Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Informacinių technologijų pasaulis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autobastionas“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Bylos duomenimis nustatyta, jog šalys 2012-07-10 sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 120702/1 (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo suteikti ir nustatytais terminais pateikti atsakovei paslaugas, numatytas sutarties priede Nr. 1, t.y. per 6 mėnesius nuo avanso gavimo dienos gauti 30 kW integruotos saulės elektrinės (supirkimo tarifas 1,80 Lt/Wh) leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus bei parengti su tuo susijusius dokumentus, o taip pat parengti saulės elektrinės prijungimo prie AB Lesto techninį projektą ir teikti projekto suderinimo paslaugas. Atsakovė pagal šią sutartį įsipareigojo sumokėti 4 000 Lt mokestį (PVM neįskaitytas), sumokėdamas 2 000 Lt avansą (PVM neįskaitytas), o likusią dalį sumokėti per 10 dienų nuo darbų patvirtinimo (sutarties 3.4 punktas). Atsakovė vykdydama sutartinius įsipareigojimus 2012-07-18 sumokėjo ieškovei 2 420 Lt avansą, o ieškovė 2012-11-08 gavo leidimą Nr. LP-7060 plėtoti 30 kW integruotos saulės elektrinės elektros energijos gamybos pajėgumus. Toliau vykdydama sutartį ieškovė parengė saulės elektrinės prijungimo prie skirstomųjų elektros tinklų techninį projektą, kuris 2013-05-07 buvo patvirtintas. 2013-05-10 ieškovė išrašė 2 420 Lt PVM sąskaitą faktūrą už suteiktas paslaugas, kurios atsakovė neapmokėjo. 2013-09-24 ir 2013-10-14 ieškovė siuntė atsakovei priminimus apie pradelstą skolą, tačiau atsakovė skolos neapmokėjo. 2013-10-14 atsakovė pranešimu Nr. 76 informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą. Ieškovė atsakydama į minėtą atsakovės pranešimą išsiuntė atsakovei pranešimą Nr. 131021, kuriame nurodė nesutinkanti su tokiu sutarties nutraukimu, kadangi sutartis iš ieškovės pusės yra visiškai įvykdyta, todėl atsakovė turi atsiskaityti už suteiktas paslaugas.

Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad ieškovė visiškai įvykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį, tačiau atsakovė atsisako sumokėti likusią 2 420 Lt sumą už suteiktas paslaugas remdamasi dviem aplinkybėmis, t.y. sutarties 6 punkte numatyta force majeure aplinkybe, kuri, atsakovės manymu, pasireiškė tuo, jog sutarties sudarymo metu galiojo teisės aktai, numatę 1,44–1,80 Lt/Kw saulės elektrinių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifą, o 2013 m. sausio mėnesį priėmus teisės aktų pakeitimus tarifas buvo sumažintas iki 0,69–0,87 Lt/Kw, todėl nuo dėl šalių nepriklausančių aplinkybių išnyko sutarties tikslas ir tolesnis sutarties vykdymas tapo neįmanomu; o taip pat ta aplinkybe, kad atsakovė 2013 m. kovo mėnesį telefonu informavo ieškovę, jog elektrinės nebestatys, todėl atsakovė toliau vykdydama sutartį veikė savo rizika ir neturi teisės reikalauti apmokėjimo už paslaugas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.212 straipsnyje numatyta, jog šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog pagal LR CK 6.212 straipsnį būtų pripažintos egzistuojant force majeure aplinkybes, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažįstamos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teisėju kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. UAB „Paira“, bylos Nr. 3K-3-931/2003; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. C. v. UAB „Molesta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-370/2010).

Šalys sutarties 6 punkte buvo sutarusios, jog šalys atleidžiamos nuo atsakomybės už įsipareigojimų nevykdymą arba netinkamą įvykdymą, jeigu tai įvyko dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, kilusių nepriklausomai nuo šalių valios, kurių atsiradimo nei viena šalis negalėjo numatyti nei išvengti. Prie nenugalimos jėgos aplinkybių priskiriami ir valstybinės valdžios institucijų veiksmai ir sprendimai, dėl kurių neįmanomas sutarties vykdymas. Sutarties šalis privalo per 10 dienų raštu informuoti kitą šalį. Pranešime nurodomas aplinkybių pobūdis, jų įtaka įsipareigojimui ar įvykdymo terminui. Įsipareigojimų įvykdymas atidedamas nurodytų aplinkybių ar jų pasekmių veikimo laikotarpiui.

Nagrinėjamu atveju išanalizavus šalių susitarimą dėl aplinkybių, kurios laikytinos force majeure aplinkybėmis, bei šalių įsipareigojimus pagal sutartį, teismas sprendžia, jog atsakovės nurodoma aplinkybė, kad valstybės institucijų priimtais teisės aktais buvo pakeisti elektros energijos supirkimo tarifai ir dėl to sutarties įvykdymas tapo neįmanomu, negali būti pripažįstama force majeure aplinkybe, dėl kurios atsakovė būtų atleista nuo sutarties vykdymo, nes atsakovė pagal sutartį įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas. Atsakovė savo atsikirtimuose akcentavo tai, kad ieškovė buvo įsipareigojusi gauti leidimą ir parengti techninį projektą elektrinei, kurios pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas būtų 1,80 Lt/Kw, todėl pasikeitus tarifams, sutarties įvykdymas tapo neįmanomu. Tačiau tiek pati atsakovė, tiek bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė nepaisant to, kad teisės aktais buvo pakeisti elektros energijos supirkimo tarifai, leidimą plėtoti saulės elektros energijos gamybos pajėgumus gavo būtent pagal sutartyje numatytą tarifą, kuris atsakovei iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai pateikus pašymą išduoti leidimą gaminti elektros energiją būtų galiojęs iki tokio leidimo išdavimo (2013-01-17 LR atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-170 2 straipsnio 2 dalis). Ta aplinkybė, kad atsakovė, įvertinusi savo galimybes įgyvendinti projektą ir pateikti prašymą išduoti leidimą gaminti elektros energiją iki 2013-07-01, o neatlikus to iki nustatyto termino – galimą pelną superkant elektros energiją sumažintu tarifu, apsisprendė elektrinės nebestatyti, nes tai jai finansiškai nepelninga, negali būti vertinama kaip force majeure aplinkybė. Pažymėtina ir tai, kad nors sutarties sudarymo metu ir nebuvo žinoma apie galimą elektros energijos supirkimo tarifų pasikeitimą, atsižvelgiant į atsakovės atstovo paaiškinimus teismo posėdyje apie tai, kad jau sudarant sutartį buvo tariamasi dėl terminų, t.y. ar ieškovė suspės atlikti savo įsipareigojimus iki tam tikro termino ir ar atsakovė „spės į kainas“, spręstina, jog atsakovė numatė arba protingai galėjo numatyti galimus tarifų pasikeitimus.

Atsižvelgiant į išdėstytą, į tai, kad atsakovė neįrodė esant anksčiau minėtas sąlygas, būtinas force majeure aplinkybei nustatyti, į tai, kad atsakovės įsipareigojimui pagal sutartį sumokėti už suteiktas paslaugas jokios aplinkybės netrukdo, spręstina, jog atsakovės atsisakymas sumokėti už suteiktas paslaugas remiantis force majeure aplinkybe yra visiškai nepagrįstas.

Kitas argumentas, kuriuo remiasi atsakovė yra tas, kad ji 2013 m. kovo mėnesį telefonu nutraukė sutartį, todėl ieškovė sutarties turėjo nebevykdyti, o vykdydama tai darė savo rizika.

Kaip matyti iš sutarties III skyriaus „Sutarties galiojimo terminas ir nutraukimo sąlygos“ šalys susitarė, jog sutartis galioja iki visiško šalių įsipareigojimų įvykdymo ir gali būti nutraukta šalių susitarimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais.

Sprendžiant dėl sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo, pažymėtina, kad bendrasis civilinių teisinių santykių principas – „sutarčių reikia laikytis“ įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t. y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo prievoles, pareigas, kurios nustatytos abipusiškai suderinta valia (sutartimi). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas, įskaitant ir įvykdymo termino praleidimą, reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis (CK 6.205 straipsnis). Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu.

Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis.

Kaip matyti iš paslaugų teikimo sutarties šalys iš esmės nesusitarė dėl sutarties nutraukimo sąlygų, todėl šiuo atveju taikytini CK 6.217 straipsnyje nustatyti bendrieji sutarties nutraukimo pagrindai ir CK 6.218 straipsnyje nustatyta tvarka.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje teigė, jog sutartį su ieškove nutraukė dar 2013 m. kovo mėnesį, telefonu informuodami ieškovę, jog saulės energijos elektrinės nebestatys. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovė raštu pranešė ieškovei apie sutarties nutraukimą CK 6.219 str. pagrindu ir tik 2013-10-14.

CK 2.17 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. CK 2.18 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje numatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų.

Atsakovė sutarties nutraukimą žodžiu grindė ne tuo, kad ieškovė iš esmės pažeidė sutartį, bet tuo, kad pasikeitus aplinkybėms, susijusioms su apmokėjimu už saulės elektrinės pagamintą energiją, nusprendė elektrinės nebestatyti, t.y. iš esmės atsakovė sutarties nutraukimą grindė tuo, kad paslaugos, dėl kurių buvo sudaryta sutartis su ieškove, jai tapo nebereikalingomis. Be to, atsakovė nesilaikė įstatyme numatytos vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos, t.y. informuoti kitą šalį apie sutarties nutraukimą prieš trisdešimt dienų. Atsakovės nurodomos aplinkybės, kad ji žodžiu nutraukė sutartį dar 2013 m. kovo mėnesį, nepatvirtina jokie įrodymai, ieškovė šios aplinkybės nepripažįsta, be to atsakovės teiginiams prieštarauja jos pačios 2013-10-14 rašytinis pranešimas apie sutarties nutraukimą CK 6.219 straipsnio, kuris numato, jog šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės, pagrindu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovė raštu pranešė ieškovei apie sutarties nutraukimą tik 2013-10-14, t.y. jau po to, kai ieškovė buvo įvykdžiusi visus įsipareigojimus pagal sutartį, o sutarties įvykdymo terminas buvo pasibaigęs, todėl nurodytu CK 6.219 straipsnio pagrindu atsakovė sutarties nutraukti negalėjo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, į tai, kad atsakovė nesilaikė įstatymuose numatytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, į sutarties nuostatą, jog sutartis galioja iki visiško šalių įsipareigojimų įvykdymo, teismas sprendžia, jog atsakovės pasirinktas sutarties nutraukimo būdas yra neteisėtas ir nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, todėl ieškovė pagrįstai įvykdė visus įsipareigojimus pagal sutartį, o atsakovė privalo už suteiktas paslaugas sumokėti.

Remiantis byloje esančių ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma darytina pagrįsta išvada, jog ieškovės ieškinys dėl 2 420 Lt skolos priteisimo už suteiktas paslaugas pagal Paslaugų teikimo sutartį yra pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai, priteisiant ieškovei 2 420 Lt skolą iš atsakovės.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (LR CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis (73 Lt) bei išlaidos teisinei pagalbai apmokėti (968 Lt), iš viso 1 041 Lt. Šios išlaidos priteistinos ieškovei iš atsakovės (LR CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės UAB „Autobastionas“ ieškovei UAB „Informacinių technologijų pasaulis“:

2 420 Lt (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt litų ) skolos;

1 041 Lt (tūkstantį keturiasdešimt vieną litą) bylinėjimosi išlaidų.

Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.