- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-01-22
- Bylos Nr.
- 1A-20-1121/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-6-00079-2019-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Darius Pranka, Paulius Veršekys
- Nuteistasis
- R. G.
- Civilinis ieškovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Aušra Saulėnienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Dariaus Prankos, Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija), ir jam paskirta 50 MGL (1 882,50 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš R. G. priteista civilinei ieškovei Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) 4 861,85 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. R. G. nuteistas už tai, kad siekdamas, jog VšĮ „A“ (toliau – VšĮ „A“), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), išvengtų mokesčių, įrašė į VšĮ „A“ deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie šio juridinio asmens pajamas ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai: jis, nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), būdamas VšĮ „A“ direktoriumi, atsakingu už tinkamą bendrovės apskaitos organizavimą, visų išreikštų pinigais ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitymą bei teisingą mokesčių paskaičiavimą, (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 21 d. iki 2014 m. kovo 12 d., tiksliai nenustatytu laiku, VšĮ „A“ vardu išrašęs UAB „B“ 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), kurioje įrašė ir apskaitė 90 979,34 Lt (26 349,44 Eur) apmokestinamą sandorį ir į valstybės biudžetą mokėtiną 19 106 Lt (5 533,48 Eur) dydžio pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), siekdamas, jog jo vadovaujama VšĮ „A“ išvengtų 19 106 Lt (5 533,48 Eur) mokėtino į biudžetą PVM, surašė patikslintą 2014 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d., kurios 11 eilutėje „PVM apmokestinami sandoriai“ tyčia įrašė žinomai neteisingą 23 513 Lt sumą, neįrašydamas 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) nurodytos 90 979 Lt (26 349 Eur) apmokestinamo sandorio sumos, 29 eilutėje „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ tyčia įrašė žinomai neteisingą 4 937 Lt (1 429,85 Eur) sumą, neįrašydamas 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) nurodytos 19 106 Lt (5 533,48 Eur) standartinio tarifo pardavimo PVM sumos, dėl to į valstybės biudžetą nebuvo sumokėta 16 787 Lt (4 861,85 Eur) PVM, po to, šią deklaraciją 2014 m. rugsėjo 25 d. pateikė VMI, esančiai (duomenys neskelbtini). Šiais savo veiksmais nuteistasis R. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija).
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Teikiamu apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendį ir R. G. išteisinti.
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepagrįstai pirmenybę suteikė nuteistąjį apkaltinantiems duomenims ir tokiu būdu pažeidė nekaltumo prezumpciją bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įtvirtinto įrodinėjimo principus. Byloje surinkti įrodymai vertinti neobjektyviai, selektyviai ir tik kaltinimo prasme. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo prašymą apklausti UAB „B“ prokuristą A. K.. Nuteistasis pirmosios instancijos teismui pateikė 2020 m. birželio 2 d. prašymą dėl papildomų įrodymų išreikalavimo ir A. K. apklausos, tačiau šis prašymas buvo atmestas. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad minėto liudytojo apklausa netikslinga, nes byloje tiriama nusikalstama veika dėl BK 220 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių, o UAB „C“, UAB „B“ nusikalstami veiksmai, atlikti prieš nuteistąjį, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tokiu būdu teismas tinkamai neįvertino nuteistojo kaltės klausimo.
4. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo, įrašydamas į patikslintą PVM deklaraciją duomenis, suprato, jog tokiu būdu neteisėtai išvengs PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą ir norėjo taip veikti bei sąmoningai siekė išvengti mokesčių. Ypatingai svarbus nusikalstamos veikos realizavimo prieš patį nuteistąjį faktas, kuris daro tiesioginę įtaką kaltės nustatymui šioje byloje. Aplinkybė, kad tarpusavyje susijusios įmonės, t. y. UAB „B“ ir UAB „C“ prieš nuteistojo vadovaujamą VšĮ „A“ įgyvendino nusikalstamą schemą ir tokiu būdu pasisavino didžiąją dalį lėšų, deklaruotų 2014 m. rugsėjo 25 d. patikslintoje PVM deklaracijoje, yra esminė šios bylos kontekste. Esant sąžiningiems verslo santykiams tarp VšĮ „A“ ir UAB „B“ nebūtų jokio poreikio tikslinti PVM deklaracijos už 2012 m. gegužę bei deklaruoti šio laikotarpio pajamų vėliau, nes tarp šalių nekilus ginčų dėl atsiskaitymo, su VšĮ „A“ būtų tinkamai atsiskaityta ir įmonė laiku deklaruotų pajamas.
5. Pajamos – įmonės gautos arba gautinos lėšos kaip atlygis už atliktą darbą. PVM objektas yra paslaugos, suteiktos vykdant ekonominę veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje už atlygį. Šiuo atveju, suteikus paslaugas UAB „B“ vyko ginčai dėl atlygio, kuris turi būti gautas už atliktus darbus, todėl nebuvo aišku kokio dydžio pajamas turėtų deklaruoti VšĮ „A“ bei kuriam subjektui pateikti sąskaitą faktūrą, t. y. užsakovui ar faktiškai už darbus sumokėjusioms įmonėms. Nuteistasis buvo pagrįstai įsitikinęs, jog valstybei sumokėti mokesčius reikės ir nesiekė šios prievolės išvengti, tačiau vykstant teisminiams ginčams, nežinojo nuo kokios sumos reikėtų skaičiuoti mokėtiną PVM bei kuriam subjektui pateikti sąskaitą faktūrą.
6. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai tinkamu įrodymu laikė liudytojo I. R. parodymus. Šis liudytojas nurodė, kad tarp jo ir nuteistojo yra priešiški santykiai, nes iš nuteistojo turto išieškoma skola I. R. vadovaujamos įmonės naudai. Liudytojas dirbo VšĮ „A“ teisininku nuo (duomenys neskelbtini), todėl jis atstovaudavo įmonės interesus visuose teisminiuose procesuose, taip pat ir teisiniuose santykiuose su UAB „B“ bei VMI, todėl liudytojas apie vykdomą išieškojimą valstybės naudai iš VšĮ „A“ negalėjo nežinoti, nes nuteistasis, būdamas įmonės vadovu, konsultavosi su I. R. kaip šioje situacijoje turėtų būti elgiamasi. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi VšĮ „A“ bankroto administratorės R. R. parodymais, nes bankroto administratorė VšĮ „A“ bankroto bylą vykdo nuo (duomenys neskelbtini), o jos teikiami parodymai apima įmonės veiklos laikotarpį nuo 2012 m., todėl liudytojos parodymai yra grindžiami jos asmeninėmis prielaidomis ir situacijos, kurioje ji nedalyvavo, interpretavimu.
7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistojo veiksmuose nėra BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių – tiesioginės tyčios ir tikslo. Pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančio nuteistojo 2014 m. spalio 14 d. elektroninio laiško buhalterei L. P., kuriuo buvo persiųstas VMI sprendimas, kuriame VMI informavo, jog VšĮ „A“ pateikė 2014 m. rugsėjo 25 d. patikslintą PVM deklaraciją su grąžintina iš biudžeto PVM suma ir ši suma buvo įskaityta mokestinei nepriemokai padengti. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, buhalterė neabejotinai turėjo žinoti apie patikslintą PVM deklaraciją už 2012 m. gegužę, ne vėliau nei nuo 2014 m. spalio 14 d. Kadangi buhalterė žinojo apie patikslintą PVM deklaraciją už 2012 m. gegužę ir nereiškė jokių pretenzijų nuteistajam, jis pagrįstai manė, jog jo pateikti duomenys yra teisingi, o VšĮ „A“ sumokės valstybei mokesčius po ginčo su UAB „C“ civilinėje byloje pabaigos. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis turėjo tikslą atidėti valstybei mokėtinų mokesčių sumą, o ne tikslą jų išvengti.
8. 2019 m. spalio 3 d. liudytojos L. P. apklausos protokole užfiksuota, kad pavėluotai gavusi dokumentus, ji visada parašo gavimo datą, tačiau ant patikslintos 2014 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaracijos prie buhalterės L. P. įrašo „Nesutinku, apgavo“ datos nėra nurodyta, o ant tos pačios deklaracijos, esančios byloje tokio buhalterės įrašo apskritai nėra. Akivaizdu, jog buhalterė šį įrašą galėjo atlikti vėliau, nei teigia išreiškusi nesutikimą, nes jokių prieštaravimų po 2014 m. rugsėjo 25 d., kai buvo patikslinta PVM deklaracija už 2012 m. gegužę, buhalterė nuteistajam neišsakė nei raštu, nei žodžiu, nors apie tai tariamai žinojo. Buhalterės įrašas „Nesutinku, apgavo“ yra vieninteliai duomenys byloje, patvirtinantys jos prieštaravimus nuteistojo veiksmams, tačiau kyla abejonės dėl šio įrašo įrašymo datos. Atsižvelgiant į tai, kad buhalterės įrašas, išreiškiantis nesutikimą, neabejotinai galėjo būti atliktas po bankroto bylos įmonei iškėlimo, t. y. po (duomenys neskelbtini), o byloje nėra nustatyta įrašo atlikimo data, nuteistasis galėjo pagrįstai tikėtis, jog patikslindamas PVM deklaraciją už 2012 m. gegužę elgėsi teisingai, nes šiuos veiksmus derino žodžiu tiek su buhaltere, tiek su įmonės teisininku. Nuteistasis ne kartą yra nurodęs, kad tikslindamas 2012 m. buhalterinę apskaitą, nesiekė išvengti mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą, priešingai, suprato, jog tokiu būdu PVM sumokėjimas yra atidedamas iki ginčo su UAB „C“ civilinėje byloje pabaigos, kuomet paaiškės kokio dydžio sumą turi sumokėti VšĮ „A“.
9. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nuteistasis 2014 m. rugsėjo 25 d., tikslindamas PVM deklaraciją, VMI atstovei nurodė, kokios priežastys paskatino tai padaryti. VMI atstovė ne tik nepaaiškino, kad nuteistasis elgiasi neteisingai, tačiau padėjo užpildyti patikslintą 2014 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaraciją, nes nuteistasis pats nemokėjo ir negalėjo to padaryti. Nuteistasis galėjo pagrįstai tikėti, kad pateikdamas patikslintą PVM deklaraciją, elgiasi teisingai ir nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, nedaro nusikalstamos veikos, nes VMI specialistei nurodė, kad PVM deklaraciją tikslina dėl vykstančių ginčų su užsakovais, tačiau jokių pastabų ar įspėjimų, jog tokiu būdu yra pažeidžiami teisės aktų reikalavimai, iš specialistės negavo. Be to, VMI buvo papildomai informuota apie galimą 2014 m. rugsėjo 25 d. patikslintos PVM deklaracijos neteisingumą, tačiau jokių veiksmų nesiėmė.
10. Nuteistasis tinkamai organizavo VšĮ „A“ buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buvo pasamdęs buhalterinę apskaitą tvarkančią įmonę, tačiau jos vadovė neinformavo nuteistojo ir nesiėmė jokių veiksmų nei prieš pateikiant 2014 m. rugsėjo 25 d. patikslintą PVM deklaraciją, nei po jos pateikimo. Nuteistojo veiksmai, pateikiant patikslintą 2014 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaraciją, buvo paremti VšĮ „A“ teisininko nurodymais, todėl nuteistasis galėjo pagrįstai tikėti, jog neteisingi duomenys buvo pateikti pirminėje, 2014 m. kovo 17 d. pateiktoje PVM deklaracijoje, o ne patikslintoje. Šie duomenys taip pat pagrindžia, kad nuteistasis negalėjo turėti tikslo tikslinti PVM deklaraciją, siekiant išvengti mokesčių. Jeigu jis būtų turėjęs tikslą išvengti mokesčių, mokėtinų į valstybės biudžetą, tuomet nebūtų suprantamas jo veiksmas išrašyti sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini).
11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis grindžiamas prielaidomis, kurių nepatvirtina byloje ištirti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas kaip nustatytus faktus nurodo aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Skundžiamu nuosprendžiu padaryta nepagrįsta išvada, kad nuteistasis vyko į VMI patikslinti PVM deklaracijos tik su tikslu išvengti mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą. Nesuprantama dėl kokių priežasčių konstatuojama, kad nuteistojo nuvykimas į VMI teritorinį padalinį turi būti siejamas su tikslu išvengti mokesčių sumokėjimo. Nuteistasis į VMI teritorinį padalinį nuvyko siekdamas įvykdyti savo, kaip VšĮ „A“ vadovo pareigą tinkamai organizuoti ir tvarkyti buhalterinę apskaitą, pasikonsultuojant su VMI specialistais.
12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino civilinį ieškinį, nes prievolė sumokėti PVM, kylanti iš sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini), kyla ne nuteistajam, o VšĮ „A“.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
14. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė skundą tenkinti bei R. G. išteisinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas
Žemesnės instancijos teismas
15. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, patenkinus gynybos prašymą, nuspręsta atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir liudytoju apklausti A. K.. Liudytoju apklaustas A. K. nurodė, kad tiksliai nežino, kam nuosavybės teise turėjo priklausyti objektas, esantis (duomenys neskelbtini). Kadangi objekte vykdytų darbų užsakovė buvo UAB „D“, liudytojo nuomone, jiems ir priklausė, tačiau galėjo būti ir jungtinė nuosavybė, nes apačioje buvo garažai, bet tai jam nėra aktualu. Kitą dieną po sutarties sudarymo tarp UAB „B“ ir VšĮ „A“ dėl darbų atlikimo objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), liudytojas buvo atšauktas iš vadovo pareigų, nes (duomenys neskelbtini) UAB „B“ buvo parduota (duomenys neskelbtini) A. N., kuris ir tapo bendrovės vadovu. Tiesiog įvyko toks sutapimas. Liudytojas perdavimo-priėmimo aktu atidavė visus bendrovės dokumentus A. N. į rankas, o pats gavo įgaliojimą bendrovėje toliau dirbti prokuristu. Viskas buvo oficialu, tai užfiksuota ir „Sodroje“. Liudytojas UAB „B“ akcininku nebuvo, akcijų neturėjo. Kiek pamena, avansą, kuris buvo numatytas pagal darbų atlikimo sutartį, VšĮ „A“ sumokėjo darbų užsakovė UAB „D“, nors sutartis buvo sudaryta tarp UAB „B“ ir VšĮ „A“. Avanso dydžio nežino, bet jis buvo nustatytas prieš darbų pradžią. Avansą, kaip minėjo, sumokėjo UAB „D“, nes ši įmonė buvo objekto, esančio (duomenys neskelbtini), užsakovė, o ne UAB „B“. UAB „B“ ir UAB „D“ turėjo savo sutartis, pagal kurias užsakovas visada galėjo pats sumokėti. Kiek pamena, pirmą įmoką įmokėjo būtent UAB „D“, o antrasis pavedimas už atliktus darbus buvo atliktas UAB „C“. Negali tiksliai pasakyti, kodėl UAB „C“, o ne UAB „D“ atliko pavedimą, nes jam, kaip UAB „B“ atstovui ir prokuristui, tai buvo visiškai neaktualu. Liudytojui pagal sutartį reikėjo tik padaryti pinigų pavedimą, o kas jį atliks, jam nelabai rūpėjo. Liudytojo nuomone, VšĮ „A“, kaip rangovas, sudaręs sutartį dėl darbų (duomenys neskelbtini), su UAB „B“, o avansą už darbus dalimis gavęs iš UAB „D“ ir UAB „C“, PVM sąskaitą faktūrą turėjo pateikti tam, su kuo sudarė sutartį. Tuo metu UAB „B“ mokumo būsena buvo sunki, t. y. galėjo tik grynaisiais pinigais atsiskaityti su darbuotojais. Kitokių pavedimų su rangovais, ar subrangovais negalėjo padaryti, todėl turėjo atskiras sutartis su užsakovais, kad jie, esant reikalui, patys galėtų atlikti mokėjimą už UAB „B“. UAB „D“ ir UAB „C“ turėjo pakankamai turto, kuris buvo nuomojamas, pinigai plaukė į jų sąskaitas, viskas buvo gerai. UAB „D“ mokumo būklė buvo labai gera. Su VšĮ „A“ tikriausiai daugiausiai bendravo būtent liudytojas, nors iš pat pradžių nuteistąjį, kaip rangovą, surado už tiekimą atsakingas D. K.. Pastarasis buvo pristatytas kaip tiekėjas nuo UAB „D“ ir jie D. K. sakydavo ko reikia, tai jis ir surasdavo (tai rangovą darbams, tai medžiagas). Būtent D. K. surado rangovą (nuteistąjį), o liudytojas po to su juo arba su jo advokatu bendravo, jau be D. K.. Iš VšĮ „A“ be nuteistojo R. G., liudytojas bendravo ir su teisininku, kurio nebeprisimena nei vardo, nei pavardės. Su teisininku bendravo tik tais pačiais statybos reikalais, t. y. ką padarė, ko nepadarė, kodėl nepadarė ir t. t. Galėjo būti aptariami klausimai ir dėl darbų perdavimo aktų, sąskaitų, jeigu liudytojui šie dokumentai buvo perdavinėjami ir jis juos priėmė. VšĮ „A“ dirbo pakankamai tvarkingai, todėl ir avansas buvo sumokėtas, t. y. 45 000 Lt. Pačioje pabaigoje, nežino tiksliai ar pats nuteistasis, ar jo advokatas, liudytojui pasakė, kad jie toliau neatlikinės darbų. Paklausus kodėl, buvo atsakyta, kad jiems turi būti sumokėta visa suma už darbus. Liudytojas nurodė, kad sutartyje parašyta, jog galutinis atsiskaitymas bus po visų atliktų darbų, jie pasakė, kad netiki, jog bus atsiskaityta. Nurodžius, kad yra pasirašyta sutartis ir jie vykdo savo sutartinius įsipareigojimus, VšĮ „A“ vis tiek atrodė, jog su jais nebus atsiskaityta. Liudytojas jiems pasakė, kad po atliktų darbų turi ateiti visai kiti rangovai, kurie padarys polius, vėliau atvažiuos inžinerija, yra numatyti sekantys darbai, todėl VšĮ „A“ negali paimti ir išvažiuoti. Jie pasakė, kad gali, jeigu nebus sumokėta. Liudytojas negalėjo pateikti paraiškos dėl sumokėjimo užsakovui, nes jis sutartį turi ir mato, kad apmokėjimas turi būti atliktas po visų atliktų darbų. Tada VšĮ „A“ nurodė, kad nedirbs ir išvažiavo. Iš nuteistojo R. G. tikrai nėra gavęs objekto, esančio (duomenys neskelbtini), galutinio perdavimo-priėmimo akto, nes nuteistasis neatliko visų darbų iki galo. Liudytojas neneigia, kad galėjo gauti tarpinį darbų aktą, tačiau to tiksliai pasakyti negali, t. y. tarpinį aktą galėjo pasirašyti, tačiau reikia žiūrėti, ar ant jo buvo uždėtas liudytojo parašas. Jeigu parašo nėra, tai jis negalėjo pasirašyti tarpinio akto ir jo gauti. Negali tiksliai pasakyti, ar gavo sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), nes sąskaitų faktūrų buvo daug. Jam pavadinimas „sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini)“ nieko nesako, nes nematęs turinio, nežino su kuo sąskaita faktūra yra konkrečiai susijusi. UAB „B“ su UAB „C“ turėjo nuomos sutarčių, nes UAB „B“ darbuotojai, kurių buvo apie 100, sėdėjo nuomotose patalpose ar tai (duomenys neskelbtini), ar tai (duomenys neskelbtini) g., t. y. „(duomenys neskelbtini)“ antrame aukšte. Taip pat UAB „B“ atlikinėjo kai kuriuos darbus bendrovei „C“, bet labai nedaug. UAB „C“ vadovas D. K. liudytojui buvo gerai žinomas asmuo.
16. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pagrindinė apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti bei pagrįsti nebūtų naikinami ir (ar) keičiami. Pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas tik tada, kai jis priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, skiriamos bausmės arba baudžiamojo poveikio priemonės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais bylos įrodymais bei duomenimis.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis. Vilniaus miesto apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad R. G. suprato, jog VšĮ „A“ vardu tikslindamas PVM deklaraciją už 2012 m. gegužę pateikė aiškiai neteisingus duomenis ir norėjo taip veikti, siekdamas išvengti PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą, todėl jo veiksmai atitinka BK 220 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) numatyto nusikaltimo sudėtį.
18. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nuteistasis, tikslindamas PVM deklaraciją, nesiekė išvengti mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą. Priešingai, tai darydamas pagrįstai manė, kad tokiu būdu PVM sumokėjimas yra atidedamas iki ginčo su UAB „C“ civilinėje byloje pabaigos, kai galutinai paaiškės kokio dydžio sumą turi sumokėti VšĮ „A“. Skunde akcentuojama ir tai, kad jeigu iš tiesų buvo norima išvengti mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą, nuteistasis nebūtų išrašęs sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini). Apibendrintai, pateiktame skunde akcentuojama, kad nuteistojo veiksmuose nėra BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių – tiesioginės tyčios ir tikslo, todėl R. G. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
19. BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, todėl asmeniui negalima ir baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2006, 2K-671/2010, 2K-425/2011, 2K-7-201/2013, 2K-81-648/2018).
20. R. G. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 220 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) buvo nustatyta: „Tas, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.“. Šiuo metu galiojančioje BK 220 straipsnio 1 dalyje (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-791 redakcija) nustatyta: „Tas, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 100 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.“. Atkreiptinas dėmesys, kad per laikotarpį nuo veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo pakito ir MGL dydis (nuo 130 Lt (37,66 Eur) iki 50 Eur).
21. BK 220 straipsnyje (neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas) numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, t. y. nusikalstama veika laikoma baigta, kai asmuo įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Šio straipsnio prasme neteisingais laikomi duomenys, kurie neatitinka subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-895/2018). Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui inkriminuota nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji (t. y. jos baigtinumas siejamas ne su padarinių atsiradimo, o su veikos padarymo momentu), konstatuotina, kad BK 220 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, jog pateikia akivaizdžiai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-697/2016). Be to, akcentuotina, kad būtinasis šios nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios pusės požymis yra specialus tikslas – siekis išvengti mokesčių.
22. R. G. buvo nuteistas už tai, kad siekdamas, jog VšĮ „A“ išvengtų mokesčių, įrašė į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, t. y. siekdamas, kad jo vadovaujama VšĮ „A“ išvengtų 19 106 Lt (5 533,48 Eur) mokėtino į biudžetą PVM, surašė patikslintą 2014 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d., kurios 11 eilutėje „PVM apmokestinami sandoriai“ tyčia įrašė žinomai neteisingą 23 513 Lt sumą, neįrašydamas 2012 m. gegužės 3 d. PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) nurodytos 90 979 Lt (26 349 Eur) apmokestinamo sandorio sumos, 29 eilutėje „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ tyčia įrašė žinomai neteisingą 4 937 Lt (1 429,85 Eur) sumą, neįrašydamas 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) nurodytos 19 106 Lt (5 533,48 Eur) standartinio tarifo pardavimo PVM sumos, dėl to į valstybės biudžetą nebuvo sumokėta 16 787 Lt (4 861,85 Eur) PVM, bei minėtą deklaraciją 2014 m. rugsėjo 25 d. pateikė VMI.
23. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis R. G. VšĮ „A“ (pardavėjas) vardu išrašė UAB „B“ (pirkėjas) 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) už darbus, susijusius su „(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)“, pamatų įrengimu. Iš sąskaitos faktūros matyti, kad suteiktų darbų vertė – 90 979,34 Lt, o mokėtinas į valstybės biudžetą PVM yra 19 106 Lt (5 533,48 Eur). Taip pat nustatyta, kad R. G. dėl minėtos sąskaitos faktūros, susijusios su VšĮ „A“ atliktais darbais UAB „B“ naudai, sudarė dvi PVM deklaracijas, t. y. 2014 m. kovo 17 d. ir patikslintą 2014 m. rugsėjo 25 d. Iš pirmosios PVM deklaracijos turinio matyti, kad joje buvo deklaruotas 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) išskirtas PVM. Antrojoje PVM deklaracijoje (2014 m. rugsėjo 25 d.) už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. jau nebebuvo įrašyta 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) nurodyta apmokestinamo sandorio suma – 90 979 Lt (26 349 Eur).
24. Vertinant neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo (BK 220 straipsnio 1 dalis) nusikaltimo sudėties tik objektyviuosius požymius, R. G. padaryti veiksmai formaliai juos atitiktų. Kita vertus, objektyvus pakaltinamumas baudžiamojoje teisėje nėra galimas. Byloje būtina nustatyti ir atitinkamos sudėties subjektyviosios pusės požymius – tiesioginę tyčią (nusikalstamos veikos pavojingo pobūdžio suvokimą ir norėjimą taip veikti) bei specialųjį šios sudėties tikslą – siekį išvengti mokesčių. Asmens formalus nuteisimas, vertinant vien mokestinio pobūdžio veikos objektyviuosius požymius, neatitiktų ir baudžiamosios teisės kaip ultima ratio priemonės reikalavimų.
25. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, o spręsdamas R. G. kaltės klausimą byloje esančiais dokumentais vadovavosi itin formaliai, nebandant aiškintis aplinkybių, kodėl buvo tikslinama PVM deklaracija už 2012 m. gegužės mėnesį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą ir formalią išvadą, kad VšĮ „A“ susiklostę teisiniai santykiai su UAB „B“, UAB „D“ ir UAB „C“ neturi esminės reikšmės šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas atitinkamą išvadą traktuoja kaip nepagrįstą. Priešingai, atitinkamų faktų analizė būtina, siekiant pagrįsti arba paneigti asmens siekį išvengti mokesčių.
26. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistasis R. G. pateikė išrašą iš kaltinamojo akto baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (past. – Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis, šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)), iš kurio turinio matyti, kad R. G. atžvilgiu galėjo būti padaryta nusikalstama veika, susijusi būtent su šiai bylai aktualiais statybos darbais objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), bei padarytais atsiskaitymais už atliktus darbus. Iš nuteistojo pateikto išrašo matyti, kad VšĮ „A“ 2012 m. kovo 15 d. mokėjimo pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesti 55 000 Lt (15 929,10 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodant „Avansas“, mokėjimas atliktas iš UAB „D“ sąskaitos, t. y. pinigai pervesti už UAB „B“ pagal rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat iš pateikto išrašo matyti, kad VšĮ „A“ 2012 m. balandžio 13 d. mokėjimo pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesti 45 000 Lt (13 032,90 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodant „Avansas“, mokėjimas atliktas iš UAB „C“ sąskaitos, t. y. pinigai pervesti už UAB „B“ pagal rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Iš šių aplinkybių matyti, kad dviem bankiniais pavedimais VšĮ „A“ iš viso buvo pervesta 100 000 Lt (28 960 Eur), t. y. suma, kuri beveik atitinka 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) nurodomą darbų atlikimo patikslintą sumą (90 979,34 Lt). Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad UAB „B“ per UAB „D“ ir UAB „C“ iš dalies atsiskaitė už atliktus darbus (duomenys neskelbtini), esančiame objekte. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoju apeliacinės instancijos teisme apklaustas A. K.. Liudytojas nurodė, kad UAB „B“ mokumo būsena tuo metu buvo sunki, t. y. bendrovė galėjo tik grynaisiais atsiskaityti su darbuotojais, o kitokių pavedimų su rangovais, ar subrangovais tikrai negalėjo padaryti, todėl bendrovė turėjo atskiras sutartis su užsakovais, kad jie, esant reikalui, patys galėtų atlikti mokėjimus už UAB „B“. Šios baudžiamosios bylos kontekste, siekiant tiksliai nustatyti, ar nuteistasis 2014 m. rugsėjo 25 d. tikslindamas PVM deklaraciją, siekė išvengti 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) nurodomo sumokėti 19 106 Lt (5 533,48 Eur) PVM, atkreiptinas dėmesys į tai, kad po to, kai 2012 m. balandžio 13 d. UAB „C“ pervedė VšĮ „A“ 45 000 Lt (13 032,90 Eur) „avansą“ už UAB „B“ pagal rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „C“ padavė civilinį ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl 45 000 Lt (13 032,90 Eur) skolos priteisimo iš VšĮ „A“ (past. – būtent dėl sumokėto „avanso“ už UAB „B“). Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 30 d. nutartimi UAB „C“ civilinį ieškinį patenkino ir iš VšĮ „A“ UAB „C“ naudai priteisė 13 033 Eur skolos, 7,75 procento metinių palūkanų už priteistą (13 033 Eur) sumą nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 693,02 Eur bylinėjimosi išlaidų, viso – 13 726,02 Eur. UAB „C“ priteista suma buvo išieškota iš asmeninio nuteistojo R. G. turto.
27. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis R. G. 2014 m. balandžio 24 d. Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė rašytinį paaiškinimą, nurodydamas, kad vyksta ginčas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atliktų darbų, išrašytų sąskaitų faktūrų ir gautų mokėjimų. Kol ginčas nėra pasibaigęs, turimos įplaukos neturėtų būti laikytinos gautu užmokesčiu už atliktą darbą. Dėl susidariusių aplinkybių neprieštaraujama, kad turimos lėšos VšĮ „A“ einamojoje sąskaitoje būtų nuskaitytos į valstybės biudžetą, be to, yra pasirengę bendradarbiauti, sudarant susitarimą dėl mokestinės prievolės įvykdymo (1 t., b. l. 67).
28. Vertinant tai, kas išdėstyta ir nustatyta, konstatuotina, kad antroji PVM deklaracija (2014 m. rugsėjo 25 d.) buvo pakeista tik iškilus teisiniams ginčams su darbų užsakovu. Palikus galioti nepakeistą 2014 m. kovo 17 d. PVM deklaraciją ir teismui civilinėje byloje priėmus sprendimą, kad UAB „C“ civilinis ieškinys yra pagrįstas ir bendrovei grąžintinas pervestas 45 000 Lt „avansas“, susiklostytų tokia situacija, jog nuteistojo vadovaujama VšĮ „A“ būtų nepagrįstai sumokėjusi didesnį PVM, nei iš tiesų privalėjo. Be to, 2014 m. balandžio 24 d. rašytiniu paaiškinimu nuteistasis R. G. informavo VMI, kad kol vyksta ginčas teisme, gautos įplaukos neturėtų būti laikomos gautu užmokesčiu už atliktą darbą ir apmokestinamos, t. y. iš to galima spręsti, jog nuteistasis nevengė paties PVM mokėjimo, nes nežinojo koks turi būti mokamas tikslus PVM mokestis. Pažymėtina ir tai, kad VMI nuteistajam dėl šių nurodytų duomenų pretenzijų neturėjo ir nenurodė, jog VšĮ „A“ privalo sumokėti 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) nurodytą PVM. Šiame kontekste negalima atmesti kaip nepatikimų ir nuteistojo paaiškinimų, kad jam sudaryti 2014 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaraciją padėjo VMI specialistė, kuriai buvo detaliai nurodytos susiklosčiusios situacijos esminės aplinkybės ir R. G. buvo patarta daryti būtent tokį deklaracijos patikslinimą.
29. Teismas atkreipia dėmesį, kad mokestis yra mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Vienas iš PVM objektų yra prekės ar paslaugos teikimas už atlygį. Iš vertinamų faktinių aplinkybių konteksto, akivaizdu, kad dėl atlygio buvo kilęs ginčas. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad teisiamas asmuo atitinkamą deklaraciją tikslino ne siekdamas „pasipelnyti“ valstybės sąskaita, t. y. išvengti prievolės sumokėti mokesčius, o galimos užsakovo apgaulės kontekste, nepasibaigus teisiniam ginčui dėl apmokestinamo sandorio, atidėti valstybei mokėtinų mokesčių sumą, tokiu būdu išvengiant galimai nepagrįstų papildomų turtinių praradimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad R. G., surašydamas patikslintą 2014 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d., po to šią deklaraciją pateikęs 2014 m. rugsėjo 25 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai, veikė turėdamas tikslą atidėti valstybei mokėtinų mokesčių sumą ir neturėdamas specialaus tikslo išvengti mokesčių, kaip būtinojo neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo nusikaltimo sudėties požymio. Visa tai taip pat rodo, kad apelianto veikoje trūksta ir intelektinio tyčios momento – pavojingo veikos pobūdžio suvokimo, t. y. suvokimo, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė akivaizdžiai neteisingus duomenis apie gautas pajamas ir kad dėl to bus išvengta privalomo mokėti PVM dalies, dėl ko pastarajam negalima inkriminuoti ir tiesioginės tyčios požymio.
30. Nenustačius nors vieno būtinojo nusikaltimo sudėties požymio (past. – šiuo atveju trūksta dviejų – tikslo ir kaltės (tiesioginės tyčios)), konstatuotina, kad R. G. inkriminuotas nusikaltimas nebuvo padarytas.
31. VMI šioje byloje buvo pareiškusi 4 861,85 Eur civilinį ieškinį R. G. (1 t., b. l. 13-15). BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, VMI civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.
32. 2020 m. lapkričio 10 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. lapkričio 10 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 119,22 Eur už R. G. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Vertinant tai, kad R. G. šiuo nuosprendžiu yra išteisinamas, šis prašymas atmestinas (BPK 105 straipsnio 5 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo R. G. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
R. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) išteisinti, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Palikti nenagrinėtu byloje pareikštą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinį ieškinį dėl 4 861,85 Eur žalos priteisimo iš R. G..
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo atlyginti proceso išlaidas, patirtas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, netenkinti.
Prie baudžiamosios bylos medžiagos prijungtus VšĮ „A“ bankroto administratorės R. R. 2020 m. sausio 9 d. raštu pateiktus dokumentus grąžinti VšĮ „A“ bankroto administratorei R. R..
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.