Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Dental Investments“ skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo NŽT Vilniaus miesto skyriaus Sprendimo Nr. 1, kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjos Prašymą pakeiti neatlygintinį servitutą į atlygintinį ir NŽT Sprendimo Nr. 2, kuriuo buvo paliktas galioti Sprendimas Nr. 1, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovės paaiškinimais bei byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, kurį ji įsigijo 2016 m. rugpjūčio 5 d. Akto Nr. 1 pagrindu. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 2.3-1914-01 „Dėl žemės sklypų (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), padalijimo, paskirties, naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo“ 1.6 papunkčiu buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) kv. m ploto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis: kitos paskirties žemė – inžinerinės infrastruktūros teritorijos (susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams). To paties Įsakymo 2 punktu Žemės sklypui nustatytas servitutas, suteikiantis teisę visame sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo metu (tarnaujantis daiktas). Servitutas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2007 m. kovo 13 d.

Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad Žemės sklype Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso kelias – (duomenys neskelbtini) km ilgio (duomenys neskelbtini) gatvė, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas – 2019 m. lapkričio 25 d. Sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), įrašas galioja nuo 2019 m. gruodžio 2 d. (kelio statybos pradžios metai – 2017, kelio statybos pabaigos metai – 2019).

Pareiškėja su 2017 m. lapkričio 29 d. prašymu kreipėsi į NŽT Vilniaus skyrių, prašydama: 1) pakeisti 2007 m. kovo 2 d. Apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-1914-01, nustatytą servitutą (arba panaikinti ir nustatyti naujai), t. y. nustatyti atlygintinį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) servitutą; 2) nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas už nustatytą servitutą tarnaujančiojo daikto savininkui moka 6 proc. dydžio nuo žemės sklypo rinkos vertės, periodines kompensacijas, mokamas vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d.; 3) nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas vykdyti statybos darbus turi teisę tik tarnaujančio daikto savininko sutikimu.

Duomenys Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ patvirtina pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su ankstesniu jos Prašymo nagrinėjimu ir VAAT administracinėje byloje Nr. eI-3102-1047/2020 2020 m. birželio 22 d. priimtu sprendimu, kuriuo, be kita ko, atsakovas buvo įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Prašymo reikalavimus pakeisti (arba panaikinti ir nustatyti naujai) servitutą bei nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas vykdyti statybos darbus turi teisę tik tarnaujančio daikto savininko sutikimu.

Atsakovas, vykdydamas įsiteisėjusį VAAT sprendimą, 2021 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 49SD-8647-(14.49.136E.) ,,Dėl informacijos pateikimo“ pakartotinai išnagrinėjo Prašymą ir atsisakė jį tenkinti. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog servituto būtinumas nėra išnykęs ir į tai, kad Žemės sklype suformuota gatvė, nėra pagrindo panaikinti nustatytą servitutą.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius Sprendimu Nr. 1 atsakė į pareiškėjos Prašymą, kuriuo pareiškėja prašė Žemės sklype nustatyti atlygintinį servitutą, už kurį viešpataujančiojo daikto savininkas tarnaujančiojo daikto savininkui vieną kartą per metus moka 6 proc. dydžio periodines kompensacijas bei vykdyti statybos darbus turi teisę tik tarnaujančio daikto savininko sutikimu, tačiau, pareiškėjos nuomone, Sprendimas Nr. 1 yra formalaus pobūdžio, nes juo nebuvo išnagrinėti visi Prašyme nurodyti klausimai. NŽT Vilniaus miesto skyrius Prašymo netenkino, taigi pareiškėja teisme kelia ginčą dėl atsakovo Sprendimu Nr. 1 įforminto sprendimo atsisakyti tenkinti pareiškėjos Prašymą priimti atitinkamą administracinį sprendimą (atlikti viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtus veiksmus). Atkreiptinas dėmesys, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas dėl atsisakymo nagrinėti skundą (prašymą), atsisakymo tenkinti prašymą ar skundą, suteikti informaciją ir kt. yra laikytinas individualiu administraciniu aktu.

Pažymėtina, kad atsakymas asmeniui, bet kuria forma (skundu ar prašymu) besikreipusiam į viešojo administravimo instituciją, turi atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Pažymėtina ir tai, kad sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinoma ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1833-442/2017, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017, 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-871-525/2018).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo Nr. 1 turinį ir nurodytą teisinį reguliavimą bei aktualią administracinių teismų praktiką, daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas Nr. 1, kuriuo iš esmės buvo netenkintas pareiškėjos Prašymas, atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus. Kaip matyti iš Prašymo turinio, jame pareiškėja nurodė tris prašymus (klausimus): 1) pakeisti Įsakymu nustatytą servitutą (arba panaikinti ir nustatyti naujai), t. y. nustatyti atlygintinį Žemės sklypo servitutą; 2) nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas už nustatytą servitutą tarnaujančiojo daikto savininkui moka 6 proc. dydžio nuo žemės sklypo rinkos vertės periodines kompensacijas, mokamas vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d.; 3) nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas vykdyti statybos darbus turi teisę tik tarnaujančio daikto savininko sutikimu.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ (toliau – ir „Liteko“) duomenimis nustatyta, kad VAAT buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-3102-1047/2020 pagal pareiškėjos UAB „Dental Investments“ skundą atsakovui NŽT Vilniaus miesto skyriui, kurioje pareiškėja prašė panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 49SJN-631-(14.49.105.) „Dėl informacijos pateikimo“ bei įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių išnagrinėti iš esmės pareiškėjos Prašymą. VAAT 2020 m. birželio 22 d. sprendime konstatavo, kad Prašyme keliamas antrasis reikalavimas (nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas už nustatytą servitutą tarnaujančiojo daikto savininkui moka 6 proc. dydžio nuo žemės sklypo rinkos vertės periodines kompensacijas, mokamas vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d.) yra identiškas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3362-931/2020 pagal pareiškėjos UAB „Dental investments“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT, keliamam reikalavimui (priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 6 proc. (8 280 Eur) dydžio nuo Žemės sklypo vidutinės rinkos vertės periodinę kompensaciją, mokamą vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d., nustatant, kad Žemės sklypo vertei pasikeitus, atitinkamai (taikant 6 proc. tarifą) mokėtinos kompensacijos dydis perskaičiuojamas), taigi konstatavo, jog šio pareiškėjos Prašymo reikalavimo atžvilgiu atsakovas pagrįstai priėmė sprendimą administracinę procedūrą nutraukti ir pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. VAAT panaikino NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. 49SJN-631-(14.49.105.) „Dėl informacijos pateikimo“ dalį ir įpareigojo NŽT Vilniaus miesto skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Prašymo reikalavimus: 1) pakeisti (arba panaikinti ir nustatyti naujai) servitutą; 2) nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas vykdyti statybos darbus turi teisę tik tarnaujančio daikto savininko sutikimu. Kaip ir minėta, atsakovas VAAT 2020 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3102-1047/2020 apskundė LVAT, kuris 2021 m. liepos 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1820/789/2021 minėtą VAAT sprendimą paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, ar atsakovas, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjos Prašymą, tinkamai įvertino jame nurodytas faktines aplinkybes ir pateikė motyvuotus ir išsamius atsakymus į Prašymo pirmąjį ir trečiąjį reikalavimus.

Atsakovas pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjos Prašymą ir Sprendimu Nr. 1 atsisakė jį tenkinti. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo Nr. 1 turinį, daro išvadą, kad priešingai nei teigia pareiškėja, atsakovas Sprendimu Nr. 1 pateikė ne formalų, o išsamų ir motyvuotą atsakymą į Prašyme keliamus klausimus (reikalavimus). Kaip matyti, Sprendime Nr. 1 neapsiribojama vien tik nuorodomis į aktualias teisės aktų nuostatas, kiekvienas klausimas ir atsakymas į jį yra aiškiai išskirti, Sprendimas Nr. 1 pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Pareiškėja savo poziciją taip pat grindžia tuo, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė pakeisti (arba panaikinti ir nustatyti naujai) servitutą. Pažymi, kad jai nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype yra įregistruotas itin platus servitutas, suteikiantis teisę visame Žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu, taigi toks servituto turinys faktiškai atitinka nuosavybės teisės perėmimą (turto paėmimą visuomenės reikmėms), todėl nustatytas servitutas negali būti neatlygintinis, priešingu atveju pažeidžiamas tarnaujančio ir viešpataujančio daikto savininkų interesų pusiausvyra bei paneigiama tarnaujančio daikto savininko teisė į nuosavybę. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos pozicija, pabrėžia, kad Įsakymas, kuriuo nustatytas servitutas, yra galiojantis, servituto pakeisti ar panaikinti nėra teisinio pagrindo, todėl jokia papildoma kompensacija už jau nustatytą neatlygintinį servitutą yra negalima.

Byloje ginčo dėl to, kad Žemės sklype servitutas buvo nustatytas 2007 m. kovo 2 d. Įsakymu, nėra. Bylos duomenys patvirtina, kad servitutas pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype, dar iki jai įgyjant į jį nuosavybės teise, buvo nustatytas administraciniu aktu.

Pažymėtina, kad servituto nustatymas administraciniu aktu yra viena iš galimų daiktinių teisių suvaržymo priemonių, kurią taikant neretai siekiama įgyvendinti ir tam tikrą visuomeninį interesą atitinkantį tikslą. Remiantis CK 4.124 straipsnio 1 dalimi, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas. Kaip ir minėta, nagrinėjamu atveju servitutas buvo nustatytas administracinius aktu. Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas CK nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti.

Atkreiptinas dėmesys, jog institucija, nustačiusi servitutą, sprendimą jį panaikinti gali priimti tik realiai egzistuojant CK 4.130 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams. Remiantis CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1-6 punktų nuostatomis, servitutas baigiasi: 1) jo atsisakius; 2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančio ir tarnaujančio daikto savininku; 3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; 4) pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei; 5) išnykus servituto būtinumui; 6) suėjus senaties terminui. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, servitutas gali pasibaigti tik esant šio straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams.

CK 4.135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas.

Atkreiptinas dėmesys, jog tiek Sprendime Nr. 1, tiek ir Sprendime Nr. 2 yra paaiškinta, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 49SJN-1983-(14.49.105.) „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėjos advokatą, kad 2017 m. liepos 5 d. raštu Nr. 49SDŽ-383-(14.49.22.) „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Savivaldybę, prašydamas pateikti informaciją, ar Žemės sklype yra išlikusi būtinybė naudotis nustatytu servitutu. Savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2017 m. liepos 27 d. raštu Nr. A51 50116/17(2.14.2.12 MP8) „Dėl servituto žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)“ informavo atsakovą, kad Žemės sklype yra išlikusi būtinybė naudotis nustatytu servitutu, nes Žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių tinklo dalis, kuri būtina tolimesnei teritorijos plėtrai vystyti, taip pat pažymėjo, kad teritorijoje, kurioje yra Žemės sklypas, galioja Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) plento detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“ patvirtintas teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) pl. detalusis planas, pagal kurio sprendinius yra suplanuota gatvės zona. Šiame Žemės sklype esančiai gatvei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-978 „Dėl gatvių pavadinimų ir ribų“ buvo suteiktas (duomenys neskelbtini) gatvės pavadinimas. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo tvirtinimo“, sprendinius matyti, kad Žemės sklypas ir teritorija esanti į pietryčius yra pažymėta kaip esama gatvė, jungianti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatves.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos pozicija, kad atsakovas nepagrįstai Sprendimu Nr. 1 atsisakė pakeisti (panaikinti ir nustatyti naują) nustatytą servitutą. Atsižvelgiant į pareiškėjos argumentus, pažymėtina, jog kaip teisingai nurodo atsakovas, Įsakymas nėra nuginčytas. „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į VAAT su skundu, kurį patikslino, be kita ko, prašydama panaikinti Įsakymo 2 punktą, kuriuo nustatyta, kad visame Žemės sklypo plote suteikiama teisė įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu (tarnaujantis daiktas) neatlygintinai bei atnaujinti skundo padavimo terminą. VAAT 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eI-2990-426/2019, pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Įsakymo 2 punkto panaikinimo netenkino ir tuo pagrindu skundą atsisakė priimti. Taigi, Įsakymo 2 punktas, kuriuo Žemės sklype yra nustatytas atlygintinis servitutas, yra galiojantis ir nenuginčytas. Kadangi būtinybė naudotis neatlygintiniu servitutu yra išlikusi, atsakovas pagrįstai nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo dėl jo pakeitimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog kaip matyti iš Sprendimo Nr. 1 turinio, atsakovas taip pat atsakė ir į pareiškėjos Prašymo trečiąjį reikalavimą (nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas vykdyti statybos darbus turi teisę tik tarnaujančio daikto savininko sutikimu). Sprendime Nr. 1 pažymėjo, kad kol Žemės sklype yra galiojantis ir nepanaikintas neatlygintinis servitutas, suteikiantis teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu, tol Savivaldybei atskiras Žemės sklypo savininko sutikimas yra nereikalingas ir ji turi teisę neatlygintinai Žemės sklypo teritorijoje įrengti inžinerinę infrastruktūrą.

Vadovaujantis Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punktu, statybą leidžiančiam dokumentui gauti pateikiami šie dokumentai: žemės sklype (teritorijoje), kurio nuosavybės teise ar kita valdymo ir naudojimo teise nevaldo statytojas (užsakovas), numatoma vykdyti statybos darbus (išskyrus atvejus, kai valstybinėje žemėje atnaujinami (modernizuojami) pastatai neatliekant rekonstravimo darbų; kai valstybinėje žemėje nesuformuotame žemės sklype atliekamas statinio kapitalinis remontas; kai statomi inžineriniai tinklai, kuriems statyti teritorijų planavimo dokumentu buvo įformintas suformuotas inžinerinių tinklų koridorius) arba statinius statyti ar rekonstruoti mažesniais negu norminiai atstumais iki gretimo sklypo ribos, taip pat, jeigu kitą žemės sklypą (teritoriją) numatoma laikinai naudoti statybos metu – sutartis, sutikimas ar susitarimas su šio žemės sklypo (teritorijos) savininku, valdytoju ar servituto nustatymą patvirtinantys dokumentai (statant inžinerinius statinius). Atsižvelgiant į tai, jog remiantis Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“, 8 punkto nuostatomis inžineriniams statiniams yra priskiriami keliai ir gatvės, o Įsakymu Žemės sklypui yra nustatytas servitutas, suteikiantis teisę visame Žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu, todėl sutiktina su atsakovu, jog nagrinėjamu atveju atskiras Žemės sklypo savininko sutikimas yra nereikalingas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas NŽT Vilniaus miesto skyriaus Sprendimas Nr. 1 yra pagrįstas objektyviais duomenimis, faktinės aplinkybės susietos su aiškiai išdėstytu ir cituojamu teisiniu reglamentavimu. Sprendime Nr. 1 atsakovas, vadovaudamasi aktualių nurodytų teisės aktų nuostatomis, detaliai išdėstė savo poziciją dėl pirmojo ir trečiojo Prašymo reikalavimų, išsamiai paaiškino, kokiais įrodymais remiantis padarė atitinkamas išvadas. Vertinant NŽT Sprendimo Nr. 2 teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuotina, kad jame taip pat yra atskleista ginčo esmė, iš Sprendimo Nr. 2 argumentacijos yra pakankamai aiškus jo priėmimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti pareiškėjos reikalavimų dėl Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 panaikinimo nėra pagrindo, todėl šie reikalavimai netenkintini. Netenkinus pareiškėjos reikalavimų dėl minėtų sprendimų panaikinimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti pareiškėjos Prašymą.

Pareiškėja taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas nėra priimtas pareiškėjos naudai, jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo negali būti tenkinamas

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Dental Investments“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.