Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vytauto Kursevičiaus, Linos Muchtarovienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios IĮ „Internikas“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Ritava“, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1625-883/2015 pagal ieškovo bankrutavusios IĮ ,,Internikas“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Ritava“, ieškinį atsakovui Ž. L. dėl turto priteisimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, R. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas bankrutavusi IĮ „Internikas“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Ritava“, kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Ž. L. 8744,80 Eur (30194,05 Lt) vertės kilnojamąjį turtą, konkrečiai išvardintą ir nurodytą ieškinio lentelėje Nr. 1.

Nurodė, kad 2012-07-12 Šiaulių apygardos teisme buvo iškelta bankroto byla. 2012-12-06 nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjus, bendrovės vadovas turėjo perduoti administratoriui įmonės turtą. Bankroto administratorius, patikrinęs 2012-03-31 ir 2012-06-30 sudarytų atsargų likučių sąrašų duomenis, nustatė, kad pagal 2012-03-31 sudarytą atsargų likučių sąrašą IĮ „Internikas“ turėjo atsargų už 36867,64 Lt, o pagal 2012-06-30 sudarytą atsargų likučių sąrašą IĮ „Internikas“ turėjo atsargų už 10308,63 Lt. Bendrovė minėtu laikotarpiu faktiškai nevykdė veiklos, nesudarė jokių turimo turto perleidimo sandorių, tačiau iš bendrovės apskaitos dingo ir bankroto administratoriui nebuvo perduota 26559,01 Lt vertės atsargos. Taip pat iki šiol IĮ „Internikas“ vadovas Ž. L. bankroto administratoriui neperdavė 2012-06-30 balanso 126 eilutėje „kitas materialus turtas“ apskaityto 3691,68 Lt vertės turto. Šio turto sudėtis bankroto administratoriui nežinoma, kadangi buvęs įmonės vadovas apie tai nepateikia jokios informacijos. Kadangi buvęs IĮ „Internikas“ vadovas Ž. L. nevykdo pareigos perduoti bankroto administratoriui bankrutuojančios įmonės turimą turtą, o objektyviai galima pateisinti tik 16,44 Lt dyzelinio kuro vertės skirtumą ir 40,20 Lt administravimo išlaidas, todėl atsakovo atžvilgiu teikiamas ieškinys dėl 8744,80 Eur (30194,05 Lt) vertės neperduoto turto priteisimo ieškovo naudai.

Atsakovas Ž. L. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jis pagal ieškinio reikalavimą nėra tinkamas atsakovas: IĮ „Internikas“ savininkė ir direktorė nuo 2012-04-26 yra R. B., bankrotas įmonei paskelbtas 2012-06-27, todėl atsakovu šioje byloje turi būti bankrutuojančios įmonės vadovė ir savininkė R. B. (trečiasis asmuo). Taip pat nurodė, kad ieškinį pareiškė IĮ „Internikas“ bankroto administratorius, kuris nebeturi teisėtų įgalinimų reikšti ieškinius, nes Šiaulių apygardos teismo 2013-04-03 nutartimi (įsigaliojo 2013-04-11) bankrutuojanti IĮ „Internikas“ pripažinta bankrutavusia ir paskelbtas jos likvidavimas, o administratoriaus teisės ir pareigos likviduojant bankrutavusią įmonę nustatytos Įmonių bankroto įstatymo 31 str., ir jos susijusios tik su bankrutavusios įmonės likvidavimo procedūromis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė objektyvių priežasčių, dėl kurių įmonės savininkė R. B., kuri buvo ir įmonės vadovė nuo 2012-05-02, nebūtų galėjusi perimti iš ankstesnio vadovo Ž. L. įmonės turto. Konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad R. B. tokias galimybes turėjo, tačiau jomis nepasinaudojo dėl savo pačios kaltės ir abejingumo. Teismas sprendė, kad ieškovas nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2013-09-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2162/2013, nes nurodytoje byloje faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Teismas nustatė, kad atsakovas Ž. L. nuo 2012-02-10 iki 2012-04-12, nuo 2012-04-27 iki 2012-06-14, nuo 2012-06-27 iki 2012-09-14, nuo 2012-09-15 iki 2012-11-02 buvo nedarbingas, todėl konstatavo, kad įmonei po nušalinimo nuo pareigų nei teisiškai, nei faktiškai vadovauti jis neturėjo galimybių. Teismas pažymėjo, kad įmonės savininkė ir vadovė R. B. 2012 m. gegužės mėnesį pradėjo procesą dėl žalos atlyginimo (civ. byla Nr. 2-87-883/2013) ir ikiteisminį tyrimą dėl turto pasisavinimo (baudžiamoji byla Nr. 40-2-097-12), reiškė prašymus dėl terminų pratęsimo bankroto byloje (byla Nr. B2-105-569/2015) ir tokie jos veiksmai patvirtina, kad po atsakovo nušalinimo nuo pareigų, ji faktiškai vykdė įmonės vadovo funkcijas. Teismo nuomone, ieškovo pateikti atsargų likučių sąrašai negali būti pakankamas pagrindas pripažinti ieškovo nurodytą perduotino kilnojamojo turto sąrašą įrodytu - juos sudaręs atsakovas Ž. L. nurodė, kad į sąrašus įtraukti gamyboje sunaudoti daiktai, ir šiuos teiginius patvirtina specialisto išvada bei specialisto paaiškinimas posėdžio metu. Spręsdamas dėl subjekto, kuris turi atsakyti už bankroto administratoriui galimai neperduotą įmonės turtą, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas Ž. L. jo nušalinimo nuo direktoriaus pareigų metu buvo nedarbingas, todėl konstatavo, kad perduoti turto įmonės savininkei jis negalėjo. Įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad įmonės savininkei pačiai priėmus įsakymą dėl atsakovo nušalinimo nuo pareigų ir dėl to keičiantis įmonės vadovui, pareiga tinkamai pasirengti tiek dokumentų, tiek turto perėmimui tenka įmonės savininkei ir vadovei R. B.. Remiantis bylos duomenimis teismas darė išvadą, kad atsakovas Ž. L. neturėjo tiesioginės pareigos perduoti turtą administratoriui, kadangi bankroto bylos iškėlimo laikotarpiu nebuvo įmonės vadovu, o įmonės savininkė R. B. turėjo galimybę atlikti inventorizaciją, perimti įmonės turtą ir jį perduoti bankroto administratoriui. Vien ta aplinkybė, kad įmonės turtas nebuvo perduotas administratoriui, nereiškia, kad jo neišsaugojo ankstesnis įmonės vadovas Ž. L.. Duomenų, kad atsakovą nušalinus nuo pareigų, įmonėje buvo atlikta inventorizacija, byloje nėra, atsargų likučių sąrašai negali būti pakankamas pagrindas pripažinti ieškinyje nurodytą perduotino kilnojamojo turto sąrašą įrodytu, ieškinyje nurodoma atsargų likučių piniginė vertė akivaizdžiai skiriasi nuo įmonės savininkės nurodytos įmonėje buvusio turto vertės, todėl, teismo vertinimu, ieškovas neįrodė aplinkybės, kokio konkretaus ir kokios vertės kilnojamojo turto atsakovas neperdavė įmonės savininkei. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimai atsakovo atžvilgiu yra nepagrįsti ir neįrodyti, o reikalavimas dėl kilnojamojo turto priteisimo pareikštas ne tam atsakovui, kuris turi atsakyti.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas bankrutavusi IĮ „Internikas“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Ritava“, prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti ieškovui iš atsakovo Ž. L. ieškinio lentelėje Nr. 1 nurodytą 8 744,80 Eur (30194,05 Lt) vertės kilnojamąjį turtą, 890,27 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje negali būti vadovaujamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2013-09-19 nutartimi civ. byloje Nr. 2-2162/2013 suformuotu precedentu, t. y. jog tarpinis vadovas yra atsakingas už turto perdavimą bankroto administratoriui, jeigu jis nėra įvykdęs pareigos šį turtą perduoti vėlesniam bendrovės vadovui. To priežastimi Šiaulių apylinkės teismas nurodė civilinės bylos Nr. 2-2162/2013 faktinių aplinkybių nesutapimą su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliantas nesutinka ir nurodo, kad nebūtina, jog visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, tad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuota atitinkama taisyklė.

2. Jeigu naujiesiems bankrutuojančios įmonės valdymo organams pareiga perduoti įmonės dokumentus ir turtą bankroto administratoriai atsiranda iki šių dokumentų ir turto perėmimo iš ankstesnių įmonės valdymo organų, bankroto administratorius dėl dokumentų ir turto turi teisę kreiptis tiesiogiai į anksčiau buvusius įmonės valdymo organus (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1656/2013).

3. Byloje esminiu nagrinėjimo objektu yra atsakovo Ž. L. atsakomybės dėl turto neperdavimo bankroto administratoriui klausimas. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad šioje byloje reikalaujamą turtą turėtų perduoti ne Ž. L., bet R. B.. Visas turtas 2012-03-31 įmonės atsargų likučių sąraše apskaitytas bei šioje byloje pareikštu ieškiniu reikalaujamas turtas buvo įgytas atsakovo Ž. L. valdymo metu. Trečiasis asmuo R. B. tapo įmonės vadovu tik nuo 2012-04-26. Ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 41-1-01963-11 medžiagoje, kurią buvo išsireikalavęs Šiaulių apylinkės teismas, yra užfiksuota, kad dalis įmonės turto iš Ž. L. buvo perimta tik 2012-07-30, kuomet bankrutavusios IĮ „Internikas“ nuomotose patalpose buvo atlikta krata. Ž. L. šioje byloje nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovo reikalaujama turtą būtų perdavęs paskiasniajam vadovui R. B.. Tai, kad iki pat bankroto bylos ieškovui iškėlimo Ž. L. valdė įmonės turtą ir dokumentus, patvirtina aplinkybė, jog jis 2012-07-19 (t. y. po jo, kaip vadovo, įgaliojimų pabaigos) pateikė įmonės buhalterinius dokumentus ir 2012-07-19 paaiškinimą (ieškinio priedas Nr. 2), kuriuo jis teikė informaciją apie bankrutavusios IĮ „Internikas“ turtinę padėtį. Bylos nagrinėjimo metu Ž. L. pats pripažino, kad dalį ieškovo reikalaujamo turto jis iki šiol turi arba turtas perduotas kitiems asmenims. Pavyzdžiui iki šiol savo žinioje turi žoliapjovę BEBRAS (duomenys neskelbtini) mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 6700 slide yra atidavęs R. B. ir pan. Taigi, nesant duomenų, kad Ž. L. vėlesniajam įmonės vadovui būtu perdavęs visą įmonės turtą, galima pagristai teigti, jog atsakovas yra atsakingas už šioje byloje pareikštu ieškiniu reikalaujamo turto neperdavimą bankroto administratoriui.

4. Vienu iš svarbiausių argumentų, dėl kurio pirmosios instancijos teismas atmetė bankrutavusios IĮ „Internikas“ ieškinį, nurodo tai, jog R. B. po 2012-04-26 turėjo galimybę ieškovo turtą perimti bei nustatyti įmonės turtinę padėtį, tačiau šia galimybe dėl savo pačios kaltės ir abejingumo nepasinaudojo. Ieškovas pažymi, kad galimas trečiojo asmens aplaidumas tinkamai nevykdant pareigos perimti bankrutavusio IĮ „Internikas“ turtą visiškai nepašalina (nepaneigia) Ž. L. atsakomybės. Ankstesnio vadovo (Ž. L.) pareiga bankroto administratoriui perduoti turtą išlieka, jeigu jis šio turto nėra perdavęs vėlesniajam vadovui. Nagrinėjamu atveju Ž. L. ginčo turto nėra perdavęs R. B.. Tas pats pasakytina ir apie aplinkybę, kad Ž. L. laikotarpiais nuo 2012-02-10 iki 2012-04-12, nuo 2012-04-27 iki 2012-06-14, nuo 2012-06-27 iki 2012-09-14 ir nuo 2012-09-15 iki 2012-11-02 buvo nedarbingas. Atsakovo nedarbingumo faktas šiuo atveju nepašalina Ž. L. atsakomybės už turto neperdavimą bankroto administratoriui

5. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, kad perduotino kilnojamojo turto sąraše nurodytas turtas yra sunaudotas įmonės veikloje ir šiuos teiginius, neva, patvirtina specialisto išvada bei specialisto paaiškinimas posėdžio metu. Su tokia Šiaulių apylinkės teismo pozicija apeliantas nesutinka. Pagal 2012-03-31 sudarytą atsargų likučių sąrašą bankrutavusi IĮ „Internikas“ turėjo atsargų už 36867,64 Lt, o pagal 2012-06-30 sudarytą atsargų likučių sąrašą turėjo atsargų už 10308,63 Lt. Bankrutavusi IĮ „Internikas“ nuo 2012-03-31 iki 2012-06-30 faktiškai nevykdė veiklos, nesudarinėjo turto perleidimo sandorių, negavo pajamų, tačiau iš bendrovės apskaitos dingo ir bankroto administratoriui nebuvo perduota 26559,01 Lt vertės atsargos. Ž. L. bankroto administratoriui neperdavė ir 2012-06-30 balanso 126 eilutėje „kitas materialus turtas“ apskaityto 3691,68 Lt vertės turto. Taigi, šioje byloje reikalautinas turtas negalėjo būti sunaudotas įmonės veikloje, kadangi bankrutavusi IĮ „Internikas“ nuo 2012-03-31 iki 2012-06-30 faktiškai nevykdė veiklos.

6. 2014-04-17 specialisto išvada negali būti laikoma įrodymu, pagrindžiančiu turto sunaudojimo faktą, kadangi ši išvada yra nepagrįsta. Iš išvados 5 psl. 3 ir 8 pastraipų matyti, kad specialistas dokumente rėmėsi spėlionėmis, išvada surašyta akivaizdžiai vengiant konkretumo ir aiškaus teiginių pagrindimo. Specialistas galėjo daryti prielaidas apie turto sunaudojimą įmonės veikloje tik tuo atveju, jei būtų aptikęs tinkamai sudarytus konkrečius pirminės buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. turto nurašymo aktus, PVM sąskaitas - faktūras, darbų perdavimo - priėmimo aktus ir kitus tokio pobūdžio dokumentus, kurie leistų teigti apie turto (pavyzdžiui, langų) sunaudojimo faktą.

7. Įmonių katalogo internetiniame tinklapyje patalpintame skelbime nurodoma, kad bankrutavusi IĮ „Internikas“ vykdė ne tik rangos (montavimo) darbus, bet ir prekybinę veiklą, t. y. prekiavo langais, garažo vartais, durimis ir asmens saugos priemonėmis. Taigi, bankrutavusi IĮ „Internikas “, kaip prekybine veikla užsiimanti įmonė, turėjo įvairaus prekybai skirto turto atsargų, todėl šios atsargos negalėjo būti sunaudotos įmonės veikloje.

8. Atsakovas visiškai neįrodė, jog ieškinio lentelėje Nr. 1 „Bankroto administratoriui neperduoto turto sąrašas“ nurodytas kilnojamasis turtas buvo nurašytas ar sunaudotas įmonės veikloje. Taip pat negalima daryti prielaidos, kad minėtas turtas buvo sunaudotas įmonės veikloje, remiantis šioje byloje pateikta specialisto išvada. Specialisto išvada nėra paremta konkrečiais pirminiais buhalteriniais dokumentais (sutartimis, priėmimo - perdavimo aktais, sąskaitomis, nurašymo aktais ir kt.), patvirtinančiais, kad ginčo turtas galėjo būti sunaudotas bankrutavusios IĮ „Internikas“ veikloje.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas Ž. L. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

1. Šiaulių apylinkės teismas teisingai įvertino visus civilinės bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus (atsakovo paaiškinimus, prie šios nagrinėtos civilinės bylos prijungtose bylose užfiksuotus duomenis, kurie išdėstyti yra jau įsiteisėjusiuose sprendimuose) ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

2. Atsakovas Ž. L. mano, kad eksperto išvada buvo tinkamai įvertinta kartu su kitais įrodymais - baudžiamosios bylos, kurioje nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 40-2-097-12 yra įsiteisėjęs, dokumentais, taip pat dokumentais civilinės bylos Nr. 2-87-883/2013, kurioje sprendimas taip pat yra įsiteisėjęs, ir tų aplinkybių įrodinėti nereikia, vadovaujantis CPK 182 str. nuostatomis.

3. Ž. L. sutinka su teismo sprendime išsakyta pozicija dėl jo, kaip netinkamo atsakovo šioje byloje, ir trečiojo asmens R. B., kaip įmonės vadovės, nepagrįsto eliminavimo iš IĮ „Internikas“ bankroto proceso. Šioje civilinėje byloje IĮ „Internikas“ savininkė R. B., perėmusi įmonės valdymą Ž. L. nedarbingumo laikotarpiu, pradėdama baudžiamąjį ir civilinius procesus Ž. L. atžvilgiu 2012 m. gegužės mėn., veikė kaip faktinė įmonės vadovė, objektyvių ir pateisinančių priežasčių, dėl ko ji nebūtų galėjusi perimti iš ankstesnio vadovo Ž. L. įmonės turto, atlikti inventorizaciją ir pan., nebuvo nustatyta. Todėl Šiaulių apylinkės teismas teisingai aiškino ir taikė Įmonių bankroto įstatymo 10 str. nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad IĮ ,,Internikas“ juridinių asmenų registre buvo įregistruota 1999-05-10, šios įmonės vadovas nuo 2005-08-24 buvo atsakovas Ž. L., kuris IĮ „Internikas“ savininkės (trečiojo asmens) R. B. 2012-04-26 įsakymu nuo įmonės vadovo pareigų nušalintas, o įmonės vadove nuo 2012-04-26 buvo įmonės savininkė (trečiasis asmuo) R. B. (t. 1, b. l. 28). Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartimi IĮ „Internikas“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Ritava“ (t. 1, b. l. 171-174). Bankroto administratorius, atstovaudamas bankrutuojančią (bankrutavusią) įmonę, kreipėsi į teismą ieškiniu, pareikštu buvusiam iki bankroto bylos iškėlimo įmonės įmonės vadovui, o ne įmonės vadovui, buvusiam bankroto bylos įmonei iškėlimo metu, dėl turto priteisimo. Ieškinys grindžiamas tuo, kad pagal bankroto administratoriui pateiktą 2012-03-31 sudarytą atsargų likučių sąrašą IĮ „Internikas“ turėjo atsargų už 36867,64 Lt, o pagal 2012-06-30 sudarytą atsargų likučių sąrašą IĮ „Internikas“ turėjo atsargų už 10308,63 Lt (t. 1, b. l. 20–27). Bankroto administratoriaus teigimu, iš įmonės apskaitos dingo ir bankroto administratoriui nebuvo perduota 26559,01 Lt vertės atsargos, taip pat, IĮ „Internikas“ buvęs vadovas Ž. L. bankroto administratoriui neperdavė 2012-06-30 balanso 126 eilutėje „kitas materialus turtas“ apskaityto 3691,68 Lt vertės turto, kurio sudėtis bankroto administratoriui nežinoma, šio turto buvęs vadovas Ž. L. neperdavė ir įmonės savininkei (t. 1, b. l. 6 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, vienu iš argumentų nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškinį dėl turto priteisimo pareiškė ankstesniam įmonės vadovui, nors atsakovas nagrinėjant bylą buvo pareiškęs, kad ieškinys iš tikrųjų turėtų būti reiškiamas įmonės savininkei R. B., teismas pasiūlė ieškovui pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, tačiau ieškovas šia teise nepasinaudojo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad būtent atsakovas Ž. L. turi atsakyti pagal pareikštą reikalavimą, kad būtent jis, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas jam priskirtas pareigas, neišsaugojo įmonės turto ir jo neperdavė įmonės savininkei R. B., kuri savo ruožtu, privalėjo turtą perduoti bankroto administratoriui, todėl ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija šioje dalyje nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog atsakovas Ž. L., kaip buvęs įmonės vadovas iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Šios pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, formuojamai civilinėse bylose dėl įmonės vadovų atsakomybės, kai žala padaryta neperdavus įmonės turto bankroto administratoriui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme reikalaujama, jog ieškovas ieškinyje nurodytų teisę pažeidusį asmenį, savo reikalavimą bei aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Tiek reikalavimas, tiek to reikalavimo pagrindimas yra materialinio teisinio pobūdžio reiškiniai, t. y. reikalavimas kyla iš materialiosios subjektinės teisės. Dėl to, ar šalis tinkama, galima nustatyti konkretiems materialiniams teisiniams santykiams taikant materialiosios teisės normas. Teismui iškėlus skolininkui bankroto bylą, atsiranda materialiniai teisiniai bankroto padariniai ir pradeda veikti materialiosios bankroto teisės normos. Bankroto teisinių santykių subjektų tikslai priklauso nuo jų padėties bankroto procese. Bankroto administratoriaus tikslas – apginti kreditorių interesus ir efektyviai vykdyti visas bankroto procedūras. Šiems tikslams įgyvendinti ĮBĮ, be kita ko, nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų (ĮBĮ 10 str. 7 d. 2 p.); kad įmonės valdymo organai privalo perduoti įmonės bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.); kad įmonės bankroto administratorius turi teisę gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, VĮ Registrų centro bei kitų fizinių ir juridinių asmenų teisės aktų nustatyta tvarka reikalingus duomenis apie jo administruojamos bankrutuojančios (ar bankrutavusios) įmonės vykdytą ir vykdomą veiklą, turėtą ir turimą turtą ir pan., taip pat iš šiame punkte nurodytų asmenų gauti šios įmonės dokumentų, teiktų ataskaitų, informacijos, tikrinimo aktų ir pan. nuorašus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 11 punktas); kad imasi priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punktas) ir pan.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors iškėlus įmonei bankroto bylą įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, tačiau jiems lieka pareiga atsakyti įstatymų nustatyta tvarka už įmonei padarytą žalą. Nagrinėjamoje byloje įmonės administratorius, gavęs IĮ „Internikas“ 2012-03-31 sudarytą atsargų likučių sąrašą ir jį sulyginęs su 2012-06-30 sudarytu atsargų likučių sąrašu, nustatė, kad, neva, bankroto administratoriui nebuvo perduota 26559,01 Lt vertės atsargos ir todėl įmonei padaryta žalos, pareiškė ieškinį dėl žalos įmonei atlyginimo (turto priteisimo) buvusiam įmonės vadovui, o ne vadovui, buvusiam bankroto bylos įmonei iškėlimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; 2013 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje nr. 3K-3-64/2013).

Byloje nustatyta, kad įmonės savininkė ir vadovė, vadovavusi įmonei bankroto bylos iškėlimo metu, R. B. 2012 m. gegužės mėnesį pradėjo procesą dėl žalos atlyginimo, reikšdama reikalavimą buvusiam įmonės vadovui Ž. L. (civ. byla Nr. 2-87-883/2013), taip pat jos iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimą dėl turto pasisavinimo (baudžiamoji byla Nr. 40-2-097-12). Iš prie bylos prijungtos ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 40-2-097-12 medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, remiantis IĮ „Internikas“ pareiškimu ir patikslintu pareiškimu, kuriuose teigiama, kad Ž. L. negrąžina jam patikėto turto (kurį valdė būdamas įmonės direktoriumi), nors su juo darbo santykiai yra nutraukti, nedetalizuojant kokios vertės, kokia apimtimi ir koks tiksliai turtas nėra grąžintas, nurodomas tik automobilis VW TRANSPORTER, bei prekės - specialios darbinės aprangos, plastikiniai langai, stiklo paketai, durys (nenurodyti kiekiai, vertės ir kiti individualūs požymiai). Ikiteisminio tyrimo metu (2012 m. liepos mėn.) taikant procesines priemones, iš Ž. L., jam pateikus, buvo paimtos IĮ „Internikas“ priklausančios vertybės bei dokumentacija. 2013-01-10 nutarime konstatuota, kad buvo paimtas visas pareiškime išvardintas turtas, kurį siekė atgauti R. B. (t. 1, b. l. 179-182). Iš nustatytų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad bankroto administratoriui buvo perduoti IĮ „Internikas“ dokumentai ir turtas, kuris išvardintas 2012-06-30 sudarytame atsargų likučių sąraše, šis turtas iš atsakovo Ž. L. buvo paimtas ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Šių aplinkybių neginčija ir ieškovas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Lietuvos Respublik?s buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. nurodyta, jog už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Todėl pagal savo teisinę padėtį R. B. nuo 2012-05-02 tapo atsakinga už įmonės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir įmonės turto išsaugojimą, kadangi įstatymas būtent įmonės vadovui numato pareigą rūpintis tinkamu įmonės buhalterinės apskaitos vedimu, buhalterinių dokumentų ir turto išsaugojimu. R. B., kaip įmonės vadovė ir savininkė, perėmusi įmonės valdymą, vadovaujantis Inventorizavimo taisyklių 9 punktu, tapo atsakinga už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, Sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, kartu su vyriausiuoju buhalteriu (buhalteriu) – teisingų inventorizacijos rezultatų, neišieškotų trūkumų ir pertekliaus įtraukimą į buhalterinę apskaitą. Byloje nėra duomenų, kad R. B., nedelsdama būtų aktyviai ėmusis veiksmų užfiksuoti įmonės perėmimo metu buvusią turtinę padėtį. Byloje nustatyta, kad R. B. 2012-04-26 perimant įmonės vadovavimą, nebuvo tinkamai apskaitytos (inventorizuotos, užfiksuotos) įmonės tuo metu turimos turtinės vertybės.

Teisėjų kolegija, remdamasi aptartomis bankroto procedūras reglamentuojančiomis teisės normomis ir nustatytais bylos faktais (atsakovas, neva, perdavė tik dalį įmonės turto, išvardinto IĮ „Internikas“ 2012-03-31 sudarytame atsargų likučių sąraše įmonės savininkei), sprendžia, kad atsakovas Ž. L. yra ginčijamo materialinio teisinio santykio, iš kurio kildinama žala, dalyvis.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisiniai santykiai dėl žalos atlyginimo (turto priteisimo) susiklostė tarp bankrutavusios įmonės ir buvusių įmonės administracijos vadovų. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovu į bylą yra įtrauktas asmuo, tik įmonės vadovu buvęs iki bankroto bylos iškėlimo įmonei, o bankroto bylos iškėlimo įmonei metu įmonės vadovė (savininkė) R. B., į bylą yra įtraukta trečiuoju asmeniu, ją į bylą įtraukti atsakove (bendraatsakove) ieškovas atsisakė (CPK 45 str. 3 d.), todėl toliau pasisakytina tik dėl atsakovo Ž. L. pareigos atlyginti žalą įmonei.

Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 str. pagrindu.

Ieškovo teigimu, žalos įmonei padaryta turto netekimu, t. y. ieškovas teigia, kad pagal bankroto administratoriui pateiktą 2012-03-31 sudarytą atsargų likučių sąrašą IĮ „Internikas“ turėjo atsargų už 36867,64 Lt, o pagal 2012-06-30 sudarytą atsargų likučių sąrašą IĮ „Internikas“ turėjo atsargų už 10308,63 Lt (t. 1, b. l. 20–27). Bankroto administratoriaus teigimu, iš įmonės apskaitos dingo ir bankroto administratoriui nebuvo perduota 26559,01 Lt vertės atsargos, taip pat, IĮ „Internikas“ buvęs vadovas Ž. L. bankroto administratoriui neperdavė 2012-06-30 balanso 126 eilutėje „kitas materialus turtas“ apskaityto 3691,68 Lt vertės turto, kurio sudėtis bankroto administratoriui nežinoma. Kadangi buvęs IĮ „Internikas“ vadovas Ž. L. nevykdė pareigos perduoti bankroto administratoriui bankrutuojančios įmonės turimą turtą, o objektyviai galima pateisinti tik 16,44 Lt dyzelinio kuro vertės skirtumą ir 40,20 Lt administravimo išlaidas, todėl atsakovo atžvilgiu teikiamas ieškinys dėl 30194,05 Lt vertės neperduoto turto priteisimo ieškovo naudai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien pareigos pagal ĮBĮ 10 str. 4 d. 6 p. nevykdymas nerodo, jog atsakovas, kaip buvęs įmonės vadovas, atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą) dėl turto netekimo ir dėl šios priežasties ginčo turto neperdavė ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad jeigu byloje sprendžiama dėl vadovų įmonei padarytos žalos, atsiradusios jiems netinkamai tvarkant įmonės turtą, turi būti nustatomas šios žalos faktas ir dydis. Įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu kaltu praradimu padaryta žala nustatoma pagal faktus: yra konkretaus turto ar nėra.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad sudaryti atsargų likučių sąrašai, juose įrašyti duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 str.), tačiau vertinant juose esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – atsargų likučių sąrašuose įrašyti duomenys apie turimą įmonės turtą turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar atsargų likučių sąrašuose įrašyti duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 str.). Vertinant atsargų likučių sąrašus, kaip atskiros įrodinėjimo priemonės duomenis, jų išsamumą, detalumą bei tikslumą ir darant išvadą dėl šių duomenų patikimumo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; kad tai yra subendrinti daugelio objektų verčių duomenys; kad jie yra išvestiniai iš kitų dokumentų (inventorizacijos aktų, ūkinių operacijų dokumentų ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).

Byloje nustatyta, kad teismo posėdžio metu atsakovas Ž. L. paaiškino, jog būtent jis pagal savo paties turimus duomenis sudarė atsargų likučių sąrašus, 2012-03-31 buvo sudarytas preliminarus atsargų likučių sąrašas, kuriame nėra atspindėtas sunaudotas ir nurašytas turtas, o savininkei paprašius, jau nedirbant įmonėje, pagal turimus duomenis kompiuteryje, jis sudarė 2012-06-30 atsargų likučių sąrašą. Aiškinantis, ar atsakovas, sudarydamas atsargų likučių sąrašus, pagal buhalterinės apskaitos dokumentus tinkamai apskaitė įsigytas ir gamyboje panaudotas medžiagas, atsakovo prašymu byloje buvo paskirta ekspertizė (t. 1, b. l. 116-117). UAB „Mokesčių ekspertų biuras“ 2014-04-17 Specialisto išvadoje nurodoma, ir posėdžio metu apklaustas auditorius A. K. nurodė, tvirtindamas savo išvadas, kad ieškinio lentelėje nurodytas materialusis turtas buvo panaudotas įmonės ūkinėje –komercinėje veikloje, nes ieškinyje nurodytas turtas yra priskiriamas trumpalaikiam turtui; įsigydama trumpalaikį turtą ir jį pradėjusi naudoti, įmonė ne iš karto nurašė į leidžiamus atskaitymus, bet šį trumpalaikį turtą apskaitė, kaip dar turimą įmonės veikloje, įmonės vadovas nurašė trumpalaikį turtą ne tada, kai jį pradėjo naudoti, bet tada, kai jis jau buvo sunaudotas (t. 1, b. l. 130-136). Apklaustas teismo posėdžio metu auditorius A. K. nurodė, kad „... pagal pateiktus dokumentus galima identifikuoti turtą ir struktūrą, jie įvesti, tik tinkamai tuo laiku nenurašyti į sąnaudas...“.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptaręs atsakovo Ž. L. 2012-03-31 ir 2012-06-30 IĮ „Internikas“ atsargų likučių sąrašų (t. 1, b. l. 20-27) įrodomąją reikšmę, pagrįstai sprendė, kad jie neįrodo įmonei padarytos žalos dydžio.

Vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų yra visiškas nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 str.). Tai reiškia, kad žalą būtina tiksliai nustatyti. Todėl ieškovas privalo įrodyti ne tik realiai patirtos žalos faktą, bet ir jos dydį. Kaip minėta, ieškovo pateiktuose 2012-03-31 ir 2012-06-30 IĮ „Internikas“ atsargų likučių sąrašuose nurodyta neperduoto trumpalaikio turto vertė, nepagrindžiant jos jokiais kitais įrodymais, kuriais remiantis būtų galima patikrinti sąrašuose įrašytus duomenis, o ir specialisto išvada patvirtina, „...kad pagal pirminius buhalterinius dokumentus nėra jokių duomenų, kad trumpalaikis turtas galėjo būti sunaikintinas. Trumpalaikis turtas buvo sunaudotas, vykdant Įmonės ūkinę-komercinę veiklą ir tai matyti pagal buhalterinius dokumentus. Tiek apskaita, tiek Pelno mokesčio įstatymo 14 straipsnis nusako, kad atidavus trumpalaikį turtą naudoti, reikia jį nurašyti...““...Įmonės vadovas nurašė trumpalaikį turtą ne tada, kai jį pradėjo naudoti, bet tada, kai jis jau buvo sunaudotas...“. Šiomis išvadomis nėra pagrindo netikėti (CPK 185 str., 218 str.), pakartotinės ar papildomos ekspertizės skirti ieškovas neprašė (CPK 219 str.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo pateikti IĮ „Internikas“ 2012-03-31 ir 2012-06-30 atsargų likučių sąrašai ir juose nurodyti duomenys negali būti pakankamas pagrindas pripažinti ieškovo nurodytą žalos dydį įrodytu.

Teisėjų kolegija, nors ir nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, formuojamai civilinėse bylose dėl įmonės vadovų atsakomybės, kai žala padaryta neperdavus įmonės turto bankroto administratoriui, sprendžia, kad iš esmės pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Dėl išdėstyto, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.