Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Onos Gasiulytės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andriaus Veriko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-15 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei V. M. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymui skirtų lėšų uzufrukto teise valdytojo pakeitimo bei bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo ir atsakovės V. M. priešieškinį ieškovui V. M. dėl bendravimo tvarkos nustatymo; išvadą teikianti institucija - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (VTAS) pateikė išvadą dėl nepilnamečio L. M. ir neprieštaravo, kad ieškinys būtų patenkintas. Papildomai pateiktoje išvadoje VTAS nurodė, kad vaiko nenoras bendrauti su motina negali būti priežastis visiškai nutraukti vaiko ir skyrium gyvenančios motinos ryšį, todėl neprieštaravo, kad būtų nustatyta motinos ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovės V. M. apeliacinio skundo ribose. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog neapskųstoje dalyje (dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo) teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą dalyse dėl vaiko gyvenamos vietos pakeitimo ir išlaikymo bei sumų sumokėtų vaikui išlaikyti priteisimo iš apeliantės panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje nustatyta, kad šalių V. M. ir V. M. bažnytinės santuokos apskaita buvo panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.N2-2148-614/2014, teismo sprendimu nepilnamečio šalių sūnaus L. M. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina V. M., iš tėvo V. M. sūnui L. buvo priteistas išlaikymas periodinėmis išmokomis po 500,00 Lt (144,81 Eur), iš V. M. taip pat buvo priteista vaiko išlaikymo skola, susidariusi bylos nagrinėjimo metu.

Kaip matyti iš bylos dokumentų, pasikeitus aplinkybėms, tarp šalių iškilo ginčas dėl teismo sprendimu vaiko gyvenamos vietos pakeitimo – atsakovė reikalavo vaiką grąžinti, o ieškovas prašė pakeisti teismo sprendimu nustatytą vaiko gyvenamą vietą - nustatyti su juo. Tarp šalių taip pat kilo ginčas vaiko išlaikymo sumų ir kompensavimo.

Dėl vaiko gyvenamos vietos

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 3.169 str. nustato, jog tuo atveju, kai vaiko tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu, o jei tarp jų kyla ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Minimo Kodekso straipsnio 3 dalis nustato, jog pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Kilusį ginčą dėl vaiko gyvenamos vietos nustatymo pagal CK 3.174 straipsnio 2 dalį teismas turi išspręsti vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant šios normos aiškinimo ir taikymo klausimais, nurodyta, kad, pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų pakeitimo, antrasis iš tėvų turi įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-207/2003; 2003 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Ž. C., bylos Nr. 3K-3-334/2003; 2005 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-242/2005). Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. N. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.

Nagrinėjamoje byloje nustatytas faktas, jog penkiolikmetis šalių sūnus L. M. esant šalių santuokai gyveno su abiem tėvais ieškovo motinos nuosavybės teise registruotame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Nors Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėjant sutuoktinių santuokos apskaitos įrašo panaikinimo klausimą vaikas buvo išreiškęs norą gyventi kartu su apeliante (motina), vėliau vaiko nuomonė pasikeitė.

Šiuo metu L. M. yra penkiolikos metų amžiaus. Tiek Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojams (b.l. 56-60, 1 t.), tiek pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą pagal ieškovo ieškinį dėl vaiko gyvenamos vietos pakeitimo, L. ir raštu (b.l. 142, 1 t.), ir žodžiu (b.l. 192, 1 t.) išreiškė norą gyventi su tėvu (ieškovu). Tiek iš bylos rašytinių dokumentų, tiek iš šalių paaiškinimų teisme matyti, kad nuo 2014-09-01 šalių sūnus L. faktiškai gyvena su tėvu (ieškovu). Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais ir būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. CK 3.177 str. nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išsiaiškinti vaiko norus ir pažiūras nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų šiuos suformuluoti ir išreikšti. Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą (CK 3.164 straipsnis). Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 str. 2 d). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į vaiko norą ir sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas konstatuoti esminį pasikeitimą ir pakeisti vaiko gyvenamąją vietą. Kolegija pažymi, kad šalių sūnus L. yra tokio amžiaus, kad gali savarankiškai formuoti ir išreikšti savo norus, juos pagrįsti, argumentuoti. Vaiko tėvams pradėjus gyventi skyrium (šiuo metu apeliantė gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini)), vaikas liko gyventi toje pačioje jam įprastoje aplinkoje – bute (duomenys neskelbtini). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys. L. M. mokosi šalia esančioje Vilniaus „Gabijos“ gimnazijoje. Vaikas VTAS darbuotojams bendraujant su juo be tėvų dalyvavimo nurodė, jog su tėvu gerai sutaria, tėvas juo rūpinasi, slaugo kai serga, perka visus reikalingus daiktus, skaniai gamina valgyti. Vaikas pasakojo, kad jis turi draugų, namuose gyvena dviese su tėčiu. Iš bylos dokumentų ir iš vaiko žodžių matyti, kad šiuo metu vaiko L. M. ir motinos (apeliantės) bendravime yra kilusi įtampa. Atsižvelgiant į tai, kad vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena stabilioje jam įprastoje aplinkoje su tėvu, kolegijos vertinimu vaiko gyvenamos vietos pakeitimas ir nustatymas su tėvu atitinka vaiko interesus. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog vaiko išreikštas noras gyventi su tėvu prieštarautų jo paties interesams, o apeliantės argumentai, kad suprastėjo vaiko pažymiai, kolegijos vertinimu negali būti laikomi išimtiniais, kad būtų neatsižvelgta į šalių sūnaus norą. Byloje CPK leistinais įrodymais nėra nustatyta ir kitų reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, jog vaiko gyvenamos vietos nustatymas prieštarautų vaiko interesams, todėl patenkinti apeliantės skundą šioje dalyje nėra pagrindo.

Dėl išlaikymo vaikui priteisimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvai turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o šie turi teisę į išlaikymą (CK 3.192 str.). Jeigu tėvai ar vienas iš jų prievolės nevykdo ar vykdo netinkamai, tai atsiranda vaiko teisė į pažeistos teisės teisminį gynimą, pareiškiant ieškinį teisme. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisė gauti išlaikymą yra nepilnamečio vaiko, todėl materialine teisine prasme ieškovas yra nepilnametis vaikas, o jo procesinę teisę pareikšti ieškinį įgyvendina CK 3.194 str. 1 d. nurodyti asmenys ar įstatymų nustatyti kiti asmenys. Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolė yra vykdoma vaikui, o ne kitam sutuoktiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Z. D., bylos Nr. 3K-3-39/2010). Kasacinis teismas šioje nutartyje taip pat nurodė, kad jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų, tai kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (CK 6.50 str.). Tai sudaro pagrindą išvadai, kad šio asmens, kuris faktiškai visa apimtimi vienas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui, interesai yra pažeisti. Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 str. 3 d.). Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Z. D., bylos Nr. 3K-3-39/2010).

Kaip jau minėta, nuo 2014-09-01 L. M. faktiškai gyvena su tėvu. Byloje taip pat buvo nustatyta, jog ieškovas V. M. pagal Vilniaus miesto apylinės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą mokėjo priteistą išlaikymą sūnui L. Vaikui priteisto ir ieškovo mokamo išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise buvo apeliantė (b.l. 70-77, 1 t.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, vykdydamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-01 sprendimą, ieškovas į atsakovės sąskaitą pervedė 724,05 Eur. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo prašoma priteisti jo vaiko išlaikymui skirta ir apeliantei sumokėta 289,62 Eur pinigų suma turi būti grąžinta. Teismas taip pat pagrįstai priteisė iš apeliantės ieškovui papildomų ieškovo turėtų išlaidų už vaikui suteiktas odontologo paslaugas 214,86 Eur dalį. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams ir jų nekartoja.

Kolegija taip pat daro išvadą, kad sprendimu pakeitęs vaiko gyvenamąją vietą, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai priteisė iš apeliantės išlaikymą sūnui.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad išlaikymas iš jos neturėjo būti priteistas, nes ji išlaiko sūnų geranoriškai. Tačiau apeliantė taip pat nurodo, kad jai būtų nepakeliama našta mokėti sūnui teismo priteistą 145,00 Eur sumą kas mėnesį. Taigi, akivaizdu, kad dėl vaiko išlaikymo tarp šalių yra kilęs ginčas.

Kolegija pažymi, kad CK 3.192 str. 2 d. nustatyta, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-189/2009; kt.). Taip pat pažymėtina, kad CK 3.192 str. 2 d. išlaikymo dydis nesiejamas su konkrečiu tėvų pajamų dydžiu, tačiau įstatyme nustatyti, taip pat teismų praktikoje suformuluoti tam tikri orientaciniai kriterijai – šiais, taip pat įstatyme (CK 1.5, 3.3 straipsniai) įtvirtintais šeimos santykių teisinį reglamentavimą grindžiančiais principais vadovaujamasi sprendžiant dėl išlaikymo dydžio konkrečiu atveju. Vienas tokių kriterijų – protingi vaiko poreikiai, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai, taip pat amžius. Nustatant nepilnamečio išlaikymo dydį turi būti atsižvelgiama į tai, kad nustatytas išlaikymas užtikrintų būtinas vaiko raidos sąlygas, kurioms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-620/2005). Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėsimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. G. C., bylos Nr. 3K-3-419/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. v. E. Z. , bylos Nr. 3K-3-154/2011; kt.). Minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas kaip orientacinis, taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Teismas, nustatęs vaiko poreikių dydį, sprendžia, kaip tarp tėvų jį paskirstyti ir nustatyti iš išlaikymo neteikiančio tėvo (motinos) priteistiną išlaikymo sumą.

Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. v. E. J. , bylos Nr. 3K-3-37/2010). Tėvų turtinė padėtis vertintina atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J. , bylos Nr. 3K-3-243/2010). Be to, vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 str. 1 d.), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V. , bylos Nr. 3K-3-495/2009; 2015 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. v. A. Š. , bylos Nr. 3K-3-27-686/2015; kt.). Kilus ginčui dėl tėvų turtinės padėties, įstatymo pareiga tėvams išlaikyti vaiką lemia pareigą teikti tikrosios jų turtinės padėties įrodymus. Šios kategorijos bylose turtinės padėties įrodinėjimo pareigą turi abu tėvai (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. D. v. R. D. , bylos Nr. 3K-3-79/2006; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-189/2009; kt.).

Byloje šalių pateiktais rašytiniais įrodymais ir registrų duomenimis buvo nustatyta šalių turtinė padėtis. Kaip matyti, VĮ Registrų centras ir VĮ „Regitra“ duomenimis ieškovo V. M. vardu nėra įregistruotų nekilnojamojo turto objektų, tačiau yra sudaryta ir įregistruota buto nuomos sutartis, kurios pagrindu jis gyvena motinos bute adresu (duomenys neskelbtini) bute. Atsakovės V. M. vardu yra įregistruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovo vardu yra įregistruotos dvi transporto priemonės, apeliantės V. M. vardu transporto priemonių nėra įregistruota. Ieškovo pajamas sudaro 184,83 Eur pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir 130,33 Eur darbo užmokestis. Apeliantės darbo užmokestis sudaro apie 435,00 Eur. Kad turėtų kitų išlaikytinių šalys nenurodė. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad abu vaiko tėvai turi iš esmės vienodas galimybes teikti sūnui išlaikymą. Kadangi šalių nepilnametis sūnus specialiųjų poreikių neturi, nustatydamas vaiko poreikius, teismas vadovavosi vienos minimalios mėnesio algos (MMA) dydžio suma, ir priteisė iš apeliantės pusę Lietuvos Respublikoje nustatytos minimalios algos dydžio. Kadangi pareiga išlaikyti savo vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (CK 3.155 str. 1 d., 3.156 str.), abu tėvai privalo teikti išlaikymą proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 str. 3 d.). Tėvų pareiga išlaikyti vaikus yra asmeninė turtinė, todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdyti. Šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, išvykimu, išlaikymo teikėjo nepakankamu rūpestingu ar nesąžiningu elgesiu. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė turi galimybę teikti minimalų išlaikymą sūnui. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, jog turėdama atitinkamą išsilavinimą, nuolatines darbines pajamas, atsakovė pajėgi teikti sūnui pusę vaikui reikiamo išlaikymo sumos - periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 145,00 Eur. Kolegijos vertinimu kiti apeliantės argumentai taip pat nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl sūnaus išlaikymo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė vaiko gyvenamosios vietos pakeitimą ir vaiko išlaikymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, spręsdamas dėl vaiko interesų svarbos nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, todėl padarė teisiškai ir faktiškai pagrįstą išvadą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir nustatymo su tėvu bei vaiko išlaikymo, teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Dėl to apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylinėjimosi išlaidų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nesusidarė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.