Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vidas Stankevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas triplike nurodė, jog sveikatos sutrikdymo mastą nustato Teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi nukentėjusio asmens medicininiais dokumentais ir tik šių teismo medicinos ekspertų išvadomis remiasi teisėsaugos pareigūnai, spręsdami dėl vairuotojo atsakomybės už eismo įvykį. Šiuo atveju ekspertai nepatvirtino, jog K. T. patyrė kokį nors sveikatos sutrikdymą, todėl policijos pareigūnai neturėjo jokio pagrindo pripažinti J. V. kaltu dėl asmens sužalojimo autoįvykio metu. Visos užfiksuotos aplinkybės aiškios, sveikatos sutrikdymas nei vienam asmeniui nepatvirtintas. Medicininiai dokumentai, paremti subjektyviais ligonio paaiškinimais, neatitinka oficialiems dokumentams keliamų reikalavimų, todėl negali būti vertinami kaip didesnę įrodomąją galią turintys įrodymai. Nėra šališkų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti K. T. sužalojimo faktą būtent eismo įvykio metu. Užpildydami ir pasirašydami eismo įvykio deklaraciją, eismo įvykio dalyviai, t. y. J. V. ir A. J., patvirtino, kad sužalojimų nei jie, nei kiti įvykyje dalyvavę asmenys nepatyrė. Lietuvos draudimo priežiūros komisija (šiuo metu Lietuvos bankas) 2011-05-17 raštu išreikštoje pozicijoje „Dėl eismo įvykio deklaracijoje išreikšto asmens atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą pripažinimo įrodomosios vertės“ aiškiai nurodė, kad asmens atsakomybės už padarytą faktą pripažinimas, išreikštas eismo įvykio deklaracijoje, laikytinas neteisminiu fakto pripažinimu. Tokį atsakomybės už padarytą žalą pripažinimą iš esmės galima laikyti įrodomuoju faktu, leidžiančiu daryti išvadą apie atitinkamo materialinio teisinio pobūdžio fakto egzistavimą. Taigi, eismo įvykio deklaracija yra teisinis dokumentas, pirminis įrodymas, kuriame fiksuojamos iš karto po eismo įvykio esančios aplinkybės, t. y. eismo įvykio dalyviai užfiksuoja tiek transporto priemonių ar kito turto, tiek savo ir kitų asmenų patirtą žalą. Tuo tarpu kita, neva vėliau pasireiškusi žala, turi būti įrodoma objektyviais įrodymais, kurie pagrįstai paneigtų eismo įvykio deklaracijoje nurodytas aplinkybes. Šiuo atveju eismo įvykio deklaracijoje nepažymėta, jog kokie nors įvykio dalyviai buvo sužaloti, o J. V. prisiėmė kaltę tik dėl kitų asmenų turto sugadinimo. Šis faktas tik patvirtina visus kitus byloje esančius įrodymus, kurie aiškiai rodo, kad K. T. nebuvo sužalotas autoįvykio metu. J. V. neteisėti veiksmai neužfiksuoti, todėl nėra pagrindo jam, o tuo pačiu ir jo draudikui, civilinės teisės tvarka atsakyti už neįvykdytą deliktą. Be to, civilinės atsakomybės kilimui yra būtinas tiesioginio priežastinio ryšio konstatavimas, o šiuo atveju K. T. į medikus kreipėsi ir apie savo sužalojimus pranešė ne iš karto po įvykio, todėl nėra įrodyta, kad šis laiko tarpas ir jame buvę įvykiai negalėjo nutraukti tiesioginio priežastinio ryšio grandinės tarp 2012-11-03 eismo įvykio ir K. T. prastos savijautos. Remdamasis TPVCAPDĮ 16 str. 1 d., atsakovas nurodo, jog kol nebus įrodyta, jog J. V. kyla atsakomybė už K. T. sužalojimus, tol atsakovas negalės priimti sprendimo dėl žalos atlyginimo ieškovui. O tam, kad būtų įrodytas tokios atsakomybės egzistavimas, turi būti paneigtos pirminės įvykio aplinkybės, užfiksuotos eismo įvykio deklaracijoje, teisėsaugos pareigūnai turi nustatyti, kad J. V. veiksmai sukėlė K. T. sužalojimus ir subjektyvūs K. T. nusiskundimai dėl sveikatos turi būti pagrįsti nustatytu sveikatos sutrikdymo mastu, taip įrodant negalavimų sąsają su autoįvykiu. Nedarbingumas buvo išduotas pagal TLK kodą S20.8 (krūtinės ląstos dalių paviršinis sužalojimas). Lietuvos Respublikos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 5 str. nurodo, kad kūno sužalojimas – tai žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimas mechaniniu, fiziniu ar cheminiu poveikiu. Konstatuojant paviršinį sužalojimą privalo būti bent vienas objektyvus išorinis sužalojimo požymis. Šiuo atveju medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad pacientui skauda, jis skundžiasi skausmais. Akivaizdu, kad skausmas atsiranda nuo sužalojimo, o sužalojimas yra anatominio vientisumo ar funkcijų pažeidimas. Kadangi sužalojimo iš pateiktų duomenų konstatuoti negalima (nėra nei mėlynių, nei nubrozdinimų, paraudimų), lieka tik skundai dėl skausmo. Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju gydytojai privalėjo nurodyti ligos kodą R (skausmas), už kurį, nepatvirtinus didesnių sužalojimų, duodamas nedarbingumas iki 5 dienų. Šiuo atveju gydytojai netinkamai kvalifikavo K. T. sužalojimus, ieškovo darbuotojai taip pat neįsigilino į šį atvejį, o visų šių neapdairių veiksmų pasėkoje atsakovas turi atlyginti įrodymais nepagrįstą žalą.

Trečiasis asmuo J. V. triplike nurodė, kad sutinka ne su visais ieškovo teiginiais, bylos duomenys labiau patvirtina K. T. sužalojimo nebuvimo, o ne buvimo faktą. Gydytojo fiksuoti duomenys yra gauti iš K. T., tai yra suinteresuotumą turinčio asmens. Objektyvūs šiuo atveju yra tik nustatyti sveikatos sutrikimai, kurių buvimu gydytojas galėjo įsitikinti betarpiškai. Tačiau įvykio aplinkybės iš gydymo istorijos negali būti neginčijamai nustatytos. J. V. sutinka su atsakovo pozicija, kad nėra objektyvių duomenų, jog K. T. minėtame 2012-11-03 eismo įvykyje buvo sužalotas. Informacija dėl sužalotų asmenų buvo pateikta, tačiau ne eismo įvykio deklaracijoje, o žodiniame pranešime policijai, todėl ieškovas negali teigti, jog jokių įrodymų šiuo klausimu byloje nėra. Deklaracijos grafoje „Sužalojimai (netgi lengvi)“ joje nurodytų asmenų nebuvimas reiškia ne nepateikimą asmenų, kurie sužaloti, duomenų, o duomenis, jog tokių asmenų nėra. J. V. nesutinka, kad jis prisiėmė kaltę dėl eismo įvykyje kilusių pasekmių: asmuo negali prisiimti neapibrėžtos atsakomybės dėl to, ko nežino ir nesuvokia, tai prieštarautų bendriesiems protingumo kriterijams. Nesant akivaizdžių sužalojimų eismo įvykio metu bei nesant nusiskundimų, jam nekilo pareiga ar būtinybė pasinaudoti teise užfiksuoti reikšmingus faktus. J. V. nesutinka su ieškovo reikalavimu patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn, kadangi nėra neginčijamai įrodytas pats sužalojimo faktas, trečiojo asmens atsakomybė už šį sužalojimą, K. T. trečiajam asmeniui jokių pretenzijų neturi.

Byloje atlikta teismo medicininė ekspertizė, siekiant nustatyti K. T. sveikatos sutrikdymo mastą 2012-11-03 Šilutės r. Švėkšnoje įvykusio eismo įvykio metu. Ekspertizės išvadoje ekspertai nurodė, kad remiantis K. T. medicininiais dokumentais bei duomenimis, esančiais civilinėje byloje vertinant K. T. sveikatos būklę po įvykio, galima teigti, kad duomenų už 2012-11-03 autoįvykio metu patirtą mechaninę traumą nepakanka.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-12-16 sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas, ar K. T. nedarbingumo pažymėjimai buvo suteikti dėl objektyvių priežasčių, sąlygotų dėl įvykusio eismo įvykio metu patirtos traumos, ar remiantis vien tik jo subjektyviais nusiskundimais. Ištyręs bei įvertinęs šalių išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju susidarė subrogacijos teisiniai santykiai; ieškovas perėmė nukentėjusiojo teisę reikalauti žalos atlyginimo ir subrogacija yra reikalavimo teisės perėjimas įstatymo pagrindu, t. y. įstatyminė cesija (CK 6.101 str. 4 d.). Sodra, išmokėjusi socialinio draudimo išmokas, tapo kreditoriumi deliktinėje prievolėje dėl žalos atlyginimo (CK 6.280 str. 1 d., 6.290 str. 3 d., Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 str., Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 31 str.). Pirmosios instancijos teismas spendė, kad šiuo atveju nėra tarp ieškovo ir atsakovo susidarę draudimo santykiai ir šiuo atveju ieškovas privalėjo įrodyti delikto buvimą. Teismas, ištyręs ir įvertinęs esančius rašytinius įrodymus, remdamasis įrodymų visetu, nesuteikdamas pirmenybės eksperto išvadai sprendė, kad ieškovas neįrodė nei J. V. neteisėtų veiksmų, nei priežastinio ryšio tarp žalos ir J. V. veiksmų, nes byloje nėra jokių objektyvių įrodymų dėl J. V. veiksmų, sukėlusių avariją ir jų ryšio su K. T. padarytais tariamais sužalojimais: J. V. nepripažino savo kaltės dėl K. T. patirtų sužalojimų autoįvykio metu, ligos istorijoje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad K. T. patyrė mechaninę traumą autoįvykio metu, eismo įvykio metu deklaracijoje nebuvo užfiksuoti jokie K. T. patirti sužalojimai, ekspertai nepatvirtino, jog K. T. autoavarijos pasėkoje patyrė kokį nors sveikatos sutrikdymą. Teismas nustatė, kad medicininiai dokumentai medikų buvo surašyti atsainiai, blogai įskaitomi, įrašai gana chaotiški chronologine prasme, pradiniai K. T. nusiskundimai fiksuoti tik iš jo subjektyvių nusiskundimų, be to, K. T. į medikus kreipėsi ne iš karto po įvykio, o vėliau, todėl tai neįrodo jo negalavimų sąsajos su įvykiu. Nedarbingumo pažymėjimai pradžioje K. T. buvo išduoti pagal TLK kodą S20.8 (krūtinės ląstos dalių paviršinis sužalojimas). LR Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 5 str. nurodo, kad kūno sužalojimas – tai žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimas mechaniniu, fiziniu ar cheminiu poveikiu. Konstatuojant paviršinį sužalojimą privalo būti bent vienas objektyvus išorinis sužalojimo požymis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju medicininiuose dokumentuose tokių požymių nefiksuota, iš ginčo laikotarpiu suteiktų nedarbingumo pažymėjimų matyti, kad nedarbingumas buvo tęsiamas ne tik nurodant diagnozę S20.8, bet ir atsiradus kitai diagnozei G54.3 (Krūtinės nervų šaknelių sutrikimai, neklasifikuojami kitur). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinį ir iš atsakovo priteisti ieškovo prašomą žalą, kaip atsiradusią delikto pagrindu, nes ieškovas neįrodė visų delikto požymių.

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-16 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui iš atsakovo 652,57 Eur žalos atlyginimo. Apeliantas nesutinka su teismo vertinimu, jog ieškovas neįrodė visų delikto požymių, kadangi J. V. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad įvyko eismo įvykis, kad jis prisipažino kaltu dėl įvykusio eismo įvykio. Atsiliepime į ieškinį J. V. teigė, kad niekas eismo įvykio metu nebuvo sužalotas, tačiau pats J. V. 2012-11-09 teikė prašymą dėl ligos pašalpos skyrimo Fondo valdybos Mažeikių skyriui; atsižvelgiant į tai, kad J. V. nedarbingumo pažymėjimas nuo 2012-11-05 buvo išduotas su TLK-10 kodais S20.8 (krūtinės ląstos dalių paviršinis sužalojimas), kaip ir K. T., nuo 2012-11-10 iki 2012-11-30 elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai buvo išduoti su TLK-10 kodu S22.2 (krūtinkaulio lūžis), o nuo 2012-12-01 iki 2012-12-28 nedarbingumo pažymėjimai šiam asmeniui buvo išduoti su kodu S.22 (Šonkaulio, krūtinkaulio ir krūtininės stuburo dalies lūžis), teigtina, kad eismo įvykio metu buvo sužalotas ne tik K. T., bet ir pats vairuotojas, prisipažinęs kaltu dėl eismo įvykio kilimo. Apeliantas nurodo, kad šių duomenų pirmos instancijos teismui neteikė, nes išmokėta ligos pašalpa J. V. nebuvo atgręžtinio reikalavimo (subrogacijos) dalykas, nes nukentėjęs dėl eismo įvykio J. V. pats buvo ir kaltas; be to, vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, ieškovas negalėjo teikti asmens duomenų, nesusijusių su ieškinio dalyku, tačiau teismui priėmus sprendimą ir atsižvelgus į faktą, kad J. V. 2015-10-25 mirė, kaip vieną iš įrodymų, kad 2012-11-03 įvykusio eismo įvykio metu buvo sužalotų asmenų, ieškovas teikia šiuos duomenis apeliacinės instancijos teismui. Išmokėta ligos pašalpa J. V. bei jo teiktas prašymas skirti ligos pašalpą paneigia trečiojo asmens atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad dėl eismo įvykio niekas nebuvo sužalotas, nepriklausomai, kada šie asmenys nuėjo pas gydytoją. Nurodo, kad ieškovas pateikė teismui elektroninius nedarbingumo pažymėjimus, su išmokėjimu susijusius dokumentus, medicininius dokumentus, kuriuose fiksuojamas faktas, kad K. T. buvo sužalotas eismo įvykio metu, tačiau teismas į šiuos visus įrodymus, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė ir nevertino. Pažymi, jog ieškovas teismui buvo pranešęs, kad nepriklausomai nuo sužalojimo priežasčių, K. T., kaip laikinai nedarbingam asmeniui, būtų skirta ligos pašalpa, todėl nukentėjusiajam nebuvo jokio motyvo teikti melagingus duomenis gydytojams dėl įvykusios traumos aplinkybių.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir nurodo, kad byloje nėra nustatyta, kad vairuotojas būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, dėl kurių būtų sutrikdyta kitų asmenų sveikata, todėl akivaizdu, jog J. V. neteisėti veiksmai neapima K. T. sužalojimų. J. V. atsiliepime nurodė, kad autoįvykio metu ir netrukus po to niekas sužalojimais nesiskundė, jis negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kad K. T. buvo sužalotas būtent deklaruoto autoįvykio metu ir tai tik parodo, kad eismo įvykio metu nė vienas dalyvis jokių sužalojimų nepatyrė, todėl K. T. nurodomi sveikatos sutrikimai negali būti laikomi susijusiais su įvykusiu eismo įvykiu. Pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų esant priežastinį ryšį tarp įvykusio eismo įvykio ir K. T. sveikatos sutrikimų, o vien tai, kad asmuo į gydymo įstaigą kreipėsi kitą dieną po eismo įvykio, neįrodo, jog K. T. sveikata buvo sutrikdyta būtent eismo įvykio metu. Byloje nurodomi ir medicinos įstaigų dokumentuose pateikti K. T. sveikatos sutrikimai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, apeliantas savo reikalavimą grindžia vien K. T. subjektyviais nusiskundimais, tačiau jie nėra patvirtinti jokia objektyvia informacija. Pabrėžė, jog apelianto nurodoma teismų praktika skiriasi iš esmės eismo įvykio aplinkybėmis, kilusio ginčo pobūdžiu bei byloje esančiais įrodymais, todėl apelianto argumentai neturėtų būti vertinami kaip pagrindžiantys jo poziciją byloje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apelianto Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, t. y. kad eismo įvykio metu buvo sužalotas ne tik K. T., bet ir pats vairuotojas – J. V.. Apeliantas nurodo, kad šių duomenų neteikė pirmos instancijos teismui, nes išmokėtoji ligos pašalpa J. V. nebuvo atgręžtinio reikalavimo (subrogacijos) dalykas, nes nukentėjęs dėl eismo įvykio J. V. pats buvo ir kaltas; be to, vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, ieškovas negalėjo teikti asmens duomenų, nesusijusių su ieškinio dalyku, tačiau teismui priėmus sprendimą ir atsižvelgus į faktą, kad J. V. 2015-10-25 mirė, kaip vieną iš įrodymų, kad 2012-11-03 įvykusio eismo įvykio metu buvo sužalotų asmenų, apeliantas teikia šiuos duomenis apeliacinės instancijos teismui. Pažymėtina, kad šių aplinkybių ieškovas nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teisme, o kaip jau buvo minėta, CPK 306 str. 2 d. draudžia apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad CPK yra įtvirtinta vadinamoji dalinė (ribota) apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo ribas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė reikšmingas ginčui faktines aplinkybes ir ar teisingai pagal nustatytas faktines aplinkybes pritaikė teisę pagal parengiamojoje bylos stadijoje apibrėžtas bylos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas apelianto naujai nurodytų apeliacinio skundo argumentų ir jų pagrindu pateiktų įrodymų nevertina ir dėl jų nepasisako (CPK 314 str.).

Apeliaciniame skunde ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė J. V., eismo įvykio, kuris įvyko 2012-11-03 apie 6.00 val. Švėkšnoje, Šilutės r., kaltininko, neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio tarp žalos ir J. V. veiksmų.

Nustatyta, kad trečiasis asmuo J. V., gim. (duomenys neskelbtini), 2015-10-26 mirė.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2012-11-03 apie 6.00 val. Švėkšnoje, Šilutės r., įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė automobiliai Opel Zafira ir Audi A4, buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, kaltu dėl įvykio pripažintas vairuotojas J. V., kurio civilinė atsakomybė buvo drausta pas atsakovą. Po 2012-11-03 įvykusio eismo įvykio 2012-11-04 vairuotojo J. V. automobiliu važiavęs keleivis K. T. kreipėsi į medikus dėl krūtinės sumušimo, jis nuo 2012-11-05 iki 2012-12-31 buvo nedarbingas. Ieškovas už šį laikotarpį K. T. skyrė ir išmokėjo 2 253,54 Lt ligos pašalpą. Pirmosios instancijos teismas paskyrė ekspertizę K. T. kūno sužalojimo mastui nustatyti, ekspertai pateikė išvadą, jog objektyvių požymių už 2012-11-03 autoįvykio metu patirtą mechaninę traumą nekonstatuota.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog ištyrė ir įvertino esančius rašytinius įrodymus, remdamasis įrodymų visetu, nesuteikdamas pirmenybės ekspertizės išvadai, pateikė ekspertizės surašytas išvadas, tačiau nevertino ir neatsižvelgė į ieškovo pateiktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad neįrodyti J. V. neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp žalos ir J. V. veiksmų, įvertino tai, jog J. V. nepripažino savo kaltės dėl K. T. patirtų sužalojimų autoįvykio metu, eismo įvykio deklaracijoje nebuvo užfiksuoti jokie K. T. patirti sužalojimai, o ekspertai taip pat nepatvirtino, jog K. T. autoavarijos pasėkoje patyrė kokį nors sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog medicininiai dokumentai medikų buvo surašyti atsainiai, neįskaitomai bei įrašai chaotiški chronologine prasme, pradiniai K. T. nusiskundimai fiksuoti tik iš jo subjektyvių nusiskundimų, be to, K. T. į medikus kreipėsi ne iš karto po įvykio, todėl tai neįrodo jo negalavimų sąsajos su įvykiu. Teismas nustatė, jog nedarbingumo pažymėjimai iš pradžių K. T. buvo išduoti pagal TLK kodą S20.8 (krūtinės ląstos dalių paviršinis sužalojimas), o konstatuojant paviršinį sužalojimą privalo būti bent vienas objektyvus išorinis sužalojimo požymis (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 5 str.), kas nagrinėjamu atveju medicininiuose dokumentuose fiksuota nebuvo. Atsižvelgiant į išdėstytą, apelianto teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo pateiktų dokumentų, o tik pateikė ekspertizės išvadas, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, apklausė ekspertą S. M. bei K. T. šeimos gydytoją V. L., todėl pagrįstai darytina išvada, jog teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingas išvadas dėl bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apelianto kaip niekuo nepagrįstus samprotavimus, jog ieškovas, reikšdamas reikalavimą atsakovui teisme taip pat teismui pranešė, jog nepriklausomai nuo sužalojimo priežasčių, K. T., kaip laikinai nedarbingam asmeniui būtų skirta ligos pašalpa, todėl nukentėjusiam nebuvo jokio motyvo teikti melagingus duomenis gydytojams dėl įvykusios traumos aplinkybių. Pažymėtina, jog civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, t. y. kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.), t. y. teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti prielaidomis apie bylos aplinkybes. Pagal CPK 270 str. 4 d. 1 p. teismas priima sprendimą vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis. Darydamas išvadas teismas privalo nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įvertinti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, nurodyti įstatymus ar kitus teisės aktus, kuriais vadovavosi priimdamas sprendimą (CPK 270 str. 4 d.). Taigi teismas, įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Labai svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2008-09-04 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-409/2008; kt.).

Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog siekiant nustatyti asmens nedarbingumo laikotarpį dėl patirto sveikatos sužalojimo eismo įvykio metu, nėra pagrindo vadovautis vien tik asmens sveikatos priežiūros įstaigų išduotais nedarbingumo pažymėjimais (2013-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išvadą, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų dėl J. V. veiksmų, sukėlusių avariją ir jų ryšio su K. T. padarytais tariamais sužalojimais, padarė atsižvelgęs į ekspertizės aktą, į medicininiuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, į aplinkybę, jog ieškovas į medikus kreipėsi praėjus tik kitą dieną po eismo įvykio bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tokia išvada yra pagrįsta, atitinka bylos duomenis ir įrodymus, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šią išvadą. Taip pat pažymėtina, jog apeliantas neginčijo ekspertizės išvadų, neprašė skirti papildomos ar pakartotinės ekspertizės (CPK 219 str.). Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo iš esmės teismo posėdyje metu tokį klausimą buvo uždavęs, tačiau ieškovas šia teise pasinaudoti nepageidavo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, ekspertizės aktą, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė J. V. neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp žalos ir J. V. veiksmų, t. y. ieškovas neįrodė visų delikto požymių.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, nuspręsdamas, jog ieškovas nepagrindė savo reikalavimų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą nepakeistą.