Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Artūras Šafronas, sekretoriaujant Daivai Masionienei, dalyvaujant ieškovo R. J. K. atstovei advokatei Astai Kakoškinai, trečiajam asmeniui D. D. K., nedalyvaujant ieškovui R. J. K., atsakovo Valstybės įmonės Turto bankas atstovui, trečiajam asmeniui notarei Dalytei Krikštolaitytei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. K. ieškinį atsakovui Valstybės įmonei Turto bankas dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo iš dalies, tretieji asmenys D. D. K., notarė Dalytė Krikštolaitytė, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant, byla nagrinėtina atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Tretysis asmuo į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti nedalyvaujant, byla nagrinėtina trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, (duomenys neskelbtini) mirė M. K. (15 b.l.), kuri buvo sudariusi santuoką su J. K., o pastarajam mirus, (duomenys neskelbtini) buvo sudariusi santuoką su K. (K) K (16 b.l.). Po M. K. mirties liko nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), Kaune (35-39 b.l.). Kauno miesto apylinkės teismo 2011-10-25 sprendimu ir Kauno apylinkės teismo 2013-02-07 sprendimu buvo nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, kad po M. K. ir J. K. mirties likusį palikimą priėmė jų sūnūs V. K. ir R. K. (19-21, 22-23 b.l.). Kauno m. 9-ojo notarų biuro notarė 2013-11-05 išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (pataisytas 2013-11-11 pažyma) dėl turto, likusio po M. K. mirties, kurį po 1/6 dalis paveldėjo sūnus V. K., sūnus R. K. ir sutuoktinis K. K. (24-27, 28-29 b.l.).

Ieškovas teigia, kad paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą dalyje turėtų būti panaikintas, kadangi K. K. dėl palikimo priėmimo į notarą kreipėsi praleidęs įstatymų nustatytą terminą.

Kaip nustatyta, M. K. mirė 1962 metais, todėl atsiradusiems paveldėjimo teisiniams santykiams taikomos tuo metu galiojusios paveldėjimo teisinius santykius reglamentavusios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2011). Palikimo atsiradimo metu galiojo 1922 m. Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos Civilinis kodeksas, kurio 429 straipsnis numatė, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis, buvęs palikimo atsiradimo vietoje, per tris mėnesius nepareiškė notarinei įstaigai savo atsisakymo nuo palaikų (to meto paveldėjimo teisinius santykius reglamentavusiuose įstatymuose vartota sąvoka „palaikai“ atitinka šiuo metu vartojamą sąvoką „palikimas“). Teigtina, kad pagal tuo metu buvusį reglamentavimą, kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo nebuvo būtina, o buvo kreipiamasi tik tuo atveju, kai palikimo buvo atsisakoma. Tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti daiktines teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, kuris patvirtina jo teisių į palikimą įgijimą – paveldėjimo teisės liudijimą (1964 m. CK 598 str., LR CK 5.66 str.). M. K. sutuoktinis K. K., dėl palikimo, atsiradusio po sutuoktinės mirties, kreipėsi į notarą 1983-02-03 (18, 54 b.l.). Atsižvelgiant į palikimo atsiradimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad nors K. K. dėl paveldėjimo teisės liudijimo kreipėsi į notarą praėjus daugiau nei 20 metų, tačiau jam nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl terminų atnaujinimo, nes tokių terminų įstatymas nenumatė.

Kadangi K. K. į notarą kreipėsi 1983 metais, notarė, priimdama pareiškimą, vadovavosi tuo metu galiojančiomis teisės normomis. Pareiškimas buvo priimtas vadovaujantis Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR Valstybinėse notarinėse kontorose instrukcija, patvirtinta Lietuvos TSR teisingumo ministro 1975-10-31 įsakymu Nr. 8. Šios instrukcijos 95 punktas numatė visą eilę dokumentų, kurie galėjo būti pripažįstami įrodymais, kad paveldimas turtas priimtas valdyti, pavyzdžiui dokumentai įrodantys, kad įpėdinis gyveno kartu su palikėju. Tik tie įpėdniai, kurie negalėdavo notarui pateikti instrukcijoje nurodytų dokumentų, patvirtinančių, kad palikimą priėmė, turėdavo kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Kaip matyti iš notarės pateiktų dokumentų, į notarę besikreipiantis K. K. pateikė namų knygą, kurioje buvo įrašai, kad palikėja M. K. ir įpėdinis K. K. gyveno tuo pačiu adresu (55-56 b.l.). Ieškovas nurodė, kad notarė neturėjo teisės priimti K. K. pareiškimo, o vėliau išduoti paveldėjimo teisės liudijimo, nes jis nesikreipė į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, o tai numatė 1964 m. galiojantis CK. Teismas pažymi, kad CK numato bendro pobūdžio normas, tačiau konkrečias tvarkas ir konkrečius veiksmus detalizuoja poįstatyminiai aktai. Šiuo nagrinėjamu atveju, galiojant 1964 m. CK, notarai savo veikloje vadovaudavosi ir Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR Valstybinėse notarinėse kontorose instrukcija, patvirtinta Lietuvos TSR teisingumo ministro 1975-10-31 įsakymu Nr. 8. Iš pateikto dokumento – namų knygos notarė nustatė, kad pateikti duomenys patvirtino palikimo priėmimo faktą ir pateiktas dokumentas atitiko tuo metu galiojusių norminių aktų reikalavimus, todėl priėmė K. K. pareiškimą, nereikalaudama iš pastarojo kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Atsižvelgiant į tai, teismas atmeta ieškovo argumentus, kad K. K., prieš kreipdamasis į notarą, turėjo nusistatyti juridinę reikšmę turintį faktą teismine tvarka.

Nenustačius notarės neteisėtų veiksmų, nėra teisinio pagrindo naikinti notarės išduoto 2013-11-05 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalies.

Ieškovas nurodo, kad notarės išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas prieštarauja 2011-10-25 ir 2013-02-07 teismų sprendimams. Teismas negali sutikti su nurodytais argumentais ir pažymi, kad ieškovas nenurodo jokių konkrečių prieštaravimų tarp notarės priimtos ginčijamo liudijimo dalies ir nurodytų teismų sprendimų. Nurodytose bylose nebuvo keliamas klausimas dėl K. K. palikimo priėmimo, juose nebuvo ginčijamas palikimo priėmimo faktas. Nurodyti teismų sprendimuose nustatyti faktai, neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl notarės išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo teisėtumo ir pagrįstumo, juose nustatyti juridiniai faktai neįtakojo K. K. palikimo priėmimo fakto, teismai net nenustatinėjo ar K. K. priėmė palikimą ar ne, nes tai nebuvo šių bylų nagrinėjimo dalykas. Negalima sutikti su ieškovo konstatavimu, kad, atsižvelgus į nurodytas bylas, nustatyta, jog K. K. nedalyvavo paveldėjimo teisiniuose santykiuose. Pažymėtina, kad bylų nagrinėjimo metu K. K. jau buvo miręs (mirė 2003 metais), jis, net ir esant būtinybei, negalėjo būti bylų šalimi.

Taip pat, teismas pažymi, kad ieškovo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nėra reikšminga nagrinėjamoje civilinėje byloje, kadangi nagrinėjamoje civilinėje byloje ir ieškovo minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės nėra analogiškos.

Ieškinį atmetus, iš ieškovo priteistinos valstybei 4,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 260 str., 263-270 str., 307 str. 1 d., teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo R. J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 4,46 Eur (keturi Eur 46 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei, pinigus sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, į.k. 188659752, sąskaitą, įmokos kodas 5660. Kvitą pristatyti į 119 k.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.