Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobastionas“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-279-169/2014, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Informacinių technologijų pasaulis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autobastionas“ dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsisakymo nuo paslaugų bei dėl priteistų lėšų už atliktas paslaugas teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliantas teigia, kad pagrįstai tikėdamasis sąžiningo ir protingo ieškovės veikimo 2013 m. kovo mėnesį pranešė ieškovei, kad nestatys nuostolingos elektrinės. Nurodė, kad ieškovė nebendradarbiavo su atsakove, neveikė atsakovės interesais, nepranešusi apie tęsiamus darbus veikė savo rizika, rengė projektą neegzistuosiančiai saulės elektrinei.

Įvertinus faktines bylos aplinkybes teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais atsakovės argumentais. Bylos duomenimis šalys 2012-07-10 sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 120702/1, pagal kurią ieškovė įsipareigojo per 6 mėnesius nuo avanso gavimo dienos gauti 30 kW integruotos saulės elektrinės (supirkimo tarifas 1,80 Lt/Wh) leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus bei parengti su tuo susijusius dokumentus, o taip pat parengti saulės elektrinės prijungimo prie AB LESTO techninį projektą ir teikti projekto suderinimo paslaugas. Atsakovė pagal šią sutartį įsipareigojo sumokėti 4000,00 Lt mokestį, sumokėdama 2000,00 Lt avansą (PVM neįskaitytas), o likusią dalį sumokėti per 10 dienų nuo darbų patvirtinimo (sutarties 3.4 punktas). Atsakovė 2012-07-18 sumokėjo ieškovei 2420,00 Lt avansą, o ieškovė 2012-11-08 gavo leidimą Nr. LP-7060 plėtoti 30 kW integruotos saulės elektrinės elektros energijos gamybos pajėgumus. Atsakovės argumentai apeliaciniame skunde dėl neteisingos leidimų išdavimo datos, nepagrįsti. Tai, kad informacija apie išduotus leidimus buvo suteikta tik 2013 m. sausio mėnesį nepaneigia byloje esančių duomenų dėl leidimo išdavimo datos - 2012-11-08 ( b.l. 79). Taip pat to nepaneigia ir apelianto pateiktas kartu su apeliaciniu skundu elektroniniu paštu iš Energetikos ministerijos gautas atsakymas, kuriame nurodoma dėl didelio kiekio gautų prašymų bei jų peržiūrėjimo ( b.l. 101). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė parengė saulės elektrinės prijungimo prie skirstomųjų elektros tinklų techninį projektą, kuris 2013-05-07 buvo patvirtintas. 2013-05-10 ieškovė išrašė 2420,00 Lt PVM sąskaitą faktūrą už suteiktas paslaugas. Bylos duomenys patvirtina, kad 2013-09-24 ir 2013-10-14 ieškovė siuntė atsakovei priminimus dėl sumokėjimo. Atsakovė nurodė, kad 2013 m. kovo mėnesį ji informavo telefonu ieškovę, kad pasikeitus tarifams, integruotos saulės elektrinės nebestatys. Nepaisant pareiškimų apie sutarties nutraukimą, 2013 m. gegužės mėnesį atsakovė gavo saskaitą - faktūrą dėl apmokėjimo už paslaugas. Atsakovė teigia, kad ieškovės atstovo teiginys, kad jis nežinojo apie sutarties nutraukimą yra melagingas. Atsakovės teigimu, tuo, kad ieškovė toliau vykdė sutartį, buvo pažeistas sutarties laisvės principas. Ieškovė teigia apie sutarties nutraukimą sužinojusi tik 2013-10-14. Bylos duomenimis ieškovė apie sutarties nutraukimą yra informuota 2013-10-14 atsakovės pranešimu Nr. 76.

Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad LR CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi šalims įstatymo galią ir turi būti sąžiningai bei tinkamai vykdoma, laikantis įstatyme nustatytos pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis (LR CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1, 2 dalys). Vykdant sutartį ar sprendžiant dėl sutarties netinkamo vykdymo atsiradusių teisinių padarinių, gali paaiškėti, kad šalys skirtingai suvokia ir aiškina sudarytos sutarties sąlygas, kartu ir iš sutarties kiekvienai jų kylančias teises bei pareigas. Tokiu atveju šalims (vienai jų) kreipusis į teismą ir ginčijant sutarties turinį, teismui kyla pareiga nustatyti, dėl kokių sutarties sąlygų kilo ginčas ir, jeigu jos neaiškios, jas išaiškinti, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Šios taisyklės reglamentuotos LR CK 6.193–6.195 straipsniuose ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienai iš šalių. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010. Teismų praktika. 2010, 34 ). LR CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Taigi, sutarties esmė – šalių consensus ad idem, t.y.šalių bendra nuomonė, valios sutapimas. Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (LR CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Šalys laisvos susitarti dėl sudarytos ir galiojančios sutarties sąlygų pakeitimo. Sutarties laisvės principas apima ir sutarties šalių teisę bet kada nutraukti sutartį jų bendru sutarimu (LR CK 6.125 straipsnio 1 dalis, 6.154 straipsnio 3 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (LR CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (LR CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti bei kooperuotis ir ją vykdyti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (LR CK 6.200 straipsnio 2, 3 dalys). Jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis aplinkybėmis protingas asmuo (LR CK 6.200 straipsnio 4 dalis). Sprendžiant dėl iš šalių sudarytos sutarties kylančių įsipareigojimų vykdymo ir šalių atsakomybės pagal sutartį, visų pirma turi būti vadovaujamasi sutarties nuostatomis, kiek jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, ir tik tada, jeigu tam tikras klausimas šalių neaptartas, turi būti vadovaujamasi LR CK įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. LR CK 2.17 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. LR CK 2.18 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje numatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų.

Atsakovė nurodė, kad ieškovė nepateikė atsakovei atliktų darbų suderinimo akto dėl ko atsakovė negalėjo tinkamai pareikšti pretenzijų, o apie įvykdytus darbus sužinojo tik gavus iš teismo ieškinį su priedais. Sutarties 13 punkte šalys numatė, kad klientui nepareiškus pretenzijų per 5 dienas po paslaugų atlikimo, paslaugos bus laikomos priimtomis ( b.l. 6). Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų pateikusi atliktų darbų suderinimo akto. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė dėl atliktų paslaugų išrašė PVM sąskaitą –faktūrą, ką numatė sutarties 10 punktas. Nors atsakovė nurodė, kad negalėjo tinkamai pareikšti pretenzijų, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovė turėjo pretenzijų dėl suteiktų paslaugų, ar ketino jas reikšti, nes tokių aplinkybių nenurodė po to, kaip teigia, kada su ieškiniu iš teismo gavo dokumentus. Atsakovė pažymėjo ir tai, kad sutartis savaime nutrūko kadangi likusi darbų dalis nustatytu terminu neatlikta. Atsižvelgiant į atsakovės byloje pateiktus procesinius dokumentus bei nurodytus argumentus yra pagrindo vertinti, kad iš esmės atsakovė atsisakymą sumokėti už atliktas paslaugas motyvavo ne atliktų paslaugų kokybe, ar kitais argumentais, bet tuo, kad atsisakė ieškovės paslaugų, nurodydama, kad pasikeitus įstatymo nuostatoms, statydama integruotą saulės energijos elektrinę po kainų pasikeitimo, patirtų nuostolių. Todėl, atsakovės vertinimu, informuodama ieškovę apie pasikeitusias aplinkybes - nebestatomą elektrinę, pagrįstai tikėjosi, kad sutartis yra nutrūkusi ir ieškovė, kaip protinga sutarties šalis, toliau jos nebevykdys. O ieškovė toliau vykdydama sutartį veikė nesąžiningai ir neprotingai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė sutarties nutraukimą žodžiu grindė ne tuo, kad ieškovė iš esmės pažeidė sutartį, bet tuo, kad pasikeitus aplinkybėms, susijusioms su apmokėjimu už saulės elektrinės pagamintą energiją, nusprendė elektrinės nebestatyti, t.y. iš esmės atsakovė sutarties nutraukimą grindė tuo, kad paslaugos, dėl kurių buvo sudaryta sutartis su ieškove, jai tapo nebereikalingomis. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu. Nėra pagrindo nesutikti su apeliantės argumentais, kad atsakovė turi teisę, ir pasirinkti, ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančius savo teisių saugojimo, gynimo būdus. Tačiau atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad šalys iš anksto susitarė, kokioms aplinkybėms esant nereikš viena kitai pretenzijų, kad ieškovei puikiai buvo žinoma, kad pasikeis įstatymas ir sumažėjus kainai, atsakovei elektrinės statymas bus nuostolingas, kad ieškovė žinojo visas aplinkybes ir kad ieškovė buvo informuota apie atsakovės atsisakymą nuo paslaugų, ieškovei neigiant atsakovės nurodytas aplinkybes, nėra pagrįsti jokiais byloje esančiais duomenimis. Byloje pateikti duomenys apie elektroninį susirašinėjimą, 2013-01-10, 2013-01-18 raštus dėl elektrinės statybos iki 2013-07-01 bei pasikeisiančių įstatymo nuostatų ( b.l. 99,100) nepatvirtina, kad buvo keliamas klausimas dėl paslaugų atsisakymo, be to atsakovė nurodė, kad dėl paslaugų atsisakymo informavo 2013 m. kovo mėnesį, nors kaip minėta byloje tokių duomenų nepateikta.

Tarp šalių sudarytoje Sutartyje, III skyriuje „Sutarties galiojimo terminas ir nutraukimo sąlygos“ šalys susitarė, jog sutartis galioja iki visiško šalių įsipareigojimų įvykdymo ir gali būti nutraukta šalių susitarimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sutarties šalys iš esmės nesusitarė dėl sutarties nutraukimo sąlygų, todėl taikytini LR CK 6.217 straipsnyje nustatyti bendrieji sutarties nutraukimo pagrindai ir LR CK 6.218 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas sprendė, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovė raštu pranešė ieškovei apie sutarties nutraukimą LR CK 6.219 straipsnio pagrindu ir tik 2013-10-14. Teismas vertino, kad atsakovė nesilaikė įstatyme numatytos vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos, t.y. informuoti kitą šalį apie sutarties nutraukimą prieš trisdešimt dienų. Padarė išvadą, kad atsakovės nurodomos aplinkybės, kad ji žodžiu nutraukė sutartį dar 2013 m. kovo mėnesį, nepatvirtina jokie įrodymai, nes ieškovė šios aplinkybės nepripažįsta, be to atsakovės teiginiams prieštarauja jos pačios 2013-10-14 rašytinis pranešimas apie sutarties nutraukimą LR CK 6.219 straipsnio, kuris numato, jog šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės, pagrindu. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovė raštu pranešė ieškovei apie sutarties nutraukimą tik 2013-10-14, t.y. jau po to, kai ieškovė buvo įvykdžiusi visus įsipareigojimus pagal sutartį, o sutarties įvykdymo terminas buvo pasibaigęs, todėl teismo vertinimu nurodytu LR CK 6.219 straipsnio pagrindu atsakovė sutarties nutraukti negalėjo. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė pagal sutartį vėlavo parengti saulės elektrinės prijungimo prie skirstomųjų elektros tinklų techninį projektą, jis buvo patvirtintas tik 2013-05-07.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (LR CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Pažymėtina, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Pagal LR CPK 177 straipsnio 2 dalies nuostatas, rašytiniai įrodymai yra viena LR CPK leidžiamų įrodinėjimo priemonių. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK nustatytas išimtis (LR CPK 185 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp sutarties šalių iki 2013-10-14 buvo sudaryta rašytinė ar žodinė ar bet kokio kito pobūdžio sutartis dėl sutarties nutraukimo. Iš esmės, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes apelianto apeliaciniame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip nepagrįsti.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, ir mano, kad buvo visos sąlygos nustatyti force majeure aplinkybėms. Nurodė, kad atsakovė negalėjo protingai numatyti kainų pasikeitimo. Dėl susidariusių aplinkybių sutarties nebuvo galima objektyviai įvykdyti, todėl atsakovė pranešė ieškovei apie sutarties nutraukimą, apie atsisakymą statyti elektrinę nes tai būtų buvę nuostolinga, taip atleisdama ieškovę nuo sutarties vykdymo. Atsakovė negali kontroliuoti valstybės institucijų veiksmų, jų numatyti. Nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ir jų padarinių atsiradimo rizikos. Atsakovė nurodė, kad 2012-07-10 Sutarties 6 punkte buvo numatyta, kad šalys atleidžiamos nuo atsakomybės dėl nenugalimos jėgos, o sutarties sąlyga informuoti kitą šalį per 10 dienų netaikytina, nes ieškovei valstybinės valdžios institucijų veiksmai ir sprendimai dėl kurių neįmanomas sutarties vykdymas buvo žinoma. Be to, atsakovė nurodė, kad darbų dalis nustatytu terminu neatlikta, todėl sutartis savaime nutrūko. Taip pat nurodė, kad nežinojo, kad sutartis vykdoma, todėl negalėjo informuoti apie jos nutraukimą.

LR CK 6.212 straipsnyje numatyta, jog šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Tam, kad pagal LR CK 6.212 straipsnį būtų pripažintos egzistuojant force majeure aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažįstamos nenugalima jėga. Konkrečiu atveju Sutartyje šalys 6 punkte numatė, kad atleidžiamos nuo atsakomybės už įsipareigojimų nevykdymą arba netinkamą įvykdymą, jeigu tai įvyko dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, kilusių nepriklausomai nuo šalių valios, kurių atsiradimo nei viena šalis negalėjo numatyti nei išvengti. Prie nenugalimos jėgos aplinkybių priskiriami ir valstybinės valdžios institucijų veiksmai ir sprendimai, dėl kurių neįmanomas sutarties vykdymas. Sutarties šalis privalo per 10 dienų raštu informuoti kitą šalį. Pranešime nurodomas aplinkybių pobūdis, jų įtaka įsipareigojimui ar įvykdymo terminui. Įsipareigojimų įvykdymas atidedamas nurodytų aplinkybių ar jų pasekmių veikimo laikotarpiui ( b.l. 6,7). Pirmosios instancijos teismas išanalizavęs šalių susitarimą dėl aplinkybių, kurios laikytinos force majeure aplinkybėmis, bei šalių įsipareigojimus pagal sutartį, sprendė, jog atsakovės nurodyta aplinkybė, kad valstybės institucijų priimtais teisės aktais buvo pakeisti elektros energijos supirkimo tarifai ir dėl to sutarties įvykdymas tapo neįmanomu, negali būti pripažįstama force majeure aplinkybe, dėl kurios atsakovė būtų atleista nuo sutarties vykdymo, nes atsakovė pagal sutartį įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas. Atsakovė savo atsikirtimuose akcentavo tai, kad ieškovė buvo įsipareigojusi gauti leidimą ir parengti techninį projektą elektrinei, kurios pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas būtų 1,80 Lt/Kw, todėl pasikeitus tarifams, sutarties įvykdymas tapo neįmanomu. Teismas pagrįstai vertino, kad tiek pati atsakovė, tiek bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė nepaisant to, kad teisės aktais buvo pakeisti elektros energijos supirkimo tarifai, leidimą plėtoti saulės elektros energijos gamybos pajėgumus gavo būtent pagal sutartyje numatytą tarifą, kuris atsakovei iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai pateikus pašymą išduoti leidimą gaminti elektros energiją būtų galiojęs iki tokio leidimo išdavimo (2013-01-17 LR atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-170 2 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ta aplinkybė, kad atsakovė, įvertinusi savo galimybes įgyvendinti projektą ir pateikti prašymą išduoti leidimą gaminti elektros energiją iki 2013-07-01, o neatlikus to iki nustatyto termino – galimą pelną superkant elektros energiją sumažintu tarifu, apsisprendė elektrinės nebestatyti, nes tai jai finansiškai nepelninga, negali būti vertinama kaip force majeure aplinkybė. Teismas pažymėjo ir tai, kad nors sutarties sudarymo metu ir nebuvo žinoma apie galimą elektros energijos supirkimo tarifų pasikeitimą, atsižvelgiant į atsakovės atstovo paaiškinimus teismo posėdyje apie tai, kad jau sudarant sutartį buvo tariamasi dėl terminų, t.y. ar ieškovė suspės atlikti savo įsipareigojimus iki tam tikro termino ir ar atsakovė „spės į kainas“, spręstina, jog atsakovė numatė arba protingai galėjo numatyti galimus tarifų pasikeitimus. Dėl šių argumentų, apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas ne taip suprato pasakymą „ ar spės į kainas“ , iš tiesų jis turėjo minty, ar ieškovė suspės pastatyti elektrinę iki 2013-07-01, t.y. iki tos dienos kol dar galėjo būti taikomos sutartyje numatytos kainos. Apelianto nurodyti argumentai iš esmės nekeičia esmės, be to apelianto nurodomi argumentai, kad atsakovė negalėjo protingai numatyti kainų pasikeitimo nėra pagrįsti, nes atsakovė elgdamasi, kaip protingas atsakingas asmuo, yra pagrindo manyti, domėjosi galimais įstatymų pakeitimais, ir pasekmėmis, galinčiomis įtakoti verslo sprendimus.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė esant anksčiau minėtas sąlygas, būtinas force majeure aplinkybei nustatyti, į tai, kad atsakovės įsipareigojimui pagal sutartį sumokėti už suteiktas paslaugas jokios aplinkybės netrukdo, sprendė, jog atsakovės atsisakymas sumokėti už suteiktas paslaugas remiantis force majeure aplinkybe yra visiškai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos išvadomis, todėl nėra tikslinga išsamiau pasisakyti. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas šališkai vertino pateiktus įrodymus, nes bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės atitinka faktinius bylos duomenis. Apelianto nurodyti motyvai neteikia pagrindo pripažinti, jog byloje esantys duomenys buvo nagrinėti neišsamiai, nes visa bylos medžiaga ir apskųsto teismo sprendimo turinys leidžia daryti išvadą, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėti objektyviai, išsamiai ir įvertinti nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių. Taip pat iš visų aptartų faktinių aplinkybių bei byloje esančių įrodymų, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovės pareigos sumokėti už suteiktas paslaugas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus duomenis, sprendimu nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes visapusiškai ir objektyviai ištyrė, tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliantui neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Apeliacinio skundo netenkinti.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.