Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens D. Ž. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-293-425/2013, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjo likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Freonetas“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Tytus“ įgalioto asmens prašymas apriboti buvusio likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Freonetas“ direktoriaus D. Ž. teisę eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovo BUAB „Freonetas“ bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ įgaliotas asmuo 2013-05-10 pateikė teismui prašymą 5 metams apriboti buvusio UAB „Freonetas“ direktoriaus D. Ž. teisę eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (ĮBĮ 10 str. 14 d.). Prašymą motyvavo tuo, kad bankroto administratoriui iki šiol neperduoti bendrovės dokumentai ir turtas, kad antstoliui M. A. šis asmuo pateikė paaiškinimą, jog nurodytų buhalterinės apskaitos dokumentų jis neturi.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas privalėjo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą CPK 163 straipsnio pagrindu, kol baigsis minimas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-00139-13, inicijuotas BUAB „Freonetas“ bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ įgalioto asmens, nes priešingu atveju galimas dvigubos atsakomybės taikymas bei nepagrįstas persekiojimas. Teismas pažeidė Teismų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies bei 2 dalies reikalavimus, nes rodydamas palankumą bankroto administratoriui, leisdamas jam nevykdyti pareigų, nevertindamas visų pateiktų įrodymų bei nustatytų aplinkybių – 2011-03-25 UAB „Freonetas“ perdavimo-priėmimo akto, situacijos šeimoje – nepagrįstai skyrė baudą, o skundžiama nutartimi taikė dar griežtesnę sankciją.Skundžiama teismo nutartis neatitinka įstatymų reikalavimų, prieštaringa, nes motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad byloje yra pakankamas pagrindas apriboti šią teisę 2 metų, o taip pat 3 metų laikotarpiui, gi nutarta šią sankciją taikyti 3 metų laikotarpiui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Kaip yra žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų teismas šioje byloje nenustatė (CPK 329 str. 2 d.). Kartu teismas pažymi, kad šiame apeliacine tvarka nagrinėjamame ginče esama viešojo intereso, todėl neapsiribojama suinteresuoto asmens D. Ž. atskirajame skunde išdėstytu faktiniu pagrindu ir sprendžiant dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo remiamasi Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – SODRA) sistemoje esančiais duomenimis (CPK 179 str. 3 d.).

Prieš imdamasis nagrinėti atskirojo skundo argumentus, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip jau buvo minėta, dėl bankroto bylose vyraujančio viešojo intereso toks procesas turi vykti nuosekliai bei operatyviai, t. y. siekiant išvengti situacijos, kai nepateisinamai, nepagrįstai užsitęsus bankroto procesui akivaizdžiai pažeidžiami esminiai šio proceso tikslai, principai, viešasis interesas, padidėja tiek pačios bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių patiriami nuostoliai. Būtent tuo tikslu įstatymų leidėjas tiksliai ir imperatyviai reglamentuoja atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminus, nustato sankcijų taikymo galimybę asmenims, kurie trukdo operatyviai vykdyti bankroto procedūras, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ar kitaip nesąžiningai elgiasi (CPK 7 str., 42 str. 5 d., 95 str., ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p., 10 str. 14 d.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad siekiant įgyvendinti įmonių bankroto proceso tikslus, principus, ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte vienareikšmiai nurodyta, jog teismas arba teisėjas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, privalo nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Taigi pasikeitus tokios įmonės valdymo organams, ankstesnių valdymo organų teisės ir pareigos, taip pat ir pareiga perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir dokumentus pereina naujiesiems valdymo organams, kurie objektyviai tai gali padaryti tik tuo atveju, jei anksčiau veikę valdymo organai tinkamai perduoda jiems įmonės turtą bei dokumentus, kurie privalo būti perduoti bankroto administratoriui.

Nagrinėjamu atveju apeliantas suinteresuotas asmuo D. Ž., nesutikdamas su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigia, jog teismas jo atžvilgiu neteisingai taikė ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį, nes visus UAB „Freonetas“ buhalterinės apskaitos dokumentus, antspaudus 2011-03-25, t. y. dar iki bankroto bylos iškėlimo, yra perdavęs kitam asmeniui – R. R., ir tai patvintina byloje esantis jų abiejų pasirašytas priėmimo perdavimo aktas. Taigi D. Ž. teigia, jog, priešingai nei teigia BUAB „Freonetas“ bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ įgaliotas asmuo bei sprendė teismas, jis nebeturi nei prievolės, nei galimybės vykdyti minimą teismo įpareigojimą.

Remdamasis bylos medžiaga, taip pat pirmiau paminėtais kitais duomenimis teismas sprendžia, jog šis apelianto argumentas yra nepagrįstas ir dėl to atmestinas. Be to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. Ž. pateiktas aktas vertintinas kaip jo siekimas išvengti atsakomybės už teismo įpareigojimų nevykdymo (CPK 185 str.).

Visų pirma, pažymėtina tai, kad nagrinėjant apelianto argumentą esminę reikšmę turi tai, kad minima šio asmens prievolė, kaip jau minėta, yra siejama su tuo, kad šis asmuo buvo vienintelis UAB „Freonetas“ akcininkas bei administracijos vadovas. Kaip žinia, toks asmuo visiškai valdo įmonę, todėl jam buvo ar turėjo būti žinomos Akcinių bendrovių įstatymo, Buhalterinės apskaitos įstatymo, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatos, preciziškai bei imperatyviai reglamentuojančios įmonės turto apskaitą, atliekamų finansinių operacijų įforminimo bei dokumentų apskaitymo, jų saugojimo tvarką. Taip pat buvo ar turėjo būti žinoma, kad nesilaikant minėtų imperatyvių reikalavimų, jam pačiam tenka rizika dėl galimų pasekmių tuo atveju, jei, kilus ginčui dėl sutarčių sudarymo, veiksmų atlikimo, etc. (CPK 177 str., CK 2.81 str. 1 d., 2.82 str. 1 d., 2.87 str., Akcinių bendrovių įstatymo 19 str., 37 str.). Atkreiptinas dėmesys taip pat ir į tai, kad kiti asmenys, kurie su tokia bendrove sudaro sutartis, turi kitokio pobūdžio teisinius santykius, taip pat turi pagrindą pasitikėti tokiu asmeniu, veikiančiu bendrovės vardu.

Antra, iš tiesų, byloje esančiame apelianto D. Ž. minimame 2011-03-25 akte, pasirašytame paties D. Ž. bei R. R., nurodoma, kad visi UAB „Freonetas“ buhalterinės apskaitos dokumentai, antspaudai yra perduoti pastarajam, kaip bendrovės akcininkui (b. l. 8). Tačiau, kaip matyti iš duomenų, užfiksuotų byloje esančiame išraše iš Juridinių asmenų registro, R. R. UAB „Freonetas“ akcininku tapo tik 2011-04-01, o pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis šis asmuo UAB „Freonetas“ niekada nedirbo (CPK 179 str. 3 d.). Tuo tarpu pagal šiuos duomenis pats D. Ž. teisinius santykius su šia įmone nutraukė tik 2011-04-20. Taigi remiantis šiomis aplinkybėmis sektų išvada, kad D. Ž. UAB „Freonetas“ dokumentus ir antspaudus perdavė asmeniui, kuris iš viso neturėjo teisės jais disponuoti. Beje, šis asmuo, kuriam, pasak D. Ž., jis perdavė UAB „Freonetas“ dokumentus, antspaudą, pagal teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenis buvo nubaustas administracine tvarka už tai, kad tyčia nulaužė automobilio priekinio ir galinio langų valytuvus, jam buvo iškelta administracinė byla už tai, kad būdamas neblaivus išdaužė maisto prekių parduotuvės stiklą, taip tyčia sunaikindamas svetimą turtą (CPK 179 str. 3 d.).

Taigi visų šių nustatytų faktų kontekste, teismo vertinimu, apelianto nurodytas argumentas, kaip ir sprendė teismas, nepaneigia atsakomybės už jam patikėtų įmonės dokumentų tinkamą apskaitymą, išsaugojimą ir perdavimą vykdant teismo reikalavimą.

Teismo nuomone tokį minimo argumento vertinimą patvirtina taip pat ir aplinkybė, kad apelianto pateiktame akte iš viso neminima, kaip buvo pasielgta su bendrovės turtu, nors, kaip žinia, šio klausimo sprendimas yra neatsiejamai susijęs su įmonės valdymo perdavimo kitam asmeniui procesu. Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal nurodytos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Panevėžio apygardos teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu, priimtu už akių, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Freonetas“ ieškinį solidariems atsakovams D. Ž. bei R. R., R. P. dėl 387 670 Lt priteisimo žalai atlyginti (civilinė byla Nr. 2-373-544-2013). Sprendimas yra įsiteisėjęs, išduotas vykdomasis raštas. Šiame sprendime teismas konstatavo, jog pagal paskutinę BUAB „Freonetas“ finansinę atskaitomybę, sudarytą 2010-03-31, t. y. už 2009 m., kai vadovu buvo atsakovas R. P., o patvirtintą 2010-05-31, kai vadovu buvo atsakovas D. Ž., – bendrovė valdė 387 670 Lt vertės turtą, kurio bankroto administratoriui atsakovas D. Ž. neperdavė. Šis teismas nurodė, jog administracijos vadovui, kaip specialiam subjektui, taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui, kad jį ir įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, kai šis privalo ex officio būti lojalus, veikti išimtinai įmonės interesais, rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai, o taip nesielgdamas atsako už įstatuose bei įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą, be kita ko, ir už bendrovės patirtą žalą (CK 2.87 str. 7 d.). Sprendė, jog už minėto dydžio – 387 670 Lt, žalos padarymą yra visiškai atsakingas D. Ž., jog nėra formalių įrodymų, patvirtinančių CK 6.253 straipsnyje nurodytų atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų buvimą, todėl ieškinį jo atžvilgiu patenkino visiškai (ABĮ 19 str., 37 str., CK 2.81 str. 1 d., 2.82 str. 1-3 dalys, 2.87 str., 6.246-6.249 str.).

Teismas nustatė, kad ieškinys atsakovų R. P. ir R. R. atžvilgiu netenkintinas, nes pirmasis įmonei vadovavo iki 2010-03-01 ir nėra pagrindo spręsti, kad jis D. Ž. neperdavė 2009 m. balanse nurodytos vertės turto, gi atsakovas R. R. nuo 2011-04-01 yra bendrovės akcininkas, tuo tarpu jo kaip dalyvio atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsiranda tik dėl nesąžiningų jo veiksmų, byloje nėra formalių duomenų apie jo bendrovės atžvilgiu atliktus aktyvius, sąmoningus, nesąžiningus veiksmus.

Teismas atkreipia dėmesį taip pat į tai, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis apeliantas D. Ž. nuo 2010-07-01 dirba savo individualioje įmonėje, taip pat vadovauja UAB ,,GE&KA“, taip pat nuo 2008-11-28 vadovavo UAB ,,AGMEDAS“, kuri LITEKO duomenimis Panevėžio apygardos teismas 2010 m. balandžio 12 d. nutartimi pripažinta nemokia ir jai buvo iškelta bankroto byla, o 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu nuspręsta dėl įmonės pabaigos ir išregistravimo iš registro (civilinė byla Nr.B2-50-425/2013). Beje, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. baudžiamuoju įsakymu D. Ž. – vienintelis UAB ,,AGMEDAS“ akcininkas, kaip šios bendrovės direktorius buvo nuteistas dešimties MGL (1 300 Lt) bauda už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, t. y. už tai, kad laikotarpiu nuo 2006-03-14 iki 2008-05-09 suklastojęs tikrus dokumentus – įmonėje įdarbintų asmenų parašus atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiuose ir kasos išlaidų orderiuose (75 epizodai), juos panaudojo, pateikdamas bendrovės bankroto administratorei R. S.. Šis asmuo aiškino, kad pinigai iš kasos buvo išmokėti kitų asmenų vardu ir kad tuos pinigus jis pasiėmė su tikslu vėliau jiems sumokėtų, kai bus reikalingas jų darbas (baudžiamoji byla Nr. 1-355-184/2009).

Taigi visos pirmiau paminėtos aplinkybės leidžia spręsti, jog suinteresuotas asmuo D. Ž., kaip įmonės vadovas bei vienintelis akcininkas, kuris turi pakankamos ir įvairios praktinės patirties, žinojo arba privalėjo žinoti savo kaip bendrovės vienintelio akcininko, administracijos vadovo įstatymines pareigas, tvarką, kaip šios pareigos privalo būti įgyvendintos, pasekmes, kurios gali kilti nevykdant įstatymų reikalavimų, be kita ko taip pat ir riziką dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos sankcijos taikymo, todėl, apeliacinio teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą apelianto atžvilgiu taikyti minimus apribojimus – apriboti jo teisę trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (CPK 185 str.). Beje, buvo minėta, kad D. Ž. 2012-08-08 yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos į Vokietiją, tačiau Lietuvoje vadovauja ne vienai įmonei, teismams adresuotuose procesiniuose dokumentuose savo gyvenamąją vietą nurodo esant Tulpių g. 6-33, Panevėžyje, teismo dokumentai bylose jam buvo siunčiami taip pat ir tuo adresu, apie teismo veiksmus buvo pranešama viešai, etc. – taigi įvertinus šias aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į pirmiau nurodytus faktus, apibūdinančius šį asmenį, kaip turintį patirties teisminiuose procesuose (be jau paminėtų – Panevėžio m. apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1489-755/2011, Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-597-198/2013, Panevėžio m. apylinkės teismo byla Nr. PK-78-228/2010, etc.), taip pat kaip patyrusį vadovą, nėra pagrindo jį traktuoti kaip silpnesnę teisinių santykių pusę ir spręsti, kad minėtų įpareigojimų jis neįvykdė dėl nežinojimo, nesupratimo ar negalėjimo tai padaryti (CPK 185 str.). Apelianto argumentai, pagrįsti jo šeimynine padėtimi, nesuteikia pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį – ši poveikio priemonė yra taikyta už jo paties nesąžiningą bei neteisėtą elgesį, kuris pažeidžia daugelio asmenų (BUAB „Freonetas“, kreditorių, etc.) teises bei teisėtus interesus. Be to, teismo nutartis neužkerta kelio imtis veiklos, nesisijusios su tiesioginiu vadovavimu paminėtiems asmenims ar buvimu jų kolegialių valdymo organų nariu.

Teismas taip pat atmeta apelianto D. Ž. argumentus dėl dvigubos atsakomybės taikymo bei nepagrįsto persekiojimo, taip pat dėl CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo. Visų pirma, kaip žinoma, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ikiteisminio proceso vykdymas nesuteikia pagrindo taikyti šią normą. Antra, pagal bylos medžiagą Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės 2013-07-22 nutarimu šioje byloje minimas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-00139-13, vykdytas D. Ž. atžvilgiu (BK 245 str.) yra jau nutrauktas nustačius, kad šis asmuo nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tai yra, kad neišnaudojus visų galimybių užtikrinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutarties įvykdymą civilinio proceso priemonėmis, baudžiamoji atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą netaikoma. Be to, pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, tiek pats nutarimas, kaip procesinis dokumentas, neturi prejudicinės galios nagrinėjant šį civilinį ginčą (CPK 182 str.). Trečia, BUAB „Freonetas“ bankroto bylą nagrinėjantis teismas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytą baudą jam skyrė už teismo nutartyje suformuluoto įpareigojimo neįvykdymo per nustatytą terminą. Kaip minėta, nei bendrovės dokumentai, nei turtas bankroto administratoriui nėra perduoti iki šiol. Gi apelianto teiginiai, kad bankroto administratorius jam būtinus įmonės dokumentus turi pareigą gauti iš kitų asmenų – VMI, SODRA, kitų registrų, vertintini kaip nesąžiningas jo elgesys (CPK 185 str.).

Teismas sprendžia, kad taip pat nėra pagrindo naikinti šią teismo nutartį dėl apelianto D. Ž. motyvų, grindžiamų CPK 270 straipsnio nuostatų pažeidimu, teigiant, kad šis procesinis sprendimas yra nenuoseklus, prieštaringas (CPK 239 str. 1 d., 185 str.). Teismas sprendžia, jog tai, kad motyvuojamojoje dalyje nurodyta, esant pakankamam pagrindui apriboti minimą teisę 2 metų, o taip pat 3 metų laikotarpiui – traktuotina kaip akivaizdi techninė klaida (rašymo apsirikimas) (CPK 276 str. 2 d.). Visų pirma, pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį teismas gali tokią teisę apriboti laikotarpiui nuo 3 iki 5 metų. Antra, teismas motyvuose aiškiai nurodė, jog D. Ž. teisė apribotina minimaliam laikotarpiui. Trečia, nutarties rezoliucinėje dalyje nuspręsta šią sankciją taikyti būtent minimaliam įstatyme nustatytam 3 metų laikotarpiui.

Dėl nurodytų priežasčių suinteresuoto asmens D. Ž. atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, nepasisakant dėl kitų atskirojo skundo argumentų kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 329 str., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartį nepakeistą.