Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Gintauto Koriagino ir Rūtos Palubinskaitės, sekretoriaujant Neringai Pažėraitei, dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Astai Kokoškinai, atsakovo V. Į „Turto bankas“ atstovei M. K., trečiajam asmeniui – notarei D. K., viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-732-454/2016 pagal ieškovo R. J. K. ieškinį atsakovui Valstybės įmonei Turto bankas dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo iš dalies, tretieji asmenys D. D. K., notarė D. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašė panaikinti 2013-11-05 Kauno m. 9-ojo notarų biuro notarės D. K. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį, pagal kurią 1/6 dalį M. K. turto paveldėjo K. K., taikyti restituciją ir grąžinti ieškovo nuosavybėn 1/6 dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovo senelė M. K.. Ji buvo sudariusi santuoką su J. K., kurioje susilaukė dviejų sūnų V. ir R. Mirus J. K., M. buvo sudariusi santuoką su K. K.. Po M. mirties liko nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune. 2013-11-05 Kauno 9-ojo notarų biuro notarė išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (pataisytą 2013-11-11), pagal kurį M. K. turtą paveldėjo po 1/6 dalis jos sūnūs V. K., R. K. ir sutuoktinis K. K.. Teigia, kad paveldėjimo teisės liudijimas dalyje naikintinas, kadangi jis K. K. išduotas neteisėtai, nes jis į notarę kreipėsi praleidęs įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti, o į teismą dėl termino atnaujinimo ar juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nebuvo kreipęsis.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo R. J. K. 4,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) mirė M. K., kuri buvo sudariusi santuoką su J. K., o pastarajam mirus, (duomenys neskelbtini) buvo sudariusi santuoką su K. (K.) K. Po M. K. mirties liko nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), Kaune. Kauno miesto apylinkės teismo 2011-10-25 sprendimu ir Kauno apylinkės teismo 2013-02-07 sprendimu buvo nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, kad po M. K. ir J. K. mirties likusį palikimą priėmė jų sūnūs V. K. ir R. K.. Kauno m. 9-ojo notarų biuro notarė 2013-11-05 išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (pataisytas 2013-11-11 pažyma) dėl turto, likusio po M. K. mirties, kurį po 1/6 dalis paveldėjo sūnus V. K., sūnus R. K. ir sutuoktinis K. K.. Teismas sprendė, kad atsiradusiems paveldėjimo teisiniams santykiams taikomos tuo metu galiojusios paveldėjimo teisinius santykius reglamentavusios teisės normos. Palikimo atsiradimo metu galiojo 1922 m. Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos Civilinis kodeksas, kurio 429 straipsnis numatė, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis, buvęs palikimo atsiradimo vietoje, per tris mėnesius nepareiškė notarinei įstaigai savo atsisakymo nuo palaikų (to meto paveldėjimo teisinius santykius reglamentavusiuose įstatymuose vartota sąvoka „palaikai“ atitinka šiuo metu vartojamą sąvoką „palikimas“). Teismas padarė išvadą, kad pagal tuo metu buvusį reglamentavimą kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo nebuvo būtina, o buvo kreipiamasi tik tuo atveju, kai palikimo buvo atsisakoma. Tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti daiktines teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, kuris patvirtina jo teisių į palikimą įgijimą – paveldėjimo teisės liudijimą (1964 m. CK 598 str., Lietuvos Respublikos CK 5.66 str.). M. K. sutuoktinis K. K., dėl palikimo, atsiradusio po sutuoktinės mirties, kreipėsi į notarą 1983-02-03, todėl atsižvelgęs į palikimo atsiradimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad nors K. K. dėl paveldėjimo teisės liudijimo kreipėsi į notarą praėjus daugiau nei 20 metų, tačiau jam nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl terminų atnaujinimo, nes tokių terminų įstatymas nenumatė. K. K., kuris į notarą kreipėsi 1983 metais, pareiškimas buvo priimtas vadovaujantis Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR Valstybinėse notarinėse kontorose instrukcija, patvirtinta Lietuvos TSR teisingumo ministro 1975-10-31 įsakymu Nr. 8. Šios instrukcijos 95 punktas numatė visą eilę dokumentų, kurie galėjo būti pripažįstami įrodymais, kad paveldimas turtas priimtas valdyti, pavyzdžiui dokumentai įrodantys, kad įpėdinis gyveno kartu su palikėju. Tik tie įpėdiniai, kurie negalėdavo notarui pateikti instrukcijoje nurodytų dokumentų, patvirtinančių, kad palikimą priėmė, turėdavo kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. K. K. notarei pateikė namų knygą, kurioje buvo įrašai, kad palikėja M. K. ir įpėdinis K. K. gyveno tuo pačiu adresu.Teismas pažymėjo, kad CK numato bendro pobūdžio normas, tačiau konkrečias tvarkas ir konkrečius veiksmus detalizuoja poįstatyminiai aktai. Šiuo nagrinėjamu atveju, galiojant 1964 m. CK, notarai savo veikloje vadovaudavosi ir Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR Valstybinėse notarinėse kontorose instrukcija, patvirtinta Lietuvos TSR teisingumo ministro 1975-10-31 įsakymu Nr. 8. Iš pateikto dokumento – namų knygos notarė nustatė, kad pateikti duomenys patvirtino palikimo priėmimo faktą ir pateiktas dokumentas atitiko tuo metu galiojusių norminių aktų reikalavimus, todėl priėmė K. K. pareiškimą, nereikalaudama iš pastarojo kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad K. K., prieš kreipdamasis į notarą, turėjo nusistatyti juridinę reikšmę turintį faktą teismine tvarka.Teismas sprendė, kad nenustačius notarės neteisėtų veiksmų, nėra teisinio pagrindo naikinti notarės išduoto 2013-11-05 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalies.Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nėra reikšminga nagrinėjamoje civilinėje byloje, kadangi nagrinėjamoje civilinėje byloje ir ieškovo minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės nėra analogiškos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas R. J. K., atstovaujamas advokatės Dianos Višinskienės, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais: Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Ieškovas neginčija, kad palikimas atsirado (duomenys neskelbtini) ir, kad palikimo atsiradimo metu galiojo ir buvo taikomas 1922 m. Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos Civilinis kodeksas (toliau - RTFSR CK). Nurodo, kad K. K. kreipėsi į notaro kontorą dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą po 21 metų nuo palikimo atsiradimo dienos ((duomenys neskelbtini)). Kaip ir dabar galiojančiame CPK (442 straipsnio 1 punktas, 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas), taip ir galiojusio 1964 m. CPK 270 straipsnio 1 punkte, 272 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad prie bylų, teismo nagrinėjamų ypatingosios teisenos tvarka, priklauso bylos dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo, teismas nagrinėja bylas dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo. Taigi asmenys, kreipęsi į notarą dėl palikimo priėmimo pagal tuo metu galiojusius proceso įstatymus, turėjo laikytis tuo metu galiojusių proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Tiek pagal dabartinį teisinį reglamentavimą, tiek pagal minėtą galiojusį reglamentavimą palikimo faktui nustatyti buvo reikalingas teismo sprendimas (nutartis). Atsižvelgiant į tai, notaras negalėjo šių minėtų faktų nustatyti, išsiaiškinęs aplinkybes, kad įsigaliojus 1964 m. CK dėl palikimo priėmimo pagal įstatymą nebuvo kreiptasi 21 metus dėl palikimo priėmimo nustatymo ir patvirtinimo. Tai buvo ir yra teismo prerogatyva. Iš 1983-02-03 K. K. pareiškimo dėl palikimo priėmimo pagal įstatymą akivaizdu, kad K. K. kreipėsi dėl palikimo priėmimo jau įsigaliojus 1964 m. CK. Palikimo atsiradimo metu galiojo 1922 m. RTFSR CK, todėl K. K. turėjo kreiptis į teismą pagal 1964 m. CK dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo - palikimo priėmimo, nes dėl palikimo priėmimo su pareiškimu į notarinę kontorą kreipėsi 1983-02-03. Tačiau K. K., 1983 m. išreiškęs valią priimti palikimą pagal tuo metu galiojusius civilinio proceso įstatymus nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo - palikimo priėmimo. 1964 m. CK 587 straipsnio 1–3 dalyse buvo numatyta, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti dalinai arba su sąlyga ar išlygomis. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 5 dalį buvo laikoma, kad priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko. Ieškovas neginčija, jog 1964 m. CK galiojimo laikotarpiu notarai savo veikloje vadovavosi Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR Valstybinėse notarinėse kontorose instrukcija, patvirtinta Lietuvos TSR teisingumo ministro 1975 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 8 (toliau - Instrukcija). Tačiau Instrukcija notarai turėjo vadovautis atsižvelgiant ir laikantis 1964 m. CK nustatytų reikalavimų, t. y. aukštesnės teisinės galios kodifikuoto įstatymo. Notarai pagal minėtą Instrukciją galėjo nustatyti ir patvirtinti palikimo priėmimo faktą ar atsisakyti jį nustatyti ir patvirtinti tuo atveju, jeigu buvo laikytasi 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos, t. y. veiksmai turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Jei tokių veiksmų nebuvo atlikta, įpėdinis dėl palikimo fakto nustatymo turėjo kreiptis į teismą tuo metu galiojusių proceso įstatymų numatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, todėl pažeidė procesines teisės normas. Teigiama, kad ieškovas, remdamasis teismų sprendimais civilinė byla Nr. 2-14727-2011 ir Nr. 2-63-615/2013 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, siekė įrodyti, kad M. K. sutuoktinis K. K. praeityje nedalyvavo paveldėjimo teisiniuose santykiuose. K. K. kreipėsi į notaro kontorą dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą po 21 metų nuo palikimo atsiradimo dienos ((duomenys neskelbtini)). Teismas nepagrįstai nurodė, kad K. K. turėjo būti viena iš nagrinėtų bylų šalių, nes bylose dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo nustatinėjama, kas ir kokiu laiku priėmė palikimą praeityje. 2013-02-07 Kauno apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-63-615/2013 buvo sprendžiamas juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas, susijęs su ieškovu ir M. K. dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo. Kadangi pastarojoje byloje nebuvo sprendžiamas K. K. palikimo priėmimo fakto nustatymo klausimas, tai įrodo, jog K. K. nebuvo susijęs su paveldėjimo byla. Kauno apylinkės teismas, nurodydamas, jog šios bylos ir ieškovo nurodomų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bylų aplinkybės skiriasi, nenurodė motyvų, kuo grindžiamos ir daromos tokios išvados. Kitose bylose teismų nagrinėtos ir nustatytos aplinkybės nebūtinai turi būti analogiškos nagrinėjamai bylai. Jos gali būti iš esmės panašios, ar beveik sutampančios. Būtent šiam nagrinėjamam atvejui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika palikimo priėmimo fakto nustatymo aiškinimo ir taikymo klausimais yra aktuali ir reikšminga, nes pasisakoma dėl praeityje galiojusių ir dabar galiojančių taikytinų įstatymų santykio. Pagal tai galima nustatyti ir įvertinti, kokios teisės normos buvo taikomos nagrinėjant panašias civilines bylas tais pačiais klausimais ir kaip jos buvo aiškinamos tokio pobūdžio bylose. Kadangi tokių argumentų pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir dėl jų apskritai nepasisakė, toks sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas VĮ Turto bankas prašo ieškovo R. J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-732-454/32016 atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas sekančiais argumentais: K. K. palikimą priėmė 1983-02-03 pareiškimo, paduoto Kauno valstybinei notarinei kontorai, pagrindu. Pagal tuo metu galiojančius teisės aktus ne visais atvejais praleidus 6 mėn. terminą pareiškimui notarui paduoti reikėdavo kreiptis į teismą. Tokio kreipimosi nereikėjo ir K. K. atveju, nes jis pateikė namų knygos kopiją, patvirtinančią, kad tiek jis, tiek mirusioji M. K. gyveno tuo pačiu adresu. Tokiu būdu notaras įsitikino, kad palikimas buvo priimtas faktinio valdymo būdu. Apeliantas klaidingai pateikia informaciją apie kitus M. K. įpėdinius. Apeliantas ieškinyje nurodo, kad “įstatyminiai įpėdiniai, vaikai R. K. ir V. K. susitarė, kad po J. K. mirties jo palikimą priėmė sūnus R. K., o po M. K. mirties faktinio valdymo būdu jos palikimą priėmė sūnus V. K.”, apeliaciniame skunde nurodo, kad „po J. K. mirties jo palikimą priėmė sūnus R. K., o po M. K. mirties faktinio valdymo būdu jos palikimą priėmė sūnus V. K.. Šie faktai ir aplinkybės buvo nustatyti 2011-10-25 Kauno apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-14727- 20141 <...> ir Kauno apylinkės teismo 2013-02-07 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-63- 615/2013 <...>“. Šie apelianto teiginiai neatitinka tikrovės, nes remiantis 2013-11-05 išduotu ginčijamu paveldėjimo teisės liudijimu, M. K. turtą lygiomis dalimis paveldėjo sūnūs V. K. ir R. K. bei sutuoktinis K. K.. Tai, kad ir R. K. paveldėjimo liudijimas išduotas ne teismo sprendimo, kuriuo patvirtinta, kad jis priėmė tėvo palikimą pagrindu, o pareiškimo notarui, paduoto 1969-08-29 (be jokio teismo sprendimo), patvirtina ir jiems priklausančios namo dalys, nurodytos Nekilnojamojo turto registro išraše Nr. 20/88977: jei ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas būtų išduotas teismo sprendimo pagrindu, tai R. K. priklausytų 1/2 namo (priklausiusi tėvui), o motinos dalis būtų buvusi padalinta K. K. (1/4 namo) ir V. K. (1/4 namo). Duomenų apie tai, kad R. K. (ar jo įpėdiniai) būtų kreipęsis į teismą dėl įstatymo nustatyto termino palikimui priimti pratęsimo (atnaujinimo) arba, kad teismine tvarka būtų buvęs pripažintas faktas, jog pastarasis priėmė motinos M. K. palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti, nėra. Nepaisant šių faktų, ieškovas (apeliantas) ginčija tik tą 2013-11-05 paveldėjimo teisės liudijimo dalį, pagal kurią 1/6 M. K. turto dalis perėjo sutuoktiniui K. K., tačiau nepasisako dėl R. K. perėjusios turto dalies perėjimo teisėtumo. Tiek 1964 m. CK 587 str. 1 d., tiek dabar galiojančio CK 5.50 str. 1 d., nenumatė galimybės priimti palikimą dalimis ar su išlygomis, vadinasi, 1969-08-29 pareiškimu notarui (nereikalaujant teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo, nes abu, kaip ir K. K., pareiškimo padavimo notarui metu gyveno adresu (duomenys neskelbtini), Kaune) V. K. ir R. K. yra priėmę tiek motinos, tiek tėvo palikimą. VĮ Turto bankas 2015-11-23 atsiliepime Nr. (3.2-32)-SK4-9353 teikė siūlymą dėl R. K. įpėdinio R. K. įtraukimo į šią bylą trečiuoju asmeniu, nes ieškinio dalykas yra susijęs su šio asmens teisėmis ir pareigomis. Tuo atveju, jei ieškinio pirmasis reikalavimas (dėl Paveldėjimo teisės liudijimo dalies nuginčijimo) būtų tenkintas, 1/6 M. K. turto dalis, šiuo metu Paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu priklausanti K. K., turėtų būti padalinta įstatyminiams M. K. įpėdiniams, t. y. V. K. bei R. K. (CK 5.61 str. 1 d., 1964 m. CK 592 str. 1 d.)). Apelianto advokatė D. Višinskienė, sutikdama su šiuo argumentu, 2015-12-30 pateikė prašymą teismui dėl 2006-09-28 mirusio R. K. įpėdinės D. D. K., gyvenančios (duomenys neskelbtini), Kaune, įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. Tokiu veiksmu ieškovas pripažino, kad M. K. turtas taip pat buvo paveldėtas (duomenys neskelbtini) V. K. bei R. K. pareiškimo notarui pagrindu, t. y., kad papildomas teismo sprendimas R. K. dėl M. K. palikimo priėmimo faktinio valdymo būdu nebuvo būtinas. 1983-02-03 K. K. notarui paduotas pareiškimas dėl M. K. palikimo priėmimo nėra nuginčytas ir nėra duomenų, kad R. K. (ar vėliau R. J. K.) būtų bandę teisės aktų nustatyta tvarka jį nuginčyti. M. K. palikimo atsiradimo metu galiojo 1922 m. RTFSR civilinis kodeksas. Jis numatė paveldėjimo tvarką, pagal kurią paveldėti buvo leidžiama pagal įstatymą (416 straipsnis), mirusiojo turtą galėjo paveldėti jo vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai, mirusiojo išlaikytiniai, palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai, o tik šių asmenų nesant arba jiems palikimo nepriėmus - darbingi tėvai, o jų nesant - mirusiojo broliai ir seserys (418 straipsnis). Įpėdinis, buvęs palaikų atsiradimo vietoje, per tris mėnesius nuo palaikų atsiradimo dienos nepareiškęs atitinkamai notarinei įstaigai savo atsisakymo nuo palaikų, buvo laikomas palaikus priėmusiu (429 straipsnis), o įpėdinis, nebuvęs palaikų buvimo vietoje, galėjo priimti palaikus pats ar per įgaliotinius per šešis mėnesius nuo palaikų atsiradimo dienos (430 straipsnis). K. K. adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, gyveno su M. K. iki jos mirties, liko ten gyventi po jos mirties, gyveno šiuo adresu ir pareiškimo padavimo notarui momentu 1983-02-03. Šį faktą patvirtina notarės D. K. kartu su atsiliepimu teismui pateikta namų knygos kopija. Palikimo priėmimas pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą buvo vienas teisinių pagrindų notarui išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pagal 1975-10-31 patvirtintos Notarinių veiksmų atlikimo valstybinėse notarinėse kontorose instrukcijos 95 punktą. Dėl šios priežasties bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisiškai pagrįstai netenkino ieškinio dėl pripažinimo negaliojančiu K. K. vardu notaro išduoto paveldėjimo teisės liudijimo. Nuginčyti 2013-11-05 paveldėjimo teisės liudijimą buvo galima per vienerius metus nuo jo išdavimo, t. y. iki 2014-11-05 (CK 5.8 str.) Tiek ieškovas, tiek K. K. savo veiksmais priėmė M. K. palikimą faktiškai pradėdami jį valdyti. Ieškovas turėjo žinoti apie palikimą jo atsiradimo metu, tačiau dėl K. K. priimto sutuoktinės M. K. palikimo priėmimo nuginčijimo nesikreipė į teismą per galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pagal ieškinio teismui dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo padavimo metu galiojančio CK 1.131 str. 1 d. ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo, kai atsakovas ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Ilgą laiko tarpą praleisto ieškinio senaties termino padarinių, t. y. ieškinio atmetimo, taikymas yra svarbus siekiant užtikrinti nusistovėjusių paveldėto turto nuosavybės teisinių santykių stabilumą. Byloje nenustatyta aplinkybių, galinčių būti pripažintomis svarbiomis termino praleidimo priežastimis, kurios pateisintų visą ieškinio senaties termino praleidimo trukmę. Dėl to ieškinys turėjo būti atmestas ir kaip paduotas teismui praleidus įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą, kuriam atnaujinti teisinio pagrindo nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Tiek nagrinėjamos bylos, tiek ir prie bylos prijungtos paveldėjimo bylos Nr. 4548 medžiaga nustatyta, kad M. K. buvo sudariusi santuoką su J. K., kuris mirė (duomenys neskelbtini). Po J. K. mirties, M. K., 1949 m. liepos 8 d. sudarė santuoką su K. (K.) K. (duomenys neskelbtini) mirė M. K. ir po jos mirties liko nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune. Kaip matyti iš įsiteisėjusio 2011m. spalio 25d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, kad yra nustatytas juridinę reikšmę turtintis faktas, kad po J. K., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties palikimą priėmė sūnus R. K., nustatytas juridinis faktas, kad po R. K. mirties, palikimą priėmė jo sutuoktinė G. A. K. ir sūnus R. K., nustatytas juridinis faktas, kad po G. A. K. mirties, palikimą priėmė jos sūnus R. K.. Įsiteisėjusiu 2013m. vasario 7d. Kauno apylinkės teismo sprendimu pagal ieškovo pareiškimą yra nustatytas juridinę reikšmę turtintis faktas, kad M. K., mirusi (duomenys neskelbtini) buvo V. K. motina, nustatytas juridinis faktas, kad V. K. priėmė palikimą po savo motinos M. K. mirties ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovas R. J. K. gyv. (duomenys neskelbtini), Kaune, po savo tėvo V. K. mirties, priėmė palikimą.Paveldėjimo byla Nr. 4548 patvirtina, kad Kauno miesto 9 – ojo biuro notarė 2013m. lapkričio 5d. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (pataisytas 2013m. lapkričio 11d. pažyma), kuriuo patvirtino, kad J. K., mirusio (duomenys neskelbtini), nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune paveldi, sūnus V. K. ir sūnus R. K. po ½ dalį. Šio liudijimo pagrindu buvo registruota asmeninė nuosavybė V. K. ir R. K. vardu nekilnojamojo turto registre po ¼ dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune. Ieškovas R. J. K., mirusiosios M. K. anūkas, kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti nutarties 17 punkte nurodyto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį, pagal kurią 1/6 dalį M. K., mirusios (duomenys neskelbtini) turto paveldėjo jos sutuoktinis K. K. bei taikant restituciją grąžinti V. K. teisių perėmėjo R. J. K. nuosavybėn 1/6 dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune. Ieškovas mano, kad išduotas paveldėjimo teisės liudijimas iš dalies turi būti panaikintas, nes K. K. į notarę kreipėsi praleidęs įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti ir nesikreipė į teismą dėl termino atnaujinimo palikimui priimti ar juridinę reikšmę turinčio, palikimui priimti fakto nustatymo.Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą ieškovo ieškinį atmetė nenustatęs notarės neteisėtų veiksmų ir nesant teisinio pagrindo iš dalies naikinti išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą.Byloje nustatyta, kad M. K. mirė 1962 metais. Taigi, atsiradusiems teisiniams santykiams taikytinos teisės normos galiojusios palikimo atsiradimo momentu. Palikimo atsiradimo metu galiojo materialinės teisės normas reglamentuojantis RTFSR civilinis kodeksas, kurio 429 straipsnis nustatė, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis, buvęs palikimo atsiradimo vietoje, per tris mėnesius nepareiškė notarinei įstaigai savo atsisakymo nuo palaikų ( palikimo). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs aptartą reglamentavimą darė išvadą, kad kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo nebuvo būtina, o buvo būtina pranešti apie palikimo priėmimą tik tada, kai nuo palikimo buvo atsisakoma. Kaip rodo bylos medžiaga, kad M. K. sutuoktinis K. K. 1983 metais vasario 3d. pateikė Kauno valstybinei notarinei kontorai pareiškimą pareikšdamas, kad po savo žmonos mirties palikimą priima ir prašė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą į paliktą turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. K. dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo kreipėsi praėjus daugiau kaip 20 metų, tačiau konstatavo, kad jam nebuvo pareigos kreiptis į teismą dėl terminų atnaujinimo, nes tokių terminų atnaujinimo nenumatė įstatymai. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo sprendime pateikta argumentacija sutinka ir konstatuoja, kad apylinkės teismas spręsdamas tarp šalių ginčą pagrįstai taikė ir aiškino teisės normas, galiojusias palikimo atsiradimo momentu. Kaip jau buvo nustatyta, kad M. K. sutuoktinis K. K. 1983m. vasario 3d. pateikė Kauno valstybinei notarinei kontorai pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Pagal tuo metu galiojančias teisės normas ( Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR Valstybinėse notarinėse kontorose instrukcija, patvirtinta Lietuvos TSR teisingumo ministro 1975 metų spalio 31d. įsakymu Nr. 8), K. K. pareiškimas buvo priimtas. Ieškovas tvirtina, kad notarinėje kontoroje negalėjo būti priimtas K. K. pareiškimas ir vėliau išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, nes nebuvo kreiptasi į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie ieškovo teiginiai yra nepagrįsti. Bylos duomenys patvirtina, kad notarui su pareiškimu buvo pateikti dokumentai, kurių pagrindu ir vadovaujantis paminėtos Instrukcijos 95 punkto nuostata, notarui buvo suteikta įstatyminė teisė ir pakankamas pagrindas spęsti, kad pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina palikimo priėmimo faktą. Taigi, nepagrįstai apeliantas teigia ir argumentuoja, kad buvo būtina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo teismine tvarka.Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė ir nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo praktika, kurioje nurodomi išaiškinimai nagrinėjant bylas dėl palikimo faktų nustatymo, dėl praeityje galiojusių ir dabar galiojančių taikytinų įstatymų santykio. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos ir apelianto apeliaciniame skunde minimų kasacinės instancijos teismo bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios. Dėl šios priežasties nėra pagrindo vadovautis apelianto skunde nurodytomis nutartimis bei konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jomis nesirėmė priimdamas teismo sprendimą.Kaip matyti iš bylos eigos pirmosios instancijos teisme, atsakovai prašė ieškovų ieškiniui taikyti CK 5.8 straipsnyje nurodytą vienerių metų ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Pirmosios instancijos teismas sprendime dėl to nepasisakė. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas VĮ „Turto bankas“ nurodo, kad ieškovo ieškinys turėjo būti atmestas ir kaip paduotas teismui praleidus įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą, kuriam atnaujinti teisinio pagrindo nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas yra suformavęs praktiką ir nurodęs, kad ginčams dėl paveldėto turto, priklausomai nuo to, kokie materialiniai santykiai yra susiklostę tarp įpėdinių, taikytini dvejopi ieškinio senaties terminai. Ginčas dėl palikimo tarp įpėdinių, įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinusių paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir taip įgijusių nuosavybės teises į palikimą, kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl to turto; tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisėms į teisminę gynybą įgyvendinti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tuo tarpu CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas, kai palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ginčija asmenys, kurie teisėtai pretenduoja į palikimą, tačiau dar nėra įgyvendinę paveldėjimo teisės ir negali to padaryti, nenuginčiję palikimo priėmusio asmens teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2008; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009).Nagrinėjamoje byloje neginčijama, kad ieškovas yra teisėtas pretendentas byloje, tačiau pastarasis ginčija palikimą priėmusių asmenų teises, kurios yra patvirtintos išduotu paveldėjimo teisės liudijimu. Paveldėjimo teisės liudijimas yra išduotas 2013m. lapkričio 5d. ( Pataisytas 2013m. lapkričio 11d. pažyma). Bylos aplinkybės rodo, kad ieškovas yra palikėjo V. K., mirusio (duomenys neskelbtini), įstatyminis pirmosios eilės įpėdinis. Jis palikimą po V. K. mirties priėmė faktiškai turtą valdydamas, kurį paliko palikėjas: ½ dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune ( Kauno apylinkės teismo 2013m. vasario 7d. sprendimas, civilinėje byloje Nr. 2-63-615/2013 pagal ieškovo pareikštą pareiškimą). Įvertinus šias nustatytas aplinkybes spręstina, kad ieškovui turėjo būti žinoma apie palikimą jo atsiradimo metu, t.y. 1994 metais, o vėliausiai ieškovui apie palikimą priėmusius asmenis, kuriems yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas turėjo būti žinoma, kada buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Ieškovas į teismą su ieškiniu dėl savo pažeistos teisės gynimo kreipėsi tik 2015m. spalio 28d. Tokiu būdu, teisėjų kolegija įsitikusi, kad ieškovas praleido vienerių metų terminą pareikšti ieškiniui. Atsakovai reikalauja ieškiniui taikyti senaties terminą ( CK 1. 126 straipsnio 2 dalis). Todėl ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo taip pat yra savarankiškas pagrindas ieškovo ieškiniui atmesti ( CK 1. 131 straipsnio 1 dalis, CK 5. 8 straipsnis). Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje pateiktus įrodymus ( CPK 185 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimo santykius ir iš esmės priėmė teisingą sprendimą. Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija dėl kitų apelianto apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes jie teisiškai nereikšmingi nagrinėjamame ginče.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apelianto apeliacinį skundą jam bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.