- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-15
- Bylos Nr.
- 1A-196-908/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-35153-2018-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
- Nuteistasis
- E. K.
- Advokatai
- Girdutis Vainius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. gynėjo advokato Girdučio Vainiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu padariusiu nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. liepos 5 d. nuosprendžiu, paskirta bausmė bausmių dalinio sudėjimo būdu subendrinta su šiuo nuosprendžiu paskirta bausme ir E. K. skirta galutinė vienerių metų ir dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į paskirtą bausmę įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendį, pakeistą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. liepos 5 d. nuosprendžiu. Į bausmės laiką įskaitytas E. K. suėmime nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2021 m. gruodžio 29 d. išbūtas laikas. I. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš E. K. jo naudai priteista 800 Eur turtinės žalos ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. E. K. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent, jis turėdamas tikslą apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą – pinigus, 2018 m. liepą pranešė I. J. tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad jo (I. J.) mobiliojo ryšio telefonas yra neva vogtas ir pareikalavo, kad jis (I. J.) jam sumokėtų pinigus, ir, jiems 2018 m. liepos 4 d. ir 2018 m. liepos 5 d. susitikus aikštelėje, esančioje Švenčionių r. sav., Švenčionėliuose, Žilvičių gatvėje, iš I. J. išviliojo ir pasisavino kiekvieną dieną po 150 Eur, iš viso 300 Eur. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, pasakė I. J. tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad neva turi anglišką banko kortelę, į kurią reikia įnešti 200 Eur tam, kad būtų galima išgryninti 14 000 Eur, žadėdamas grąžinti 300 Eur už neva sumokėtą neegzistuojančią baudą už neva mobiliojo ryšio telefono vagystę, ir 2018 m. liepos 10 d., apie 15 ir 18 val., prie krepšinio aikštelės, esančios Švenčionyse, A. Rymo gatvėje, išviliojo iš I. J. ir pasisavino 200 ir 300 Eur, iš viso 500 Eur. Taip E. K. apgaule savo naudai įgijo I. J. priklausančius 800 Eur.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistojo E. K. gynėjas advokatas G. Vainius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas iš esmės argumentuojamas tuo, kad tarp nuteistojo E. K. ir nukentėjusiojo I. J. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, nes E. K. nenaudojo apgaulės prieš I. J.. I. J. skolino E. K. pinigus pasitikėdamas juo ir siekdamas iš to užsidirbti, t. y. paskolintus pinigus atgauti dvigubai. E. K. pripažįsta pasiskolinęs iš I. J. pinigus ir ruošiasi juos grąžinti. Įrodymų, pagrindžiančių E. K. išankstinę tyčią apgaule įgyti I. J. turtą, byloje nėra. Teismas nepagrįstai sureikšmino suinteresuoto I. J. parodymus ir suabejojo E. K. parodymais. E. K. pripažįsta, kad apsikeitė su I. J. telefonais, taip pat tai, kad su juo aptarinėjo automobilio pardavimo klausimus. E. K. norėjo nupirkti ne I. J., o kitą automobilį ir jį pelningai perparduoti, tačiau sandoris nepavyko, nes automobilis, kurį planavo pirkti, buvo parduotas, o iš I. J. pasiskolintus pinigus E. K. išleido kitoms reikmėms. E. K. paaiškino I. J., kad neperka automobilio, nes neturi pinigų. E. K. siūlė I. J. surašyti paskolos sutartį ar vekselį paskolai užtikrinti, tačiau pastarasis atsisakė. Tuomet E. K. siūlė I. J. savo mokėjimo kortelę, kaip užstatą, nes kitų dokumentų su savimi neturėjo. Nors mokėjimo kortelės galiojimas buvo pasibaigęs, tačiau I. J. sutikdamas ją paėmė. I. J. negalėjo nesuprasti, kad mokėjimo kortelės galiojimas buvo pasibaigęs, nes ant jos nurodytas galiojimo laikas. I. J. turi pakankamą išsilavinimą ir užsiima verslu, t. y. daiktų perpardavinėjimu, todėl suprato, kad būtina užtikrinti paskolos grąžinimą, tačiau veikė neapdairiai ir neatidžiai, todėl turi prisiimti atsakomybę už tai. Priešingai, negu vertino teismas, E. K. ir I. J. susirašinėjimo turinys atitinka E. K., o ne I. J. nurodytas aplinkybes. Dėl I. J. teiginių, kad jis mokėjo E. K. pinigus, nes pastarasis nurodė, jog jo išmainytas telefonas yra vogtas ir reikia sumokėti baudą, pažymėta, kad pats I. J. buvo neįsitikinęs, ar jo mainomas telefonas yra nevogtas. I. J. neturėjo telefono dokumentų, tačiau mainė jį E. K. nepateikdamas dokumentų. Tuo tarpu E. K. neabejojo savo mainomo telefono gavimo teisėtumu. I. J. turėjo realią galimybę pasiteirauti, ar E. K. turi reikalų su policija dėl vogto telefono, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl to nepadarė. I. J. teiginių, kad jis sumokėjo E. K. už informacijos, jog telefonas gautas iš jo, nepateikimą policijai, nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Dėl 200 Eur įnešimo į banko kortelę pastebėta, kad tai taip pat grindžiama tik I. J. teiginiais, kurie yra nelogiški. Neįtikėtina, kad I. J., perdavęs E. K. 200 Eur, tikėjosi už tai gauti 1 500 Eur, o perdavęs dar 300 Eur – dar 2 400 Eur, t. y. iš viso tikėjosi gauti keturis kartus didesnę pinigų sumą. I. J. užsiimdamas daiktų perpardavimu, bandydamas atgauti E. K. paskolintus pinigus, suprasdamas, kad be rašytinio dokumento jam nepavyks civiline tvarka įrodyti pinigų skolinimo, sukūrė versiją žinodamas, kad E. K. turi problemų su teisėsauga, todėl juo bus tikima labiau, nei E. K.. Priešingai, negu vertino teismas, liudytojos T. A. parodymai nepagrindžia E. K. kaltės. T. A. nurodė tik apie E. K. ir I. J. susirašinėjimą, kurio E. K. neneigia. T. A. tik perpasakojo I. J. nurodytas aplinkybes. T. A. yra I. J. senelė, todėl yra suinteresuota bylos baigtimi. Be to, priešingai, negu vertino teismas, liudytojo V. Š. parodymai nepatvirtina I. J. pozicijos, nes jis nenurodė jokių bylai reikšmingų aplinkybių. Teismas neišdėstė įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvų, kurias vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. E. K. kaltė grindžiama prielaidomis, teismas neišanalizavo visų galimų versijų.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
4. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o pripažinus, kad E. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką atidėti bausmės vykdymą, nukentėjusiojo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis E. K. ir jo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, jog nuteistasis nukentėjusiojo I. J. atžvilgiu nepanaudojo esminės apgaulės, tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, todėl apeliantas nepagrįstai nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.
7. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-1073/2020).
8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą apeliacinio skundo ribose, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. K. pripažino kaltu padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo
9. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.
10. Nagrinėjamu atveju E. K. yra nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiajam I. J. priklausantį turtą – 800 Eur. Apgaulė pasireiškė, be kita ko, tuo, kad nuteistasis E. K., turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą – pinigus, pranešė nukentėjusiajam I. J. tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, jog nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefonas yra neva vogtas, ir pareikalavo, kad jis nuteistajam perduotų pinigus, skirtus baudai už pavogtą telefoną sumokėti, taip nuteistasis pasisavino iš viso 300 Eur. Tęsdamas nusikalstamą veiką nuteistasis E. K. nukentėjusiajam pasakė, kad turi anglišką banko kortelę, į kurią reikia įnešti 200 Eur tam, jog galima būtų išgryninti 14 000 Eur, žadėdamas grąžinti 300 Eur už neva sumokėtą neegzistuojančią baudą už mobiliojo ryšio telefono tariamą vagystę, taip iš nukentėjusiojo išviliojo ir pasisavino dar 500 Eur.
11. Apeliaciniame skunde nesutinkama, kad nuteistasis E. K. nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo apgaulę, juo labiau, esminę, teigiama, kad tarp jo ir nukentėjusiojo susiklostė išimtinai civiliniai teisiniai santykiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie skundo argumentai nepagrįsti, juos paneigia bylos įrodomoji medžiaga.
12. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105-495/2021).
13. Atsižvelgus į nurodytą kasacinio teismo praktiką aiškinant apgaulės požymį BK 182 straipsnio kontekste, darytina išvada, kad apgaulei konstatuoti reikia trijų požymių: 1) objektyvios tiesos iškreipimo; 2) tikslo suklaidinti nukentėjusįjį; 3) tyčios – kaltininko suvokimo, kad pateikia tiesos neatitinkančią informaciją. Būtent dėl kaltininko objektyvios tiesos iškraipymo nukentėjusiojo sąmonėje susiformuoja klaidingas įsivaizdavimas ir dėl to jis sau nenaudingai disponuoja turtu.
14. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamosios bylos duomenimis neabejotinai įrodyta, kad nuteistasis E. K. nukentėjusiajam pateikė objektyvią tiesą iškreipiančią informaciją. Pirmiausia, nuteistasis nukentėjusiajam I. J. melagingai nurodė, kad mobiliojo ryšio telefonas, kurį nuteistas įgijo iš nukentėjusiojo, yra vogtas ir dėl to E. K. turi sumokėti baudą. Šiuo tikslu jis iš nukentėjusiojo pareikalavo 150 Eur, po kurio laiko dar kartą pareikalavo tokio paties dydžio sumos. Aplinkybę, kad nuteistasis melagingai nukentėjusiajam nurodė, jog dėl vogto telefono jis kviečiamas į policiją, pagrindžia nukentėjusiojo I. J. parodymai, kuriuos patvirtina byloje esantys kaltinamojo ir nukentėjusiojo susirašinėjimo duomenys. E. K. žinutėse rašoma apie tariamai gautą baudą, grasinama policijai pranešti, jog neva vogtas mobiliojo ryšio telefonas yra nukentėjusiojo, reikalaujama, kad nukentėjusysis padengtų 300 Eur baudą (1 t., b. l.37-38, 48-59; 2 t., b. l. 182-183). Be to, iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistasis nukentėjusiajam siuntė nuotraukas, kuriose matyti E. K. siųsti procesiniai dokumentai, t. y. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Švenčionių rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus raštas dėl pareiškimo (ROIK:0118000292782) ir 2017 m. rugsėjo 28 d. pranešimas apie įtarimą E. K. (1 t., b. l. 17-24). Iš šių nuotraukų matyti, kad procesiniai dokumentai yra susiję su kitomis (nesusijusiomis su nagrinėjama byla) nusikalstamomis veikomis, o tokių nuotraukų siuntimas nukentėjusiajam patvirtina, jog nuteistasis E. K. siekė sustiprinti išgalvotą istoriją apie vogtą telefoną ir policijos paskirtą baudą, t. y. apgauti nukentėjusįjį.
15. Pirmosios instancijos teismas skundžiame nuosprendyje teisingai nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog mobiliojo ryšio telefonas „Samsung Galaxy J3” būtų vogtas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad I. J. nebuvo visiškai įsitikinęs, jog išmainomas telefonas nėra vogtas ir nepateikė telefono dokumentų, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai nepaneigia fakto dėl apgaulės prieš nukentėjusįjį panaudojimo. Nuteistasis E. K. neturėjo objektyvaus pagrindo galvoti, kad iš nukentėjusiojo įgytas telefonas gautas nusikalstamu būdu, jis suvokė, jog dėl tariamos telefono vagystės jo niekas į policiją nekvietė ir neskyrė baudos, taigi, jis nukentėjusiajam sąmoningai pateikė objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją ir suvokė, kad tokiu būdu prieš nukentėjusįjį naudoja apgaulę. Šių išvadų nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusysis turėjo realią galimybę domėtis ir pasiteirauti E. K., ar jis turi reikalų su policija dėl vogto telefono. Toks apelianto teiginys laikytinas nepagrįstu, nes būtent pats nuteistasis nukentėjusiajam ir nurodė, kad yra kviečiamas į policiją dėl tariamai pavogto mobiliojo ryšio telefono. Šiame kontekste sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojo V. Š. parodymai nepagrindžia byloje įrodinėjamų aplinkybių dėl nuteistojo melagingos istorijos apie telefono vagystę, tačiau analizuojamas aplinkybes patvirtina anksčiau aptarti įrodymai apie nuteistojo ir nukentėjusiojo susirašinėjimą (1 t., b. l. 48-59).
16. Be kita ko, E. K., žadėdamas grąžinti 300 Eur už minėtą, tariamai sumokėtą, baudą, nukentėjusiajam pasakė, kad turi anglišką banko kortelę, į kurią reikia įnešti 200 Eur, jog būtų galima išgryninti 14 000 Eur. Šią aplinkybę neabejotinai patvirtina nukentėjusiojo I. J., liudytojos T. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kuriuos taip pat patvirtina tiek esantis nuteistojo E. K. ir nukentėjusiojo I. J. susirašinėjimas (1 t., b. l. 37-38, 60-112, 153-154; 2 t., b. l. 182-183), tiek bylos objektyvūs duomenys, t. y. nuteistojo nukentėjusiajam kaip užstatas duota negaliojanti banko kortelė (1 t., b. l. 113-118). Nuteistasis neneigė žinojęs, kad nukentėjusiajam perduodama banko kortelė yra negaliojanti, todėl nuteistasis nukentėjusiajam pateikė apgaulingą informaciją. Šios išvados nekeičia ta aplinkybė, kad ant banko kortelės buvo nurodytas jos galiojimo laikas.
17. Nepagrįstais laikytini ir apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistasis norėjo nupirkti ne I. J. parduodamą automobilį, nes iš bylos medžiagoje esančio nukentėjusiojo ir nuteistojo susirašinėjimo matyti, kad pats nuteistasis E. K. nukentėjusiajam rašė, jog nupirks iš nukentėjusiojo automobilį, bet prašo nukentėjusiojo paskolinti 100 Eur, kad galėtų išsigryninti 1 200 Eur, be to, pats nurodo, jog kaip užstatą duos banko kortelę (1 t., b. l. 48-52).
18. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad E. K., sąmoningai suvokdamas, jog nukentėjusiajam pateikia melagingą informaciją, apgavo nukentėjusįjį, kuris dėl nuteistojo panaudotos apgaulės perdavė jam savo turtą – 800 Eur. Pagal teismų praktiką sukčiavimo atveju būtent prieš nukentėjusįjį panaudota apgaulė turi lemti jo apsisprendimą perduoti turtą kaltininkui, t. y. apgaulė turi būti esminė. Šiuo atveju byloje esančiais anksčiau aptartais duomenimis neabejotinai įrodyta, kad nukentėjusysis nežinojo, jog E. K. nebuvo paskirta bauda dėl vogto telefono, taip pat, kad istorija dėl banko kortelės ir 14 000 Eur sumos išgryninimo melaginga. Akivaizdu, kad priešingu atveju – nesant nukentėjusiajam pateiktos objektyvios tikrovės neatitinkančios informacijos, kuri jį suklaidino, jis E. K. nebūtų perdavęs iš pradžių 300 Eur, o vėliau – dar 500 Eur. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo E. K. panaudota apgaulė turėjo lemiamą įtaką nukentėjusiojo I. J. apsisprendimui perduoti 800 Eur E. K., todėl laikytina esmine.
19. Apeliaciniame skunde nuteistojo E. K. panaudotą esminę apgaulę bandoma paneigti, nurodant, kad I. J. skolino E. K. pinigus ne dėl to, jog prieš jį buvo panaudota apgaulė, bet dėl siekio iš to užsidirbti, t. y. atgauti dvigubai didesnę pinigų sumą. Anot nuteistojo, jis pripažįsta pasiskolinęs pinigus ir žada juos grąžinti, todėl tarp jo ir nukentėjusiojo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija, tokius skundo argumentus laiko nepagrįstais ir neatitinkančiais faktinių bylos aplinkybių.
20. Nukentėjusiojo tikslas užsidirbti iš pinigų skolinimo nepaneigia nuteistojo atsakomybės, jeigu nukentėjusysis pinigus perduoda dėl prieš jį panaudotos apgaulės, būdamas suklaidintas. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmąją pinigų sumą, t. y. 300 Eur, nukentėjusysis nuteistajam E. K. perdavė, nes išsigando, jog jo įsigytas ir išmainytas mobiliojo ryšio telefonas gali būti iš tikrųjų vogtas, ir nenorėjo konflikto su nuteistuoju, o juo patikėjo, nes nuteistojo E. K. žmonos motina dirba teisme (1 t., b. l. 37-38; 2 t., b. l. 182-183). Vėliau 500 Eur sumą nukentėjusysis davė, nes norėjo atgauti perduotus 300 Eur ir, kaip pats nurodė, susigundė pasiūlymu atgauti didesnę sumą (1 t., b. l. 37-38; 2 t., b. l. 182-183). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, net tokiu atveju, jei nukentėjusysis ir norėtų atgauti didesnę nei paskolinta suma, toks tikslas nepaneigia aplinkybės, kad nuteistasis, neturėdamas tikslo grąžinti pasiskolinamų pinigų, iš nukentėjusiojo pinigus gavo panaudojęs apgaulę, t. y. pateikęs nukentėjusiajam tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri ir nulėmė pastarojo apsisprendimą perduoti pinigus E. K.. Taigi, apeliacinio skundo argumentas dėl siekio gautus pinigus grąžinti laikytinas deklaratyviu ir vertintinas kaip asmens gynybinė pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi nuteistojo noras grąžinti pinigus nepasireiškė jokiais objektyviais veiksmais.
21. Pažymėtina kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Kai nukentėjusysis apgaule yra įtraukiamas į sau nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo, ar jį sudarius. Būtent tai, taip pat ir atsižvelgiant į sandorio rūšį, gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu, arba sukčiavimo nusikaltimu. Taigi kiekvienu atveju būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys, jam sudarant atitinkamus sandorius. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105-495/2021).
22. Apeliacinio skundo argumentais nepaneigtas nuteistojo E. K. panaudotos esminės apgaulės faktas, nes būtent nukentėjusiajam pranešta melaginga informacija lėmė pinigų perdavimą nuteistajam, kuris. Šis, pasinaudodamas objektyvios tikrovės neatitinkančia informacija, siekė įgyti svetimą nukentėjusiajam I. J., priklausantį turtą, todėl nėra pagrindo teigti, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo susiklostė paskoliniai santykiai, dėl kurių kylantys klausimai spręstini civilinės teisės normomis.
23. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių nuteistojo E. K. išankstinę tyčią apgaule įgyti nukentėjusiojo I. J. turtą. Su šiuo argumentu nėra pagrindo sutikti, nes apie nuteistojo kaltę ir apie tai, kad E. K., panaudodamas apgaulę, siekė negrąžintinai įgyti nukentėjusiojo turtą – 800 Eur – sprendžiama ir pagal objektyviai pasireiškusios nuteistojo veiksmus, kurie šiuo atveju yra įrodyti baudžiamosios bylos medžiaga.
24. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiojo I. J. parodymus, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jo parodymus dėl nusikalstamo nuteistojo elgesio patvirtina ir kiti anksčiau aptarti įrodymai, kurių neneigia ir pats apeliantas. Pastarieji patvirtina ne nuteistojo E. K. nurodomas aplinkybes, o priešingai – patvirtina nukentėjusiojo pateikiamą įvykių versiją. Pažymėtina ir tai, kad proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-284-719/2020).
25. Apeliaciniame skunde teigiama, kad T. A. parodymai nepagrindžia E. K. kaltės, be to, ji yra nukentėjusiojo senelė, todėl yra suinteresuota bylos baigtimi, tačiau vien ši aplinkybė, jog liudytoja yra susijusi giminystės ryšiais su nukentėjusiuoju, savaime nereiškia, kad jos parodymais negalima grįsti teismo daromų išvadų. Kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Nors BPK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią asmuo gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kad šeimos nario ar artimo giminaičio, kaip šiuo atveju senelės, parodymai savaime laikytini nepatikimais.
26. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16-942/2022). Nors sutiktina, kad apie E. K. nusikalstamus veiksmus liudytoja T. A. sužinojo iš nukentėjusiojo I. J., tačiau netiesioginiai įrodymai neturi savaime mažesnės įrodomosios reikšmės. Be to, kaip jau minėta, tai, kad nuteistasis E. K. padarė BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra grindžiama byloje surinktų, vienas kitą patvirtinančių, įrodymų visuma. Dėl šios priežasties nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistojo E. K. kaltė yra grindžiama prielaidomis.
27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo E. K. panaudota apgaulė pripažintina esmine, taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nuteistasis E. K. apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiojo I. J. turtą – 800 Eur, todėl jo veika pagrįstai pripažinta sukčiavimu.
Dėl paskirtos bausmės
28. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistojo gynėjas prašė nuteistajam E. K. taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pasisako ir dėl nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės.
29. BK 54 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktus teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą.
30. Vadovaujantis BK 61 straipsniu, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (2 dalis). Šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose numatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
31. Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).
32. Nuteistasis E. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kurios sankcijoje yra numatytos alternatyvios – viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, arešto ir laisvės atėmimo iki trejų metų – bausmės. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad asmuo, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną nesunkų baigtą nusikaltimą. Nagrinėjamo nusikaltimo pavojingumo laipsnis pagal jo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį bei pasireiškimą visumoje atitinka rūšinį ir iš kitų sukčiavimų neišsiskiria. Kaltinamasis E. K. vieną kartą teistas, baustas administracine tvarka, oficialiai nedirbantis. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog jis turi mažametį vaiką, nėra išskirtinė ar rodanti mažesnį jo pavojingumą.
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam E. K., tinkamai įvertino jos individualizavimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose, visoms šioms aplinkybėms skyrė vienodą teisinę reikšmę ir, vadovaudamasis BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalimis, motyvuotai ir pagrįstai paskyrė pagal nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką ir jo asmenybę teisingą – BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį pagrįstai nustatė artimą minimaliam.
34. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Nuteistojo E. K. padarytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), o už šio nusikaltimo padarymą E. K. nuteistas laisvės atėmimo bausme ketveriems mėnesiams. Vadinasi, nagrinėjamu atveju egzistuoja formaliosios bausmės vykdymo atidėjimo taikymo sąlygos.
35. Bausmės vykdymo atidėjimo taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), būtent konkrečią bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo atveju teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus kelius savo tikslams siekti) galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-1073/2020).
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba nuteistajam atlikus tik jos dalį, nėra. E. K., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną nesunkų baigtą nusikaltimą; jis pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis yra teistas (t. 3, b. l. 56-58); iš Lietuvos Teismų Informacinės Sistemos LITEKO matyti, kad taip pat yra baustas administracine tvarka. Pažymėtina tai, kad E. K. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, taip nepateisindamas teismo jam išreikšto pasitikėjimo. E. K. dėl padarytos nusikalstamos veikos kaltės nepripažino, taip pat nėra kitų aplinkybių, leidžiančių manyti, jog savo elgesį vertina kritiškai. Skundo argumentai apie tai, kad probacijos darbuotojai žinojo apie jo išvykimą dirti į užsienį yra įvertinti nagrinėjant teikimą dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo įsiteisėjusia Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2019 m. kovo 14 d. nutartimi, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas netaikytinas.
37. Nuteistojo E. K. gynėjas baigiamojoje kalboje, pasakytoje apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas turėjo į nuteistajam skiriamą bausmę įskaityti Jungtinėje Karalystėje suėmime išbūtą laiką. Šis, anot gynėjo, truko nuo 2020 m. rugpjūčio 28 d. iki 2020 m. rugsėjo 4 d. Aukštesnysis teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nagrinėdamas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pateikto apeliacinio skundo ribose, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, subendrinęs savo nuosprendžiu paskirtą bausmę su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. liepos 5 d. nuosprendžiu, paskirta bausme, į bausmės laiką įskaitė E. K. suėmime nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2021 m. gruodžio 29 d. išbūtą laiką. Duomenų, leidžiančių spręsti apie neįskaitytą papildomą kardomojo kalinimo laiką, byloje nėra. Tuo labiau, ir pats gynėjas nurodė, kad E. K. nuo 2020 m. rugpjūčio 28 d. buvo taikoma kardomoji priemonė elektroninės apykojės nešiojimas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymą taikomos kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros – laikotarpis neįskaitomas į laisvės atėmimo bausmės laiką. Pažymėtina ir tai, kad tvarka, pagal kurią nuosprendžio vykdymo metu galima kreiptis dėl klausimų, susijusių su kardomosiomis priemonėmis, numatyta BPK 362 straipsnyje.
38. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo civilinio ieškinio išsprendimu pritardama skundžiamame nuosprendyje nurodytiems argumentams. Apeliaciniame skunde nepateikiama argumentų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
atmesti nuteistojo E. K. gynėjo advokato Girdučio Vainiaus apeliacinį skundą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.