- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-10
- Bylos Nr.
- e2A-311-413/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12057-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis
- Atsakovas
- A. R.
- Ieškovas
- A. J.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1020-950/2019 pagal ieškovo A. J. patikslintą ieškinį atsakovei A. R. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto atidalijimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. J. teismui pateiktu patikslintu ieškiniu (2019 m. balandžio 9 d.) prašė:
Šalies argumentai
1.1. pripažinti ieškovui bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/2 dalį atsakovės A. R. vardu įregistruoto turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini); automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sutaupytų 3086,62 Eur piniginių lėšų, 2018 m. birželio 1 d. buvusių AB „SEB bankas“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini);
1.2. atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovui priklausančią nekilnojamojo turto dalį, priteisiant jam iš atsakovės 41 919,58 Eur dydžio piniginę kompensaciją, o atsakovei paliekant asmeninės nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini);
1.3. atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovui priklausančią automobilio dalį, priteisiant iš atsakovės ieškovui 2325 Eur dydžio piniginę kompensaciją, o atsakovei paliekant asmeninės nuosavybės teise automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
1.4. priteisti ieškovui iš atsakovės dalį sutaupytų piniginių lėšų – 1543,31 Eur, sukauptų AB „SEB bankas“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini);
1.5. priteisti ieškovui iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad ieškovas į grindė argumentais, kad šalys 2007 m. pradžioje apsigyveno kartu, atsakovė persikėlė gyventi pas ieškovą į jo nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nuo to momento šalys gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį, kartu taupė pinigines lėšas atsakovės vardu banke atidarytoje sąskaitoje, 2014 m. gegužės 9 d. atsakovės vardu įgijo bendrai automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2015 m. liepos 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 35 000 Eur įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuri buvo sudaryta taip pat atsakovės vardu. Buto įsigijimui iš AB „SEB bankas“ atsakovės vardu buvo paimta 29 750 Eur dydžio paskola. Buto remonto darbus atliko ieškovas savo jėgomis, taip pat pasitelkdamas pažįstamus asmenis. Buto remontas buvo baigtas 2016 m. gruodžio mėn., nuo to momento šalys jame kartu ir gyveno. Gyvendami kartu ieškovas ir atsakovė toliau planavo bendrą ateitį, taupė pinigus, dalį jų skirdami įsigyto buto buities sąlygų pagerinimui. Tačiau 2018 m. pradžioje ieškovo ir atsakovės santykiai pradėjo blogėti ir visiškai nutrūko 2018 m. birželio 1 d., kai ieškovas buvo priverstas išsikelti iš buto.
Atsiliepimas
3. Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nors su ieškovu kartu pradėjo gyventi nuo 2007 metų, tačiau ieškovas buvo iškėlęs sąlygą, kad prie bendro gyvenimo prisidės lygiomis dalimis. Atsakovei toks pasiūlymas tiko, todėl toliau gyvendamos drauge, šalys savo finansus tvarkė atskirai, t. y. atsakovės gaunamos pajamos buvo skiriamos išimtinai jos poreikių tenkinimui, o ieškovo gaunamos lėšos – išimtinai ieškovo poreikių tenkinimui, pragyvenimo išlaidas šalys dalinosi pusiau. Taigi bendras pinigų taupymo procesas nevyko. Ginčo butą atsakovė įsigijo iš savo asmeninių lėšų, gavusi savo vardu paskolą iš AB „SEB bankas“. Iš savo asmeninės sąskaitos ji sumokėjo už būstą pradinį įnašą – 5250 Eur. Įgytas butas buvo apleistas, todėl ieškovas pats pasisiūlė atsakovei padėti jį suremontuoti. Mainais už pagalbą ieškovas norėjo likti bute toliau kartu gyventi. Toks ieškovo pasiūlymas jai tiko, todėl jos leidimu ieškovas organizavo buto remonto darbus, jam padėjo tiek ieškovo, tiek ir atsakovės artimieji bei pažįstami asmenys. Tačiau už visus remonto darbus buvo mokama tik iš atsakovės asmeninių lėšų. Automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė taip pat įsigijo iš savo asmeninių lėšų, savo asmeninių poreikių tenkinimui. Ieškovas nenorėjo prisidėti prie buto išlaikymo, todėl atsakovė jį iškeldino iš buto.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino ieškovui A. J. bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 40/100 dalių A. R. vardu įregistruoto nekilnojamojo turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini); atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovui priklausančias 40/100 dalis nekilnojamojo turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), priteisdamas ieškovui iš atsakovės 32 903,26 Eur dydžio piniginę kompensaciją; atsakovei A. R. asmeninės nuosavybės teise paliko butą, esantį (duomenys neskelbtini). Kitus ieškinio reikalavimus teismas atmetė, priteisė ieškovui iš atsakovės 1280,55 Eur bylinėjimosi išlaidas, o valstybei – iš šalių lygiomis dalimis po 6,05 Eur teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
5. Teismas nurodė, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog šalys susipažino 2006 m., gyventi kartu pradėjo 2007 m., o jų bendro gyvenimo pabaigos momentas yra 2018 m. birželio 1 d. teismo vertinimu, pateikti į bylą faktiniai duomenys patvirtina, kad visą ginčo laikotarpį šalys visus klausimus sprendė kartu, visus veiksmus atliko bendrai. Šią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į sekančias faktines aplinkybes: (1) pateiktas fotonuotraukas, elektrinio susirašinėjimo dokumentus, kurie liudija, kad ieškovas ir atsakovė gyveno kartu, laisvalaikį leido kartu, nuolat keliavo, tokias keliones planavo bendrai ir į jas vyko kartu; (2) ieškovas ir atsakovė dar 2008 m. balandžio 21 d. atsidarė bendrą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), buvusią AB „SEB bankas“, kurioje kaupė pinigines lėšas ateičiai; (3) pateiktus elektrinio susirašinėjimo dokumentus, kurie liudija, kad remontuojant įsigytą butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovas ir atsakovė derino visus jo remonto veiksmus, bendrai tarėsi dėl visų, net pačių smulkiausių, remonto detalių.
6. Teismas sprendė, kad ieškovas A. J. įrodė, jog su A. R. buvo sudarytas susitarimas bendrosios nuosavybės teise įgyti bendrą turtą, t. y. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Tokia išvada buvo grindžiama ir tuo, kad nei ieškovas, nei atsakovė tiek pradėję bendrauti ir gyventi kartu, tiek ir vėliau, neturėjo jokio asmeninio nekilnojamojo turto, dėl ko dėsningu ir logišku pripažino jų siekį įgyti bendrą gyvenamąją patalpą, atsižvelgiant ir į tai, kad ginčo šalys ketino susituokti. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog buto įsigijimo metu šalių santykiai buvo pašliję ar nutrūkę. Byloje taip pat nėra ginčo, kad ieškovas itin reikšmingą dalį buto remonto darbų atliko pats.
7. Teismas atkreipė dėmesį, kad bendro gyvenimo pradžioje, 2007–2010 m., atsakovės pajamos buvo mažesnės nei ieškovo. Šią aplinkybę visiškai pripažino ir pati atsakovė. Vėliau atsakovės pajamos sistemingai didėjo, tačiau ryškus jos pajamų padidėjimas stebimas tik nuo 2015 m. Tuo tarpu prieš buto įsigijimą 2014 m. ginčo šalių pajamos buvo iš esmės vienodos. Todėl teismas laikė įrodytu ieškovo reikalavimą pripažinti kartu su atsakove įgytą turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrąja daline nuosavybe, kaip sukurtą jungtinės veiklos pagrindu (CK 6.969 str.). Tačiau teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo reikalavimą nustatyti, kad jam priklauso 1/2 dalis (arba 50 proc.) anksčiau minėto turto.
8. Teismas nurodė, kad ieškovas ir atsakovė ginčo laikotarpiu gavo tik darbinio pobūdžio pajamas, jokių kitų pajamų šaltinių neturėjo. Todėl akivaizdu, kad jų įnašai į bendrą jungtinę veiklą buvo tik darbinės veiklos pajamos, kurios per visą ginčo laikotarpį buvo nevienodos. Teismas nustatė, kad ieškovo ginčo laikotarpiu gautų pajamų suma sudaro 129 066,34 Eur (neatskaičius privalomųjų mokesčių), o atsakovės – 177 685,93 Eur (neatskaičius privalomųjų mokesčių). Todėl nustatydamas ieškovui priklausančią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, teismas atsižvelgė į tai, kad tokios nuosavybės sukūrimui (jos gerinimui) per visą ginčo laikotarpį atsakovė neabejotinai skyrė didesnio dydžio įnašą (t. y. 48 619,59 Eur (neatskaičius privalomųjų mokesčių) daugiau). Todėl teismas sprendė, kad ieškovo dalis gyvenant kartu su atsakove įgytame bute sudaro 40/100 dalis (arba 40 proc.) minėto turto.
9. Piniginė kompensaciją už butą teismas apskaičiavo sekančiai: ginčo buto vertė yra 104 000 Eur; buto įsigijimui panaudotos paskolos likutis ginčo laikotarpio pabaigoje (t. y. 2018 m. birželio 1 d., kuomet šalys nustojo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį) buvo 20 160,84 Eur; atsakovė nuo 2018 m. birželio 1 d. iki visiško paskolos grąžino (t. y. 2023-07-15) dar sumokės 1581,00 Eur dydžio palūkanas; todėl ieškovui tenkančios kompensacijos už ginčo butą suma yra 32 903,26 Eur ((104 000 Eur – 20 160,84 Eur - 1581 Eur = 82 258,16 Eur) / 40 proc. = 32 903,26 Eur ).
10. Kitus ieškinio reikalavimus teismas atmetė kaip neįrodytus. Pažymėjo, kad pats bendro gyvenimo kartu nesusituokus faktas nereiškia ir negali reikšti, kad visas tokio bendro gyvenimo metu įgytas turtas savaime tampa bendrąja kartu gyvenančių (nesusituokusių) asmenų daline nuosavybe. Nėra jokių draudimų, kurie neleistų kartu gyvenantiems asmenims, nors ir vedantiems bendrą ūkį, vieną ar kitą turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovė A. R. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti patikslinto ieškinio reikalavimai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Šalių santykiai pašlijo nuo 2014 metų, todėl apeliantė, nematydama gyvenimo perspektyvos su ieškovu, nusprendė gyvenimą kurti atskirai. Siekis, kaip nurodo teismas, įsigyti gyvenamąjį būstą yra sietinas ne tik su gyvenimu kartu, tačiau ir su galimybe jį įsigyti, tai yra nuo šalių gaunamų pajamų, ir toks siekis negali būti sietinas su gyvenimo bendrai pradžia, o turi būti įvertintos ir faktinės šalių galimybės nekilnojamojo turto įsigijimui. Būtent toks siekis ir galėjo realiai atsirasti nuo to momento, kai apeliantės pajamos ženkliai padidėjo ir būsto įsigijimas tapo realia galimybe. Teismas gautų už studijas pajamų savo sprendime nevertino, nors šie duomenys teismui buvo pateikti. Pažymi, kad už doktorantūros studijas apeliantei buvo išmokėta 69 283 Lt (20 065,75 Eur) neapmokestinama pajamų suma, kuri pilnai padengė kaštus, sietinus su būsto įsigijimu.
11.2. Teismo išdėstytai pozicijai dėl bendro nekilnojamojo turto įsigijimo prieštarauja ir faktas, kad ieškovas už tai, kad padėjo įrengti atsakovei butą, elektroninio laiške pareikalavo iš jos sumokėti ieškovui 25 000 Eur. Akivaizdu, kad asmuo, kuris bendru sutikimu būtų sutaręs su apeliante įsigyti būstą, būtų reikalavęs pusės sumos būsto vertės ir ši suma būtų tikrai didesnė nei prašė ieškovas. Būtent ši aplinkybė patvirtina akivaizdų faktą, kad ieškovui buvo žinoma šio turto įsigijimo apeliantės asmeninėn nuosavybėn aplinkybės.
11.3. Prisiimti apeliantei finansinę naštą bei įsipareigojimus už bendrą turtą būtų visiškai nenaudinga ir tai jos tikrai nebūtų tenkinę. Pradinis piniginis įnašas už būstą buvo atliktas išimtinai iš apeliantės uždirbtų pajamų. Visi mokesčiai, susiję su kredito gražinimu, mokesčiai už komunalines paslaugas, visos mokėjimo operacijos, susijusios su būto remontu, jo įrengimu buvo išimtinai atliekami apeliantės uždirbtomis arba sutaupytomis lėšomis. Ieškovas per visą laikotarpį nuo būsto įsigijimo į jį iš savo asmeninių pajamų investavo tik 5103,62 Eur, tačiau visi jo investuoti pinigai buvo gražinti atliekant mokėjimusi už jo keliones, perkant maistą.
11.4. Tai, kad ieškovas 2016 m. kovo 13 d. deklaravo savo gyvenamą vietą atsakovės bute, nieko nereiškia, nes apeliantė geranoriškai sutiko deklaruoti ieškovo gyvenamąją vietą jai priklausančiame bute, kadangi puikiai suprato asmens deklaruotos vietos būtinybę bei paskirtį. Tačiau asmens deklaruota vieta ir nuosavybės teisė į būstą, kuriame esi deklaruotas, yra du skirtingi tarpusavyje nesusiję teisiniai faktai.
11.5. Teismo sprendimas yra prieštaringas, nes tas pačias aplinkybes jis vertino skirtingai. Teismas neįsigilino į banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), buvusią AB ,,SEB bankas“, esančių piniginių lėšų kilmę, tai yra, kad visos piniginės lėšos šioje sąskaitoje buvo sukauptos apeliantės, nors ji buvo traktuojama kaip bendra abiejų šalių sąskaita, tačiau nuo 2011 metų joje buvo kaupiamos išimtinai tik apeliantės gaunamos pajamos. Teismas, pasisakydamas dėl šalių gautų pajamų, nepagrįstai neįtraukė apeliantės už doktorantūros studijas gautą stipendiją, kuri nurodoma ir SODRA duomenų bazėje. Stipendija apeliantei buvo mokama 2009–2013 metais, išmokant iš viso 69 283 Lt (20 065,75 Eur), kuri nebuvo įtraukta į teismo apskaičiuotą proporcijos dalį nustatant turto sąmatą (teismo išvadose buto proporcijos pagal šalių gautas pajamas 40/60).
Atsiliepimas
12. Ieškovas A. J. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:
12.1. Ieškovas, elgdamasis pagarbiai bei siekdamas išvengti nemalonaus bylinėjimosi proceso, būtų sutikęs 2018 metų birželio mėnesį iš karto gauti mažesnę kompensacijos sumą ir pradėti naują gyvenimo etapą, tačiau susidūręs su atsakovės nesąžiningumu ir samprotavimais apie tai, jog jis iš viso „nenusipelno nieko“ arba geriausiu atveju „3000 Eur kompensacijos“, nusprendė susidariusią situaciją išspręsti teisinėmis priemonėmis. Iš ieškovo 2018 m. birželio 15 d. elektroninio laiško matyti, kad jis pasiūlė atsakovei kompensuoti jam 25 000 Eur, dėl ko ieškovas būtų atsisakęs visų turtinių pretenzijų kartu su atsakove užgyventam turtui. Tačiau atsakovė pasielgė nesąžiningai ir be ieškovo žinios bei sutikimo iškraustė jo daiktus į namo laiptinę, pakeitė durų spynas, už ką buvo patraukta administracinėn atsakomybėn ir nubausta.
12.2. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybių visetą, kruopščiai įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus paaiškinimus ir argumentus, remdamasis byloje išnagrinėtais rašytiniais įrodymais, liudytojų paaiškinimais, teisingai ir pagrįstai nusprendė, kad atsakovės vardu įregistruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė šalių nuosavybė. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime yra nuosekliai išvardintos visos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, nurodyti visi rašytiniai įrodymai, šalių ir liudytojų paaiškinimai, kurie leido teismui padaryti tokią išvadą ir priimti atitinkamą sprendimą.
12.3. Priešingai nei nurodoma apeliantės apeliaciniame skunde, ieškovas visą laiką elgėsi kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Tai patvirtino ne tik byloje apklausti liudytojai, bet ir rašytiniai įrodymai, tame tarpe ieškovo registracija bute jau po to, kai butas buvo remontuojamas. Pasak ieškovo, atsakovės apeliaciniame skunde trūksta elementarios logikos, kadangi iš šio dokumento turinio galima suprasti taip, jog ieškovas sutiko gyventi su atsakove ir atlikti bute remontą išleisdamas visas savo gaunamas pajamas ir prašydamas savo šeimos bei draugų pagalbos tik todėl, kad atsakovė leistų jam gyventi tame bute ir artimai su ieškovu bendrautų.
12.4. Ieškovo nuomone, galima vienintelė išvada, jog ne ieškovas siekė pasinaudoti atsakove, bet būtent atsakovės tikslas buvo pasinaudoti ieškovu kaip vyru, taip pat pasinaudoti ieškovo gautomis pajamomis, pažintimis ir jo asmeniniu darbu siekiant savanaudiško tikslo – įsigyti butą savo vardu butą, o užbaigus visus darbus ir pagal planą nesusilaukus bendro vaiko, tiesiog iškraustyti ieškovą iš ginčo buto pareiškus, jog butas yra įgytas atsakovės, todėl ieškovas neturintis į jį jokių teisių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
14. Apeliacijos objektas – materialinės ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių jungtinę veiklą ir įrodymų vertinimą, taikymas bei aiškinimas.
Dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę
15. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu.
16. Ginčo atveju nuosavybės sukūrimo specialus objektas – šalių ne santuokos metu įgytas butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas).
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. liepos 20 d. apeliantės vardu buvo sudaryta būsto įsigijimo paskolos sutartis, pagal kurią atsakovė gavo iš AB „SEB bankas“ 29 750 Eur dydžio paskolą būstui įsigyti. 2015 m. liepos 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė savo vardu įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Buto kaina – 35 000 Eur, apeliantė 2015 m. liepos 20 d. sumokėjo už butą pradinį 5 250 Eur dydžio įnašą (2 t., b. l. 21–62).
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. J. v. L. L. , bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Ž. v. J. V. , bylos Nr. 3K-3-684/2015;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016).
19. Byloje nėra ginčo, kad šalys susipažino 2006 metais, nuo 2007 metų pavasario apsigyveno kartu, o jų santykiai nutrūko 2018 m. liepos 12 d., kai apeliantė iškraustė iš buto ieškovo daiktus ir viena pasirašė daiktų perdavimo–priėmimo aktą (2 t., b. l. 192–193).
20. Ieškovas nurodė, kad šalims apsigyvenus kartu, ieškovas su atsakovė pradėjo kurti bendrą ateitį ir planuoti bendrą šeimą. Apeliantė šiuos ieškovo argumentus neigė, apeliaciniame skunde nurodydama, kad kiekviena iš šalių savarankiškai disponavo savo gaunamomis pajamomis, o 2014 metais apeliantė, nematydama šalių bendro gyvenimo perspektyvos, nusprendė gyventi atskirai ir tuo tikslu asmeninės nuosavybės teise įsigijo ginčo butą.
21. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka, kadangi jie prieštarauja ne tik ieškovo argumentams, bet ir bylos rašytiniams įrodymams. AB „SEB bankas“ 2018 m. liepos 2 d. pažyma patvirtina, kad 2008 m. balandžio 21 d. bendraturčių A. R. ir A. J. vardu buvo sudaryta banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) sutartis Nr. 1534863, pagal kurią teisę tvarkyti sąskaitos lėšas, jomis naudotis ir disponuoti klientai turėjo tiek kartu, tiek kiekvienas atskirai. Bendraturčių sąskaita uždaryta šalims kartu jau negyvenant – 2019 m. (1 t., b. l. 71, 3 t., b. l. 157–162). Minėtos sąskaitos išrašai patvirtina, kad pinigais šalys disponavo bendrai, be to, iš savo asmeninių sąskaitų šalys vienas kitai į sąskaitas pervesdavo įvairias pinigų sumas. Taigi, minėti duomenys patvirtina sąskaitoje laikytų piniginių lėšų kaupimo ir disponavimo jomis bendrumą, šalių pasitikėjimą viena kita, t. y. santykius, kurie artimi šeimos teisiniams santykiams.
22. Byloje nėra ginčo, kad nurodytu laikotarpiu šalys gyveno kartu kaip šeima. Šią aplinkybę patvirtina ir bylos rašytiniai įrodymai apie šalių kartu planuotas keliones ir atostogas: šalys 2010 m. vasarą vyko į kelionę užsienyje (1 t. b. l. 141–143); 2014 m. liepos 9 d. keliavo į Kiprą (Pafoso miestą); 2014 m. rugpjūtį keliavo į Maltą ir tų pačių metų rudenį abu planavo kitą kelionę į užsienį. Po buto įsigijimo šalys savo planų neatsisakė, t. y. ir toliau planavo laisvalaikio praleidimą kartu: 2017 metais ieškovė užsakinėjo keliones ateinančių metų (2018 m.) vasarai į Bulgariją (1 t., b. l. 102–104, 112–115, 116–136). Į bylą pateiktos fotonuotraukos leidžia daryti išvadą, kad šalys kartu leisdavo laisvalaikį, dalyvaudavo šventėse, kituose susibūrimuose (1 t., b. l. 218–227). Aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad šalys iki ir po ginčo buto įsigijimo gyveno kaip šeima, kartu leisdavo laisvalaikį ir rūpinosi bendra buitimi.
23. Apeliantė teigia, kad ginčo butą siekė įsigyti asmeninėn nuosavybėn, o ieškovas tiesiog padėjo butą suremontuoti, todėl ji leido ieškovui deklaruoti gyvenamąją vietą savo bute.
24. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Visų pirma, minėti argumentai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nurodytoms šios nutarties 21 ir 22 punktuose. Antra, iš byloje esančių ieškovo elektroninių laiškų su ginčo buto pardavėju matyti, jog su buto pirkimu, dokumentų tvarkymu, vertinimo ataskaitos parengimu susijusius klausimus derino būtent ieškovas, kuris buto pardavėjui ir turto vertintojui nurodė, jog šio turto pirkėja bus atsakovė ir pateikė jos asmens duomenis. Iš minėtų laiškų taip pat matyti, kad 2015 m. birželio 10 d. ieškovas viename iš laiškų, adresuotų turto vertintojui, nurodė, jog liepos 4 d. su apeliante dvylikai dienų išvažiuoja į užsienį atostogauti (1 t., b. l. 108–110). Taigi, atsakovės argumentai apie siekį įgyti butą asmeninėn nuosavybėn, vertinant šiuos argumentus aptartų įrodymų kontekste, teikia pagrindo daugiau tikėti ne atsakovės, bet ieškovo argumentais (CPK 185 straipsnis).
25. Šią išvadą patvirtina ir bylos rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad ieškovas 2015 m. liepos 31 d. pasirašė su UAB „Celsis“ užsakomų prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K3-2015-19, pagal kurią ieškovas įsigijo džiovintuvą už 223,20 Eur (1 t., b. l. 95–97); 2015 – 2016 metais užsakė medžiagas buto remontui, derino virtuvės projektą (1 t., b. l. 192–2018); 2015 m. spalio 22 d. užsakė 4 kub. m granulių grindims išlyginti ir prašė jas pristatyti adresu (duomenys neskelbtini), už kurias pats ir sumokėjo (1 t., b. l. 98–100); 2015 m. spalį derino balkono įstiklinimo darbus ir už juos apmokėjo (1 t., b. l. 150–155); 2015 – 2016 metais rūpinosi kitais buto remonto darbais, apšvietimu, virtuvės, prieškambario, darbo kambario, miegamojo, vonios baldais (1 t. b. l. 156–191). Aplinkybes apie buto remonto darbus patvirtina ir fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad bute buvo viskas išgriauta, buvo naujai išvedžiota elektros instaliacija, įrengtos šildomos grindys, perdarytos sienos, grindys, lubos, t. y. nustatyta, kad butas pagerintas iš esmės (atliktas kapitalinis remontas) (1 t., b. l. 228–280). 2017 m. gruodžio mėn. ieškovas UAB „Domus Lumina“ užsakė butui žaliuzes, užsakymą derino su apeliante (1 t., b. l. 105–107); 2018 m. sausio 24 d. atsiskaitė už įtempiamas lubas (1 t., b. l. 139–140). Be to, šalys pripažino, kad buto remonto darbų reikšmingą dalį atliko būtent ieškovas ir kiti artimi asmenys.
26. Be to, pabaigus buto remonto darbus ieškovas nuo 2016 m. kovo 13 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą būtent minėtame bute (duomenys neskelbtini), kas leidžia tikėti ieškovo tvirtinimu, kad save jis laikė teisėtu buto bendraturčiu, o apeliantė tam neprieštaravo.
27. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas su UAB „Mokilizingas“ 2016 m. balandžio 16 d. sudarė tikslinę paskolos (vartojimo kredito) sutartį ID:84792212, pagal kurią bendrovė suteikė ieškovui paskolą šių prekių įsigijimui: šaldikliui, šaldytuvui, orkaitei, kaitlentei, gartraukiui, indaplovei, mikrobangei, skalbyklei, džiovyklei, iš viso už 5230 Eur. Ši paskola turėjo būti grąžinta iki 2018 m. vasario 28 d. (1 t., b. l. 92). Pažymėtina, kad minėti daiktai buvo įsigyti po to, kai buvo atliktas ginčo buto remontas, ir visi šie daiktai buvo reikalingi kasdieniniams buities šalių poreikiams tenkinti. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad tokiu būdu šalys siekė gyventi ir tvarkyti savo buitį kartu kaip šeima.
28. Anot apeliantės, ieškovo reikalavimas sumokėti jam už atliktus bute remonto darbus 25 000 Eur patvirtina, kad ieškovas pripažino, jog butas yra asmeninė atsakovės nuosavybė.
29. Bylos duomenimis, ieškovas 2018 m. birželio 15 d. elektroniniu laišku atsakovei rašė, kad nutrūkus judviejų šeimyniniams santykiams ir nuo šių metų pradėjus kelti klausimą dėl bendro turto pasidalijimo, jis siūlo: kompensuoti 25 000 Eur, o ieškovas tuomet atsisako visų turtinių pretenzijų į kartu užgyventą turtą. Taip pat nurodė, kad šis pasiūlymas galioja, jeigu nebus teismo, tačiau jeigu ieškovas bus verčiamas išsikraustyti iš buto, jis kreipsis į teismą dėl turto padalinimo ir pateiktas pasiūlymas nebegalios. Ieškovas taip pat nurodė, kad kol gyvens ginčo bute, pusę sumos už komunalinius mokesčius, paskolą, lizingą pervedinės atsakovei. Atsakovė 2018 m. birželio 17 d. raštu pareikalavo, kad ieškovas išsikeldintų iš ginčo buto, tačiau ieškovas 2018 m. birželio 21 d. elektroniniu laišku informavo atsakovę, kad išsikraustyti iš buto neketina. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės minėtų apeliantės argumentų nepatvirtina, bet priešingai, nurodyta aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad ieškovas nepripažino, kad butas yra asmeninė atsakovės nuosavybė. Minėtu laišku ieškovas bandė išspręsti kilusį tarp šalių ginčą taikiai, tačiau apeliantei nesutikus sumokėti ieškovui prašomos kompensacijos, jis buvo priverstas kreiptis dėl pažeistų teisių atstatymo su ieškiniu į teismą.
30. Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje nutartyje aptarti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad šalys iki 2018 m. vidurio nuosekliai siekė bendro tikslo – įsigyti ginčo butą, jį įsirengti ir gyventi jame kaip šeima.
31. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sąlygos.
Dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo
32. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; 2016 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-72-686/2016; kt.). Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, pagal kasacinio teismo praktiką turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-72-686/2016).
33. Pagal kasacinio teismo praktiką, skirtingai nei susituokusių asmenų atveju, kai (nesant vedybų sutarties) galioja įstatymu įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės turto režimo prezumpcija, pagal kurią sutuoktinių turto dalys yra lygios, jungtinės veiklos sutarties tarp nesusituokusių asmenų atveju taikomos dalinės nuosavybės teisės normos ir partnerių dalys nustatomos atsižvelgiant į jų susitarimą. Sutarties turinys, jos sąlygos yra teisiškai reikšmingos kiekvienai iš jos šalių tenkančios bendrosios dalinės nuosavybės nustatymui. Vien tai, kad jungtinės veiklos sutarties šalys nebuvo šios sutarties sudariusios rašytine forma, nesudaro pagrindo preziumuoti, kad dėl konkrečių įnašų ir dalių jos nebuvo susitarusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).
34. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovui dalis gyvenant kartu su A. R. įgytame bute sudaro 40/100 dalių (arba 40 proc.). Nesutikdama su tokia teismo išvada apeliantė nurodo, kad jos pajamos buvo didesnės už ieškovo ir ji buvo finansiškai pajėgesnė įsigyti butą asmeninėn, o bendrojon nuosavybėn, kad ieškovas buto remontui investavo tik 5103,62 Eur asmeninių pajamų, tačiau šie pinigai jam buvo grąžinti, panaudojant juos kelionėms, perkant maistą ir kt., kad teismas vertino ne visas atsakovės gautas pajamas, t. y. nevertino 2009–2013 metais jai išmokėtos stipendijos dydžio.
35. Bylos duomenys patvirtina, kad šalys gyvendamos kartu abi dirbo, gaudavo pastovias pajamas, ieškovo gaunamos pajamos iki buto įsigijimo buvo didesnės nei apeliantės. Apeliantė nurodė, jog į šalių bendrą sąskaitą buvo pervedama ir jos gaunama stipendija už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2013 m., iš viso 65 188 Lt, kas laikytina jos asmeninėmis lėšomis. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė turėjo ir savo asmeninę sąskaitą AB „SEB bankas“, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), todėl stipendiją pervedinėjusiai įstaigai nurodžius bendrą su ieškovu, o ne asmeninę atsakovės sąskaitą, yra pagrindas teigti, kad minėtos pajamos buvo skirtos bendriems šalių poreikiams tenkinti ir tikslams įgyvendinti.
36. Iš byloje pateiktų SODROS išklotinių matyti, kad šalims gyvenant kartu ieškovo pajamos iš viso siekė 129 066,34 Eur (neatskaičius mokesčių), apeliantės – 177 685,93 Eur (neatskaičius mokesčių). Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės įnašas į bendro buto įgijimą buvo didesnis ir negalima sutikti su atsakovės argumentais, kad ginčo butas buvo įsigytas tik iš asmeninių atsakovės lėšų. Atsakovė nuo pat pradžių laikėsi nepagrįstos ir bylos įrodymams prieštaraujančios pozicijos, kad ginčo butas yra asmeninė jos nuosavybė ir jokia turto dalis ieškovui nepriklauso. Dėl nurodytos priežasties apeliantė iš viso neįrodinėjo nuosavybės dalies, taigi ir piniginių įnašų dydžio, bendrame turte nustatymo aplinkybių. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šalių tarpusavio santykius, jų įnašus į bendrąją nuosavybę tiek piniginiais įnašais, tiek asmeniniu darbu ir kita veikla, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta nuosavybės dalių proporcija.
Dėl procesinės bylos baigties
37. Apibendrinant tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamam ginčui spręsti pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia galutinio skundžiamo teismo sprendimo rezultato. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
39. Teisėjų kolegijai atsakovės apeliacinį skundą atmetus, ieškovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokie įrodymai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nebuvo pateikti. Todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovui neatlyginamos (CPK 93, 98 straipsniai).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.