Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-06-08 · Civilinė byla Nr. 2S-992-560/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-08
Bylos Nr.
2S-992-560/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-09383-2015-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dainius Rinkevičius
Kreditorius
UAB „Mokilizingas“
Civilinė byla Nr. 2S-992-560/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09383-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 125.11.1; 122.3.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 8 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Mokilizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą dėl skolos ir delspinigių išieškojimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius UAB „Mokilizingas“ pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Prašė jo naudai priteisti iš skolininko S. S. 551,15 EUR skolos, 209,35 EUR delspinigių už laikotarpį nuo 2014-09-15 iki 2015-03-16 (delspinigių norma, 0,5 proc.), 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei 6,00 EUR žyminio mokesčio.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 20 d. nutartimi kreditoriaus UAB „Mokilizingas“ pareiškimą atsisakė priimti.

Nurodė, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 435 str. 2 d. numato, jog pareiškimą atsisakoma priimti, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas. Įvertinęs teismo įsakymo instituto specifiką teismas pažymėjo, kad aiškiai nepagrįstu pareiškimu laikytinas toks, kurio patenkinimas reikštų teisės aktais įtvirtinto reguliavimo pažeidimą, nepagrįstą nesilaikymą vyraujančios teismų praktikos, kuri pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismams yra privaloma bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimą. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju kreditorius, be pagrindinės skolos, prašo priteisti iš skolininko 0,5 procentų dydžio už kiekvieną atsiskaityti uždelstą dieną skaičiuojamus delspinigius, paskaičiuotus už laikotarpį nuo 2014-09-15 iki 2015-03-16, kurių dydis iš viso sudaro 209,35 EUR. Akcentavo, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti šaliai nuostolius, taigi netesybos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (kreditoriui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (skolininko) sąskaita. Pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra netoleruojamos neprotingai didelės, lupikiškos netesybos. Sąžiningumo ir protingumo principų sutartiniams santykiams taikymas, neleidžiant sutarties šaliai nepelnytai praturtėti dėl neprotingo dydžio netesybų, yra viešas interesas, kurį teismas turi įgyvendinti ex officio. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuo 2011-04-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 str. 8 d. nustato, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos už vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos. Įvertinęs visų anksčiau nurodytų aplinkybių visumą, tai, kad reikalavimas kildinamas iš vartojimo kredito teisinių santykių, o reikalaujama delspinigių norma viršija VKĮ 11 str. 8 d. nustatytą maksimalų dydį net 10 kartų, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), darė išvadą, kad kreditoriaus prašomi priteisti tokio dydžio delspinigiai yra aiškiai per dideli, todėl kreditoriaus reikalavimas dėl tokių delspinigių priteisimo yra aiškiai nepagrįstas.

III. Atskirojo skundo argumentai

Kreditorius UAB „Mokilizingas“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodė, kad, vadovaujantis VKĮ 49 str. 4 d., iš sutarčių, sudarytų iki minėto įstatymo įsigaliojimo, kylantiems santykiams nėra taikomos VKĮ nuostatos. Pabrėžė, kad vartojimo kredito sutartis su skolininku buvo sudaryta 2011-01-26, t. y. iki VKĮ įsigaliojimo. Atkreipė dėmesį, kad CPK XXIII skyriaus normos, reglamentuojančios bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, nenumato, jog teismas tokiose bylose turėtų pareigą tikrinti kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Priešingai, CPK 435 str. 3 d. aiškiai įtvirtina, kad spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Laiko, kad CPK XXIII skyriaus normos leidžia skolininkui apginti savo interesus pareiškiant prieštaravimus dėl kreditoriaus pateikto pareiškimo. Akcentavo, kad CPK nuostatos numato, jog teismo įsakymas privalomai turi būti įteiktas skolininkui, nes kai skolininko gyvenamoji ar darbo vietos nežinomos, teismas panaikina teismo įsakymą ir kreditoriaus pareiškimą palieka nenagrinėtu. Nurodė, kad teismas neturi pareigos kontroliuoti netesybų normų, kadangi skolininkas turi teisę gintis pats, pareikšdamas prieštaravimus. Pažymėjo, kad teismas vertino tik delspinigių normos dydį, o ne prašomą priteisti delspinigių sumą. Mano, kad prašoma priteisti delspinigių suma, atsižvelgiant į negrąžinto kredito dalį, negali būti laikoma nepagrįstai didele. Laiko, kad tokiu būdu yra apribojama kreditoriaus teisė kreiptis į teismą, nes iš skundžiamos teismo nutarties akivaizdu, jog kreditorius negali kreiptis į teismą dėl netesybų priteisimo, jeigu su klientais sudarytose vartojimo kredito sutartyse numatytas delspinigių dydis yra 0,5 proc. dydžio. Apelianto nuomone, tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei kituose teisės aktuose įtvirtintam teisės kreiptis į teismą principui. Pabrėžė, kad sutarčių laisvės principas, leidžiantis laisva valia susitarti dėl sutarties sąlygų, taip pat nedraudžia sutartyje numatyti ir priteistinų delspinigių dydžio. Tokią teisę numato ir Civilinio kodekso 6.71 str. Atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Pabrėžė, kad civilinio proceso doktrinoje sąvoka „aiškiai nepagrįstas reikalavimas“ suvokiama kaip neturintis pagrindo, neargumentuotas, absurdiškas arba nesąžiningas reikalavimas. Laiko, kad toks konstatavimas įmanomas tik tada, kai teismas iš pateiktų dokumentų turi pakankamai duomenų daryti būtent tokią išvadą. Kitais atvejais taikyti CPK 435 str. 2 d. nuostatų negalima. Mano, kad kreditoriaus 2015-03-16 pateikto pareiškimo negalima laikyti neturinčiu pagrindo, kadangi, kaip nurodyta pareiškime, reikalavimas kildinamas iš tarp skolininko ir kreditoriaus sudarytos Paskolos pavedimu sutarties Nr. VFF10126HLPA. Pareiškimas negali būti laikomas nesąžiningu, kadangi sutartyje kreditorius ir skolininkas susitarė būtent dėl tokios delspinigių normos. Įvertinus tai, kad CPK 433 str. 3 d. aiškiai numato, jog prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami, kreditorius neprivalėjo pridėti sutarties kopijos, kurioje nurodyta delspinigių norma.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs apelianto nurodytus argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Byloje nustatyta, kad kreditorius UAB „Mokilizingas“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš skolininko S. S. 551,15 EUR skolos, 209,35 EUR delspinigių už laikotarpį nuo 2014-09-15 iki 2015-03-16 (delspinigių norma, 0,5 proc.), 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei 6,00 EUR žyminio mokesčio. Pirmosios instancijos teismas pripažino kreditoriaus reikalavimą priteisti delspinigių sumą aiškiai nepagrįstu. Kreditorius UAB „Mokilizingas“ su tokia teismo išvada nesutinka ir ją skundžia atskiruoju skundu.

Vadovaujantis CPK 435 str. 2 d., teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. CPK 437 str. 2 d. 4 p. nuostata, jog, išdavęs teismo įsakymą, teismas informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju kreditorius UAB „Mokilizingas“ nurodo, kad dėl delspinigių normos dydžio kreditorius ir skolininkas susitarė sutartimi, o VKĮ 11 str. 8 d. nuostatos, numatančios, jog netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, netaikytinos. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai (šios aplinkybės neginčija ir apeliantas). Tai reiškia, kad tarp šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, dėl šių priežasčių tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 str. 7 d.), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Pažymėtina, kad šiuo atveju skolą sudaro 551,15 EUR, o delspinigiai už laikotarpį nuo 2014-09-15 iki 2015-03-16 sudaro beveik pusę šios sumos, t. y. 209,35 EUR. Tai, kas anksčiau nurodyta, suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog 0,5 proc. delspinigių norma buvo nustatyta skolininko ir kreditoriaus sudaryta sutartimi, ar tai, jog VKĮ 11 str. 8 d. dėl 0,05 dydžio netesybomis nagrinėjamu atveju netaikomas, nereiškia, jog delspinigiai buvo sąžiningi skolininko atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant nustatyti ir įvertinti, ar apelianto reikalavimai dėl delspinigių priteisimo yra pagrįsti ir nepažeidžia skolininko, kaip vartotojo, ir apelianto interesų pusiausvyros, būtina atlikti išsamų teisminį tyrimą ir šio apelianto reikalavimo pagrįstumo klausimą išspręsti pagal ginčo teisenos taisykles. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartį, dėl to atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.,

nutaria:

Kreditoriaus UAB „Mokilizingas“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Dainius Rinkevičius