Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolios Indreikienės, Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. Č. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-23-737/2015 pagal ieškovės G. U. ieškinį atsakovei A. Č., tretiesiems asmenims Jonavos rajono 4-ojo notarų biuro notarei V. P., A. M. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir atsakovės A. Č. priešieškinį ieškovei G. U., tretiesiems asmenims Jonavos rajono 4-ojo notarų biuro notarei V. P., A. M. dėl turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu K. U., mirusio (duomenys neskelbtini), testamentą, sudarytą 2003 m. kovo 20 d. Jonavos rajono notarų biure, patvirtintą Jonavos rajono 4-ojo notaro biuro notarės V. P., priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jos sutuoktinis ir A. M. tėvas K. U. Pradėjus palikimo priėmimo procedūrą, paaiškėjo, jog K. U. 2003 m. kovo 20 d. testamentu paliko atsakovei K. U. vardu įregistruotą (duomenys neskelbtini) esantį vieno kambario butą, kuris bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso ieškovei ir K. U. K. U. buvo priklausomas nuo alkoholio, vartojo stiprius antidepresantus, todėl testamento sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Dėl nurodytų aplinkybių testamentas yra negaliojantis (CK 1.89 str.).

Atsakovė nesutiko su ieškiniu, priešieškiniu prašė pripažinti, kad butas su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teisėmis priklausė K. U., mirusiam (duomenys neskelbtini), priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovė ir K. U. susituokė (duomenys neskelbtini). 2000 metais ieškovė kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalinimo. Ieškovei atsisakius ieškinio dėl santuokos nutraukimo, 2001 m. sausio 30 d. civilinė byla buvo nutraukta, tačiau Jonavos rajono apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 26 d. sprendimu civilinėje byloje dėl santuokinio turto padalinimo buvo padalintas ieškovės ir K. U. santuokinis turtas. Kadangi butą, esantį (duomenys neskelbtini), K. U. įsigijo 2001 m. lapkričio 14 d., t. y. po sprendimo dėl santuokinio turto padalinimo priėmimo, laikytina, kad ginčo butas yra asmeninė K. U. nuosavybė. K. U. turėjo pakankamai asmeninių lėšų butui įsigyti. Aplinkybę, kad K. U. butą pirko asmeninės nuosavybės teise patvirtina 2001 m. spalio 9 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis, kuria K. U. nupirko butą už 8 800 Lt. Ieškovė sandoryje nedalyvavo, pinigų už perkamą butą nemokėjo, butas buvo įregistruotas K. U. nuosavybės teisėmis, nėra įrašų, kad turtas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė. Ginčo butu, kaip savo asmenine nuosavybe, išimtinai rūpinosi K. U. – darė jame remontą, keitė langus, mokėjo mokesčius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 31 d. sprendimu atmetė ieškinį ir priešieškinį. Vadovaudamasis teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. 84TPK-67/2015, liudytojų parodymais, nustatė, kad nėra duomenų, jog testamento sudarymo metu (2003 m. kovo 20 d.) K. U. sirgo kokiu nors psichikos sutrikimu, notarės liudijimu, K. U. pas ją atėjo turėdamas tvirtą nuomonę, notarė jam perskaitė testamentą, todėl nėra priežasčių teigti, kad K. U. negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti ar negebėjo suprasti testamento turinio. Sprendė, kad K. U. testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuotas, pats suformavo savo valią ir ją išreiškė, jo valia išreikšta asmeniškai ir laisvai, tinkamai įforminta notarine tvarka. Dėl to atmetė ieškinį. Spręsdamas dėl priešieškinio pagrįstumo, nustatė, kad nors K. U. gyveno atskirai, tačiau jis su ieškove vedė bendrą ūkį. Pažymėjo, kad liudytojai V. S., J. B., S. K., V. T., L. M. parodė, jog ieškovė su dukra ir anūku rūpinosi K. U., nešdavo jam valgyti, jis ateidavo pas jas, skalbdavosi, ieškovė su anūku padėdavo jam darbe, 2006 metais pardavusi bendrą turtą (sodą), ieškovė įnešė į K. U. sąskaitą dalį pinigų (24 000 Lt). Padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog ginčo butą jos brolis pirko už asmenines lėšas ir perkant butą buvo aiškiai išreikšta jo valia pirkti šį turtą asmeninėn nuosavybėn. Sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog K. U. neva turėtos lėšos (darbo užmokestis, pinigai už pajų, atkurtas indėlis ir pan.) buvo jo asmeninės lėšos, nes, K. U. gyvenant santuokoje su ieškove (nuo (duomenys neskelbtini)), santuokos metu gautos pajamos laikytinos bendru sutuoktinių turtu (CK 3.88 str.). Padarė išvadą, kad sutuoktiniai, pasidalindami dalį kilnojamųjų daiktų, pakeitė įstatymų nustatytą teisinį režimą tik to turto, kuris buvo paminėtas 2000 m. rugsėjo 26 d. sprendime, laikė nepagrįstais atsakovės teiginius, kad, pasidalindami dalį kilnojamojo turto, sutuoktiniai pakeitė ir įstatymo nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą vėliau santuokos metu įgytam turtui, kurio sutuoktiniai nebuvo pasidalinę. Atsakovei neįrodžius, kad K. U. ginčo butą įgijo už asmenines lėšas ir esant aiškiai išreikštai jo valiai pirkti butą asmeninėn nuosavybėn, laikė, kad jis buvo įgytas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 str.1 d. 1 p., 2 d.), todėl priešieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimo dalį, priimti naują sprendimą ir patenkinti priešieškinį, palikti nepakeistą kitą sprendimo dalį.

1. Pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, netinkamai vertinti rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai (CPK 177, 185 str., 197 str. 2 d., 218, 219 str.). Nepagrįstai spręsta, kad ieškovė ir K. U. vedė bendrą ūkį po to, kai buvo nutraukta civilinė byla dėl santuokos nutraukimo. Nevertinta, kad ieškinyje ieškovė nurodė, jog su K. U. nebuvo įmanoma gyventi dėl jo elgesio buityje, nuolatinio girtavimo, antidepresantų, kitų vaistų vartojimo. Šie ieškovės parodymai paneigia jų bendrą gyvenimą, bendro ūkio vedimą. Nevertinta notarės išsakyta pozicija, kad K. U. aiškiai nurodė, jog perka butą asmeninės, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise, įrašas viešajame registre negali būti lemiamu kriterijumi vertinant įrodymus. K. U. paliko šeimai visą užgyventą turtą, laikė tai turto pasidalijimu, o iš asmeninių lėšų įsigijo sau butą. K. U. turėjo pakankamai lėšų butui įsigyti, tą patvirtina AB Lietuvos taupomojo banko 2000 m. gegužės 9 d. pranešimas Nr. 409423, kad K. U. vardu atkurtų santaupų suma sudaro 5 935 Lt, (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės pajaus knygelė, kurioje 1999 metais K. U. turėjo 4 714,63 Lt santaupų, VSDFV Kauno skyriaus pažyma apie gautas pajamas, PVM sąskaitos faktūros apie pirktą mėsą. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji galėjo turėti lėšų ginčo butui pirkti, be to, byloje yra įrodyta, jog ieškovė visiškai nesirūpino K. U. Ieškovė nedalyvavo ginčo buto pirkimo–pardavimo sandoryje, ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai – notaro patvirtinta liudytojos R. H. apklausa – nepatikimi, pažeidžia atsakovės teisę užduoti klausimus, ginčyti paaiškinimus. Nepagrįstai remtasi nurodytos liudytojos parodymais, nes šie parodymai iš esmės prieštarauja ieškovės parodymams, surinktiems kitiems įrodymams, jie galėjo būti nuginčyti, apklausus liudytoją A. B. (V.), tačiau pastaroji nebuvo apklausta, teismui nesiėmus priemonių iškviesti šią liudytoją į teismo posėdį. Aplinkybės, jog pinigus už perkamą butą jo pardavėjai mokėjo K. U., sandoryje dalyvavo tik K. U., ginčo butas buvo registruotas K. U. vardu, neabejotinai patvirtina faktą, jog ginčo butą K. U. pirko asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė, teigdama, jog šis turtas yra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, turėjo įrodyti šias aplinkybes. Nevertintas rašytinis įrodymas – ieškovės 24 000 Lt pavedimas K. U., pardavus jiems priklausiusį sodo namą ir žemės sklypą. 2006 m. liepos 31 d. mokėjimo pavedimo paskirtyje ieškovė nurodė „dovana“, o tai reiškia, kad ieškovė ir K. U. nevedė bendro ūkio. Turėjo būti vertinami visi įrodymai, o ne tik tie, kurie naudingi ieškovei. Netinkamai vertinti ir liudytojų V. C., V. S., J. B., P. R., S. K., V. T., L. M., L. U., N. K., V. S. parodymai, visų šių parodymų pagrindu padaryta nepagrįsta išvada, kad ieškovė įrodė, jog ji su K. U. vedė bendrą ūkį.

2. Netinkamai taikytos materialinės teisės normos. Turtas registruotas K. U. vardu, nenurodant nuosavybės formos, todėl negalima remtis sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija, o reikia įrodyti, kad ginčo turtas buvo įgytas bendrai. Rašytinių įrodymų ir parodymų visuma leidžia teigti, kad ginčo butas buvo įsigytas išimtinai iš K. U. asmeninių lėšų ir laikytinas jo asmenine nuosavybe. Sutuoktiniai buvo pasidalinę turtą 2000 metais, o ginčo butas buvo įsigytas 2001 m. spalio 9 d., ieškovė iki K. U. mirties neginčijo ginčo buto teisinio statuso, nesiekė pripažinti jį bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.96 str.). K. U. ketino įsigyti butą asmeninėn nuosavybėn, tokia buvo jo tikroji valia, šią aplinkybę patvirtino ir notarė. Taikant CK 3.67 straipsnio 2 dalį, santuokos nenutraukę, tačiau kartu gyventi nustoję sutuoktiniai gali išvengti turto įgijimo bendrojon jungtinėn nuosavybėn ir bendrų prievolių atsiradimo. Nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatyta, kad faktinis santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai K. U. su ieškove faktiškai nustojo kartu gyventi 2000 metais.

Atsiliepimuose į apeliacinį skundą ieškovė ir trečiasis asmuo A. M. prašo sprendimo nekeisti.

Ieškovė nurodo, kad byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai apie jos ir K. U. vestą bendrą ūkį. Šias aplinkybes byloje patvirtino ir apklausti liudytojai. Apeliantė skunde iškraipo liudytojų parodymus, kurie jai yra nenaudingi. Dėl nuolatinio K. U. girtavimo buvo sunku gyventi viename bute, todėl ieškovė ir trečiasis asmuo A. M. priėmė sprendimą nupirkti K. U. kitą butą, tačiau šeimyniniai santykiai buvo palaikomi. Tai, kad K. U. gyveno kitame bute, neįrodo, kad ieškovės ir K. U. santuoka buvo faktiškai iširusi. 2000 m. rugsėjo 26 d. teismo sprendimu buvo padalintas ieškovės ir K. U. santuokoje įgytas kilnojamasis turtas (baldai, buitinė technika), tačiau nekilnojamasis turtas nebuvo padalintas. Vykstant skyrybų procesui, ieškovė ir K. U. susitaikė ir nusprendė išsaugoti šeimą. Ieškovė ir K. U. dirbo žemės ūkio bendrovėje, atlygį gaudavo mėsa, kurią ieškovė vėliau parduodavo. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad ieškovė pardavė senelių sodą, 3 000 Lt pasiskolino ir taip nupirko sutuoktiniui K. U. butą. Be to, rašytiniai liudytojos R. H. parodymai patvirtino, kad liudytoja dalyvavo buto, esančio (duomenys neskelbtini), apžiūroje, būtent ieškovė sumokėjo rankpinigius. Atsakovė po bylos atnaujinimo nebereiškė prašymo apklausti A. B. Pardavusi sodo namą ir žemės sklypą, ieškovė dalį pinigų atidavė sutuoktiniui, padarydama bankinį pavedimą, o jame nurodyta paskirtis neturi jokios reikšmės.

Trečiasis asmuo A. M. nurodo, kad jos tėvai nuo 2001 metų pabaigos gyveno skirtinguose butuose, tačiau ir toliau vedė bendrą ūkį. Šias aplinkybes byloje patvirtino apklausti liudytojai. Dėl nuolatinio tėvo girtavimo buvo sunku gyventi viename bute, todėl trečiasis asmuo A. M. ir ieškovė priėmė sprendimą nupirkti tėvui kitą butą. Tokiam pasiūlymui pritarė ir K. U. Tėvas žadėjo, kad po jo mirties butas liks anūkui. Trečiasis asmuo A. M. ir ieškovė toliau rūpinosi K. U.: pildydavo atsiskaitymo dokumentus už komunalinius patarnavimus, mokėjo mokesčius už ginčo butą, tvarkė namus, skalbė. Ieškovė ruošdavo ir nešdavo K. U. maistą. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), nors ir buvo registruotas K. U. vardu, tačiau buvo įgytas santuokos metu. Preziumuojama, jog turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.). Apeliantė, manydama, kad ginčo turtas priklausė jos broliui K. U. asmeninės nuosavybės teise, privalėjo leistinais įrodymais (CK 3.89 str. 2 d.) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, tačiau to nepadarė.

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė K. U. (1 t., b. l. 6–7). Po jo mirties palikimą priėmė jo sutuoktinė (ieškovė) G. U., dukra (trečiasis asmuo) A. M. ir sesuo (atsakovė) A. Č. (1 t., 10–11, 87–89, 105–111), kuriai K. U. 2003 m. kovo 20 d. testamentu paliko jam nuosavybės teise priklausantį butą, (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 37–38, 95). Ieškovė ginčijo testamentą, atsakovė butą, kurį jai testamentu paliko K. U., priešieškinyje prašė pripažinti asmenine jo nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį ir priešieškinį. Sprendimą skundžia tik atsakovė, motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos.

Teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Įrodinėjimo priemonės nurodytos CPK 177 straipsnio 2 dalyje. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš įrodymų visumos padarė pagrįstas išvadas, kad ginčo butas, t. y. butas (duomenys neskelbtini), kurį testamentu K. U. paliko atsakovei, įgytas ieškovės ir K. U. santuokos metu. Kaip nustatyta byloje, ieškovė ir K. U. susituokė (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 7), butas įgytas 2001 m. spalio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (1 t., b. l. 9, 75). Apeliantės teigimu, nors G. U. ir K. U. santuoka nebuvo nutraukta G. U. atsisakius ieškinio, tačiau jie pasidalijo turtą, kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė priešingas išvadas. Teisėjų kolegija nesutikdama su apeliante, pastebi, kad 2000 m. rugsėjo 26 d. Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimu, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, G. U. ir K. U., pasidalijo tik kilnojamąjį turtą, tačiau nekilnojamasis turtas nebuvo padalintas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad sutuoktiniai pasidalindami dalį kilnojamųjų daiktų pakeitė įstatymų nustatytą teisinį režimą tik to turto, kuris ir buvo paminėtas sprendime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-313/2015), dėl to pagrįstai atmetė atsakovės atstovių teiginius, kad pasidalindami dalį kilnojamojo turto, sutuoktiniai pakeitė ir įstatymo nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą vėliau santuokos metu įgytam turtui. Niekuo nepagrįsti apeliantės argumentai, kad dėl to, jog nebuvo dalijamas nekilnojamasis turtas, nesąžininga laikytina ieškovė G. U., nes, kaip matyti iš priimto sprendimo, nagrinėjant bylą dalyvavo ir K. U. G. U. iniciatyva iškelta byla dėl santuokos nutraukimo nutraukta Jonavos rajono apylinkės teismo 2001 m. sausio 30 d. nutartimi, motyvuojant tuo, kad ieškovė su atsakovu K. U. susitaikė. Tokias bylos nutraukimo aplinkybes nurodė ir pati ieškovė.

Apeliantės teigimu, G. U. ir K. U. kartu nebegyveno, nevedė bendro ūkio, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tam pagrįsti byloje įrodymų nėra. Priešingai, matyti, kad atskiras butas (duomenys neskelbtini), įgytas tik 2001 m. spalio 9 d., visą tą laiką, o ir iki 2012 m. lapkričio 13 d., K. U. deklaruota gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), t. y. bute, kuriame gyveno kartu su žmona ir dukra (1 t., b. l. 12, 14). Ir kiti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad iki buto (duomenys neskelbtini), įsigijimo, K. U. gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) (K. U. siųsti jo adresu laiškai – 1 t., b. l. 72–73; pačioje 2001 m. spalio 9 d. buto pirkimo–pardavimo sutartyje, 2001 m. spalio 31 d. buto perdavimo priėmimo akte, medicininiuose dokumentuose, PVM sąskaitose faktūrose nurodytas, gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini) 1 t., b. l. 31–51, 73–75; 2 t., b. l. 74–75). Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino notarės išsakytos pozicijos, jog K. U. nurodė butą perkąs asmeninės nuosavybės teisėmis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje trečiuoju asmeniu buvo įtraukta notarė V. P., kuri teikė atsiliepimą byloje (1 t., b. l. 31–32) ir tiek jame, tiek teismo posėdžio metu aiškino apie K. U. valią dėl testamento sudarymo, bet ne dėl buto įsigijimo. Pastebėtina, kad atsiliepime į priešieškinį ji nurodžiusi, kad suinteresuotumo dėl priešieškinio neturi, prašo nagrinėti teismo nuožiūra (2 t., b. l. 4). Kaip matyti iš pačios 2001 m. spalio 9 d. buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties, šį sandorį tvirtino Jonavos rajono notarų biuro notarė N. M., tačiau ji byloje nebuvo nei trečiuoju asmeniu, nei apklausta kaip liudytoja. Išklausius garso įrašą, trečiasis asmuo V. P. aiškino, kad tvirtindama K. U. testamentą apie buto pirkimo–pardavimo sandorį sprendė iš jo turinio, t. y., kad butas įgytas K. U. vardu, nesiaiškino, o ir neturėjo galimybių išsiaiškinti, ar butas įgytas kaip jungtinė sutuoktinių nuosavybė, aiškino, kad įsigaliojus 2001 metų CK, ji, o ir kiti notarai paprastai tokią sąlygą įrašydavo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien iš tokio aiškinimo negalima spręsti, kad butas buvo įgytas asmeninėn K. U. nuosavybėn, kadangi, kaip minėta, butas įgytas santuokos metu. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais dėl liudytojų parodymų vertinimo. Apeliantės teigimu, iš liudytojos V. C. parodymų, negalima spręsti, kad ieškovė ir K. U. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ši liudytoja parodė, jog penkerius metus nematė nei dukros, nei žmonos. Taigi, darytina išvada, jog maždaug nuo 2010 metų, tuo tarpu butas pirktas 2001 metais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į P. R. parodymus, kuriuos, pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas taip pat vertino netinkamai. Ši liudytoja parodė, kad K. U. pažinojo 10 metų, tačiau butas pirktas prieš 14 metų. Todėl jos parodymai dėl K. U. santaupų ir buto įsigijimo vertintini kritiškai. Be to, byloje niekas neginčija aplinkybės, ką patvirtina ir sąskaitos faktūros, kad K. U., dirbdamas žemės ūkio bendrovėje, gaudavo mėsos, tačiau pažymėtina, kad tai buvo santuokos metu ir lėšos, ją pardavus ar gavus, kaip darbo užmokestį, laikytinos bendromis šeimos pajamomis (CK 3.88 str. 1 d. 3 p.). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių iškviesti ir apklausti kaip liudytoją A. B. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė duomenis apie šią liudytoją pateikė 2014 m. lapkričio 7 d., teismo posėdis vyko 2014 m. lapkričio 11 d., kuriame atsakovės atstovė sutiko, kad liudytoja būtų apklausiama po ekspertizės atlikimo. Nors byloje nėra duomenų, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą į posėdį buvo kviečiama kaip liudytoja A. B., tačiau 2015 m. liepos 20 d. teismo posėdyje dalyvavo dvi atsakovės atstovės, kurios, matydamos, kad nėra liudytojos, neteikė prašymo minėtą liudytoją kviesti ir apklausti teismo posėdyje, nors tokią teisę turėjo ir galėjo ja pasinaudoti. Apeliantės nuomone, ir kitų liudytojų parodymai vertinti netinkamai, iš jų nebuvo galima padaryti išvados, kad ieškovė ir K. U. vedė bendrą ūkį, kad G. U. rūpinosi K. U. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas apklaustų liudytojų parodymus vertino ne taip, kaip norėjo apeliantė, ar iš viso dėl jų nepasisakė, nereiškia, kad įrodymai nevertinti ar vertinti netinkamai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pačios atsakovės priešingai dėstomas aplinkybes. Apeliaciniame skunde ji teigia, kad rūpinosi broliu, jį lankė, skalbdavo ir pan., tačiau atsiliepime į ieškinį pati nurodžiusi, kad brolis gyveno ir tvarkėsi vienas, visi netgi stebėjosi, kaip jis taip sugeba, nors jau kitame sakinyje teigia, jog ji pati lankė brolį, padėdavo jam namų ruošoje ir niekada nematydavo jam padedančių žmonos ir dukros. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu atsakovė aiškino, kad pas U. dažnai nevaikščiojo, tiksliai negali pasakyti, kiek brolis turėjo pinigų, iki kada jis dirbo žemės ūkio bendrovėje, kada jam buvo atkurtos santaupos. Kaip galima spręsti iš jos paaiškinimo, visas šias aplinkybes ji sužinojo tik iš bute, kuriame gyveno brolis, rastų dokumentų.

Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 str. 2 d.). Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas CK 3.89 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus kriterijus atitinkantis turtas. Aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias asmeninę sutuoktinių nuosavybę, būtina atsižvelgti į CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi visus byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovė neįrodė, jog butas įgytas už K. U. asmenines lėšas ir esant aiškiai išreikštai jo valiai butą įsigyti asmeninėn nuosavybėn, taigi, kad butas įgytas santuokos metu (tuo metu ieškovė ir K. U. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį) už bendras šeimos lėšas, todėl pagrįstai priešieškinį atmetė, ginčo buto nepripažino asmenine K. U. nuosavybe.

Apeliantės teigimu, pažeistas CK 3.67 straipsnis numatantis, kad sutuoktinių turtinėms teisėms teisinės pasekmės sukeliamos nuo bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo. Nagrinėjamu atveju nors ir buvo G. U. iniciatyva iškelta byla dėl santuokos tarp G. U. ir K. U. nutraukimo, tačiau byla šalims susitaikius buvo nutraukta, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, netaikytinas CK 3.67 straipsnis. Be to, kaip minėta duomenų, kad šalys nuo 2000 metų negyveno kartu, byloje nėra.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, todėl naikinti teismo sprendimą ar keisti jį apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo ir jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, ieškovės prašymu priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame procese (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovė už teisinę pagalbą sumokėjo 400 Eur. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistinos iš apeliantės.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės A. Č., a. k. (duomenys neskelbtini), G. U., a. k. (duomenys neskelbtini), 400 Eur išlaidas, turėtas apeliaciniame procese.