Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijaus Rauckio ir Danguolės Šiugždinytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. Ž. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo J. Ž. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, uždraudžiant bausmės vykdymo metu bendrauti su nukentėjusiąja V. P..

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta panaikinti pradėjus vykdyti nuosprendį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. J. Ž. nuteista už tai, kad ji mušdama sukėlė žmogui fizinį skausmą, o būtent: 2018 m. balandžio 11 d. apie 14.30 val. grožio salone ,,(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl tarpusavio santykių kilusio konflikto metu, iš asmeninių paskatų tyčia sudavė vieną smūgį ranka V. P. į veido sritį, t. y. į kairį skruostą, sugriebusi V. P. už plaukų, pastarosios galvą lenkė žemyn, po to kartą spyrė nukentėjusiajai į sėdmenis, dėl ko nukentėjusioji jautė fizinį skausmą.

abiejų akių junginių pirmo laipsnio cheminiu nudegimu ir kitais sužalojimais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, akivaizdu, kad V. P. jai purškė plaukų laką į akis ir naudojo jos atžvilgiu kitą smurtą. Nukentėjusioji žinojo, kad jai nustatytos akių ligos, todėl plaukų lakas buvo purškiamas specialiai į šią vietą, ir tai galėjo padaryti didelę žalą jos regėjimui. Todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija, kurios metu ji (apeliantė) gynė vieną iš pagrindinių savo juslių.

2.4. Taip pat skunde nurodoma, jog apylinkės teismas konstatuodamas, kad: „ <...> vyko tarpusavio konfliktas, abi pusės buvo puolančios ir abi turi atsakyti už savo neteisėtus veiksmus ir dėl to kilusias pasekmes“, papildomai nusprendė, kad V. P. yra kalta ir šioje baudžiamojoje byloje, tačiau baudžiamojon atsakomybėn patraukė tik ją (apeliantę). Tokiu būdu teismas neįgyvendino BK 1 straipsnio 1 dalyje nurodytos baudžiamojo įstatymo paskirties - baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų, nepilnai įvykdė savo funkciją atsakomybėn patraukti kaltus asmenis.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistosios J. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl J. Ž. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Skunde iš esmės teigiama, jog apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios V. P. bei nukentėjusiosios naudai liudyti suinteresuotos V. A. parodymais, ignoruodamas nuteistąją teisinančius įrodymus – jos pačios bei liudytojų E. V. ir H. V. parodymus, taip pat specialisto išvadose užfiksuotus duomenis. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, žemesnės instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados dėl J. Ž. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta.

7. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek nukentėjusioji V. P., tiek nuteistoji J. Ž. viso proceso metu neneigė, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp jų įvyko žodinis konfliktas dėl to, kad nukentėjusioji atsisėdo į kirpėjos E. L. darbo kėdę, kuri pagal grožio salone „(duomenys neskelbtini)“ nusistovėjusią žodinę naudojimosi patalpomis tvarką priklausė nuteistajai J. Ž., peraugęs į smurtinių veiksmų panaudojimą, po to, kai nukentėjusioji V. P., to pareikalavus nuteistajai J. Ž., nesutiko atsistoti nuo E. L. darbo kėdės. Tačiau J. Ž. kategoriškai tvirtino, jog smurtą jos atžvilgiu pirmoji panaudojo V. P., papurškusi jai plaukų laku į akių sritį, sudavusi žvakide per ranką bei bandžiusi suduoti turimu batu į galvos sritį, po ko ji, bandydama apsiginti, tik laikė prirėmusi nukentėjusiąją prie sienos, kad ši nusiramintų, nepanaudodama jokių kitų veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu. Apeliaciniame skunde nuteistoji iš esmės laikosi tos pačios pozicijos ir neigia, jog kilusio konflikto metu ji sudavė V. P. vieną smūgį ranka į veido sritį (kairį skruostą), sugriebė jai už plaukų, lenkė nukentėjusiosios galvą žemyn bei spyrė jai į sėdmenis, dėl ko pastaroji jautė fizinį skausmą. Tuo tarpu nukentėjusioji V. P. kategoriškai neigė, jog konflikto metu papurškė J. Ž. laku į akių sritį, sudavė žvakide ar bandė suduoti batu, nurodydama, jog smurtą susidariusioje konfliktinėje situacijoje panaudojo tik J. Ž., kuri trenkė jai per kairį skruostą, tąsė ją suėmusi už plaukų, bandė parklupdyti ant žemės bei spyrė į sėdmenis, kai ši bėgo į savo darbo kabinetą. Šiame kontekste pažymėtina, jog Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmuose buvo išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-91-416/2019, kurioje 2019 m. balandžio 4 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo konstatuota, jog V. P. salono „(duomenys neskelbtini)“ kirpyklos patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), 2018 m. balandžio 11 d. apie 15 val. <...> paėmė plaukų lako buteliuką ir tyčia purškė J. Ž. į akis, po to nuo staliuko paėmė iš nenustatytos medžiagos pagamintą metalo spalvos žvakidę ir metė ją į J. Ž., pataikydama į rankos sritį, ją stumdė, vartojo įžeidžiančius žodžius, bandė suduoti turimu batu į galvos sritį, tuo padarydama nukentėjusiajai J. Ž. abiejų akių junginių pirmo laipsnio (I0) cheminį nudegimą, o taip pat kraujosruvas dešinio žasto ir dešinio peties srityse, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir tokiais savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką. Dėl šių savo veiksmų Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu V. P. buvo pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Taigi, V. P. smurtiniai veiksmai apeliantės atžvilgiu jau buvo įvertinti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl šiuo atveju vertinamas tik J. Ž. neteisėtas elgesys aptariamo konflikto metu.

9. E. V. ir H. V., priešingai nei anksčiau paminėtos liudytojos, savo akimis matė visą konflikto, vykusio tarp J. Ž. ir V. P., eigą ir parodė, jog apeliantė buvo paėmusi nukentėjusiąją už plaukų, ją palenkė ir stipriai laikė prie žemės. Be to, pažymėtina, kad E. V. ir H. V. taip pat liudijo ir apie neteisėtus V. P. veiksmus nuteistosios atžvilgiu, nurodydamos, jog paėmusi plaukų lako buteliuką V. P. purškė juo J. Ž. į akis, pradėjo stumdytis, nusimovė avimą batą, kuriuo užsimojo apeliantės pusėn. Taigi, nei H. V., nei E. V. nenuslėpė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti (ne)naudingos vienai ar kitai muštynėse dalyvavusiai pusei, kas akivaizdžiai patvirtina, jog šios liudytos nebuvo suinteresuotos duoti parodymus nei vienos iš konflikto dalyvių naudai. Todėl teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pagrindo nesivadovauti jų duotais parodymais, kurie tiesiogiai patvirtina faktą, jog J. Ž. po jos atžvilgiu panaudoto smurto nelaikė prirėmusios nukentėjusiosios prie sienos, taip siekdama ją sulaikyti nuo tolesnio neteisėto veikimo, kaip, kad bando įrodyti apeliantė, o ėmėsi kitų aktyvių veiksmų, taip pati įsiveldama į muštynes. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir jokių aplinkybių, kurios leistų abejoti liudytojų R. J. ir E. L. parodymų nuoširdumu ir patikimumu, kadangi nėra jokių duomenų, pagrindžiančių kokį nors artimą jų ryšį su nukentėjusiąja. Kaip galima suprasti iš R. J. parodymų, ji tiek nuteistąją, tiek nukentėjusiąją pažįsta tik tiek, kiek su jomis teko susidurti lankantis grožio salone „(duomenys neskelbtini)“. Tuo tarpu, kaip parodė pati E. L., ji yra artima J. Ž., o ne V. P. draugė, su nukentėjusiąja, nors ją ir pažįsta, jokie artimi ryšiai jos nesieja. Be to, apie tai, kad J. Ž. jos atžvilgiu naudojo smurtą, ne tik sugriebdama ją už rankų, praėjus maždaug 20 minučių nuo aptariamo konflikto, nukentėjusioji V. P. nurodė paskambinusi specialiosioms tarnyboms, taip pat tą pačią dieną pateikdama skundą policijos įstaigai, kuriuo prašė pradėti ikiteisminį tyrimą apeliantės atžvilgiu.

10. Įvertinusi, tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis pripažino tai, kad J. Ž. 2018 m. balandžio 11 d. apie 14.30 val. grožio salone ,,(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), sudavė vieną smūgį ranka V. P. į veido sritį, t. y. į kairį skruostą, sugriebusi V. P. už plaukų, pastarosios galvą lenkė žemyn, po to kartą spyrė nukentėjusiajai į sėdmenis, dėl ko ji jautė fizinį skausmą.

11. Apeliaciniame skunde teigiama, jog V. P. nebuvo konstatuotas joks sužalojimas, atitinkantis tam tikrą sveikatos sutrikdymo mąstą, taigi, apeliantei inkriminuoti nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padariniai – fizinio skausmo sukėlimas, nepatvirtinti jokiais byloje surinktais įrodymais, o neįrodžius objektyviosios nusikalstamos veikos sudėties pusės, laikytina, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių. Toks skundo argumentas atmetamas kaip visiškai nepagrįstas ir štai dėl ko.

12. Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, dėl kurio žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Taigi, tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pakanka nustatyti, jog jis padarė bent vieną iš BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytų alternatyvių veikų – mušė arba kitaip smurtavo, sukeldamas/padarydamas žmogui bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą. Šiuo konkrečiu atveju J. Ž. nebuvo inkriminuotas nežymaus nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo ar jos trumpo susargdinimo faktas. Inkriminuotas tik fizinio skausmo V. P. sukėlimas. Taigi, jos nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pagrįstumui ta aplinkybė, jog nukentėjusiajai nenustatyti jokie sužalojimai, kurie vertintini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, jokios teisinės reikšmės šiuo atveju neturi. Tuo tarpu abejonių, jog dėl nuteistosios veiksmų – smūgio ranka į kairį skruostą, galvos lenkimo link žemės, suėmus už plaukų bei spyrio į sėdmenis, V. P. juto fizinį skausmą, teisėjų kolegijai nekyla.

13. Nustatant, ar asmuo dėl jo atžvilgiu panaudoto smurto iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016 ir kt.). Kaip jau minėta, šioje byloje nustatyta, kad konflikto metu J. Ž. sudavė V. P. ranka į skruostą, be to, paėmusi už plaukų lenkė jos galvą žemyn, vėliau spyrė į sėdmenis. Tiek liudytojos E. L., tiek liudytojos R. J. parodymais patvirtinta, jog po šių J. Ž. veiksmų nukentėjusiosios plaukai buvo susivėlę, skruostas paraudęs, o iš R. J. parodymų matyti, jog ji girdėjo, kaip buvo suduoda nukentėjusiajai į skruostą, netgi kitoje grožio salono patalpoje. Liudytojos E. V. ir H. V. parodė, jog apeliantė palenkusi nukentėjusiąją prie žemės laikė ją taip stipriai, kad jai ne iš karto pavyko išsilaisvini iš J. Ž. gniaužtų. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog tiek smūgis nukentėjusiajai į skruostą, tiek jos galvos lenkimas žemyn, laikant už plaukų, buvo pakankamai stiprūs, kad nukentėjusioji galėtų pajusti fizinį skausmą. Be to, tai, kad jautė fizinį skausmą nuosekliai nurodė ir pati nukentėjusioji tiek pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tiek vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose. Apklausta teisme ji paaiškino, jog J. Ž. smurto pasekmes jautė visą dieną – skaudėjo tiek skruostą (jautė „deginimą“), tiek sėdmenis, tiek tą galvos vietą, kurią nuteistoji buvo suėmusi rankomis ir spaudė prie žemės. Analogiškus parodymus nukentėjusioji davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Be to, tai, kad V. P. dėl jos atžvilgiu panaudoto smurto iš tikrųjų pajuto skausmą, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina ir ta aplinkybė, kad išsilaisvinusi iš J. Ž. gniaužtų, ji iš karto bėgo į savo darbo kabinetą, tikėtina, tokiu būdu siekdama išvengti sunkesnių jos sveikatai padarinių.

14. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad J. Ž., atlikdama jai inkriminuotus veiksmus, tik gynėsi nuo V. P., t. y. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Apeliantės skunde įvardinami duomenys, kurie neva įrodo, kad ji tik gynėsi nuo nukentėjusiosios, yra atrinkti selektyviai, interpretuojami išimtinai tik jos naudai ir atsietai nuo byloje surinktų įrodymų visumos. Byloje esantys įrodymai teismui nekelia jokių abejonių, jog J. Ž. ne tik sukėlė fizinį skausmą V. P., tačiau ir tai, jog toks jos veikimas negali būti laikomas gynyba. Nors Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendyje konstatuotos aplinkybės neabejotinai patvirtina tą aplinkybę, jog įvykio metu nukentėjusioji taip pat smurtavo prieš nuteistąją, tačiau, vis tik, pats faktas, kad V. P. panaudojo fizinį smurtą apeliantės atžvilgiu, savaime neleidžia teigti, kad pastaroji veikė būtinosios ginties sąlygomis, kadangi norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti asmens veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnio keliamas sąlygas, susijusias su gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.

15. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju itin svarbu įvertinti J. Ž. veiksmus neatsietai nuo visos įvykio situacijos ir jos pradžios. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, J. Ž. nebuvo besiginantis ir pasyvus konflikto dalyvis, nes būtent ji buvo konflikto iniciatore. Būtent nuteistoji priėjo prie nukentėjusiosios aiškintis su ja dėl to, kad ši atsisėdo į kitos kirpėjos darbo kėdę. Šios aplinkybės J. Ž. neneigia. Būtent tokie jos veiksmai ir lėmė konflikto (iš pradžių tik žodinio, tačiau vėliau peraugusio į muštynes) tarp nukentėjusiosios ir apeliantės kilimą. Sutiktina, jog vadovaujantis liudytojų E. V. ir H. V. parodymais galima spręsti, jog pirmoji fizinių veiksmų, papurkšdama apeliantei plaukų lako į akis, ėmėsi būtent nukentėjusioji, tačiau tolimesni J. Ž. veiksmai akivaizdžiai patvirtina, jog V. P. fizinį skausmą ji sukėlė ne instinktyviai, siekdama tiesiogiai atremti jai gresiantį pavojingą kėsinimąsi, užkirsti kelią galimam tolimesniam jos sužalojimui, o tyčia, kadangi, kaip matyti iš tiesiogiai muštynes mačiusių ir niekaip šioje byloje nesuinteresuotų liudytojų H. V. bei E. V. parodymų, J. Ž. V. P. sugriebė už plaukų ir lenkė jos galvą žemyn bei spyrė į sėdmenis jau po to, kai V. P. rankose nebebuvo plaukų lako, kuriuo ji galėjo padaryti dar didesnę žalą nuteistosios akims, t. y. jau nutrūkus nuteistosios sveikatai pavojingam kėsinimuisi.

16. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje situacijoje nebuvo jokio užpuolimo, nuo kurio galima būtinoji gintis, tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios tiesiog įvyko tarpusavio konfliktas, kurio metu abi pusės buvo puolančios ir abi turi atsakyti už savo neteisėtus veiksmus. Nenustatęs būtinosios ginties situacijos, pirmosios instancijos teismas J. Ž. veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal sukeltas pasekmes.

17. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad J. Ž. veiksmuose yra ne tik visi objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimas – smūgis ranka į veido sritį, galvos lenkimas žemyn sugriebus už plaukų bei spyris į sėdmenis, padariniai – fizinio skausmo sukėlimas, priežastinis ryšys tarp apeliantės veiksmų ir kilusių padarinių, bet ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nuteistoji nukentėjusiajai pakankamai stipriai sudavė ranka per skruostą, taip pat gana stipriai lenkė jos galvą žemyn suėmus už plaukų bei spyrė į sėdmenis, todėl daroma išvada, kad būdama psichiškai sveiku bei subrendusiu žmogumi, ji turėjo suvokti, kad tokiais savo veiksmais sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

18. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nukentėjusioji dėl savo neteisėtų veiksmų, kuriais ji padarė J. Ž. abiejų akių junginių pirmo laipsnio (I0) cheminį nudegimą bei kraujosruvas dešinio žasto ir dešiniojo peties srityje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdytu, jau buvo pripažinta kalta ir nuteista 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu. Todėl nuteistosios skundo argumentas, kad V. P. už tą patį įvykį turėjo būti kaltinama ir nuteista ir šioje baudžiamojoje byloje, yra visiškai nepagrįstas. Toks pakartotinis V. P. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už tą pačią teisei priešingą veiką būtų akivaizdus draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principo, kuris įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Konvencijos protokolo Nr. 74 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, pažeidimas.

19. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, jog Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. liepos 11 d. nuosprendis, kuriuo J. Ž. pripažinta kalta padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti pilna apimtimi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios J. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.