas kredito sutartį, kurioje buvo nurodyti delspinigių ir palūkanų dydžiai, pasirašė laisva valia ir toks susitarimas šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.), atsakovas žinojo sutartyje nustatytus delspinigių ir palūkanų dydžius, todėl galėjo numatyti sutarties neįvykdymo teisinius padarinius. Sutikęs gauti iš ieškovo vartojimo kreditą, atsakovas prisiėmė pareigą grąžinti kreditą ir mokėti sutartyje nurodytą atlyginimą už gautą kreditą (palūkanas). Tai yra esminiai atsakovo kredito sutartimi prisiimti įsipareigojimai, kurie galioja, nepriklausomai nuo kredito sutarties nutraukimo, ir turi būti vykdomi iki visiško kredito grąžinimo ieškovui. Mokėtinų palūkanų dydis su atsakovu buvo aptartas individualiai. Atsakovas laisva valia sutiko gauti prašomą kreditą, mokėdamas ieškovo pasiūlytas palūkanas. Ieškovo siūlytos palūkanos visiškai atitiko kredito sutarčių sudarymo metu buvusias rinkos sąlygas. Be to ieškovas nėra vienintelė kredito įstaiga, teikianti vartojimo kreditus, todėl, jeigu ieškovo siūlytos palūkanos būtų neprotingai didelės ir neatitiktų rinkos sąlygų, atsakovas nesutiktų sudaryti šių sutarčių ir būtų pasinaudojęs kitos finansų įstaigos siūlomu kreditu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo V. P. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2009 m. rugsėjo 15 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 09-074603-GV, pagal kurią ieškovas atsakovui suteikė 15 000 Lt kreditą (b.l. 6-7, 9). Ieškovas paskaičiavo, kad pagal vartojimo kredito sutartį negrąžinto kredito dalis sudaro 11 485,52 Lt, nesumokėtos palūkanos už negrąžintą kreditą – 4 257,80 Lt, nesumokėti delspinigiai už negrąžintą kreditą – 779,86 Lt, nesumokėti delspinigiai už nesumokėtas palūkanas – 642,40 Lt, viso skola sudaro 17 165,58 Lt (b.l. 54-58). Byloje nėra ginčo, jog likusi negrąžinta kredito dalis sudaro 11 485,52 Lt, tačiau apeliantas nesutinka su priteistomis palūkanomis ir delspinigiais, kadangi, jo nuomone, sutartimi nustatytų palūkanų ir delspinigių dydis yra neprotingas, pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl prašo juos sumažinti. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta.
Įstatymų leidėjas numatė, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 str. 1 ir 4 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK. 6.258 str. 1 d.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp šalių sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis (CK 1.39 str. 1 d.). Atsakovas, sudarydamas kredito sutartį, ją pasirašė, jos nutraukimo neginčija, todėl laikytina, kad atsakovas sutiko su sąlygomis, delspinigių ir palūkanų dydžiu ir galėjo numatyti sutarties neįvykdymo teisinius padarinius.
Kredito sutartyje šalys susitarė, kad, atsakovui nevykdant arba netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, jis įsipareigoja mokėti ieškovui 0,1 procentų dydžio delspinigius nuo uždelstos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Nagrinėjamu atveju atsakovas savo sutartines prievoles vykdė netinkamai, todėl šalių sudaryta sutartis buvo nutraukta. Taigi atsakovui kilo sutarties neįvykdymo pasekmės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo grąžintos paskolos dalis, palyginus ją su visa paskolos suma, nagrinėjamu atveju sudaro tik nedidelę dalį visos paskolos sumos, todėl, teismo vertinimu, ši aplinkybė negali sudaryti savarankiško pagrindo mažinti sutartyje numatytus delspinigius. Atsakovas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad būtų kreipęsis į ieškovą su prašymu dėl sutarties sąlygų pakeitimo, o ieškovas būtų atsisakęs tokį prašymą svarstyti (CPK 178 str.). Pažymėtina ir tai, kad atsakovas 2011 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. SR-54097 (b.l. 10) buvo raginamas sumokėti susidariusį įsiskolinimą, tačiau įsiskolinimo nesumokėjo ir jokios iniciatyvos bei pasiūlymų, kaip spręsti susidariusią problemą (pvz. paskolos refinansavimo galimybė), ieškovui nesiūlė. Be to apeliantas, nors ir tvirtina, kad savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai negalėjo vykdyti dėl finansinių sunkumų, tačiau nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių, šiuos deklaratyvius teiginius pagrindžiančių, rašytinių įrodymų. Pagal CPK 12 straipsnį civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Taigi rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Šiuo atveju byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris bent tikėtinai pagrįstų atsakovo teiginį apie jo finansinius sunkumus ir jo realią materialinę padėtį. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo mažinti šalių sudarytoje sutartyje nustatytų delspinigių dydį. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinų netesybų dydžio, atsižvelgė į šiam klausimui spręsti reikšmingus kriterijus, tame tarpe ir į aplinkybę, kad atsakovas yra vartotojas, ir pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovo naudai prašomą priteisti delspinigių sumą už negražintą kreditą ir negrąžintas palūkanas.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus dėl, jo nuomone, nepagrįstai didelių palūkanų. Kaip jau buvo minėta, atsakovas, sudarydamas kredito sutartį, ją pasirašė, tuo patvirtindamas, kad sutinka su sutarties sąlygomis, tame tarpe ir palūkanų dydžiu. Šių sutarties nuostatų iki ieškovas nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo neginčijo. Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų. Nagrinėjamu atveju šalys sutartyje nustatė, kad metinė palūkanų norma yra 20,50 proc. Atkreiptinas dėmesys, kad kartu su kredito sutartimi atsakovui buvo pateiktas kredito grąžinimo grafikas, kuriame nurodyta kiekvieną mėnesį mokėtina sutartinių palūkanų suma. Be to kredito sutartyje buvo nurodyta ir visa bendra kredito suma, kuri sudaro 24 232,76 Lt. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo mažinti šalių sutartimi sulygtų palūkanų dydžio, nes nustatytos 20,50 proc. palūkanos atitiko šalių valią ir nepažeidė atsakovo, kaip vartotojo teisių ar interesų. Teisėjų kolegija taip pat pritaria ieškovo argumentams, kad Lietuvos finansų rinkoje veikia daug finansų įstaigų, tarp kurių egzistuoja didelė konkurencija, todėl, jeigu ieškovo siūlytos palūkanos būtų neprotingai didelės ir neatitiktų rinkos sąlygų, atsakovas galėjo nesudaryti sutarties su ieškovu, o kreiptis ir pasinaudoti kitos finansų įstaigos siūlomu kreditu.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad teismas be pagrindo papildomai ieškovo naudai dar priteisė ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis taip pat privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kito. Ši įstatymo norma sako, kad skolininkas be pareigos mokėti sutartines palūkanas, kaip atlyginimą už naudojimąsi gauta kredito suma, taip pat privalo mokėti papildomas - įstatymines palūkanas, kaip sankciją už paskolos sutarties sąlygų pažeidimą. Įstatyminės palūkanos atlieka kompensavimo funkciją ir jos mokėtinos nuo to momento, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos (CK 6.874 str. 1 d.) bei tuo atveju, kai kreditorius kreipiasi į teismą, nuo bylos iškėlimo teisme už priteistą sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Be to CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu. Esant paskolos santykiams, mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos nustatytos CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią palūkanų dydį už naudojimąsi paskolos suma ir jų mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. CK 6.210 straipsnyje numatytos palūkanos už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą yra palūkanos, kuriomis kompensuojami kreditoriaus nuostoliai, atsiradę piniginės prievolės neįvykdžius laiku. Įstatymų leidėjas preziumuoja, kad tokie nuostoliai atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 str. 2 d., 6.261 str.). Tokias įstatymines palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-509/2010).
Atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, pažymėtina, kad teismo sprendimo vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu realizuojamas teismo priimtas sprendimas, ir šalis, kurios nenaudai jis priimtas, visada patiria tam tikrų nuostolių, ir tai yra neišvengiama pasekmė. CPK 284 straipsnyje numatyta, jog teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo ar jo dalies vykdymo tvarką. Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo ar atidėjimo klausimą turi būti atsižvelgiama į tai, jog šalių ginčas dėl teisės yra užbaigtas ir išieškotojo teisė patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Kadangi sprendimo vykdymo išdėstymas ar atidėjimas yra nukrypimas nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimą išdėstyti ar atidėti galima tik išimtiniais atvejais, t.y. konstatavus, jog skolininko turtinė padėtis ypač bloga arba yra kitokių ypatingai svarbių aplinkybių, dėl kurių sprendimą įvykdyti labai sunku. Sprendžiant sprendimo vykdymo atidėjimo klausimą byloje turi būti duomenų, kad skolininko turtinė padėtis ateityje pagerės. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė į bylą jokių duomenų, patvirtinančių jo turtinę padėtį. Nesant tokių duomenų, teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir išdėstyti teismo sprendimo vykdymą 12 mėnesių.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.