Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Henricho Jaglinskio ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės G. B. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovui A. B. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, neturtinės žalos priteisimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir turto padalinimo bei atsakovo A. B. priešieškinį ieškovei G. B. dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo dydžio nustatymo ir turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 314 straipsnio tvarka apeliacinės instancijos teismas priėmė ir ištyrė naujus įrodymus – Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus raštą (b.l. 31, t.3), antstolės T. G. išlaikymo skolos paskaičiavimo aktą (b.l. 33, t.3).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės G. B. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, ištyrusi naujus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.

Ieškovė vienu iš apeliacinio skundo argumentų ginčija teismo išvadą dėl jos (ieškovės) ir atsakovo abipusės kaltės, nutraukiant santuoką, nustatymo. Apeliantė tvirtina, kad teismas išvadą, jog dėl santuokos iširimo kalta ieškovė, padarė nesiremdamas jokiais įrodymais. Apeliantės teigimu, ji pateikė teismui pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovas jos atžvilgiu naudojo fizinį ir psichologinį smurtą, o ieškovės veiksmai, santuokos metu kviečiant policiją dėl atsakovo smurto, negali būti laikomi sutuoktinių pareigas pažeidžiančiais veiksmais, nes jos kreipimasis į policiją buvo sąžiningas. Be to atsakovo smurto prieš ieškovę faktą patvirtino ir liudytojas E. B.. Apeliantės teigimu, teismas taip pat nepagrįstai atmetė atsakovo smurtą pagrindžiančius įrodymus - garso įrašus, grįsdamas tai Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartimi bei Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. nuosprendžiu, kurie nebuvo prijungti prie bylos, bei pažeidžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl baudžiamosiose bylose nustatytų aplinkybių įrodomosios galios civiliniame procese. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus atmeta.

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal CK 3.61 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad abi šalys nebuvo lojalios, tolerantiškos viena kitai, sutuoktiniai nustojo rūpintis bendrais šeimos reikalais, sudarė pakankamą bei pagrįstą pagrindą konstatuoti abiejų sutuoktinių kaltę ir santuokos iširimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004-10-27 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-580/2004, taip pat 2004-05-26 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-331/2004 ir kt. suformavo vieningą praktiką aiškinant ir taikant materialinės teisės normas santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės bylose. Šiose nutartyse pažymėta, kad CK 3.60 straipsnis nustato sąlygas, kurioms esant santuoka gali būti nutraukiama dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jei jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas.

Prašydama nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, ieškovė ieškinyje nurodė, kad šalių santuokinis gyvenimas klostėsi normaliai, tačiau vėliau atsakovas nustojo rūpintis šeima. Be to atsakovas pradėjo naudoti fizinį ir psichologinį smurtą ieškovės atžvilgiu, dėl to ieškovė buvo ne kartą priversta kreiptis į policiją. Atsakovas šių aplinkybių iš esmės nepripažino, tvirtino ir įrodinėjo, jog pati ieškovė nesirūpino šeima, be pagrindo kviesdavo policiją, inicijavo konfliktus. Šalys byloje pripažino, kad faktiškai gyvena atskirai jau keletą metų. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė ne kartą dėl atsakovo smurto kreipėsi į Vilniaus apskrities policijos komisariatą, taip pat į Šalčininkų rajono apylinkės teismą su skundais privataus kaltinimo tvarka, tačiau, bylos atsakovo atžvilgiu buvo nutrauktos, buvo atsisakyta pradėti tyrimą arba atsakovas buvo išteisintas nenustačius jo kaltės, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovės pareiškimai ir pranešimai buvo nepagrįsti, faktai ir aplinkybės nepasitvirtino.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino liudytojo E. B. parodymų dėl atsakovo prieš ieškovę naudoto psichinio ir fizinio smurto. E. B. yra ieškovės ir atsakovo sūnus. Jis yra nepilnametis ir gyvena su ieškove, dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, jis yra suinteresuotas asmuo ir gali subjektyviai vertinti tėvų konfliktų priežastis. Todėl jo parodymai nepripažintini pakankama, patikima įrodinėjimo priemone, nustatant atsakovo smurto prieš ieškovę panaudojimo faktą, be to šios aplinkybės nepagrindžia ir jokie kiti byloje esantys įrodymai. Priešingai, nors ieškovė ne kartą kreipėsi į policiją dėl atsakovo agresyvaus elgesio bei smurto, tačiau visos bylos atsakovo atžvilgiu buvo nutrauktos, buvo atsisakyta pradėti tyrimą arba jis buvo išteisintas nenustačius jo kaltės.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės pateiktus garso įrašus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos garso įrašus ir spręsdamas dėl šalių kaltės dėl santuokos iširimo, rėmėsi vertinimu, atliktu baudžiamojoje byloje, tačiau tuo aspektu, kuriuo šie įrašai pagrindžia atsakovo kaltę. Šie teismų procesiniai dokumentai yra Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO ir pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą jais remtis (CPK 179 str. 3 d.), todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad teismas negalėjo jais remtis, nes jie nebuvo prijungi prie bylos. Įvertinus visus byloje esančius įrodymus objektyviai (CK 1.5 str., CPK 185 str.), teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas pakankamais ir leistinais įrodymais paneigė ieškovės argumentus dėl atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo, dėl ko ieškovės reikalavimas nutraukti santuoką tik dėl atsakovo kaltės yra neteisingas. Byloje įrodyta, jog abu sutuoktiniai iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Šis faktas pripažintinas įrodytu pakankama byloje esančių įrodymų visuma.

Nutraukus santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, pagrįstai netenkintas ir ieškovės prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 3.70 str. 2 d.).

Įstatyme nustatyta, kad teismas, nutraukdamas santuoką, be kitų privalomai spręstinų klausimų, turi išspręsti ir sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 str., 3.62 str. 3 d.). Nagrinėjamoje byloje sutuoktiniai B. bendru susitarimu turto nepasidalijo, todėl šiuo klausimu turėjo priimti sprendimą šalių santuokos nutraukimo bylą nagrinėjęs teismas, kas ir buvo padaryta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo klausimus reglamentuoja CK trečiosios knygos III dalies VIII skyriaus normos (CK 3.116-3.129 str.). Ieškovė apeliaciniame skunde iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje ir dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

Tarp šalių nėra ginčo, jog 59,81 kv.m ploto pastatą - veterinarijos ligoninę, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovas įsigijo iki santuokos sudarymo. Tačiau apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jos reikalavimas pripažinti minėtą pastatą sutuoktinių bendrąją jungtine nuosavybe ir įtraukti jį į dalintino turto balansą. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovė neįrodė, jog šis pastatas buvo pagerintas santuokos metu iš bendrų sutuoktinių lėšų. Pasak apeliantės, teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovas negalėjo turėti asmeninių piniginių lėšų veterinarijos klinikos rekonstrukcijai, be to aplinkybę, kad pastatas buvo pagerintas po santuokos sudarymo iš sutuoktinių bendrų lėšų, patvirtina didesnę įrodomąją reikšmę turintis oficialus dokumentas - veterinarijos klinikos rekonstrukcijos statybos leidimas.

CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo. CK 3.90 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2006, nurodė, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Taigi, kad turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, būtų galima pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti įstatyme įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą. Visų pirma, CK 3.90 straipsnio 1 dalyje reikalaujama nustatyti, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodytoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad tai yra vertinamasis kriterijus, kuris įstatyme detaliau neapibūdinamas, tačiau pažymima, kad esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita.

Šalys neginčija aplinkybės, jog ginčo pastate buvo atliktas remontas ir pastatas sąlyginai buvo pagerintas (rekonstruotas). Be to atsakovas sutinka su apeliantės teiginiais, jog statybos leidimas buvo gautas jau santuokos metu, ką patvirtina ir paties leidimo išdavimo data. Tačiau teismo posėdyje apklausti liudytojai R. B. ir I. N. (b.l. 160-161, t.2) nurodė, jog faktinė pastato rekonstrukcija buvo atlikta dar iki santuokos sudarymo. Įrodymų, patvirtinančių, jog rekonstrukcija buvo atlikta jau po santuokos sudarymo, tik gavus atitinkamą leidimą, byloje nėra, nes vien formalus statybos leidimo išdavimas po santuokos sudarymo besąlygiškai nepatvirtina, jog ir darbai buvo atlikti jau po leidimo išdavimo, byloje esant priešingų įrodymų. Juo labiau, kad po statinio remonto (rekonstrukcijos) statinys techniškai nebuvo inventuorizuotas ir įregistruotas. Be to ieškovė teismui taip pat nepateikė įrodymų, jog statinio rekonstrukcija buvo atlikta iš bendrų sutuoktinių lėšų. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Atsakovo nurodytas aplinkybes, jog rekonstrukcija buvo atlikta iki santuokos sudarymo patvirtino byloje apklausti liudytojai, todėl, nustačius jog pastatas buvo suremontuotas iki santuokos sudarymo, atsakovas neprivalėjo pateikti įrodymų, jog remonto darbai buvo atlikti iš jo asmeninių lėšų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo šį pastatą pripažinti bendrąją jungtine nuosavybe.

CK 3.118 straipsnyje nustatyta, jog, dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, sudaromas turto balansas, t.y. pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ar kito asmeninis turtas, sutuoktinių bendros ar asmeninės skolos. Spręsdamas šiuos klausimus teismas turi vadovautis CK 3.87-3.91 straipsnių nuostatomis. Apeliantė ginčija sprendimo dalį, kuria teismas netenkino ieškovės reikalavimo nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo ir kuria žemės sklypas, gyvenamasis namas ir kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), padalinti šalims lygiomis dalimis, kiekvienai iš jų pripažįstant teisę į ½ dalį šio turto. Apeliantės teigimu, teismas, pripažindamas, kad dalijant turtą turi būti išlaikytos lygios dalijamo turto dalys, taip pat priteisdamas ginčo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su kitais pastatais lygiomis dalimis ieškovei ir atsakovui, neatsižvelgė į nepilnamečių vaikų interesus, be to neatsižvelgė ir į aplinkybę, jog atsakovas name negyvena jau du metus ir neprisideda prie jo išlaikymo.

Turtas teismo sprendimu padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas leidžia nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.117, 3.123 str.), nukrypimas nuo lygių dalių turi būti motyvuotas teismo sprendime. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį, kadangi ieškovė neįrodė, jog ji iš savo asmeninių lėšų labiau prisidėjo prie šeimos turto įsigijimo bei jo išlaikymo, kaip ir neįrodė, kodėl atsakovui turi atitekti mažesnė turto dalis, ar kodėl jis turi netekti teisės į gyvenamąjį namą. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog yra pakankamas pagrindas nagrinėjamu atveju nukrypti nuo lygių dalių principo: sutuoktiniai neturi žymių sveikatos sutrikimų, jų turtinė padėtis yra panaši, su ieškove lieka gyventi šalių nepilnamečiai vaikai, bet iš atsakovo yra priteistas išlaikymas iki vaikų pilnametystės (išlaikymo dydžio ieškovė apeliaciniu skundu neginčija), taip pat nėra nustatyta kitų aplinkybių, kurios leistų teismui objektyviai nukrypti nuo lygių dalių principo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovo pasiūlytas sodybos (gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais bei žemės sklypu) padalijimo būdas (abiems šalims po ½ dalį) bei siūloma naudojimosi šiuo turtu tvarka yra priimtinesnis, apsaugantis abiejų sutuoktinių interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent toks ginčo turto padalijimas taip pat geriausiai atitinka ir nepilnamečių vaikų interesus. Tuo tarpu apeliantės argumentai, jog nėra pagrindo priteisti ½ dalį ginčo turto atsakovui, kadangi jis jau 2 metus name negyvena ir juo nesirūpina, nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo dalį dėl šio turto padalinimo pakeisti, kadangi ir pati ieškovė name negyvena jau keletą metų (dirba ir gyvena Baltarusijoje kartu su šalių nepilnamečiais vaikais) bei šios aplinkybės neginčija. Padalinus žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), ieškovei ir atsakovui lygiomis dalimis, apeliacinio skundo argumentai dėl šio turto vertės nustatymo tampa neaktualūs, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir plačiau nepasisako.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Apeliantė apeliaciniame skunde pateikė teismui prašymą dėl dalies (3400 Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo atidėjimo. Nors pirmosios instancijos teismas šio apeliantės prašymo nesprendė ir apeliacinį skundą priėmė, tačiau, apeliacinės instancijos teismui ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jai atsirado pareiga nurodytą žyminį mokestį sumokėti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės G. B. valstybės naudai 3400 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus litų) žyminio mokesčio.